KALĖDOS PRAEITIES KAUNE: SPIRITIZMO SEANSAI IR IMPORTINĖS EGLUTĖS

Šiandien Kalėdos kupinos pramogų ir šurmulio. O kaip didžiąsias metų šventes kauniečiai švęsdavo prieš 100 metų? Pasirodo, būtent tada prigijo tradicija namuose puošti eglutę, o svarbi Kūčių vakaro dalis buvo būrimai, kuriais bandyta bent akies krašteliu pažvelgti į ateinančius metus.

Stalo nenukraustydavo

Anot Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėjos Ingos Puidokienės, sukūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Kalėdos tapo viena didžiausių metų švenčių. Lyginant su dabartiniais laikais, prieš šimtmetį krikščioniškos Kalėdų tradicijos buvo kur kas gilesnės. Vis dėlto kai kas per tiek metų nepasikeitė – miestiečiai taip pat karštligiškai ieškodavo dovanėlių, ruošdavo gausias vaišes.

Skirtingai nei dabar, eglę puošdavo ne prieš mėnesį, o Kūčių dieną.

"Apie gyvos eglutės puošimą namuose galima kalbėti nuo 1919-ųjų. Tačiau, skirtingai nei dabar, eglę puošdavo ne prieš mėnesį, o Kūčių dieną, – pasakoja I.Puidokienė. – Eglutei skirti žaisliukai buvo paprastesni – iškirpti iš popieriaus, šiaudiniai, taip pat buvo populiaru ją puošti kepiniais, džiovintais obuoliukais. 3–4 dešimtmečiais padaugėjo importinių, puošnesnių žaisliukų. O 4-ojo dešimtmečio pradžioje atkeliavo ir europinė dirbtinių eglučių mada. To laikmečio spaudoje randama nemažai raginimų nekirsti gyvų medžių, verčiau rinktis dirbtinę eglutę. Vis dėlto čia būta ir komercinio aspekto", – nukelia į praeitį pašnekovė.

Etnologė, Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriaus vedėja Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė priduria, kad pati tradicija puošti Kalėdų eglutę ar jos šakelę mūsų krašte išplito tik tarpukariu. Anksčiau Lietuvoje šis paprotys nebuvo populiarus. Tačiau po stalu, ypač kaime, būdavo padedamas rugių pėdas.

Pasak G.Dusevičiūtės-Neimontienės, šventinių valgių meniu nuo tarpukario iš esmės nepakito. Išskyrus tai, kad šiandien mes galime sau leisti ant stalo padėti ir egzotiškesnių valgių. O anksčiau vaišės buvo ruošiamos iš to, ką žmogus pats užsiaugindavo ar nusipirkdavo vietinėje parduotuvėlėje.

"Tiesa, metams bėgant praradome pagrindinį patiekalą – kūčią. Jis gaminamas iš aguonų, kviečių ir kitų grūdų. Šiandien reta lietuvių šeima jį ruošia šventiniam vakarui. Tačiau ant stalo vis dar dedame kūčiukus. Anuomet jie būdavo namuose kepti, nes parduotuvėse jų niekas nepardavinėdavo. Žuvis taip pat buvo labai svarbus Kūčių valgis, tačiau ne visi galėdavo jos įsigyti. Tad vargingesnės šeimos pirkdavo silkių skystimą, likusį bačkose. Kūčių vakarienės metu į jį būdavo mirkomos bulvės ir kiti produktai", – pasakoja etnologė.

Anot G.Dusevičiūtės-Neimontienės, dvylika patiekalų siejami ne vien su apaštalų, bet ir su metų mėnesių skaičiumi. Ant stalo dedami patiekalai turėjo užtikrinti šeimai sėkmingus visus metus. Svarbu paminėti ir tai, kad po šventinės vakarienės stalo niekas nenukraustydavo, mat buvo tikima, kad artimųjų vėlės ateis pasivaišinti.

Šventė: Kalėdos Majauskų namuose Miško gatvėje. Kaunas. 1920 m. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Svarbiausia vakaro dalis

Nepriklausomybės pradžioje karinė padėtis buvo gana įtempta, vyko nepriklausomybės kovos, tad ne pramogos žmonėms rūpėjo.

Pasak G.Dusevičiūtės-Neimontienės, būrimas buvo svarbiausia Kūčių vakaro dalis. "Pavalgius vakarienę, laikas buvo skirtas burtams. Pavyzdžiui, traukiant šiaudą, buvo galima sužinoti gyvenimo trukmę. Daug burtų buvo skiriama jaunimui. Paėmus saują riešutų ir suskaičiavus juos buvo galima sužinoti, ar kitais metais ištekėsi / vesi. Tą patį buvo galima išsiburti ir apėmus glėbį malkų bei jas suskaičiavus: jei paėmei porinį skaičių pliauskų, vienišas neliksi", – apie senovines tradicijas pasakoja etnologė.

Etnologo Arūno Vaicekausko teigimu, tarpukariu ėmė sparčiai nykti senieji būrimo būdai, kurie turėjo mitinę semantiką. "Pavyzdžiui, kai merginos paimdavo po Kūčių pyragėlį su kanapėmis ir, padėjusios juos ant slenksčio, į kambarį įleisdavo šunį. Kurios pyragėlį šuo stveria pirmiausia, ta kitais metais ir ištekės, – pasakoja apie dar vieną būrimą. – Jaunimui buvo įdomu tai, kas linksma, tad išpopuliarėjo skaičiavimai, gaudymai, batų mėtymai per petį. Tarpukario pabaigoje vietoje būrimų išpopuliarėjo spiritizmo seansai."

I.Puidokienės teigimu, ir tarpukariu kauniečiai buvo linkę išlaidauti dovanoms. To meto spaudoje netgi pasirodydavo pamokymų ir moralizavimų, kad visgi derėtų saikingiau vartoti. Juolab kad kainos prieš šventes krautuvėse dažniausiai šoktelėdavo.

"Žinoma, tarpukario pradžioje ekonominis laikotarpis buvo gana sunkus. tad nedaug kas galėjo pirkti prabangias dovanėles. Todėl būdavo dovanojami įvairūs niekučiai, o vaikams – saldėsiai, – pasakoja muziejaus darbuotoja. – Pagerėjus ekonominei situacijai, pirkimo įpročiai pakito. Suaugusieji vieni kitiems dovanodavo papuošalus, parfumuotus muilus. Ne visos moterys galėjo sau leisti kvėpintis kvepalais, tad kvepiantis muilas daugeliui juos atstodavo. Populiaru buvo dovanoti maisto produktų krepšelius – importinius kumpius, dešras, saldainius."

Pokylių sezonas

Įdomu tai, kad Kaune per visą tarpukarį nebuvo tradicijos puošti centrinę miesto eglę. Visgi yra išlikusių fotografijų, kur galima išvysti lauke papuoštas eglutes. Pasak I.Puidokienės, jas dažniausiai puošdavo parduotuvių vitrinose, kad praeiviai atkreiptų dėmesį.

Kalėdos anuomet buvo šeimos šventė, tad pirmąją Kalėdų dieną didelių pramogų mieste nevykdavo. Antrąją Kalėdų dieną Valstybės teatre buvo rodomi spektakliai. Tarpukario spaudoje galima aptikti ir pasiūlymų užsisakyti šventinį staliuką restorane.

"Daugiau pramogų ėmė rastis XX a. 3 dešimtmečio antroje pusėje – ėmė vykti koncertai, įvairūs renginiai. Į šventinius spektaklius kviesdavo Valstybės teatras, įvairūs klubai ir organizacijos. Gruodžio pabaigoje prasidėdavo ir iki pat Užgavėnių vykdavo pokylių sezonas. Juos rengdavo įvairios draugijos, organizacijos. Dažniausiai pokyliai būdavo rengiami labdaros tikslais, siekiant surinkti lėšų. O nepriklausomybės pradžioje karinė padėtis buvo gana įtempta, vyko nepriklausomybės kovos, tad ne pramogos žmonėms rūpėjo", – pasakoja I.Puidokienė.

Kadangi Kalėdos laikytos šeimos švente, pirmąją Kalėdų dieną kauniečiai dažniausiai važiuodavo į tėviškę.

Vis dėlto koncertai vyko ir sunkiu metu. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvių moterų globos komiteto 1919 m. gruodžio 26 d. organizuotą koncertą Rotušėje, kurio metu už bilietus surinkti pinigai buvo skirti vaikų našlaičių prieglaudai. Kalėdiniu laikotarpiu ir kareivinėse vyko chorų koncertai, skirti karininkams, kurie šventes sutinka ne namuose.

Būta renginių ir vaikams. Šiandien darželiuose organizuojamos eglutės mažiesiems buvo populiarios ir tarpukariu. Tiesa, jos vadintos kiek kitaip – eglaitėmis.

Sovietmetis pakeitė įpročius

"1919 m. gruodžio 26 dieną eglaitę Lietuvos karių vaikams "Saulės" gimnazijoje surengė anglų kareiviai. Vėliau tokių renginių tik daugėjo, jie dažniausiai būdavo skirti nepasiturinčių šeimų vaikams, – pasakoja I.Puidokienė. – Kadangi Kalėdos laikytos šeimos švente, pirmąją Kalėdų dieną kauniečiai dažniausiai važiuodavo į tėviškę. Juk dauguma jų buvo kilę iš provincijos. O antrąją dieną visi grįždavo į sostinę. Pasipuošę eidavo į renginius, koncertus, pobūvius."

Vaikai: prie naujametės eglutės. Kaunas. 1952–1953 m. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Dauguma parduotuvių ir kavinių šventiniu laikotarpiu nedirbdavo. Įdomu ir tai, kad tarpukariu kalėdinis laikotarpis buvo labai populiarus vestuvėms kelti.

Apie Naujųjų metų sutikimą tarpukariu yra mažiau informacijos. Tačiau žinoma, kad nuo 1922-ųjų Kauno karo muziejaus sodelis tapo centrine miestiečių naujametinio susitikimo vieta. Miestiečiai ten laukdavo Laisvės varpo dūžių, kurie ir skelbdavo Naujuosius metus. Po to skambėdavo "Tautiška giesmė" – Lietuvos valstybės himnas. Tačiau pasak I.Puidokienės, į Karo muziejaus sodelį dažniausiai rinkdavosi tie, kurie neturėdavo kur švęsti. Dažniausiai Naujuosius metus miestiečiai rinkdavosi sutikti įvairiose organizacijose, didžiosiose Kauno salėse, restoranuose, o valstybės elitas – Valstybės teatre.

Vis dėlto, anot I.Puidokienės, Naujieji metai tarpukariu buvo mažesnės reikšmės šventė nei Kalėdos. Įpročius gerokai pakoregavo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo – sovietmetis. Nors kalėdinės tradicijos išliko, pati šventė būdavo švenčiama paslapčia. Tad didesnis dėmesys buvo skiriamas Naujųjų metų šventei. "Galbūt nuo to laiko ir pradėjome Naujuosius švęsti taip šurmulingai, kaip tai darome dabar?" – svarsto I.Puidokienė.