„Britanija siekia save pastatyti į šalių, kurios ir toliau pumpuoja ginklus į Ukrainą, centrą“, – sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas ir pridūrė, kad sprendimas tiekti ginklus tik veda į tolesnę kovą ir destrukciją.

Žurnalistas Gražvydas Muižys su smuikininku diskutavo ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje aktualiomis temomis: Stambulo konvenciją, Šeimos gynimo maršą. Pašnekovas taip pat neslepia nusivylimo kultūros politika ir politika apskritai.

– Smalsu, kodėl esate visiškai pabėgęs nuo visuomenės, viešumos?

– Esu šiek tiek atsitraukęs. Visokių įvykių mano gyvenime buvo, tarp jų ir skaudžių. Muzika irgi reikalauja labai daug atsidavimo. Tiesiog daugiau ar mažiau nusprendžiau, kad noriu truputį ramesnio gyvenimo, noriu pamatyti, kaip auga vaikai. Dabar darau tik tai, kas man malonu, bendrauju su žmonėmis, kuriems su manimi malonu bendrauti. Turiu privilegiją daryti tai, ką noriu. Kartais užsiimu kūryba, kartais žolę kaime nupjaunu.

V.Čepinskis neslepia, kad nusivylęs ne tik kultūros politika. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Esate pabėgęs net ir iš miesto, turite sodybą, kur daugiausia praleidžiate laiko.

– Taip, mes su šeimyna šiltesnį sezoną gyvename ne Kaune.

– Užsiimate ir žemės, ir ūkio darbais?

– Taip, dar neatsiplauna rankos nuo žemės ūkio darbų. Darau tai todėl, kad vaikai galėtų saugiai lakstyti, nebūtų erkių. Esu maksimalistas.

– Jei ne maksimalizmas, nebūtumėte pasiekęs to, ką turite. Tikrai ne kiekvienas septynerių metų smuikininkas koncertuoja Kauno filharmonijoje, o septyniolikos metų išvažiuoja į Niujorką. Vaikystę, spėju, šiek tiek praradote?

– Drįsčiau sakyti, kad truputėlį taip. Nors vaikyste nesiskundžiu ir tėvų dėmesio gavau. Aišku, neturėjau visiškos laisvės daryti to, ką noriu.

– Abu jūsų tėvai menininkai?

– Mama dainininkė, visą gyvenimą gyveno teatre. Tėtis dirigavo muzikiniame teatre. Aš ten užaugau, prastovėjau prie orkestro duobės. Gražūs prisiminimai.

Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Jūs įdėjote tiek daug darbo, tapote pasaulyje pripažintu profesionalu. Labai nedaug Lietuvoje yra žmonių, kurie visame pasaulyje būtų pripažįstami už savo gebėjimus, talentą. O talentas be darbo menkai vertas. Turite Dievo dovaną, bet jūsų koncertai vyko jau seniai. Ar nesijaučiate skolingas?

– Aš dabar tą skolą galiu kitokiais būdais grąžinti, kam anksčiau nebūčiau turėjęs laiko. Dabar jau antri metai, kai esu pakviestas vadovauti Šiaulių kameriniam orkestrui, aišku, karantinai stipriai viską supainiojo. Dedu daug pastangų, kad kiltų jų lygis, jau yra tam tikrų rezultatų. Kartais daugiau laiko skiriu kūrybai. Aš ne kompozitorius, bet mėgstu kažką sukurti, dedikuoti draugams, kolegoms. Esu parašęs naują kūrinį ir dedikavęs violončelininkui Mindaugui Bačkui – siuita violončelei ir orkestrui, kurią atliksime birželio mėnesį.

– Kur atliksite?

– Bus koncertas Plateliuose. Paskui gal Šiauliuose ir kitur. Ilgas kūrinys – iki 30 min. Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija. Kad būtų galima pasinerti į tą kūrybą. Esu ir dainų Friedricho von Schillerio tekstams parašęs. Romantinė ta mano muzika, ji nėra šiuolaikinė. Aš – ne kompozitorius, darau tai savo malonumui. Muzikoje kompozitorius, kaip veikėjas, yra arčiausiai Dievo, paskui yra dirigentas ir atlikėjas. Aišku, kompozitoriai be atlikėjų būtų niekas.

– Sakote, kad esate ne kompozitorius, bet muziką kuriate.

– Ir ne dirigentas, bet labai mėgstu tą daryti. Visą gyvenimą stebėjau, kaip tėtis tai daro. Kiek žinau iš bičiulių, man pavyksta diriguoti ir aš sugebu palaikyti ryšį su orkestru.

– Jūs ir pats atlikėjas, žinote abi puses.

– Būtent, tai privalumas. Didysis dirigentas, pianistas Danielius Barenboimas per interviu yra pasakęs: „Aš baltai pavydžiu dirigentams, kurie kažkada buvo studijavę styginį instrumentą.“ Orkestro pagrindą sudaro styginiai instrumentai ir jų specifikos žinojimas. Galiu ir altu, ir violončele kažką parodyti. Čia yra savų privalumų. Save laikau tik smuikininku, visa kita tik pomėgis.

– Pasirodote labai uždarose erdvėse, vengiate viešumo?

– Šiauliuose kartkartėmis pasirodydavau, dabar išvis viskas sustoję. Pastarosios mano kelionės buvo Rusijoje, turėjau diriguoti simfoniniams orkestrams. Ne dažni, bet iš širdies.

– Tai jūsų pasirinkimas. Neabejoju, kad ir pasaulio scenos atviros bei jūsų laukia.

– Dabar manęs turbūt niekas niekur nelaukia. Praėjo daug metų, traukinys toli nuvažiavęs, reikėtų didelių pastangų jį vytis. Dabar noriu daugiau būti šeimoje, su vaikais, gamtoje, daryti tai, ką noriu, ir tiek, kiek noriu. Nereikia reguliavimo, muštro. Mano tarptautinis laikas praėjo. Aišku, draugai, muzikantai vis dar laukia mano sugrįžimo, bet niekur aš neišėjau. Lietuvoje kažką vis darome ir darysime.

– Kaip reaguojate į šiandienos įvykius Lietuvoje?

– Esu labai nusivylęs kultūros politika, apskritai politika. Žiūrint mano akimis, tie įvykiai, kurie vyksta, yra tėvynės išdavimas.

– Gal galite plačiau pakomentuoti?

– Baisus dalykas. Aš mėgstu žiūrėti archyvinius vaizdo įrašus. Žiūrėjau 1991 m. sausio 13-sios laidą iš Kauno televizijos, kai vyrai sėdėjo studijoje, nuoširdžiai pergyveno, kas dabar bus su Lietuva. „Mus gali nulaužti, bet mūsų negali palaužti. Kovosime ir atiduosime net gyvybę.“ Iš vyrų tokie žodžiai sklido prieš tiek metų. Dabar tokių žodžių iš televizijos ir valdžios institucijų vargu ar sulauktume. Šiuo metu vyksta Lietuvos trypimas. Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Kas jums sukelia tokią asociaciją?

– Visa tai, kas vyksta dabar. Genderizmo ideologijos stūmimas. Šiuo dalyku pradėjau domėtis 2013 m., kai tuometis užsienio reikalų ministras pasirašė Stambulo konvenciją, tada pradėjau gilintis, kas tai, kodėl mums to reikia. Nenuėjome toli nuo Karlo Marxo, nuo Lenino. Visas vadinamasis antismurtas orientuotas apgauti žmones. Žmonės nei skaitę, nei pasigilinę, kas ta konvencija, genderizmas. Ačiū Dievui, atsirado institucijų, kurios paiso vaiko gerovės. Yra amerikietė moteris, kuri pati augo dviejų moterų šeimoje, bet dabar gina vaikus ir moksliškai aiškina, kaip svarbu vaikui turėti tėtį vyrą ir mamą moterį. Suprantu, yra ir išsiskyrusių, bet vaikas žino, kad turi tėtį.

– Na jūs turite ir savo patirties.

– Taip, turiu ir savo karčios patirties. Bet fiziologiškai gamtos taip sudėta, kad gyvi organizmai turi turėti abu tėvus. O štai kalbama apie tokius įstatymus, kad tėvo ir motinos nebegali būti, turi būti globėjas, tėvas vienas, tėvas du, tokios sąvokos kaip tėvas ir motina turi išnykti, sūnus ir dukra – turi išnykti, nes jie gali pasirinkti, kas jie bus.

– Stambulo konvencijoje apie tai nekalbama, aš ją skaičiau. Ten minimos socialinės lytis, bet konvencija yra apie smurtą prieš moteris ir nusistovėjusius stereotipus. Tai, ką sakote apie tėvą ir mamą, taip, aš pats turiu du vaikus, laimei, neišsiskyręs, pats auginu. Žinau labai daug atvejų, kur tėvas – smurtautojas, seksualinis priekabiautojas. Nesakau, kad tėvo instituciją reikia naikinti, tiesiog noriu jums paprieštarauti, kad, kai kalbame apie tradicinę šeima, ne visuomet viskas rožių žiedlapiais nubarstyta. Kas yra baisiausia, kad seksualinė prievarta prieš vaiką, prasigėrę tėvai, – Lietuvoje tai vyko ir vyks, tokių atvejų labai daug. Žinote, keliu šį klausimą diskusijai.

– Absoliuti teisybė. Gal reikia klausti, kodėl Lietuvoje tiek daug geriančių žmonių? Gal todėl, kad buvome okupuoti, traumuoti.

– Skaičiau, kad 98 proc. dalykų, kurie numatyti Stambulo konvencijoje, pas mus jau yra.

– Aš iš teisininkų girdėjau lygiai tą patį. Kas siūloma, beveik viskas, išskyrus socialinė lytis, yra. Tada klausimas, kas bus su Konstitucija?

– Taip, jei ratifikuojame konvenciją, turime prie jos pritaikyti Konstituciją.

– Tada grupė inkvizitorių važinės po visas šalis, po darželius ir tikrins, kaip įgyvendinamos ideologijos. Jei savo sūnui pasakysiu, kad dėtis kaspiną gal labiau tinka mergaitėms, ir jei jis pasiskųs, tai aš jau smurtauju prieš savo sūnų. Bus pretekstas atimti vaiką. Viešpatie, apsaugok, kas čia vyksta.

– Negalime nepakalbėti, apie Šeimų maršą. Jūs pritariate ir dalyvausite?

– Taip, žinoma.

Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija.

– Negaliu nepaklausti. Artūras Orlauskas yra pagrindinis organizatorius, pasakojantis anekdotus apie oralinį su dukra, apie analinį su sūnumi. Dabar jis tampa tradicinės šeimos gynėju, ideologu ir pagrindiniu vėliavnešiu. Čia, atlieskite, man jau nesuprantama.

– Aš nebuvau A.Orlausko repertuaro specialistas. Mes tik keletą kartų matėmės renginiuose, kažkaip išsivystė tai visiškai netyčia. Kai ruošėsi ratifikuoti konvenciją, aš ėjau iš proto, galvojau, ką daryti, kaip pasipriešinti. Parašiau Artūrui. Pastaruoju metu apie organizacinio komiteto narius atsiranda įvairių nuomonių ir informacijos, į kurią nesigilinau ir jos nežinojau. Nesu komiteto narys, esu tik žmogus, kuris palaiko Šeimų gynimo idėją. Kiekvienas tėvas ar mama turi palaikyti tokią idėją. Pastaruoju metu atsirado informacijos, kuri mane nustebino, bet pirmenybę reikia teikti idėjai.

Maestro nevadina savęs kompozitoriumi, tačiau mielai kuria ir dedikuoja kūrinius savo kolegoms. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Jūs suprantate puikiai, kad pačią geriausią idėja netinkami žmonės gali diskriminuoti?

– Suprantu. Aš pats kaltinamas Aušros Maldeikienės, kad esu vedęs du kartus ir neturiu teisės dalyvauti. Nors vedžiau moterį, ne vyrą. Santuokoje gimė vaikučiai, ne beždžioniukai, todėl, manau, kad turiu teisę dalyvauti renginyje ir apie tai kalbėti.

– Ar iš tikrųjų jūs įžvelgiate realių grėsmių, kad privalu ginti šeimą? Aš, pavyzdžiui, nematau tokios grėsmės, kad eičiau ginti tradicinės šeimos sąvokos ir sampratos.

– Aš esu muzikantas, menininkas ir galbūt jautriau priimu tam tikrus dalykus. Duok Dieve, kad būčiau neteisus ir mūsų šeimos vertybės, tautiškumas liktų. Juk tautiškumas jau prilyginimas fašizmui. Mes einame į totalų susinaikinimą, avinizmą. Žmogus, kuris neturi lyties, neturi šeimos, tėvynės, – juk tai žmogaus esybės trejybė. Kai kurie kolegos, kurie buvo didieji krikščionys, tėvynės mylėtojai, dabar verčia skūrą, jiems viskas gerai – konvencijos, genderizmas.

– Mes visi esame labai pikti, kategoriški. Jūs sakote, kad nusivylėte kai kuriais draugais. Ar sirgote COVID-19? Jis egzistuoja?

– Sirgau ir neneigiu.

– Pas mane yra draugų, kurie sako, kad koronaviruso nėra. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenėje atsirado tiek aštrių kampų. Dėl šeimų maršo, šeimų gynimo nuo kažkokių pavojų, aš irgi gal kvailas ir neįžvelgiu pavojų, bet nereiškia, kad, nesutikdamas su jūsų nuomone, negaliu sutikti kitose temose. Mes turime apie ką kalbėti ir nekimbame vienas kitam į atlapus, taip pat neatsisveikinsime kaip priešai dėl to, kad kai kur išsiskyrė mūsų nuomonės. Ypač mane liūdina leksika, kurią naudoja Šeimų maršo gynėjai. Niekada nepakęsiu beraščių, jei žmogus nemoka ir negerbia lietuvių kalbos, nesugeba išdėstyti savo minties, nepadaręs trijų klaidų viename žodyje, atleiskite, bet tos nuomonės aš negerbsiu. Statistiškai neskaičiavau, bet kai tik gynėjai pasireiškia, tai iškart įžeidimais, neapykantos kalba.

– Neapykantos kalba yra tragedija.

– Ką ir noriu pasakyti, negerai taip. Mes galime prieštarauti, ginčytis, bet pagarba oponentui, kito nuomonei, mano supratimu, turi išlikti.

– Vienareikšmiškai. Išgirdau kai kurių komiteto narių pasisakymus viešojoje erdvėje. Man tai nepriimtina visiškai. Aš visur sakiau, kad einu dalyvauti Šeimų marše, bet ne kovoti su homoseksualais. Tai du skirtingai dalykai. Mano aplinkoje yra ne vienas homoseksualus žmogus, kuris talentingas, atsakingas, nuostabus žmogus, nėra jokių problemų bendrauti, iš Amerikos laikų turiu keletą puikių homoseksualių draugų. Iki šiol susirašome. Taip pat man teko bendrauti su kai kuriais homoseksualais, kurie patys yra pasibaisėję šia situacija, kas vyksta su genderizmu, kaip perlenkiama lazda. Buvo ir aukščiausios prabos homoseksualių intelektualų, kurie jau išėję į kitus pasaulius. Bet juk ne apie tai kalbame, eina kalba apie genderizmo ideologiją, kurioje įžvelgiu baisumą. Ne mums, bet mūsų vaikams, anūkams. Juk homoseksualumas, dažniausiai, kiek man teko kalbėti, – neįgimtas. Homoseksualiu žmogus tampa atsižvelgiant į tam tikras traumas, aplinkybes, tvirkinimus, aplinką. Genderizmo ideologijos kūrėjai tą puikiai žino. Jei jaunuolis išaugo į homoseksualą ar homoseksualę, jis bus toks ir augs, bet dirbtinai tą įskiepyti... Visų prašau, nekovokime su homoseksualizmu, mes neturime teisės, jei jis toks yra. Bet turime kovoti prieš savo vaikų tvirkinimus, kurie kai kuriose šalyse jau vyksta. Bijau, kad ateis laikas, kai mes būsime bejėgiai.

– Bet ar jūs norite daryti tai su žmonėmis, kurie sako: „Įkišime į dantis, surasime vaikus, apsupsime Seimą...“

– Tai mane nustebino ne iš pačios maloniausios pusės.

– Nenustebčiau, kad dabar vyksta politinės jėgos kūrimas. Kituose rinkimuose į Seimą bus pono A.Orlausko partija. Žinote, man tiesiog būtų liūdna, jei žmonės pasinaudotų žinomais vardais. Daug žmonių nori dalyvauti, tai jų teisė. Mane labiausiai liūdina pyktis ir neapykanta, kurią mes pradedame jausti vieni kitiems.

– Bet kodėl tai vyksta? Gal tai sąmoningas kiršinimas. Gal tai dalis projekto, kurio aš nesuvokiu. Žmogus, jei neturi vaikų, galbūt tikrai kitaip mąsto, nei tas, kuris turi. Dėl vieno dalyko esu šventai įsitikinęs – genderizmas negali įsigalėti. Mes neturime teisės, prarasime viską – ne tik vaikus, bet ir tėvynę.

Meninę instaliaciją sudaro trys iš skirtingų medžiagų sukurti orangutangai. Iš lietuviško miško paklotės – samanų, šakelių, lapų – pagamintas orangutangas simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį. Orangutangas iš palmių aliejaus turinčių produktų pakuočių atspindi neatsakingą vartojimą. Gyvūnas iš anglies ir apdegusių medžių liekanų – jau mirusią gamtą.

Pasak autorės, instaliacija siekiama žiūrovui įvairias emocijas – nuo gėrėjimosi, kurį sukelia iš natūralių medžiagų sukurtas gyvūnas, iki neigiamus pojūčius skatinančios šiukšlių iškamšos. Galutinis efektas pasiekiamas stebint anglies orangutangą, kuris baugina, nes simbolizuoja žmogaus sunaikintą gamtą. Menininkės teigimu, analizuodami prekių sudėtį, dažnai nepagalvojame, ar šios prekės pagamintos iš aplinkai nekenkiančių žaliavų. „Noriu priminti, kad kiekvienas iš mūsų atsakingai vartodamas gali prisidėti prie gamtos tausojimo“, – pabrėžė J. Vaitkutė.

Penktadienį instaliacija buvo pristatyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o nuo rugpjūčio 1 iki rugpjūčio 18 dienos ji bus eksponuojama sostinės V. Kudirkos aikštėje.

Socialinę iniciatyvą „Be palmių aliejaus“ vykdantis visuomenininkas Domantas Tracevičius teigia, kad klimato kaita nepripažįsta valstybių sienų ir tai, kas vyksta kituose pasaulio kraštuose, atsiliepia mums tiesiogiai. Todėl negalime provincialiai susitelkti tik į savas problemas – mums turi rūpėti, kad gamta naikinama visame pasaulyje.

„Dėl besaikio žmonijos apetito palmių aliejui baigiami išnaikinti atogrąžų miškų masyvai Pietryčių Azijoje. Naikinamos ne tik natūralios gyvūnijos buveinės, bet gresia išnykimas ir patiems gyvūnams. Sparčiai nykstanti orangutangų populiacija – akivaizdus pavyzdys, ką gali padaryti destruktyvi žmogaus veikla“, – teigė D. Tracevičius.

Instaliacijos pristatyme dalyvavo ir garsios lietuvių kilmės antropologės bei orangutangų tyrinėtojos Birutės Galdikas įkurto labdaros fondo savanorė Alvyda Andriekutė. Savanorės teigimu, palmių aliejaus galima rasti daugelyje gaminių, todėl svarbu domėtis prekių sudėtimi ir rinktis tvaresnius bei gamtą tausojančius produktus.

Kartais svarstau: ar mus žmonėmis paverčia kreditinių kortelių skaičiai? Gal protas, kuris sukūrė mašinas, galinčias pergudrauti didžiąją dalį pasaulio gyventojų protų? O gal būtent tai, kad, vos ėmę mąstyti, ėmėme ir kurti? Tiek mūsų kasdienybė, sienos, tiek stotelėje į anapus nudailinti kapai – gal visa tai ir yra ženklas, kad esame žmonės? Ką turime pasaulyje atsisakę kūrybos ir socialiai įteisintos kultūros? Ar neateis pasaulio pabaiga tuomet, kai išnyks paskutinis kuriantis žmogus? O gal tai reikš tiesiog žmogaus išnykimą?

Dar Meistras su Margarita mus išmokė, kad rankraščiai nedega, o ramus savo egzistencijos persvarstymas drožinėjant rūpintojėlį, anūkų akyse tebūnant eiline senelio išmone, pasauliui skambėjo kaip išsaugoti vertas unikalus egzistencijos suvokimo būdas. Nes mes kūrėme ne kultūrą – buvo laikas, kai kūryboje svarstėme savo gyvenimą. Ir nė viena, gal ne visada grakšti mūza nenutilo skambant patrankoms tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje, tiek per dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Kūryba, it koks milžinas, meta savo jaukų šėšėlį ir mus kaitinančioje nuo 8 iki 17 val. kasdienybėje leidžia rasti atokvėpį.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Jei į kūrybą žvelgsime labai pragmatiškai, ją galima įkurdinti kultūros narvelyje. O kultūra yra prekė ir, beje, puikiai atsiperkanti, jei tik sugebi investuoti. Ji kuria ne tik abstrakčią ir dažnai taip nemėgstamą technokratų pridėtinę vertę, tačiau ir generuoja labai realią finansinę išraišką. Po truputį imame susimąstyti, kad gal vis dėlto būti kultūringiems apsimoka. Vis dėlto kartais, o periferijoje – ir labai dažnai. Tačiau nebėkime įvykiams už akių. Kad mus ištiktų šis suvokimas, reikia, kad pirmiausia kažkas kitas bestu pirštu: "Ponios ir ponai, jūs turite aukso!"

Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Turbūt tai frazė, kurią perkeltine prasme mums mestelėjo pasaulis Venecijos bienalės liūto pavidalu ir dabar per visus apdovanojimus Lietuvoje – nuo kultūros iki turizmo – skamba trijų neabejotinai nepakartojamų moterų vardai, o Venecijoje ilgiausios eilės laukė galimybės išvysti trupinėlį lietuviškosios saulės ir jūros. Labai tikiuosi, kad jų pavardės netils ir nurimus liūtų riaumojimui. Venecija mums atskleidė, kad vis dėlto čia pat, tarp mūsų, yra ypatingų kūrėjų, o kas tuomet gali parodyti, tarkime, Raseiniams, jog juose esantis kūrybinis užtaisas ne ką mažesnis nei Vilniaus ir Klaipėdos? O gal net dar didesnis? Gal net aplenktų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos net kartu sudėjus? Kiek rūpintojėlių reikėtų išdrožti ieškant šiandienos kultūros herojaus periferijoje?

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Tad įsivaizduokite, kad staiga peržengiame egzaltuotą kultūros ir meno lauką, magistralėje, lėkdami iš Kauno į Klaipėdą, netyčia pasukame į šalį ir atsiduriame karo fronto linijos istoriškai sunokiotame lauke. Vietoje, kuri, patogiai parimusi tarp mūsų šalies milžinų, atmintyje glaudžia ne tik karo ir genocido siaubus.

Turėtume liautis kalbėję apie destrukciją – juk karas buvo seniai, tiesa? Kam kalbėti apie tai, kas sugriuvo, reikėtų imti ir statyti, statyti, statyti... Tačiau kodėl tada, pavyzdžiui, šiandien kaip niekad suskamba kino dramos "1917" gaida, susižerdama apdovanojimus, taip pat ir geriausio filmo kategorijoje?

Mūsų dar netolimoje atmintyje vis dar gyvas karas, nepraėjus nė 100 metų vis dar jaučiame, o ne tik žinome, kad du tokie karai įvyko. Tad ir čia, krašte prie Dubysos, apie karą dažnai nekalbama, bet kažkur giliai jaučiama. Oficialiai karas – muziejaus atributas, istorinis artefaktas, ne šiandienos problema. Ypač – už 76 km nuo Kauno, pavažiavus Klaipėdos link. Šiandien čia klesti ne ką mažesnis vartojimas nei Vilniuje ar Kaune, o per šventes suguža geltonais numeriais padabinti automobiliai. Šiandien čia puošiamasi praeitimi, kurioje – skambios pavardės: Maironis, Marcelijus Martinaitis, Eimuntas Nekrošius...

Filme "Atvykimas" ateiviai žmonijai atvežė dovaną – kalbą, kurią perpratus, suvokus ir išmokus, galėtum įveikti linijinio laiko ribas. Tuomet mūsų gyvenimo linija taptų vientisa, neskaidoma praeities, dabarties ir ateities. Kartais manau, kad, peržengus didmiesčio ribas, būtent tokios kalbos ir mokomasi. Tiesa, po truputį, galbūt net kiek pretenzingai neskubant, vis dar dažnai kojos nekeliant į dabartį, o apie ateitį galvojant itin baugščiai. Tačiau taip pat šiame praeities garbinimo rituale gimsta nauja kalba, kuri istoriją paverčia visais laikais vienu metu. O kas yra dabar?

Viename pirmųjų performansų festivalių "CREATurE Live Art", vykusiame Kaune, menininkų trupė "MeKuSa" materializavo Maironio eilėraštį ir Rotušės aikštėje tarp nesibaigiančių dūmų kamuolių nuolat aidėjo "Išnyksiu kaip dūmas" eilėraščio eilutės. O šiandien Raseinių krašto istorijos muziejus įgyvendino projektą, kuriame Maironio tėviškė ir gimtinė susipynė tarp istorijos ir dabarties. Kaune tai buvo atmintyje nugulęs performansas, Raseiniuose tai tampa nesibaigiančia gyvenimo menine akcija.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Pamatai nebėra įsispaudę į žemę, tačiau nudailinti projekcijomis, kurių net labai tiesiogiai galima pasisemti iš šulinio. Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena interpretacija ir atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Ar milžinų paunksmėje glaudžiasi dar nesubrendęs milžinukas, kuris savo kūrybinį potencialą atskleis pirmosios brandos metais, iki kurių žingsnis po žingsnio einama? Ar projekcijose paslėpta istorija prabils šiandienos ne tik didmiesčio išlepintam, kartu ir kultūrinei išmonei labai tolerantiškam žmogui, bet ir vietos gyventojui, kuris, gamindamas žalius kryžius, užmiršo kaip išsidrožti rūpintojėlį, kuriame telpa visa pasaulio samprata, slypi gyvenimo prasmė?

Ar gali nugriūti gigantiškos kultūrinės sienos, atverdamos kelią kūrybai? Ne reprezentatyviai, kviečiančiai atvykti, lankyti, atrasti, bet tai, kuri kviečia grįžti ir nebeišvykti?

Pasandravyje galima išvysti, kad Maironis klydo: kultūrinė atmintis, o ir Raseinių krašto istorijos muziejus neleis jam išnykti kaip dūmui, neblaškomam vėjo. Dūmai nenyksta, dūmai gimsta iš ugnies, o ugnis dažniausiai šildo, ypač neatėjusios ir nesibaigusios žiemos fone.

Neabejotina, kad Maironį minės vardo nespėliojant, o neabejotinai žinant kaip vieną iš neužmirštamų, kaip tą, kurio ugnies neužgesintų joks lietus. Tokios ugnies pradėkime ieškoti ne tik kultūros sostinėje, tačiau kad ir 76 km už jos. Tad pavadinkime tai įžanga į žodžių ir jausmų kelionę po Kauno regioną ir šįkart apsistokime Raseinių rajone.