SENAMIESČIO PAVYZDŽIAI: SENA IR NAUJA GALI DERĖTI

Šį savaitgalį minimos Europos paveldo dienos – puiki proga pasidairyti, kaip keičiasi Senamiestis. Paveldosaugininkai sako, kad pasidžiaugti tikrai turime kuo, nors procesai ir ne tokie greiti, kaip norėtųsi.

Geri pavyzdžiai įkvepia

"Akivaizdu, kad gerų pokyčių tikrai yra", – sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovas Svaigedas Stoškus. Anot jo, optimizmo įkvepia Centre bei Senamiestyje besitvarkantys verslininkai ir privatūs pastatų savininkai, paisantys jų nekilnojamąjį turtą supančios aplinkos įpareigojimų.

"Neįmanoma atskirti Senamiesčio ir Naujamiesčio – tarp jų nėra griežtai nubrėžtos ribos, jie susilieja, kaip ir Naujamiestis su Žaliakalniu, sudarydami vientisą erdvę, kuri yra saugoma", – atkreipė dėmesį S.Stoškus.

Paveldosaugos specialistas ima vardyti, jo manymu, dėmesio itin vertus jau baigtus, dar tebestatomus ar planuojamus tvarkyti objektus: tai naujai atgimęs pastatas Vilniaus g. 10, gebėjimo derinti senąją ir naująją architektūrą pavyzdys Pilies g., greta atgimsiantis buvusios žydų ligoninės pastatas A.Jakšto g., permainas žadančiu audeklu apgaubtas pastatas Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje. Su viltimi S.Stoškus žvelgia ir į buvusio "Lituanikos" fabriko teritoriją, apie kurios atsinaujinimą kalbama jau ne vienus metus.

"Manau, kad ir geri pavyzdžiai gali užkrėsti, o pasimokyti turime iš ko", – neabejoja KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.
Kad visi taip tvarkytųsi

Kaip vieną geriausių rekonstrukcijos pavyzdžių, kai naujas statinys puikiai dera su šimtmečius jau stovinčiais pastatais, S.Stoškus įvardija rekonstruojamą namą Kauno pilies pašonėje, Pilies g.

"Duok Dieve, kad visi taip tvarkytųsi. Čia nebandoma imituoti senovės ir nenukrypstama į kičą, kai viduryje miesto išdygsta namas šiaudiniu stogu. Architektas tikrai turi gerą akį ir skonį", – gerų žodžių S.Stoškus pažėrė šiuo objektu besirūpinančiam architektui Ryčiui Vieštautui.

Anot S.Stoškaus, džiugina ir tai, kad statybose naudojamos naujos medžiagos, bet jos neiškrinta iš įnoringo Senamiesčio konteksto, o architektas ne savivaliauja, bet visada yra linkęs pasitarti su specialistais.

Svarbu laikytis taisyklių

"Aš dar jo nebaigiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op", – kukliai šyptelėjo architektas R.Vieštautas. Tačiau jis neslepia, kad ypatingo stebuklo čia nėra – tiesiog reikia žinoti ir laikytis tam tikrų taisyklių.

"Vienas pagrindinių dalykų ką nors projektuojant yra elgesio taisyklės Senamiestyje. Jeigu paisai šių taisyklių, vadinasi, elgiesi teisingai", – savo darbo principus atskleidė architektas.

R.Vieštautas atkreipė dėmesį, kad Senamiesčio erdvė pradėjo formuotis prieš dešimt amžių. "Vėliau buvo suformuotas reguliarus gatvių tinklas ir pagal tai suskirstyti žemės sklypai, kuriuose nustatytos tam tikros elgesio taisyklės. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus statosi namą iki kaimyno ribos, langų neįrengia tam, kad prie tos sienos galėtų glaustis kitas kaimynas. Jokio vandens nutekėjimo negalima rengti į kaimyno sklypą. Kitas svarbus principas - visi pastatai turi būti ant gatvės linijos", – svarbiausius akcentus formuojant senųjų miestų urbanistiką vardijo architektas.

Anot jo, vėliau keitėsi stiliai, pastatai nebuvo vienodi, bet ir praėjus keliems šimtams metų žmogus turi elgtis pagal tas pačias taisykles.

Itin jautrioje vietoje rekonstruojamą pastatą projektavęs R.Vieštautas sakė, kad labai svarbu ir statybų procese naudojamos medžiagos.

"Laikausi principo, kad Senamiestyje galima naudoti tas medžiagas, kokios būdavo naudojamos ir Senamiesčio formavimo laikotarpiu: medis, akmuo, plyta, tinkas. Galimas ir kontrasto principas naudojant visiškai šiuolaikiškas medžiagas: metalą, stiklą, termoplastiką. Vieni dalykai Senamiestyje dera kontrasto principu, kiti – kontekstualiai. Taip mes ir balansuojame", – pasakojo specialistas.

Apribojimai – tarsi garantas

Paklaustas, ar buvo sunku rasti sprendimą, kaip rekonstruoti pastatą Pilies g., architektas nesiskundė. "Tas darbas yra mielas širdžiai, o kas miela širdžiai – tas nesunku. Sunku viską suderinti su aplinkiniais, kaimynais, paveldosaugininkais. Kūrėjui čia nėra suteikta tiek laisvės, kiek jos turi paveikslą tapantis menininkas. Kita vertus, tai apsauga ir garantas, kad rezultatas bus geras", – svarstė R.Vieštautas.

Jo nuomone, jeigu Senamiestyje statomas naujas ir šiuolaikiškas pastatas, tai tik dėl to, kad yra toks laikotarpis. "O jeigu naujų namų kvartale statome pastatą šiaudiniu stogu, čia jau greičiausiai kičas", – pastebėjo architektas.

Paprašytas įvertinti Senamiestį, R.Vieštautas buvo lakoniškas: "Investicijos čia akivaizdžiai reikalingos. Kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiui tai akis bado. Mes labai atsiliekame nuo kitų miestų šiuo klausimu."

Procesai užtrunka

KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas S.Stoškus mano, kad šių procesų rezultatai nėra taip greitai matomi, nes užtrunka derinimai su kaimynais ir įvairiomis institucijomis. Specialistas juokais palygino, kad tai ne tas pats, kaip pavasarį pasodinti bulves ir rudenį jas nukasti.

"Džiaugiamės, kad pastatas Vilniaus g. 10 ne tik išoriškai perdažytas, bet atgaivintas kompleksiškai: sutvarkytas visas pastatas, jame veikia restoranai, renkasi žmonės, sukurtos darbo vietos, mokami mokesčiai, kurių dalis tenka ir Kauno miesto biudžetui", – visokeriopą naudą įžvelgė S.Stoškus. Jis negailėjo pagyrų šio objektui savininkui, dabar jau pasišovusiam pasirūpinti ir ilgai akis badžiusiu statiniu Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje šalia Istorinės prezidentūros.

Anot S.Stoškaus geras permainas žada ką tik pastatą apgaubęs dekoratyvinis audeklas. Jo nuomone, šis gestas rodo, kad savininkas elgiasi socialiai atsakingai. "Tokių pavyzdžių daugėja, todėl ir mes, paveldosaugininkai, stengiamės lanksčiau žiūrėti į tokias iniciatyvas, ieškome kompromisų, darome nuolaidų. Kito kelio nėra", – įsitikinęs KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.

Kokios tos nuolaidos? Anot specialisto, ne paslaptis, kad verslininkai tikisi pridėtinės vertės iš objektų, kuriuos imasi tvarkyti savo lėšomis, tad ir ieškoma kompromiso, kaip tai padaryti: leidžiama įrengti pastato palėpę ar kaip kitaip praplėsti pastato erdvę, nedarkant vientisos Senamiesčio dvasios.

"Neprieštaravome, kad buvusio žydų ligoninės pastato savininkai pagilintų jo rūsį. Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, rasta Kaunui įdomių dalykų, kartu pastato savininkams buvo suteikta galimybė praplėsti pastato erdvę, nes jiems to reikėjo", – aiškino S.Stoškus.

Pastatas Pilies gatvėje

Architekto R.Vieštauto rekonstruojamas namas Pilies g. 12 seniau buvo vadinamas vila. Joje gyveno dailininkas tapytojas-akvarelininkas Jonas Mackevičius (1872–1954), kurio paveikslai puošia Įgulos karininkų ramovės Vytauto Didžiojo seklyčią, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto Didžiojo) bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejų.

J.Mackevičius 1894 m. baigė Maskvos dailei skatinti mokyklą, 1896 m. – kunigaikštytės Taniševos dailės studiją, mokėsi I.Repino privačioje dailės studijoje, 1901 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. Gyvendamas Peterburge priklausė dailininkų realistų grupei "Peredvižniki".

Artėjant Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui, 1912 m. nutapė caro Nikolajaus II portretą, kuris paties caro buvo pripažintas geriausiu, leista jį spausdinti jubiliejiniuose leidiniuose. Šis konkursas išgarsino dailininką.

Vila Pilies g. statyta 1933 m. Jos langai žvelgia tiesiai į Kauno pilį. Vilos sumanytojas – M.Songaila, o ją projektavo ir statė J.Dubauskas.