NUGRIOVĖ PENSININKO GŪŽTĄ: JUK NIEKAM ANT SPRANDO NESĖDŽIU, VALGYTI NEPRAŠAU

Ant Nemuno kranto vyko neįprasti darbai: darbininkai ardė gūžtą, kur gyveno vienišas vyras. „Nenoriu iš čia keltis. Vėl pasistatysiu pastogę prie upės“, – patikino kaunietis pensininkas.

„Žalgirio“ aistruolis

66 metų Linas Adomaitis penkerius metus gyveno gamtos prieglobstyje: Žemųjų Šančių krūmynų pašlaitėje ant upės kranto turėjo susirentęs namuką primenančią pastogę. Krosnį ir židinį atstojo gūžtos viduje akmenimis apdėliota laužavietė.

Tačiau nebuvo visiškai atsiskyręs nuo visuomenės. Pavyzdžiui, gavęs pensiją dalį jos paskirdavo savo neblėstančiai aistrai – „Žalgirio“ rungtynėms. Anot jo, pastarąjį kartą arenoje lankėsi sausio 31 d. ir buvo laimingas, nes „Žalgiris“ nugalėjo „Anadolu Efes“.

Tačiau šį antradienį atsiskyrėlio pasaulis buvo supurtytas: tik prašvitus atvyko bendrovės „Kauno švara“ darbininkų brigada ir įvairių tarnybų atstovai.

Situacija: pensininkui atsiskyrėliui L. Adomaičiui aplinkybės susiklostė nepalankiai – liko be pastogės. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Fatališka aplinkybė

„Kauno švaros“ meistras Karolis Šventoraitis papasakojo apie atsiskyrėliui pensininkui gana fatališkai susiklosčiusias aplinkybes.

„Nelemtai pasitaikė, kad užkliuvo. Jis čia dar būtų galėjęs ramiai gyventi ne vienus metus, nes vieta labai atoki, paslėpta nuo žvilgsnių“, – atkreipė dėmesį specialistas.

Jis pasakojo, kad „Kauno švara“ gavo Kauno miesto savivaldybės užduotį išvalyti pakrantes, šlaitus, ties kuriais numatoma tiesti dviračių trasą.

„Pirmadienį, apžiūrėdami teritoriją ir nustatydami numatomų darbų mastą, pastebėjome kažką panašaus į pastatą. Pasiteiravau ten buvusio vyro, ką jis čia veikia, kaip veikia. Tada, kaip priklauso, informavau savivaldybę ir seniūniją, nes tai jau ne mūsų reikalas, nes čia yra žmogus su gyvūnais – katėmis. Mūsų pareiga – paskirtą teritoriją sutvarkyti, išvalyti, o ką daryti su čia gyvenančiu žmogumi – ne mūsų kompetencijoje“, – paaiškino K. Šventoraitis.

Tikslas: gūžta šalinama pagal pašlaitės švarinimo programą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Nieko nepasiėmė

Antradienio rytą prie pensininko gūžtos susirinko daug tarnybų – „Kauno švaros“ darbininkų brigada, policija, medikai, socialiniai darbuotojai ir gyvūnų gerovės specialistai.

„Siūlė jam būstą, bet jis atsisakė. Tuo viskas ir pasibaigė. Dabar tvarkome pakrantę. Dėl netikėtai rastos gūžtos paprastas tvarkymas pasidarė panašus į projektą, nes darbų apimtis išaugo iki netikėto dydžio. Reikės papildomų pajėgumų, krano, nes nuo šlaito reikia viską sukelti į viršų. Policija liepė vertę turinčius daiktus sudėti atskirai. Kiek pastebėjome, čia gyvenęs žmogus su savimi nieko nepasiėmė. Su kuprine kažkur išėjo. Aš suprantu tą žmogų, bet jam buvo pasiūlytos socialinės garantijos. Atsisakė. Toks jo pasirinkimas“, – svarstė K. Šventoraitis.

Aplinkos tvarkytojus nustebino net tik aptikta gūžta, bet ir šalia nuošalaus keliuko rastas didelis skaičius naudotų padangų, anot K.Šventoraičio, rodantis, kad gyventojų atsainus požiūris į aplinką beveik nesikeičia.

„Prieš porą savaičių, kai dar buvo pasnigta, surinkome daugiau kaip 120 padangų, dabar – dar 20–30. Toks skaičius tik maždaug 600 m atkarpoje“, – sakė „Kauno švaros“ specialistas.

Siūlė jam būstą, bet jis atsisakė. Tuo viskas ir pasibaigė. Dabar tvarkome pakrantę.

Patarimų nenori

Išprašytas iš savo gūžtos L. Adomaitis nuėjo į Kauno autobusų stotį. Pasiteiravus, kur praleido naktį, sakė, kad ant Nemuno kranto.

„Turiu su savimi palapinę ir šiltą miegmaišį“, – paaiškino vyras.

Išgirdęs patarimą, kad reikia saugoti sveikatą ir prisiglausti rimtoje pastogėje, sakė, kad jam patarimų nereikia, nes pats moka savimi pasirūpinti.

„Man dabar neramu dėl šešių kačiukų. Sakė, kad jais bus pasirūpinta, kad jie bus išvežti į gyvūnų prieglaudą. Baigiantis darbo dienai šlaitą tvarkančių darbininkų paklausiau, ar buvo atvažiavę gyvūnų gerovės specialistai. Sužinojau, kad nieko nebuvo. Aišku, kai pasirodė svetimi žmonės, visi kačiukai išsilakstė. Jei būtų pakvietę mane, būčiau padėjęs juos surinkti. Kaip čia suprasti – šunimis visi rūpinasi, o kačiukais – ne“, – kalbėjo be pastogės likęs pensininkas ir pabrėžė, kad į nakvynės namus jokiu būdu neis, nes ten, anot jo, blusos, blogas oras ir nepažįstamų žmonių draugija, o prie draugijos jis nepratęs.

„Nenoriu eiti ir į socialinį būstą, nes esu pripratęs prie gryno oro“, – paaiškino pašnekovas.

Aurimo Barkausko nuotr.

Laukia pensijos

L.Adomaičio įsitikinimu, su juo, kaip piliečiu, buvo pasielgta nederamai.

„Manęs iš anksto neperspėjo, neleido pasiruošti. Pastogės netekau, kai iki eilinės pensijos išmokos liko kelios savaitės. Pinigų beveik nebeturiu – likau su keliais centais, nes didžiąją dalį pensijos išleidau bilietams į „Žalgirio“ rungtynes su „vilkais“ ir „Anadolu Efes“, – apie savo bėdas pasakojo kaunietis.

Jis tvirtino manantis, kad buvo pažeistos jo, kaip piliečio, konstitucinės teisės.

„Aš juk niekam ant sprando nesėdžiu, valgyti neprašau. Visą gyvenimą dirbau baldų pramonėje, gaunu užtarnautą pensiją ir vis tiek užkliuvau“, – liejo nuoskaudas vyras.

Turtas: tarp galbūt vertingų daiktų – dviratis, lagaminas. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Ieškos kitos vietos

L. Adomaitis sakė esantis dėkingas geležinkelio darbuotojams (netoliese yra požeminis geležinkelio tunelis ir avarinių bėgių atkarpa – red. past.), kurie atneša maisto produktų – sudeda juos į maišelį ir pakabina ant rankenos.

„Noriu gyventi gamtoje. Kai taip iškelia, nieko gero nelauk. Vienas žmogus, kuris buvo pasistatęs pastogę prie Kauno marių, buvo kaip ir aš išvarytas ir jau nebegyvena. Aš esu atkaklus, nors sveikata jau nėra puiki“, – pabrėžė L.Adomaitis.

Jis tvirtino planuojantis susirasti kitą vietą gamtos apsuptyje ir ten įsikurti.