ŠEIMOS MISIJA KURTI LIETUVIŠKĄ LAIVYNĄ

Inteligentiškas, Kaune dirbęs ir gyvenęs verslininkas, tarpukaryje ypač pasižymėjo kuriant Lietuvos laivyną.

Jūrininko sugrįžimas į gimtinę

Betty Valnerytė (1891–1984) ir Viktoras Rėklaitis (1890–1942) abu buvo iš Marijampolės, bet 1915 m. susituokė Helsinkyje. Čia gimė jų vaikai Mečys ir Ona.

Ateityje Betty ir Viktoras Rėklaičiai bus aktyvūs Lietuvos tautinio laivyno kūrėjai.

Į Suomiją, kurios dalis buvo ir Rusijos imperijos dalimi, 1915 m. juos nuvedė V. Rėklaičio tarnyba. Baigęs Marijampolės gimnaziją, jis tuomet Dorpato (dabar Tartu) universitete studijavo fiziką ir matematiką.

Netrukus suprato, kad įdomesnė yra jūrinė veikla. Mokslus tęsė Nikolajaus I inžinerijos aukštojoje mokykloje Kronštate. Įgijęs inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją ir jūrų karininko laipsnį, V. Rėklaitis nuo 1914 iki 1916 m. tarnavo carinės Rusijos karo laive „Ciesarevič“, po to eskadrinio minininko „Samson“ triumo mechaniku. Tuo metu vyko I pasaulinis karas, todėl laivai Baltijos jūroje buvo siunčiami ir į karines operacijas.

V. Rėklaičio mokslus ir pasirinkimą rėmė jo tėvas, Marijampolėje tuomet žinomas žmogus Martynas Rėklaitis. Jis buvo Marijampolės apskrities viršininko padėjėjas. Be Viktoro ir kiti jo broliai tapo iškiliomis Lietuvos asmenybėmis: Pranas – teisininku, Petras – mediku, Kazimieras – vienuoliu ir visuomenės veikėju.

Nieko nuostabaus, kad Betty ir Viktoras Rėklaičiai 1918 m. vasarą su vaikais iš Suomijos grįžo į Marijampolę.

Pabuvo čia neilgai. 1919 m. išvažiavo gyventi į Kauną, kur buvo paskirtas Siaurųjų geležinkelių valdybos viršininku. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai trūko specialistų, ypač inžinerinėje srityje. Mokslus carinėje Rusijoje baigę žmonės buvo vertinami.

Patį V. Rėklaitį labiau traukė ne valstybinė tarnyba, o kariniai reikalai. 1920–1922 m. jis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, į atsargą išėjo gavęs kapitono laipsnį.

Asmenybė: Lietuvos laivų mechanikas, verslininkas V. Rėklaitis Kaune apie 1935 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Verslas ir labdaringa veikla

Po kariuomenės V. Rėklaičio gyvenimas pasikeitė. Jis pajuto, kad artimesnė yra su inžinerija susieta privati veikla. Kaune, Aleksote 1923 m. kartu su žydų inžinieriumi Arkadijumi Cimbleriu įsteigė mašinų remonto dirbtuves. Vėliau vienas pats Šančiuose jas perorganizavo į „Mašinų ir aparatų statymo dirbtuves“ ir kurį laiką joms vadovavo. Teigiama, kad dirbtuvės smarkiai išsiplėtė ir suklestėjo.

20 a. 3 ir 4 dešimtmečiuose smarkiai keitėsi visa Lietuva, o ypač jos ekonomika. Didžiulį impulsą davė ir tai, kad Lietuva 1923 m. atsikovojo Klaipėdos kraštą, jai perduotas ir Klaipėdos uostas.

Į jūrinę veikla įsijungė ne ne tik V. Rėklaitis, kuris 1923 m. su bendraminčiais Kaune steigė Lietuvos jūrininkų sąjungą, nuo 1925 m. buvo Lietuvos jūrininkų profesinės savišalpos draugijos pirmininkas, o vėliau narys.

Kronštate, Suomijoje, Helsinkyje įgytas supratimas lėmė, kad šeima įsiliejo į jūrinio laivyno kūrimo veiklą Lietuvoje.

Į jūrinę veiklą įsiliejo ir jo žmona Betty. Ji įsitraukė į Lietuvos moterų sąjungos tautiniam laivynui remti veiklą, buvo šios sąjungos, kuri Kaune įsteigta 1923 m. spalio 8 d., valdybos nare. Sąjunga Kauno ramovėje rengdavo labdaringus pokylius, loterijas, rinko rinkliavas tautiniam laivynui steigti.

Sukaupti pinigai jūrų skautams ir jūrininkystės besimokantiems jaunuoliams remti. Sąjunga skyrė 10 tūkst. litų jachtai „Budys“ pirkti, rėmė jachtos „Baltoji Lelija“ pirkimą, jaunimo sąjungai „Santara“ nupirko jachtą „Živilė“, šelpė nelaimės ištiktų jūrininkų šeimas.

Dar didesnį indėlį steigiant Lietuvos laivyną įnešė V. Rėklaitis. Mašinų dirbtuvės Kaune, Aleksote buvo tik jo verslo patirties kaupimo pradžia. Paaiškėjo, jog jis yra gabus verslo organizatorius. 1930 m. jis tapo Kaune veikusios Amerikos lietuvių akcinės bendrovės direktoriumi.

Ir pirko, ir statė laivus

Tai buvo tarsi tramplynas į naują įdomią veiklą. 1936 m. V. Rėklaitis tapo vienu iš Lietuvos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ jūrų laivininkystės kompanijos steigėjų. Nuo 1936 m. lapkričio iki 1940 m. liepos jis buvo šios bendrovės direktoriumi, o nuo 1939 m. ir jos valdybos pirmininku.

Kartu su jūrų kapitonu Broniumi Krikštopaičiu jis vyko pirkti laivus, kurie vėliau pavadinti „Marijampole“, „Šiauliai“, „Kaunas“.

Už Lietuvos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ jūrų laivininkystės kompanijos steigimo stovėjo tuometinės Lietuvos valstybės interesas.

Dar vienas V. Rėklaičio veiklos laukas buvo Seredžiuje, prie Nemuno įsteigtos „Lietuvos Baltijos Lloydo“ upinių laivų statybos dirbtuvės. Jose pastatyti upiniai vilkikai ir baidokai „Lapė“, „Vilkas“, „Džiugas“, „Ūdra“.

Veikla: aktyviai kūręs Lietuvos prekybos laivyną V. Rėklaitis 1938–1939 m. organizavo upinių baidokų statybos dirbtuves prie Nemuno ties Seredžiumi. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Emigracija ir netikėta mirtis

V. Rėklaitis su šeima gyveno Kačerginėje. Čia jis 1935–1938 m. pasistatė medinę vilą su bokšteliu, kuri jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo įvertinta, 2014 m. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Viloje yra įrengta ekspozicija, kur pristatomas tarpukario Lietuvos vasarotojų gyvenimas.

Tarpukario Lietuvai itin naudinga V. Rėklaičio veikla nutrūko Lietuvą okupavus bolševikams. Jis prie tos sistemos nepritapo, nors jam buvo siūlomos laivininkystės specialisto pareigos tuometiniame Sovietų Sąjungos Upių laivyno komisariate. Pasinaudojus tuo, kad jo žmona Betty turėjo vokiškų šaknų, 1941 m. šeima emigravo į Vokietiją, kur pusmetį juos išlaikė koncentracijos stovykloje. Vėliau buvo leista apsistoti Poznanėje, kur gavo garo katilų kontrolės inspektoriaus darbą. Netrukus šeimą ištiko didelė nelaimė – 1942 m. V. Rėklaitis mirė, nes dirbo nekūrenamose patalpose ir susirgo plaučių uždegimu.

Apie šio žymaus lietuvio netektį 1942 m. liepos 8 d. pranešė Čikagoje leistas lietuvių išeivijos laikraštis „Draugas“. Netrukus po to jo žmona B. Rėklaitienė su vaikais pasitraukė į JAV, kur gyveno Čikagoje. Apie jos mirtį tas pats leidinys „Draugas“ pranešė 1984 m. gruodį, priminęs, kad ji buvo tautinio laivyno kūrimo aktyvistė tarpukario Lietuvoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.