SMUIKO VIRTUOZAS V. ČEPINSKIS: MES EINAME Į TOTALŲ SUSINAIKINIMĄ, AVINIZMĄ

„Kauno dienos“ studijoje – pokalbis su pasaulyje pripažintu profesionalu, smuiko virtuozu Vilhelmu Čepinskiu ne tik apie kūrybą, ramų gyvenimą, vaikystę ir maksimalizmą

Žurnalistas Gražvydas Muižys su smuikininku diskutavo ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje aktualiomis temomis: Stambulo konvenciją, Šeimos gynimo maršą. Pašnekovas taip pat neslepia nusivylimo kultūros politika ir politika apskritai.

– Smalsu, kodėl esate visiškai pabėgęs nuo visuomenės, viešumos?

– Esu šiek tiek atsitraukęs. Visokių įvykių mano gyvenime buvo, tarp jų ir skaudžių. Muzika irgi reikalauja labai daug atsidavimo. Tiesiog daugiau ar mažiau nusprendžiau, kad noriu truputį ramesnio gyvenimo, noriu pamatyti, kaip auga vaikai. Dabar darau tik tai, kas man malonu, bendrauju su žmonėmis, kuriems su manimi malonu bendrauti. Turiu privilegiją daryti tai, ką noriu. Kartais užsiimu kūryba, kartais žolę kaime nupjaunu.

V.Čepinskis neslepia, kad nusivylęs ne tik kultūros politika. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Esate pabėgęs net ir iš miesto, turite sodybą, kur daugiausia praleidžiate laiko.

– Taip, mes su šeimyna šiltesnį sezoną gyvename ne Kaune.

– Užsiimate ir žemės, ir ūkio darbais?

– Taip, dar neatsiplauna rankos nuo žemės ūkio darbų. Darau tai todėl, kad vaikai galėtų saugiai lakstyti, nebūtų erkių. Esu maksimalistas.

– Jei ne maksimalizmas, nebūtumėte pasiekęs to, ką turite. Tikrai ne kiekvienas septynerių metų smuikininkas koncertuoja Kauno filharmonijoje, o septyniolikos metų išvažiuoja į Niujorką. Vaikystę, spėju, šiek tiek praradote?

– Drįsčiau sakyti, kad truputėlį taip. Nors vaikyste nesiskundžiu ir tėvų dėmesio gavau. Aišku, neturėjau visiškos laisvės daryti to, ką noriu.

– Abu jūsų tėvai menininkai?

– Mama dainininkė, visą gyvenimą gyveno teatre. Tėtis dirigavo muzikiniame teatre. Aš ten užaugau, prastovėjau prie orkestro duobės. Gražūs prisiminimai.

Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Jūs įdėjote tiek daug darbo, tapote pasaulyje pripažintu profesionalu. Labai nedaug Lietuvoje yra žmonių, kurie visame pasaulyje būtų pripažįstami už savo gebėjimus, talentą. O talentas be darbo menkai vertas. Turite Dievo dovaną, bet jūsų koncertai vyko jau seniai. Ar nesijaučiate skolingas?

– Aš dabar tą skolą galiu kitokiais būdais grąžinti, kam anksčiau nebūčiau turėjęs laiko. Dabar jau antri metai, kai esu pakviestas vadovauti Šiaulių kameriniam orkestrui, aišku, karantinai stipriai viską supainiojo. Dedu daug pastangų, kad kiltų jų lygis, jau yra tam tikrų rezultatų. Kartais daugiau laiko skiriu kūrybai. Aš ne kompozitorius, bet mėgstu kažką sukurti, dedikuoti draugams, kolegoms. Esu parašęs naują kūrinį ir dedikavęs violončelininkui Mindaugui Bačkui – siuita violončelei ir orkestrui, kurią atliksime birželio mėnesį.

– Kur atliksite?

– Bus koncertas Plateliuose. Paskui gal Šiauliuose ir kitur. Ilgas kūrinys – iki 30 min. Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija. Kad būtų galima pasinerti į tą kūrybą. Esu ir dainų Friedricho von Schillerio tekstams parašęs. Romantinė ta mano muzika, ji nėra šiuolaikinė. Aš – ne kompozitorius, darau tai savo malonumui. Muzikoje kompozitorius, kaip veikėjas, yra arčiausiai Dievo, paskui yra dirigentas ir atlikėjas. Aišku, kompozitoriai be atlikėjų būtų niekas.

– Sakote, kad esate ne kompozitorius, bet muziką kuriate.

– Ir ne dirigentas, bet labai mėgstu tą daryti. Visą gyvenimą stebėjau, kaip tėtis tai daro. Kiek žinau iš bičiulių, man pavyksta diriguoti ir aš sugebu palaikyti ryšį su orkestru.

– Jūs ir pats atlikėjas, žinote abi puses.

– Būtent, tai privalumas. Didysis dirigentas, pianistas Danielius Barenboimas per interviu yra pasakęs: „Aš baltai pavydžiu dirigentams, kurie kažkada buvo studijavę styginį instrumentą.“ Orkestro pagrindą sudaro styginiai instrumentai ir jų specifikos žinojimas. Galiu ir altu, ir violončele kažką parodyti. Čia yra savų privalumų. Save laikau tik smuikininku, visa kita tik pomėgis.

– Pasirodote labai uždarose erdvėse, vengiate viešumo?

– Šiauliuose kartkartėmis pasirodydavau, dabar išvis viskas sustoję. Pastarosios mano kelionės buvo Rusijoje, turėjau diriguoti simfoniniams orkestrams. Ne dažni, bet iš širdies.

– Tai jūsų pasirinkimas. Neabejoju, kad ir pasaulio scenos atviros bei jūsų laukia.

– Dabar manęs turbūt niekas niekur nelaukia. Praėjo daug metų, traukinys toli nuvažiavęs, reikėtų didelių pastangų jį vytis. Dabar noriu daugiau būti šeimoje, su vaikais, gamtoje, daryti tai, ką noriu, ir tiek, kiek noriu. Nereikia reguliavimo, muštro. Mano tarptautinis laikas praėjo. Aišku, draugai, muzikantai vis dar laukia mano sugrįžimo, bet niekur aš neišėjau. Lietuvoje kažką vis darome ir darysime.

– Kaip reaguojate į šiandienos įvykius Lietuvoje?

– Esu labai nusivylęs kultūros politika, apskritai politika. Žiūrint mano akimis, tie įvykiai, kurie vyksta, yra tėvynės išdavimas.

– Gal galite plačiau pakomentuoti?

– Baisus dalykas. Aš mėgstu žiūrėti archyvinius vaizdo įrašus. Žiūrėjau 1991 m. sausio 13-sios laidą iš Kauno televizijos, kai vyrai sėdėjo studijoje, nuoširdžiai pergyveno, kas dabar bus su Lietuva. „Mus gali nulaužti, bet mūsų negali palaužti. Kovosime ir atiduosime net gyvybę.“ Iš vyrų tokie žodžiai sklido prieš tiek metų. Dabar tokių žodžių iš televizijos ir valdžios institucijų vargu ar sulauktume. Šiuo metu vyksta Lietuvos trypimas. Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Kas jums sukelia tokią asociaciją?

– Visa tai, kas vyksta dabar. Genderizmo ideologijos stūmimas. Šiuo dalyku pradėjau domėtis 2013 m., kai tuometis užsienio reikalų ministras pasirašė Stambulo konvenciją, tada pradėjau gilintis, kas tai, kodėl mums to reikia. Nenuėjome toli nuo Karlo Marxo, nuo Lenino. Visas vadinamasis antismurtas orientuotas apgauti žmones. Žmonės nei skaitę, nei pasigilinę, kas ta konvencija, genderizmas. Ačiū Dievui, atsirado institucijų, kurios paiso vaiko gerovės. Yra amerikietė moteris, kuri pati augo dviejų moterų šeimoje, bet dabar gina vaikus ir moksliškai aiškina, kaip svarbu vaikui turėti tėtį vyrą ir mamą moterį. Suprantu, yra ir išsiskyrusių, bet vaikas žino, kad turi tėtį.

– Na jūs turite ir savo patirties.

– Taip, turiu ir savo karčios patirties. Bet fiziologiškai gamtos taip sudėta, kad gyvi organizmai turi turėti abu tėvus. O štai kalbama apie tokius įstatymus, kad tėvo ir motinos nebegali būti, turi būti globėjas, tėvas vienas, tėvas du, tokios sąvokos kaip tėvas ir motina turi išnykti, sūnus ir dukra – turi išnykti, nes jie gali pasirinkti, kas jie bus.

– Stambulo konvencijoje apie tai nekalbama, aš ją skaičiau. Ten minimos socialinės lytis, bet konvencija yra apie smurtą prieš moteris ir nusistovėjusius stereotipus. Tai, ką sakote apie tėvą ir mamą, taip, aš pats turiu du vaikus, laimei, neišsiskyręs, pats auginu. Žinau labai daug atvejų, kur tėvas – smurtautojas, seksualinis priekabiautojas. Nesakau, kad tėvo instituciją reikia naikinti, tiesiog noriu jums paprieštarauti, kad, kai kalbame apie tradicinę šeima, ne visuomet viskas rožių žiedlapiais nubarstyta. Kas yra baisiausia, kad seksualinė prievarta prieš vaiką, prasigėrę tėvai, – Lietuvoje tai vyko ir vyks, tokių atvejų labai daug. Žinote, keliu šį klausimą diskusijai.

– Absoliuti teisybė. Gal reikia klausti, kodėl Lietuvoje tiek daug geriančių žmonių? Gal todėl, kad buvome okupuoti, traumuoti.

– Skaičiau, kad 98 proc. dalykų, kurie numatyti Stambulo konvencijoje, pas mus jau yra.

– Aš iš teisininkų girdėjau lygiai tą patį. Kas siūloma, beveik viskas, išskyrus socialinė lytis, yra. Tada klausimas, kas bus su Konstitucija?

– Taip, jei ratifikuojame konvenciją, turime prie jos pritaikyti Konstituciją.

– Tada grupė inkvizitorių važinės po visas šalis, po darželius ir tikrins, kaip įgyvendinamos ideologijos. Jei savo sūnui pasakysiu, kad dėtis kaspiną gal labiau tinka mergaitėms, ir jei jis pasiskųs, tai aš jau smurtauju prieš savo sūnų. Bus pretekstas atimti vaiką. Viešpatie, apsaugok, kas čia vyksta.

– Negalime nepakalbėti, apie Šeimų maršą. Jūs pritariate ir dalyvausite?

– Taip, žinoma.

Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija.

– Negaliu nepaklausti. Artūras Orlauskas yra pagrindinis organizatorius, pasakojantis anekdotus apie oralinį su dukra, apie analinį su sūnumi. Dabar jis tampa tradicinės šeimos gynėju, ideologu ir pagrindiniu vėliavnešiu. Čia, atlieskite, man jau nesuprantama.

– Aš nebuvau A.Orlausko repertuaro specialistas. Mes tik keletą kartų matėmės renginiuose, kažkaip išsivystė tai visiškai netyčia. Kai ruošėsi ratifikuoti konvenciją, aš ėjau iš proto, galvojau, ką daryti, kaip pasipriešinti. Parašiau Artūrui. Pastaruoju metu apie organizacinio komiteto narius atsiranda įvairių nuomonių ir informacijos, į kurią nesigilinau ir jos nežinojau. Nesu komiteto narys, esu tik žmogus, kuris palaiko Šeimų gynimo idėją. Kiekvienas tėvas ar mama turi palaikyti tokią idėją. Pastaruoju metu atsirado informacijos, kuri mane nustebino, bet pirmenybę reikia teikti idėjai.

Maestro nevadina savęs kompozitoriumi, tačiau mielai kuria ir dedikuoja kūrinius savo kolegoms. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Jūs suprantate puikiai, kad pačią geriausią idėja netinkami žmonės gali diskriminuoti?

– Suprantu. Aš pats kaltinamas Aušros Maldeikienės, kad esu vedęs du kartus ir neturiu teisės dalyvauti. Nors vedžiau moterį, ne vyrą. Santuokoje gimė vaikučiai, ne beždžioniukai, todėl, manau, kad turiu teisę dalyvauti renginyje ir apie tai kalbėti.

– Ar iš tikrųjų jūs įžvelgiate realių grėsmių, kad privalu ginti šeimą? Aš, pavyzdžiui, nematau tokios grėsmės, kad eičiau ginti tradicinės šeimos sąvokos ir sampratos.

– Aš esu muzikantas, menininkas ir galbūt jautriau priimu tam tikrus dalykus. Duok Dieve, kad būčiau neteisus ir mūsų šeimos vertybės, tautiškumas liktų. Juk tautiškumas jau prilyginimas fašizmui. Mes einame į totalų susinaikinimą, avinizmą. Žmogus, kuris neturi lyties, neturi šeimos, tėvynės, – juk tai žmogaus esybės trejybė. Kai kurie kolegos, kurie buvo didieji krikščionys, tėvynės mylėtojai, dabar verčia skūrą, jiems viskas gerai – konvencijos, genderizmas.

– Mes visi esame labai pikti, kategoriški. Jūs sakote, kad nusivylėte kai kuriais draugais. Ar sirgote COVID-19? Jis egzistuoja?

– Sirgau ir neneigiu.

– Pas mane yra draugų, kurie sako, kad koronaviruso nėra. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenėje atsirado tiek aštrių kampų. Dėl šeimų maršo, šeimų gynimo nuo kažkokių pavojų, aš irgi gal kvailas ir neįžvelgiu pavojų, bet nereiškia, kad, nesutikdamas su jūsų nuomone, negaliu sutikti kitose temose. Mes turime apie ką kalbėti ir nekimbame vienas kitam į atlapus, taip pat neatsisveikinsime kaip priešai dėl to, kad kai kur išsiskyrė mūsų nuomonės. Ypač mane liūdina leksika, kurią naudoja Šeimų maršo gynėjai. Niekada nepakęsiu beraščių, jei žmogus nemoka ir negerbia lietuvių kalbos, nesugeba išdėstyti savo minties, nepadaręs trijų klaidų viename žodyje, atleiskite, bet tos nuomonės aš negerbsiu. Statistiškai neskaičiavau, bet kai tik gynėjai pasireiškia, tai iškart įžeidimais, neapykantos kalba.

– Neapykantos kalba yra tragedija.

– Ką ir noriu pasakyti, negerai taip. Mes galime prieštarauti, ginčytis, bet pagarba oponentui, kito nuomonei, mano supratimu, turi išlikti.

– Vienareikšmiškai. Išgirdau kai kurių komiteto narių pasisakymus viešojoje erdvėje. Man tai nepriimtina visiškai. Aš visur sakiau, kad einu dalyvauti Šeimų marše, bet ne kovoti su homoseksualais. Tai du skirtingai dalykai. Mano aplinkoje yra ne vienas homoseksualus žmogus, kuris talentingas, atsakingas, nuostabus žmogus, nėra jokių problemų bendrauti, iš Amerikos laikų turiu keletą puikių homoseksualių draugų. Iki šiol susirašome. Taip pat man teko bendrauti su kai kuriais homoseksualais, kurie patys yra pasibaisėję šia situacija, kas vyksta su genderizmu, kaip perlenkiama lazda. Buvo ir aukščiausios prabos homoseksualių intelektualų, kurie jau išėję į kitus pasaulius. Bet juk ne apie tai kalbame, eina kalba apie genderizmo ideologiją, kurioje įžvelgiu baisumą. Ne mums, bet mūsų vaikams, anūkams. Juk homoseksualumas, dažniausiai, kiek man teko kalbėti, – neįgimtas. Homoseksualiu žmogus tampa atsižvelgiant į tam tikras traumas, aplinkybes, tvirkinimus, aplinką. Genderizmo ideologijos kūrėjai tą puikiai žino. Jei jaunuolis išaugo į homoseksualą ar homoseksualę, jis bus toks ir augs, bet dirbtinai tą įskiepyti... Visų prašau, nekovokime su homoseksualizmu, mes neturime teisės, jei jis toks yra. Bet turime kovoti prieš savo vaikų tvirkinimus, kurie kai kuriose šalyse jau vyksta. Bijau, kad ateis laikas, kai mes būsime bejėgiai.

– Bet ar jūs norite daryti tai su žmonėmis, kurie sako: „Įkišime į dantis, surasime vaikus, apsupsime Seimą...“

– Tai mane nustebino ne iš pačios maloniausios pusės.

– Nenustebčiau, kad dabar vyksta politinės jėgos kūrimas. Kituose rinkimuose į Seimą bus pono A.Orlausko partija. Žinote, man tiesiog būtų liūdna, jei žmonės pasinaudotų žinomais vardais. Daug žmonių nori dalyvauti, tai jų teisė. Mane labiausiai liūdina pyktis ir neapykanta, kurią mes pradedame jausti vieni kitiems.

– Bet kodėl tai vyksta? Gal tai sąmoningas kiršinimas. Gal tai dalis projekto, kurio aš nesuvokiu. Žmogus, jei neturi vaikų, galbūt tikrai kitaip mąsto, nei tas, kuris turi. Dėl vieno dalyko esu šventai įsitikinęs – genderizmas negali įsigalėti. Mes neturime teisės, prarasime viską – ne tik vaikus, bet ir tėvynę.