VYRAI GRIAUNA MITĄ, KAD RŪPINTIS VAIKAIS YRA PRIEVOLĖ

"Kauno dienos" kalbinti herojai griauna mitą, kad vyrams rūpintis vaikais yra tarsi prievolė, o ne gyvenimo džiaugsmą teikiantis kasdienis procesas.

Kartu – ir keisti ratų

Neformaliojo ugdymo ekspertas, konsultantas Žilvinas Gailius tėvu tapo prieš septynerius metus, kai jo su žmona Vaida namuose atsirado dvi mažos sesutės. Monikai tuomet buvo treji, o Elenai – vos pusantrų.

Jis net neabejoja, kad sekmadienį Tėvo dienos proga sulauks daugybės dėmesio iš vaikų, nors jo nestokoja ir kasdien. "Vaikai amžinai man priruošia siurprizų, darbelių, piešinių, randu laiškų po pagalve pridėtų. Atsidarau spintelę – ir ten saldainių ir piešinių, skirtų man, pridėta", – tėvystės teikiamais atradimais džiaugėsi Ž.Gailius.

Su dukromis, kurių viena jau baigė pirmąją, o kitą – trečiąją klasę, jis stengiasi praleisti kuo daugiau laiko.

"Tradicija – kartu vedžioti šunį, pasivaikščioti, pasivažinėti. Prisigalvojame visko. Tėtis – ne tik tas, kuris dirbdamas namuose vis prašo leisti jam susikaupti, bet ir tas, kuris organizuoja atrakcijas ir žaidimus", – pasakojo Ž.Gailius. Pavyzdžiui, sekmadieniais jį su dukromis galima sutikti baseine – žmonai leidžia pailsėti. Jo pareiga – ir pasakos prieš miegą, mergaičių pamėgtų dainų, lopšinių brazdinimas gitara.

"Su kolegomis organizuojame tėvų žygius su vaikais, kad žmonos turėtų bent šiek tiek poilsio. Laisvalaikis su vaikais mane patį grąžina į vaikystę. Mano tėtis su mumis labai užsiimdavo. Padėjo lankus, laidynes daryti, dviračius taisyti. Geras jausmas išliko. Laisvalaikis su vaikais man yra poilsis. Žaismė. Atitrūksti nuo buities, darbo. Man irgi smagu paspirtuku, riedlente pavažiuoti", – sakė vyras.

Dukras jis įtraukia ir į buities tvarkymo grafikus. "Jos prisijungia, palaiko kompaniją. Net į autoservisą – pakeisti ratų ar tepalų – jos būtinai kartu važiuoja. Ir man tai patinka. Imu jas ir į susitikimus, mokymus. Važiuodami aptariame joms svarbius reikalus", – pasakojo kaunietis.

Laisvalaikis su vaikais man yra poilsis. Žaismė. Atitrūksti nuo buities, darbo. Man irgi smagu paspirtuku, riedlente pavažiuoti.

Norėjosi iššūkio ir prasmės

"Buvo per ramu gyventi, norėjosi iššūkio ir prasmės. Nutarėme įsivaikinti", – aiškino Ž.Gailius apie sprendimą, kuris prieš septynerius metus aukštyn kojomis apvertė jo su žmona gyvenimą.

Ar kada pasvarsto, koks būtų buvęs gyvenimas be vaikų? "Esame pagalvoję. Nebūtų taip smagu. Gal daugiau laiko būtume galėję skirti sau, kelionėms, bet gal apskritai nebūtume likę kartu. Vaikai suklijuoja šeimą. Atsiranda bendri reikalai, bendra prasmė, bendri iššūkiai", – dėstė Ž.Gailius.

Metus trukęs pasirengimo tėvystei procesas prasidėjo apsilankius Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje. "Maloniai profesionaliai pakonsultavo, padrąsino. Buvau prisiklausęs gąsdinimų, kad procesas varginantis, bet mums viskas vyko labai gerai. Iš visų sulaukėme tik pagalbos, nesusidūrėme su jokia priešprieša", – pasakojo Ž.Gailius.

Iki tapdami oficialiais įtėviais Gailiai su mažosiomis buvo susitikę tris kartus.

"Pirmą kartą, kai susitikome, išsivežėme jas savaitgaliui. Mažoji nevaikščiojo. Šliaužiojo ir stovėjo. Abi buvo sutrikusios, mažai kalbėjo. Man iš jaudulio drebėjo rankos. Buvome tam pasiruošę, bet jaudulys užvaldė. Negana to, mažajai, pasirodo, dygo dantukai, pakilo temperatūra", – pirmąją tėvystės patirtį prisiminė kaunietis.

Pagalbos kreipėsi į bendradarbį. "Savęs iš šono tuomet nemačiau, tačiau kolega apibūdino, kad buvau nutirpęs, išbalęs, susijaudinęs – lyg kosmose", – juokėsi Ž.Gailius. Tačiau didžiulį stresą patiria ir savų vaikų susilaukę žmonės, kai pirmą vakarą parsiveža juos namo. Streso netrūksta ir vėliau, susidūrus su nenumatytomis situacijomis, kad ir kiek joms besiruoštum.

Pirmoji diena su mergaitėmis Gailiams buvo sunki. Ne lengvesnis ir vakaras.

"Migdyti sekėsi sunkiai. Pasirodo, kad eiti į lovą globos namuose yra bausmė. Prasikaltai, ir sėdi lovoje visą dieną. Tad jos iki isterijos spyriojosi ir nėjo gultis. Nešiojau ant rankų, niūniavau, dainavau, grojau gitara, o jos verkė, kol užmigo", – kalbėjo dviejų dukrų tėvas, dabar jau su septynerių metų tėvystės stažu.

Pusmetis slėpynių

Ž.Gailius neslėpė, kad lyg kosmose jautėsi ir pirmąją savaitę, kai visam laikui parsivežė dukras. Pasimetimas, nes turi išmokti naujai gyventi. Padėdavo laisvalaikis lauke, į svečius atėję draugai.

Mažoji iš karto glaudėsi prie Žilvino, prašydavosi ant rankų. Vyresnioji laikydavosi pagarbaus atstumo. Jeigu artėdavo prie jos, susigūždavo. Žaisdavo slėpynių. Iš kito kambario iškišusi galvą stebėdavo, ką Žilvinas veikia. Pamačiusi, kad žvilgteli į ją, slėpdavosi kur papuola: po lova, į spintą, po mamos sijonu. Tai vaiko būdas sau padėti, tarsi terapija. Kai suradęs vaiką džiaugiesi, tai ženklas jam, kad jis norimas, laukiamas.

"Buvau pasiruošęs, supratau, kad jai reikia laiko. Gal nebuvo mačiusi vyrų? Apžėlęs, barzda bado. O gal vyrų smurtą buvo patyrusi?" – svarstė kaunietis.

Vyresnę mergaitę jis jaukinosi pusmetį. Pavyzdžiui, po maudynių aliejukais trindavo jos padukus, nugarytę. Leisdavosi. Nesusilaikydavo ir nepakutenęs.

Labai padėjo apsilankymai tėvų palaikymo grupėje, pokalbiai, vaikų auginimo rūpesčių aptarimas su kitais tėvais.

Tėvystės patirtis jam labai praverčia ir profesinėje veikloje. "Dirbu konsultacinį darbą. Anksčiau darbe remdavausi pavyzdžiais iš šunų dresavimo, o dabar galiu remtis vaikų auginimo situacijomis. Iš praktinio patyrimo galiu patarti, kaip elgtis, susidūrus su darbuotojų vaikišku elgesiu, kaprizais, atsikalbinėjimais", – juokėsi Ž.Gailius.

Iš inžinieriaus – į auklėtojus

Metė inžinieriaus darbą, nuėjo pas mokyklos-internato direktorių ir pasiprašė priimti auklėtoju. Tai ilgamečio vaikų gerovės centro "Pastogė" direktoriaus Ričardo Kukausko gyvenimo vingis.

"Norėjau prasmingesnės veiklos. Tais laikais tokiam darbui nebuvo didelių reikalavimų, tad mane priėmė", – prisiminė R.Kukauskas. Tokio, ne vienam atrodytų beprotiško, poelgio jis anaiptol nesigaili, nors ypač pradžia buvo sunki.

"Namo grįždavau morališkai ir fiziškai išgręžtas kaip kempinė. Būdavau pervargęs, jausdavausi ir nusivylęs, nes prieš ateidamas ten dirbti idealizavau savo galimybes. Apie gyvenimo prasmės paieškas jau nebuvo kada galvoti. Tiesiog bandydavau išlikti su jais tądien, išgyventi, kad būtų kuo geresnė diena man pačiam ir jiems", – pasakojo R.Kukauskas.

Rožiniai akiniai, kad gerų norų ir pasiryžimo pakanka ir jis vienas netrukus išgelbės pasaulį, greitai nukrito. Tačiau noras padėti vaikams liko. Sėmėsi žinių ir dirbo toliau.

Ir prikelti, ir sumigdyti

R.Kukauskas, pradėjęs dirbti, gavo auklėjamąją klasę – penktokus, ir buvo atsakingas už vaikus nuo A iki Z: prikelti ryte, pasirūpinti, kad apsirengtų, kad nueitų į valgyklą papusryčiauti, o po to – į pamokas. Toliau – visa buitis, pamokų ruoša, pasiruošimas miegui, guldymas, istorijų sekimas, pokalbiai prieš miegą.

"Vaikai buvo iš socialinės rizikos šeimų, jų gyvenimiška patirtis skaudi, jų elgesys, švelniai tariant, sudėtingas. Pamačiau pažeistus vaikus. Man trūko žinių ir patirties, tad stebėjau, kaip kolegos dirba, pats atrasdavau metodų", – dėstė "Pastogės" vadovas.

Dabar jis turi didžiulę darbo su vaikais, įtėvių, globėjų ruošimo patirtį. Išaugino ir dvi savas dukras. Kokias įžvelgia didžiausias savo klaidas tuomet internate?

"Buvome visi paženklinti sovietinės sistemos autokratijos, noro viskam nubrėžti labai griežtas ribas, viską sudėti į griežtus rėmus. Vaikai netilpdavo į tuos rėmus, nes iš namų atsinešdavo visai kitą elgesio ir gyvenimo modelį. Savaitgaliais jie būdavo išleidžiami namo", – aiškino R.Kukauskas.

"Kategoriškumas, aišku, nepadėjo kurti ryšio. Akivaizdžiai pamačiau, kad tai neveikia. Vaikai turėjo savo pasaulius, savo skausmus, tos taisyklės, keliamos pedagogų, jiems būdavo dešimtoje vietoje", – toliau pasakojo specialistas.

Prie kiekvieno vaiko reikėjo rasti individualų priėjimą. Reikėjo empatijos, o ne normatyvų ir tvarkos, kad būtų nuvalytos dulkės, paruoštos pamokos. "Vienas atminties neturi, būdavo ir tokių, kurie septintoje klasėje rašyti nemokėjo, o visa klasė jau buvo mokoma chemijos, fizikos. Tai kaip tam vaikui jaustis, kaip pasivyti?" – klausė R.Kukauskas.

Įdomiausia dienos dalis

Vaikai iš pradžių jo visiškai neklausydavo. "Jie bėgiodavo, aš vaikydavausi", – prisiminė pašnekovas. Įgauti jų pasitikėjimą ir pagarbą prireikė nemažai pastangų ir laiko.

"Kai pavykdavo idėjos, sumanymai globos namuose, buvo didžiulis pasitenkinimas. Ten trūko ir mokytojų, ir auklėtojų, tad galėdavau pasireikšti – ir mokytojavau, ir auklėjau", – prisiminė R.Kukauskas.

Ir organizuodavo laisvalaikį. "Buvau sportiškas. Daug užsiimdavau su vaikais. Baseinai, krepšinis, kiti lauko žaidimai, žiemą – slidinėjimas, pagalvių mūšiai – įdomiausia dienos dalis", – vardijo R.Kukauskas.

Su auklėtiniais jis išsiruošdavo ir į stovyklas, pavyzdžiui, pas tėvą Stanislovą į Paberžę, į Dotnuvą, kur buvo šviesuoliškas centras, kelių savaičių ekskursiją po Lenkiją ar pasikviesdavo vaikus į savo sodą praleisti laisvalaikio.

Vis dar bendrauja

Pradėjęs savo misiją internate R.Kukauskas su žmona augino ir savo dukras. Mergaitės dar buvo mažos, tad jis neturėjo ir daug tėviškos patirties, kuri būtų itin pravertusi darbe.

Pedagoginė patirtis, specialios studijos tikriausiai palengvino jo bendravimą su dukromis? "Sudėtingiausia su savo vaikais yra patiems pedagogams. Ne iš piršto tai laužta. Negaliu girtis, kad viskas buvo labai paprasta su savo vaikais. Bet įveikėme tą laikotarpį", – konstatavo R.Kukauskas.

Skirdamas daug dėmesio auklėtiniams jis iš dalies jautėsi kaltas taip skriausdamas savo vaikus. "Kai atsigręžiu atgal, darbas daug atėmė iš mano vaikų, mažokai buvau namuose – ilgos darbo valandos. Ryte išeini, grįžti vėlai vakare. Aišku, po to būdavo laisvų dienų", – skaičiavo R.Kukauskas.

Anot jo, dukros žinojo, kokį darbą tėtis dirba, apie tai dažnai kalbėdavosi. Savo mergaites jis dažnai veždavosi į keliones su auklėtiniais, kad galėtų ilgiau pabūti kartu.

Auklėtiniai praplėtė jo artimųjų ratą. Iki šiol bendrauja ar bent susirašo su kai kuriais, dabar jau užaugusiais vaikais. Viena buvusi auklėtinė iš Ispanijos su savo vaikais grįžta jo aplankyti. R.Kukauskas su žmona yra jos vaikų krikšto tėvai.

"Praleidžiame ilgus vakarus kartu, kai ji grįžta. Ir kolegos palaiko artimus santykius su auklėtiniais jiems suaugus", – pasakojo vyras.

Keičiasi tėvo ir vaiko vaidmuo

"Pastogės" misija yra suteikti apleistam, skriaudžiamam vaikui laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti tikrajai vaiko šeimai išspręsti problemas, kad vaikas galėtų grįžti atgal į namus, arba surasti jam naują šeimą.

R.Kukauskas pastebėjo, kad patirtis vaikų internate ir įgytos žinios jam ypač pravertė vėliau, kai pradėjo globėjų/įtėvių ruošimo programą. "Mokymo programa daug duoda gyvenime ir asmeniškai: gilesnį požiūrį į santykius, prieraišumą, auklėjimą, netektis", – pridūrė pašnekovas.

Jis apgailestavo, kad anksčiau tėvo vaidmuo buvo nepelnytai nuvertinamas. "Akivaizdu, kad jis keičiasi. Dėl to laimi ir vaikai, ir visa šeima", – neabejojo R.Kukauskas.

Tarptautiniuose mokymuose, kurie rengiami ir lietuviams, tėvo ir vaiko ryšiui yra skiriama atskira tema. "Moterys ir vyrai gauna žinią, kad, pasak kai kurių psichologų, motinoms neįmanoma nutraukti bambagyslės be nuoširdaus santykio su vyru. Būtina demonstruoti santykį, kad šeimoje svarbiausia yra vyras ir moteris, o vaikai eina tik paskui, žmona su vyru vienas kitam turi skirti pakankamai meilės, dėmesio. Tai vaikui signalas, kad jis nėra pasaulio ašis, kitaip jam bus sunku išeiti į savarankišką gyvenimą", – pasakojo pašnekovas.

Pasisakė Š.Jasikevičius

Socialiniuose tinkluose ir Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje akimirksniu pasklido vaizdo įrašas iš spaudos konferencijos su Kauno "Žalgirio" vyriausiuoju treneriu Šarūnu Jasikevičiumi.

Po pergalingų rungtyniųų daugiausia dėmesio buvo skirta vaikams ir jų gimimo stebuklui aptarti.

Š.Jasikevičius užsivedė išgirdęs žurnalisto klausimą, kaip jis vertina tai, kad prieš svarbias pusfinalio rungtynes krepšininkas Augusto Lima išvyko į Ispaniją, kur jo žmona pagimdė dukrytę, o ne liko padėti komandai.

"Ar turi vaikų? Kai turėsi vaikų, jaunuoli, suprasi. Čia yra maksimumas to, ką žmogus gali patirti. Čia yra geras klausimas. Tikrai. Tu galvoji, kad krepšinis yra svarbiausias gyvenime? Pusfinalis? O kam jis yra svarbus?" – klausė treneris.

"Kai tu savo pirmą vaiką pamatysi, tai tu suprasi, kas yra gyvenime svarbiausia. Ateik su manimi pašnekėti tada, nes nieko negali būti didingesnio pasaulyje už vaiko gimimą. Patikėk manim. Nei titulai, nei kas nors kito. A.Lima dabar yra padangėse. Aš labai džiaugiuosi dėl jo", – kalbėjo sūnų ir dukrą auginantis Š.Jasikevičius.