KLAIPĖDIEČIO VARNA MOKOSI BŪTI DRAUGE

Paukščiai yra įprasti šiuolaikinių žmonių augintiniai. Tačiau klaipėdietis Benas Šimkus išgelbėjo nuo pražūties varniuką ir turi vilčių, kad jis ne tik džiugins namiškius, bet ir taps savotišku jo bendražygiu ir pomėgių bičiuliu.

Atėmė iš kiemo vaikų

B.Šimkus yra auginęs daug įvairių gyvūnų, jo namuose gyveno ir įvairūs paukščiai.

Augintiniai jam yra iškrėtę ne vieną pokštą, o ir pats vyras yra patyręs su jais nuotykių.

Tačiau pusmetį šeimos namuose gyvenantis varnos jauniklis, panašu, yra išskirtinis augintinis.

"Kartą vežiau į prieglaudą kačiukus, bet parsivežiau šešką, – prisipažino B.Šimkus. – Buvau daug girdėjęs apie varnas, žinojau, kad jos įdomios, protingos. Be to, tai mūsų lietuviškas paukštis. Mintis apie varną namuose man kilo tada, kai pažįstamas žmogus paskelbė, kad ieško, kas galėtų priglausti sužalotą varniuką. Aš atsiliepiau, bet tas draugas atidavė paukštį Kuršių nerijoje gyvenančiam žmogui. Kai kaunietė veterinarijos gydytoja po kiek laiko pamatė mano komentarą, pasiūlė man auginti jos išgelbėtą varniuką. Pas ją jauniklis gyveno mažyčiame narvelyje visas išsitepęs savo paties išmatomis", – apie sparnuočio atsiradimą savo namuose pasakojo B.Šimkus.

Gyvūnų gydytoja jauną sparnuotį atėmė iš paukštelį tampančių vaikų. Varnos jauniklis galėjo žūti.

Buvo pavasaris. Galbūt jį iš lizdo išstūmė broliai, o gal jį, silpnesnį už kitus palikuonis, išmetė tėvai.

"Nuvažiavau ir pasiėmiau", – trumpai paaiškino B.Šimkus.

Elgiasi kaip paauglys

Keista, kad per pusmetį varniukui tikros plunksnos taip ir neužaugo, tad skraidyti jis dar nemoka. Jis kur kas mažesnis nei pavasarį išsiritę kiti varnų jaunikliai.

Benas bandė naująjį augintinį mokyti plasnoti, bet, pamatęs, kad tokie sportai paukščiui nepatinka, nusprendė, jog Varniumi pavadintas augintinis neturi poreikio skristi.

Nuo aukštesnės vietos jis ne nusklendžia, o nusirita lyg sugedęs sraigtasparnis, atgal makaluodamas sparnais.

Vyras viliasi, kad per žiemą paukštis sutvirtės ir pats užsigeis skraidyti.

B.Šimkaus draugas, namie auginantis kranklį, pasakojo, kad jo sparnuotis taip pat nesiveržia į lauką, nors yra sveikas.

Gal todėl yra kur kas mažesnis už saviškius.

Panašu, kad neturintis poreikio skristi paukštis dėl tos pačios priežasties neužsiaugino tam reikalingų raumenų.

"Jis elgiasi visiškai kaip paauglys – skečia sparnus, išsižioja prašydamas maisto. Jam viskas paprasta: paprašo ir gauna maisto, todėl neturi poreikio medžioti, o kartu ir vystytis. Jis neieško maisto, dėl jo nekovoja, todėl atrodo, kaip didelis paukščio vaikas", – stebėjosi į namus varniuką parnešęs vyras.

Ko varnos ieško šiukšlyne?

Atsakomybės už naują augintinį namuose ėmėsi šeimos galva.

Pradžioje žinių apie laukinio paukščio priežiūrą ir maitinimą jis ieškojo internete.

Ten rado patarimų maitinti varną sudrėkintu kačių maistu.

Tačiau toks lesalas Varniui nepatiko. Jis ragavo iš kačių dubenėlių konservų, bet nuo jų negaluoja sparnuočio pilvas.

Murklės paprastai stebi, ko keistasis kaimynas ieško jų indeliuose, ir jo šalin nevaro.

Bandydamas suprasti, koks maistas augintiniui galėtų patikti, B.Šimkus stebėjo ir laukines varnas, domėjosi, kas jas domina atliekų konteineriuose.

Galiausiai paaiškėjo, kad varniukas labiausiai mėgsta paukštieną ir virtų kiaušinių trynius.

Iš plunksnuočio elgesio akivaizdu, kad tryniai jam – tikras delikatesas. Vos juos užuodęs Varnius ima krankti ir plasnodamas skuba prie šeimininko.

Gentainio nepripažįsta

Kadangi paukštis nevalingai priteršia, laisvo jo namuose Šimkai stengiasi nelaikyti. Dažniausiai Varnius sėdi narvelyje.

Neretai šeimininkai išneša augintinį į kiemą narvelyje be dugno, kad galėtų pavaikštinėti po žolę.

Keista, bet laukinės varnos su žmonėmis gyvenančio gentainio nepripažįsta, suka aplink jį ratus ir piktai krankia. Jų elgesys atrodo agresyvus, jeigu šalia nebūtų šunų, galbūt net pultų varniuką.

Situacija pasikeičia, kai kieme paukštelis paliekamas bedugniame narvelyje.

Kartą prie narvelio atskrido dvi senos varnos.

Šimkų paukštis jų išsigando, nušoko nuo laktos ant žemės ir lyg nuolankus tarnas per grotas ėmė maitinti savo maistu atėjūnes.

Iš šalies stebėję šią situaciją žmonės bandė suprasti, ką augintinis daro: pasiduoda reketuojamas ar bando papirkti ir įsiteikti laisvės paukščiams.

B.Šimkus spėja, kad su žmonėmis ir naminiais gyvūnais augantis varniukas neišmoko bendrauti su gentainiais, nežino jų slaptažodžių ar elgesio manierų, todėl kitos varnos jį laiko įsibrovėliu.

Primena šuniuką

Varnius, nors ir tebėra jauno amžiaus, šeimininkui atrodo kur kas protingesnis už anksčiau augintas kanarėles, papūgėles ir kitus sparnuočius.

Savotišku elgesiu varna labiau primena šuniuką nei paukštį. Namuose jis stengiasi laikytis prie šeimininko, domisi, ką šis daro.

Kai išsigąsta negirdėtų garsų, Varnius taip pat skuba arčiau Beno, taip jaučiasi saugesnis.

Tiesa, ant rankų paukštis nesiprašo, stengiasi tiesiog būti arčiau stipraus vyro.

"Kartais paleidžiame jį kieme, niekur nebėga, priešingai – sekioja iš paskos. Su šeimos nariais susiklostė labai įdomūs santykiai. Varnius nemėgsta mano žmonos, kerta į kojas, prieš ją šnypščia. Gal jis jaučia, kad Irma priešinosi minčiai auginti namie varną? Tik tada, kai pažadėjau, kad paukščiu rūpinsiuosi pats, ji nusileido. O vaikus jis myli, bėga dukroms iš paskos. Mažoji yra jo didžiausia draugė, Varnius ima maistą jai iš rankų, bet daro tai atsargiai, nekerta", – atviravo B.Šimkus.

Varnos jauniklis labai mėgsta, kai vaikai jam numeta kokį žaislą, tada bėga tam daiktui iš paskos.

Paukštis stengiasi visada pirmas nuskubėti ten, kur kas nors nutinka.

Saviškius pažįsta iš veido

Labiausiai Varnius draugauja su katėmis.

Namuose gyvenančių dviejų kačių varniukas nebijojo nuo pat tos akimirkos, kai atsirado pas Šimkus.

Jis vydavosi uodeguotąsias, o šios stengdavosi pasprukti ir neturėti jokių reikalų su naujoku.

Be šių gyvūnų, šeima augina tris šunis. Neseniai nugaišo žiurkėnas. Anksčiau šeima augindavo įvairių roplių.

Trys Beno ir Irmos Šimkų dukros labai myli gyvūnus, tad ir varniukas joms tapo mielas.

Senųjų kuršių gyvenseną ir karybą rekonstruojanti šeima tikisi, kad nelepus paukštis kada nors taps visai jaukus ir drauge su jais galės dalyvauti įvairiuose renginiuose, istorinėse rekonstrukcijose.

Svarbu, kad Varnius išmoktų nebijoti kitų žmonių.

Kol kas sparnuotis atpažįsta saviškius iš išvaizdos.

Kai pirmą kartą augintinis pamatė senoviniais rūbais apsirengusį Beną, jo nepažino. Jį ištiko panika, paukštis klykė negirdėtu balsu.

Tik po kelių minučių, įsiklausęs į šeimininko balsą, pažino ir nurimo.

Visokie blizgučiai Varniaus nedomina. Jo dėmesį labiausiai traukia tie daiktai, kuriuos naudoja ir liečia žmonės.

Dabar paukščio mėgstamiausias užsiėmimas – lesti šlepetes arba tampyti batraiščius, panašiai, kaip tai daro šuniukai.

Primena karo paukščius

Būdamas kariškis, kuopos paramedikas B.Šimkus ne tik per šventes atkuria senųjų kuršių gyvenseną. Rekonstrukcija yra tapusi šeimos gyvenimo būdu.

Tad nenuostabu, kad į savo namus šeima priėmė būtent varną.

Kaip teigia gamtininkas Selemonas Paltanavičius, varninių šeimos paukščių psichika yra gana aukšta, jie gali atrasti savitus sprendimus ten, kur žmogus apie tai net nepagalvoja.

Varnas – išminties ir pranašystės simbolis. Varnai, kaip ir vilkai, yra dažni pagoniškų dievų palydovai.

Daugelis senųjų Europos tautų laikė varnus ypatingais paukščiais. Jie garbinti arba jų bijota, bet niekas nebuvo varnams abejingas.

Būtent varnos senaisiais laikais buvo laikomos šventais karo paukščiais.

Germanų tautose varnos buvo garbinamos, šie paukščiai buvo savotiški karo pranašai.

Tikėta, kad jei varnas suka ratus virš karvedžio, tai – geras ženklas.

Galingo stoto "Baltų vikingais" besivadinančio klubo narys B.Šimkus su savo Varniumi primena skandinavų legendose minimą Odiną ir jo paukščius.

Du jo varnai, Huginas (Mintis) ir Muninas (Atmintis), kasdien apskriedavo pasaulį ir pranešdavo Odinui svarbiausias naujienas.

Skandinavų legendose pasakojama, kad jūroje pasiklydę vikingai siųsdavo varną atrasti artimiausią žemę.

Ši užduotis galėjo būti patikėta tik pačiam sumaniausiam paukščiui.

Būtent tokie, senųjų germanų požiūriu, buvo varnai, kuriuos jie pasiimdavo į žygius.

Teigiama, kad varno atvaizdas puikavosi ir vikingų vėliavose.

Mitologijoje varnai dažnai yra tarpininkai tarp priešingų pasaulių.

Senosiose airių legendose varnas pranašauja ateitį.

Čia posakis "varno žinojimas" reiškė gebėjimą pastebėti bei įvertinti tai, ko nepastebi kiti.