KELIAUTOJO ŽINYNAS: KAUNO NAUJAMIESTIS – KIŠENĖJE

Produktyvūs kelionių vadovų po Lietuvą autoriai Vytenis ir Junona Almonaičiai išleido jau 21-ąjį tokį žinyną. Šį kartą jis skirtas Kauno naujamiesčiui – jame glaustai pateikta viskas, kas gali būti įdomu keliautojui, miesto svečiui ir patiems kauniečiams.

Tiki žinyno nauda

Neseniai kauniečiams buvo pristatyta išradingai parašyta knyga apie 1938-ųjų Kauną, o dabar pasirodė patogaus formato ir apimties keliautojo žinynas "Kauno naujamiestis". Tai antras miesto rajonas, aprašytas minėto autorių dueto. Pirmas miesto rajonas, patekęs žinyno sudarytojų akiratin – Senamiestis. Beje, du pastarojo žinyno leidimai buvo išgraibstyti. Atrodo, kad ir "Kauno naujamiestį" lydės tokia pati sėkmė.

"Nebuvo lengva glaustai, aiškiai ir kartu patraukliai pateikti tai, ką mudu dešimtmečiais esame po kruopą rinkę iš įvairių šaltinių. Žinyne stengėmės pateikti ne tik architektūrinę, bet ir istorinę pastatų vertę, aprašyti jų interjerus, Kauno maldos namus, paminklus, muziejus, Naujamiestyje gyvenusias asmenybes", – pasakoja vienas iš kelionių vadovo autorių.

Žinyno priešlapių žemėlapiuose pažymėta 81 lankytina Naujamiesčio vieta, pateiktas jų sąrašas ir apie 270 iliustracijų. Sausa informacija knygoje pagyvinta įdomiomis žiniomis, istorijomis, faktais apie aprašomus objektus ar žinomus žmones.

"Be daugelio kitų šaltinių, naudojomės ir Remigijos Vitkauskienės padovanotu jos vyro archyvu, kuriame gausu surinktos įdomios informacijos apie Naujamiestį. Be to, mes patys peržiūrėjome "Kauno dieną" nuo 1985 m., kai dienraštis dar vadinosi "Kauno tiesa". Manau, šis žinynas pravers net ir daug apie šį miesto rajoną žinantiems kauniečiams", – įsitikinęs dr. V.Almonaitis.

Kaip radosi Žaliasis tiltas

Tad koks tas Kauno naujamiestis knygos autorių akimis? Žinynas pradedamas nuo istorinės Kauno raidos apžvalgos ir baigiamas informacija apie ir M.K.Čiurlionio ir Žaliąjį geležinkelio tiltus.

Beje, visi žinome, kad pastarasis tiltas taip vadinamas dėl jo spalvos, bet retas pasakys, kada ir kaip ta spalva radosi. Pasirodo, šio tilto pirmtaką 1862 m. pastatė prancūzų specialistai, tačiau statinys tarnavo tik iki 1915 m., kai, palikdami miestą, jį susprogdino Rusijos kariai. Po metų vokiečiai tiltą atstatė. Įdomu, kad paskutinę veržlę užveržė pats feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas. Būtent tuomet tiltas buvo nudažytas žaliai ir jam prigijo Žaliojo vardas. Antrojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sugriautas du kartus. Dabartinį pavidalą tiltas įgavo 1948 m., kai jį atstatė sovietinės kariuomenės inžinerinis dalinys.

Gal ne visi žinome, kur yra Naujamiesčio pietrytinė riba? Tai Kauno geležinkelio stotis ir už jos pakloti bėgiai, kurie primena, kad, nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį, pirmasis traukinys į Kauną atriedėjo 1862 m. vasarį, o 2015 m. Kauną pasiekė europinės vėžės geležinkelis.

Kas sieja "Stumbrą" su KAM?

Daugeliui bus netikėta sužinoti, kad aukšto tarpukario Lietuvos karininko, vadovavusio Krašto apsaugos ministerijai (KAM), Mykolo Velykio memorialinis kambarys įrengtas "Stumbro" gamykloje, tiksliau, jos muziejuje.

Organizatorius: Vladas Putvinskis – Šaulių sąjungos kūrėjas. Nuotr. iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo. 1933 m.

Pasirodo, "Stumbro" (įmonė įkurta 1906 m.) pavadinimas perimtas iš M.Velykio likerių fabriko, 1939 m. veikusio Kęstučio gatvėje. Būtent pagal čia sukurtas receptūras "Stumbras" gamino ir gamina "Krupniką", "Žagarės vyšninę", "Trejas devynerias", originalias lietuviškas degtines.

Įmonės muziejuje pristatomos autentiškų lietuviškų gėrimų gaminimo tradicijos, čia galima sužinoti apie jų gamybą, pamatyti etiketes, butelius. Beje, visai šalia, K.Būgos gatvėje, galima pamatyti medinį (Nr. 4) ir mūrinį (Nr. 8) XIX a. dvarelius, atsidūrusius dabar vos ne pačiame miesto centre. Tačiau pasižvalgykime arčiau centrinės Naujamiesčio dalies – Laisvės alėjos ir ją supančių gatvių.

Pirmas motociklininkas Kaune

Štai rami Vaidilutės gatvelė, atsiremianti į Kęstučio gatvę. Šios gatvelės 4-uoju numeriu pažymėtą dviejų skirtingų korpusų namą projektavo V.Landsbergis-Žemkalnis ir Adolfas Lukošaitis. Pirmojo korpuso savininkas – tarpukario diplomato Petro Klimo brolis Sergijus, dalyvavęs Vilniaus Didžiojo Seimo darbe, dirbęs Žemės ūkio ministerijoje. S.Klimas vienas pirmųjų Kaune įsigijo motociklą, įkūrė motociklininkų klubą ir jam vadovavo.

Kitas namo savininkas buvo Kazys Škirpa – karininkas, žinomas diplomatas, nuo 1927 m. dirbęs Vokietijoje. Tai jo, Vilniaus miesto komendanto, vadovaujami savanoriai iškėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1-ąją. Tai K.Škirpa Berlyne įsteigė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF’as) organizaciją, parengė 1941 m. Birželio sukilimo planą, o sukilėliai paskyrė jį Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Deja, naciai neleido išvykti jam iš Berlyno ir užimti tų pareigų.

Gediminaičių stulpai soviemečiu

Gal dar ne visi kauniečiai, juolab miesto svečiai žino, kad Gediminaičių stulpai, esantys ant pėsčiųjų tilto per Nemuno senvagę arkos atsirado  sovietmečiu – 1988 m. Maža to, jie buvo pritvirtinti vasario 14-ąją, Vasario 16-osios išvakarėse. Kaip ir kas išdrįso tai padaryti sovietmečiu?

Pasak šio tilto projekto vadovo Dariaus Žickio, jis sutarė su architektu Algimantu Sprindžiu dėl Gediminaičių stulpų įtvirtinimo arkos viršuje. Tam pritarė ir šio tilto statybų vadovai, nutarę nepaklusti ano meto miesto valdžios draudimui. Greičiausiai todėl, kad visuomenėje jau sklandė artėjančių pokyčių nuojauta. Be to, vyrai suprato, kad nuimti į tokį aukštį iškeltą vieną iš Lietuvos simbolių būtų buvę labai sudėtinga. Įvertinta buvo teisingai, ir Gediminičių stulpai ant tilto arkos viršūnės sovietmečiu tapo pirmuoju viešai iškeltu ir įtvirtintu vienu iš mūsų valstybės simbolių.

Priminsime, kad trispalvė viešai suplevėsavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte tik tų pačių metų rudenį. Beje, čia minimas pėsčiųjų tiltas – pirmas vantinis (lynų) gelžbetonio tiltas Lietuvoje.

Šaulių būstinės lopšys

Sumuodami istorines Naujamiesčio vertes, autoriai atkreipia žinyno skaitytojų dėmesį į K.Donelaičio g. 58 rūmus. Juose nuo 1890 m. iki 1914 m. buvo Kauno tvirtovę stačiusiųjų inžinierių viršininko rezidencija. Apie 1922 m. rekonstruotame pastate įsikūrė ir iki 1940 m. birželio dirbo bent penkiolika ministrų kabinetų, priėmusių šimtus esminių Lietuvos raidai sprendimų.

Keistuolis: buvusio dvarelio medinis gyvenamasis namas K.Būgos g. 4. Namas Vaidilutės g. 4, žvelgiant į jį iš pietryčių.

Beje, 1930 m. pastatas buvo dar kartas remontuotas – jame įrengtas reprezentacinis butas Lietuvos užsienio reikalų ministrams. Nuo 1941 m. šiame pastate veikė profesinė mokykla, įvairios įstaigos, labai nugyvenusios pastatą. 1997 m. šį pastatą perėmė VDU ir restauravo. Restauravimo autoriai pelnė garbingą ES apdovanojimą. Dabar čia dirba VDU rektoratas, atkurtas ministro Stasio Lozoraičio kabinetas.

Kas tas E.Konovalecas?

O kur tarpukariu buvo Šaulių namai? Ogi 1860 m. statytame Laisvės alėjos dviaukščiame mūrinuke, pažymėtame 34-uoju numeriu. Čia ir dabar veikia Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Atidus turistas ar vietos gyventojas tikrai pastebės to namo balkoną su dailia ketaus tvorele, heraldinį šaulių ženklą dekoratyvinėje plokštėje virš pastato karnizo. Jis primena, kad šį namą už 250 tūkst. litų 1926 m. įsigijo LŠS. Čia dirbo vienas iš sąjungos kūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis, Antanas Žmuidzinavičius, Pranas Saladžius ir kt.

Šiame pastate buvojo plk. Eugenijus Konovalecas – kovų už Ukrainos nepriklausomybę dalyvis, telkęs jos šalininkus, kai Ukraina prarado nepriklausomybę. Lietuva, palaikiusi Ukrainos siekius, 1929 m. suteikė E.Konovalecui Lietuvos pilietybę. Tačiau Sovietų Sąjungos enkavedistai jį vis vien sumedžiojo (nužudė Roterdame), nes SSRS laikė E.Konovalecą itin pavojingu priešu.

"Romuvos" 80-metis

Atrodo, kiekvienas kaunietis gali šį tą papasakoti apie vis nepabaigiamą renovuoti kino teatrą "Romuva", kuris buvo pats naujausias ir moderniausias tokios paskirties pastatas tarpukario Lietuvoje.

Kino teatras pastatytas savanorių, vėliau tapusių verslininkais, Antano ir Petro Steikūnų sklype. 687 vietų kino teatras, kurį pašventino J.Tumas-Vaižgantas, buvo atidarytas 1940 m. balandžio 17 d. Atidarymo proga 20 val. buvo parodytas kino filmas "Didžiosios meilės simfonija". Karo metais čia buvo rodomi kino filmai kareiviams. Kauniečiai ir sovietmečiu labai mėgo lankytis šiame kino teatre, už kurį jiems teko gerokai pakovoti, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Pasak dr. Marijos Oniščik, privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams. Kaip yra rašęs K.Navakas, kino teatro papilvę (suprask – cokolinį aukštą) "torpedavo soliarumas", tačiau kauniečiai "kavingais veidais" išsireikalavo, kad Kaunas susigrąžintų "Romuvą". Taip šis kino teatras tapo pilietiškumo, saugant viešąsias erdves, simboliu, vieninteliu išlikusiu tarpukario kino teatru Kaune. Šiemet balandžio 17-ąją "Romuvai" sukaks 80 metų. Gal ta proga kauniečiai sulauks jos atidarymo? O pabaigai prisiminkime, kaip ir kada radosi Naujamiestis.

Ministro pirmininko Juozo Tūbelio portretas buvusioje jo rezidencijoje – pastate K.Donelaičio g. 58, kur tarpukariu veikė Vyriausybė. Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotr.

Gubernijos centras

XVII a. pradžioje miestas jau buvo nusidriekęs iki gynybinės sienos (dabartinių I.Kanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje išlikęs jos bokštas, sienos dalis), už kurios vinguriavo keliai į Rumšiškes ir Vilnių, plytėjo miestiečiams priklausiusios ganyklos. Rusijos valdininkų tvarkomas Kaunas iš pradžių tilpo Senamiesčio ribose. Tačiau 1843 m. miestas tapo naujai įkurtos Kauno gubernijos – jos plotas sudarė beveik 60 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos – centru.

Po to, kai 1847 m. buvo suprojektuotas Naujamiestis, Kaunas pradėjo sparčiai plėstis. Naujamiestyje ėmė augti valstybiniai ir privatūs bei visuomeninės paskirties pastatai, kurių nemažai išliko iki šių dienų: "Metropolio" viešbutis, Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Įgulos bažnyčia (Soboras).

Lietuvių – mažuma

Po 1831 m. sukilimo caro valdžia pradėjo brutaliai rusifikuoti Kauno gyventojus, brukti jiems stačiatikybę. Maža to, 1879 m. Kaunas dar tapo ir miestu-tvirtove. Tuo metu iškilo administraciniai karinės valdžios pastatai prie Kęstučio, Gedimino, K.Donelaičio gatvių. Jie stovi iki šiol.

1897 m. mieste gyveno beveik 68 tūkst. žmonių, iš kurių lietuviai tesudarė 6,6 proc.. Daugiausia buvo žydų – 35,2 proc., o likusieji – rusai, lenkai, vokiečiai, totoriai.

Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Kauną užėmė vokiečiai, jie nuveikė Kaune ir šį tą gero – pastatė Naujamiesčio pašonėje Žiemos uostą, iš kurio miestas vėliau turėjo daug naudos. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, o Vilnių užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos vyriausybė ir dauguma kitų įstaigų 1919 m. sausio 2-ąją persikraustė į Kauno naujamiestį. Kaunas pradėjo greitai augti ir jau ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Daugiau apie jį galima sužinoti naujajame keliautojo žinyne "Kauno naujamiestis".