KGB RŪPĖJO IR TEATRAS

Ketvirtoje eilėje parteryje kelios vietos Lietuvos teatruose sovietmečiu buvo rezervuojamos „specialiems žiūrovams“ iš KGB. Šie veikėjai nebuvo itin dideli meno gerbėjai, tačiau jų „misija“ buvo prižiūrėti, kad spektakliai atitiktų ideologinę liniją, o teatralai, tai žinodami, siekė, kad šie neturėtų prie ko prikibti, bet žiūrovai suprastų, kas norėta pasakyti.

Ateidavo tie patys

„Iki šiol išliko atmintyje, ketvirta eilė parteryje, ten kelios vietos visada būdavo paliktos KGB darbuotojams. Ir jos labai dažnai likdavo laisvos iki paskutinės akimirkos. Jas užimdavo jau beveik užgesinus šviesas salėje, prieš prasidedant spektakliui. Kiek pamenu, dažniausiai ateidavo tie patys veikėjai. Vyresni aktoriai juos atpažindavo. Pasitaikydavo, kad niekas neateidavo, tuomet administratorė ten leisdavo sėstis stovintiems žiūrovams“, – pasakojo kelis dešimtmečius Kauno dramos teatre dirbusi aktorė, nenorėjusi viešinti pavardės.

Panaši praktika buvo taikoma visuose šalies teatruose.

Tad tokia kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo bet kurio teatro vadovui, režisieriui ir meno vadovui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir KGB atstovų.

Šiaulių dramos teatre sovietmečiu vyriausiąja režisiere dirbo Aurelija Ragauskaitė (1924–2017), Kauno – Jonas Vaitkus, Klaipėdos – Povilas Gaidys (1937–2021), tad, be kūrybinių dalykų, jie turėjo spręsti reikalus su partinėmis ar saugumo struktūromis.

„Cenzūros ar kiti politiniai reikalai iki aktorių neatkeliaudavo, matyt, teatrų vadovybė tuos dalykus išspręsdavo susitikimuose, pasitarimuose. Manyčiau, aktoriai buvo labai išmintingi, nes turėjo pasakyti tai, ką nori, suvokdami, kad atvirai deklaruodami, jie to pasakyti negalės. Kalbėti buvo įmanoma tik metaforų kalba ir ji buvo beprotiškai stipri. Pamenu, Eimuntas Nekrošius (1952–2018) pastatė Sauliaus Šaltenio pjesę „Duokiškio baladės“. Antrame veiksme scenoje tarp medžių pasirodo Jėzus. Žiūrovai, ypač pokario vaikai, suvokė jo simbolį labai aiškiai – tai Lietuvos laisvės kovotojas, partizanas, miško brolis“, – pasakojo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Anot aktorės, spektaklis pastatytas giliu sovietmečiu, 1980-aisiais. Tuomet jaunas režisierius savo modernia kalba, savo simboliais mokėjo pasakyti esminius dalykus, padaryti taip, kad jo darbas pasiektų žiūrovų širdis.

Dauguma to meto režisierių ieškojo būdų, kaip pasakyti žmonėms tai, kas visiems rūpi, bet kad nebūtų galima prikišti antitarybinių veiksmų.

„Nemanau, kad tiems 4-oje eilėje sėdintiems veikėjams pritrūko sumanumo ir jie nieko nesuprato. Esu tikra, kad tam tikra dalis jų gyveno dvigubus gyvenimus“, – kalbėjo aktorė.

Ekvilibristika: kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo tuomečiam Klaipėdos dramos teatro režisieriui P. Gaidžiui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir saugumo darbuotojų. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Padėtis po laisvės liepsnos

Iki Romo Kalantos (1953–1972) laisvės liepsnos Kaune būdavo statomi modernūs Jono Jurašo spektakliai, Muodrio Tenisono (1945–2020) pantomima. Čia važiavo jaunimas žiūrėti pjesių iš visos Sovietų Sąjungos.

O jau po R. Kalantos įvyko sistemos sprogimas, kai sovietų valdžia bandė suvaldyti situaciją. Daugybė žmonių buvo sukišta į beprotnamius, kiti nuteisti ir jiems užvertos galimybės studijuoti.

„Teatralai į atvirą karą su sistema nestojo, jie kovojo Ezopo kalba ir tada staiga užsiliepsnojo laisvės laužas. Po jo Kauno pantomimos teatras buvo išvaikytas. Trims – M. Tenisonui, Giedriui Mackevičiui ir Valerijui Martynovui – buvo liepta savanoriškai išeiti iš darbo. Tas laisvės laužas tuo metu sudegino daugelio kūrėjų, taip pat ir J. Jurašo karjerą čia, Lietuvoje. Įvykis privertė permąstyti, ką ir dėl ko jie apskritai kuria“, – kalbėjo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Vis dėlto bandyta laviruoti. Pavyzdžiui, dramaturgo Juozo Grušo pjesė „Barbora Radvilaitė“ nebuvo uždrausta, tik pareikalauta, kad pabaigoje neliktų Aušros Vartų madonos paveikslo.

„Bažnyčia juk buvo atskirta nuo valstybės, o cenzoriai ir sėdintieji ketvirtoje eilėje negalėjo apsimesti, kad jie viso to nemato. Atsiverskite Barboros monologą, žiūrovai klausydami verkė. Tais pačiais laikais žiūrėdama pagal Justino Marcinkevičiaus trilogiją pastatytą pjesę visa salė skandavo „Lie tu va“ ir tie iš KGB ketvirtoje eilėje sėdėjo, bet spektakliai vis tiek vyko. Kaip tai paaiškinti? Manyčiau, jeigu tie, kurie tai kuravo, būtų norėję nuožmiai visa tai sunaikinti, būtų sunaikinę bet kokias laisvės idėjas ir Ezopo kalbą. Klausimas, ar jie buvo pakankamai raudoni?“ – svarstė aktorė.

Viskas – kontrolės gniaužtuose

Klaipėdos dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis, kalbėdamas apie kūrybinį laikotarpį sovietmečiu, akcentavo, kad kiekvienas spektaklis buvo ne tik saugumiečių akiratyje, bet jį, prieš rodant žiūrovams, turėjo palaiminti Kultūros ministerijos atstovai.

Spektakliai šiaip sau nebūdavo išleidžiami į gyvenimą.

Pirmiausia paties teatro meno taryba vertindavo kiekvieną naują pjesę, po to jau atvykdavo trijų keturių ministerijos atstovų delegacija, kuri kūrinį palaimindavo arba ne arba pasakydavo, ką jame pakeisti.

Tokiu pat principu buvo vertinami netgi vaikams skirti spektakliai.

Be to, reikėjo žinoti, ką apskritai galima kalbėti ir ko ne.

Buvo atvejis 1970 m., kai vienas teatro aktorius kaip tik po to, kai Brazinskai tėvas ir sūnus užgrobė Sovietų Sąjungos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Batumio į Suchumį, ir privertė pilotą jį nutupdyti Turkijoje, pasidalijo šia istorija su visais pažįstamais.

Teigiama, kad už tokias kalbas jis laikinai buvo nužemintas iki scenos darbininkų.

„Sovietmečiu teatre veikė viską kontroliuojanti sistema – nuo pat repertuaro patvirtinimo. Tarkime, teatras statydavo penkis šešis naujus spektaklius per metus. Buvo leidžiama statyti tik vieną ar dvi užsienio autorių pjeses. Viena būtinai turėjo atitikti sovietinę ideologiją, kitaip tariant, turėjo būti „raudonas“ spektaklis. Likę privalėjo būti sovietinių autorių. Tokie dalykai buvo privalomi ir tuometė Kultūros ministerija juos skatino“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Be kuratorių iš centro aparato, kiekviename teatre veikdavo dar ir komjaunimo organizacija, komunistų partijos grupė, kurių atstovai irgi stebėdavo, kad teatralai nenukryptų nuo ideologinės linijos.

„Pačiame teatre, be abejo, buvo ir infiltruotų asmenų iš saugumo tarp pačių darbuotojų, jie rinkdavo informaciją KGB ar dar kažkam. Žinau keletą, nenorėčiau įvardyti pavardžių. Kas be ko, tarnaujantys sistemai žmonės būdavo pamaloninami. Pavyzdžiui, nepartiniai sovietmečiu apie išvažiavimą į užsienį galėjo tik pasvajoti. O ir norint daryti karjerą, reikėjo žengti žingsnį – tapti komunistų partijos nariu, turėjai įrodyti, kad esi lojalus tos santvarkos atstovas. Kitas klausimas, ar tas lojalumas buvo nuoširdus, ar tik siekiant pagerinti savo gyvenimą ir buitį? Tiesą sakant, daugiau žinome, nei norisi pasakoti. Ta informacija eidavo iš lūpų į lūpas“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Liudijimas: Klaipėdos dramos teatro aktorius I. Reklaitis patvirtino, kad sovietmečiu teatre buvo darbuotojų, kurie rinkdavo informaciją KGB. Vytauto Petriko nuotr.

Atskleidė saugumiečių kortas

I. Reklaičio kolega, Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas irgi patvirtino, kad cenzorių vizitai prieš premjeras padažnėdavo.

Apie tai, kad kažkas spektaklio metu sėdėdavo ir stebėdavo, ar nenukrypstama nuo partinės ideologinės linijos, aktoriai žinojo ir Klaipėdos dramos teatre.

Saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas.

„Kitas dalykas, mūsų pačių trupėje buvo informatorių. Įtarėme, kas tokie, nenorėčiau vardyti, bet jie buvo KGB informatoriai. Taip saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas. Tada sulaukdavome vyrukų iš saugumo savo spektakliuose. Natūralu, juk viena nedaugelio rezistencijos formų ir buvo menas, kūryba“, – įsitikinęs R. Pelakauskas.

Klaipėdietis prisiminė režisieriaus P. Gaidžio, su kuriuo teko dirbti daug metų, pasakojimą apie Vilniuje rodytą spektaklį „Mindaugas“, kurio metu Lietuvos silueto veidrodis pasisuko į žiūrovus ir jame atsispindėjo visa salė.

Lionginas Šepetys (Lietuvos SSR komunistų partijos vienas sekretorių – A. D.) P. Gaidžiui paliepė jį nuimti.

Aktorius R. Pelakauskas atsiminė, kaip sovietų saugumiečiai bandė priversti jiems dirbti vieną jo kurso draugą.

Vyras buvo užsienyje, kur nusipirko auksinį žiedą, kurį turbūt ketino Lietuvoje parduoti ir užsidirbti pinigų.

„Jį pagavo su tuo žiedu jau pasienyje, ir tada KGB bandė jį užverbuoti dirbti jiems informatoriumi. Jis iškart atėjo pas P. Gaidį, klausdamas, ką jam daryti, nes jį verbuoja. Kai kortos buvo atskleistos, o ir režisierius savais kanalais bandė kažkaip savo teatro aktorių gelbėti, galiausiai nuo jo atstojo. Tai vienas tokių ryškių pavyzdžių, su kuriuo tuo metu teko tiesiogiai susidurti“, – kalbėjo R. Pelakauskas.

Metaforos: Klaipėdos dramos teatro aktorius R. Pelakauskas pasakojo, kaip sovietų laikais, siekiant apeiti cenzūrą, scenoje teko telktis Ezopo kalbą. Redakcijos archyvo nuotr.

Klaipėda buvo išskirtinė

Klaipėdos dramos teatro aktorius neslėpė, kad paties teatro vietinė komunistų kuopelė dėl partinės linijos laikymosi spektakliuose kartais būdavo netgi aršesni kritikai nei cenzoriai iš Vilniaus.

„Būdavo atvejų, kai vis kalbėdavo, kad čia štai antitarybinis turinys ar dar kažkas ir to negalima rodyti. O kai po cenzorių vizitų atsirasdavo reikalavimas kažką pakeisti, sėdėdavome Meno taryboje ir galvodavome, kaip čia ką pakeisti, kaip sudėlioti tą Ezopo kalbą, jog neprisikabintų. Kartais apimdavo toks azartas padaryti taip, kad neturėtų ko prikibti, bet žiūrovai suprastų, kas norėta pasakyti“, – teigė R. Pelakauskas.

Anot aktoriaus, būtent Klaipėdos teatras, kuriame tada nuolat skambėjo J. Marcinkevičiaus trilogija, patriotiniu aspektu buvo išskirtinis visoje Lietuvoje.

„Kad ir spektaklis „Dramblys“ ar „Proletarinis laimės malūnas“, kai visa salė leipdavo iš juoko, stebėdami pjesę apie kolūkių kūrimą ar partinius veikėjus, kurie būdavo stipriai šaržuoti. Visi suprasdavo tą sovietinio melo ir apgaudinėjimo atmosferą, kurioje mes tada gyvenome. Buvo didelis azartas tokius dalykus kurti. Tai buvo kultūrinė rezistencija. Todėl, kai po nepriklausomybės atgavimo teatras turėjo persiorientuoti, kaip dirbti ir apie ką kalbėti, tai mums buvo nelengva užduotis“, – pripažino R. Pelakauskas.