VIEŠNAGĖ – LYG Į PRAEITĮ

Velykų išvakarėse į seno namo Klaipėdos rajone duris pasibeldęs vyras šeimininkams prisistatė esąs šio būsto statytojo proanūkis. Abejojęs, ar nebus išvarytas, Erikas Purwinas buvo pirmasis savo giminės atstovas, daugiau nei po 60 metų vėl apsilankęs protėvių name.

Namą pažino iš nuotraukos

45-erių berlynietis E.Purwinas pirmą kartą atvažiavo ieškoti savo protėvių namų ir kapų prieš metus.

Vyras prisipažino nežinojęs, kur tiksliai yra jo prosenelio statytas būstas.

Sena nuotrauka, kurioje užfiksuotas gausus jo giminaičių būrys, išsirikiavęs priešais namą, mažai tesuteikė žinių, kur ieškoti šio pastato.

Keliaudamas Priekulės aplinkkeliu vyras iš tolo pamatė šviesų statinį, kuris priminė matytąjį nuotraukoje.

"Buvo penktadienis prieš Velykas. Kai beldžiausi į duris, tik 50 procentų tikėjau, kad man pasiseks, ir dabartiniai gyventojai įsileis į vidų. Viskas atsitiko kuo puikiausiai – šeimininkai pakvietė ne tik kavos, bet ir pietų, paaiškėjo, kad namas labai gerai prižiūrimas, jo šeimininkai – nuostabūs žmonės Dalia ir Romualdas. Tada pabendravome, jie neprieštaravo, kad atvažiuočiau dar kartą kelioms dienoms", – pasakojo E.Purwinas.

Šiemet kovo viduryje vyras praleido protėvių namuose savaitę.

"Jūs neįsivaizduojate, koks tai nepaprastas jausmas žinoti, kad miegu tame pačiame kambaryje, kuriame pabusdavo mano prosenelis, žiūrėti pro tą patį langą, kaip ir jis, matyti tuos pačius laukus. Juk 66-erius metus į šiuos namus nebuvo įžengęs nė vienas mūsų giminės žmogus. Apie visa tai buvau tik girdėjęs pasakojimus. Tai lyg sapnas, prisiminimas apie ne mano patirtus jausmus. Prabundu ir mėgaujuosi tyla ir ypatingu jausmu, kurį žodžiais sunku apibūdinti", – teigė svečias.

Apie Griežiuose esantį šeimos namą E.Purwinas girdėjo dar vaikystėje, matė nuotraukas.

Vyras pasakojo, kad religinga šeima namo gale buvo įsirengusi kambarį maldoms, kur susirinkdavo ne tik gausi šeimininkų šeima, ateidavo ir kaimynai.

Svečias rodė, kas kur senais laikais yra buvę namuose ir aplinkui juos. Visa tai jis žino iš vyresnių artimųjų pasakojimų.

Dar vienas šio atvykėlio tikslas – aplankyti protėvių ir giminaičių kapus.

E.Purwinas žinojo, kad kažkur kaimo apylinkėse tebegyvena pagyvenusi jo prosenelio giminaitė.

Būdama labai garbaus amžiaus ji tebetvarko Purvinų kapus, sodina gėles, o per šventes uždega gedulo žvakes.

Nušovė 10-metį berniuką

Griežiai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kur kas didesnis kaimas nei dabar.

Vien palei akmenimis grįstą gatvę, vedusią iš Priekulės į Kontvainius, stovėjo 12 ar net daugiau sodybų.

Prieškariu kiekvienas šeimininkas privalėjo rūpintis šio kelio ruožu, besidriekiančiu šalia jo žemės.

Šis akmenimis grįstas kelias jau seniai nebenaudojamas, bet vis dar matomas.

Rodydama jį svečiui dabartinė Purvinų statyto namo šeimininkė Dalia ne kartą aiškino, iš kokio lietuviško žodžio kilusi jo pavardė. Mat ankstyvą pavasarį brukis yra sunkiai išvažiuojamas, apsemtas vandeniu ir purvu.

"Mano senelis buvo Mikelis Purwinas, o jo tėvas – Kristofas gimė 1861-aisiais, mirė 1940 m. Tai jis pastatė šį namą ir gyveno čia su gausia šeima. Prosenelis turėjo daug sūnų ir ne vieną dukrą. Dabar mūsų giminė išsibarsčiusi po visą pasaulį – gyvena JAV, Kanadoje, Australijoje", – apie saviškius pasakojo E.Purwinas.

Šeima į Vokietiją pasitraukė 1950 m. Pačioje karo pabaigoje bėgančius iš gimtų vietų juos užklupo sovietų kariuomenė, todėl Purvinams teko grįžti namo.

Čia jie išgyveno tragišką įvykį – vieną dieną užsukę sovietų kareiviai nušovė 10 metų šeimininkų sūnų.

Kodėl kareivis taip pasielgė, galima tik spėlioti. Galbūt vaikas kalbėjo vokiškai ir kulką į jį paleido neapykantos apakintas eilinis. Tikrosios šios tragedijos priežasties niekas nežino.

Greitai po to šeima išvyko į Vokietiją.

Sužinojo apie tetos tėvą

E.Purwinas bendrauja su JAV gyvenančia jau garbaus amžiaus sulaukusia teta Elze.

Pokalbio su "Klaipėdos" žurnalistais metu vyras susisiekė su giminaite skaipu. Su sūnėnu greitakalbe bėrusi žodžius moteris prabilo lietuviškai.

Žurnalistams ji atvėrė paslaptį, kurios nežinojo nė jos sūnėnas – moters tėvas buvo prancūzas, karo metais vokiečių paimtas į nelaisvę ir sukūręs šeimą su Griežiuose gyvenusia mergina.

Ponia Elzė žino tik savo tėvo vardą, pavardė išsitrynė iš atminties.

Pačioje karo pabaigoje jis, kaip ir visi kiti belaisviai, buvo kažkur išgabentas ir dingo.

Nurimus karo audroms, žmona kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją, prašė rasti sutuoktinį, bet nesulaukė nė menkiausios žinios.

Praeities žinovas karybos istorijos entuziastas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis yra išsiaiškinęs, kad sovietai visus vokiečių belaisvius prancūzus išgabeno į Tambovo karo belaisvių stovyklą.

Jiems teko išgyventi ligas ir badą. Tie, kuriems buvo lemta išgyventi, į gimtuosius kraštus parsirado daugiau nei po metų.

Šio savo giminės epizodo E.Purwinas nežinojo.

Kolūkiečiai užpjudė šunimis

E.Purwino mamos šeima buvo kilusi iš buvusios Austrovengrijos, po karo ta vieta perėjo Čekoslovakijai. Iš šeimos namų nieko neliko, mama dėl to labai liūdėjo.

Visiškai kitokios emocijos šeimoje kyla prabilus apie Griežiuose tebestovintį prosenelio statytą namą.

Sovietmečiu jame gyveno kelios šeimos, todėl vidinės erdvės buvo perplanuotos.

E.Purwino giminaičiai iš Amerikos kartą buvo atvažiavę pažiūrėti protėvių būsto, bet tada jame gyvenę kolūkiečiai atvykėlius užpjudė šunimis.

Traukdamiesi iš Lietuvos šeimininkai paliko viską, ką šeima buvo užgyvenusi. Po daugelio metų čia apsilankęs jų sūnus, dabar gyvenantis JAV Arizonos valstijoje, prisiminė, kad kažkokius brangesnius daiktus jie buvo užkasę.

Akivaizdu, kad šių turtų ieškota ne vieną dešimtmetį, nes R.Denevičius rado sodą iškasinėtą taip, lyg į jį buvo susirinkę visi apylinkių kurmiai.

Vėliau gyventojai išsikėlė ir ilgą laiką namas nyko tuščias.

Kai bene prieš 15 metų šį tuomet gerokai nuniokotą statinį įsigijo Dalios ir Romualdo Denevičių šeima, kiauras stogas nebesaugojo nuo lietaus, todėl vidus buvo įdrėkęs.

Tarybiniais metais palėpėje iš sunkių silikatinių plytų sumūrytos pertvaros prislėgė sienas ir jos buvo išlinkusios į išorę.

Stogo konstrukcijose naujasis savininkas rado įrėžtą 1876 m. datą, kuri veikiausiai byloja apie namo statybos metus.

Dėkojo už svetingumą

Maždaug prieš porą dešimtmečių E.Purwino tėvas buvo užsiminęs sūnui apie norą nupirkti seną giminės namą Griežiuose.

Pasitarę jie nusprendė, kad toks nekilnojamasis turtas, net jei jį pavyktų įsigyti, didžiąją metų dalį būtų tuščias.

Dabar, kai atsirado galimybė šią vietą ne tik aplankyti, bet ir paviešėti sodyboje, Purwinai jaučiasi laimingi ir apie tokį pirkinį nebegalvoja.

"Man labai gera, kad čia gyvena Dalia ir Romualdas. Tikiuosi, kad galėsime atsidėkoti šiems nuoširdiems žmonėms tuo pačiu, kai jie apsilankys pas mus Berlyne. Jaučiame jiems begalinį dėkingumą už išsaugotus ir taip gražiai prižiūrimus namus", – kalbėjo svečias.

Daugiau nei 10 metų gyvenęs Australijoje, ne vienus metus dirbęs Skandinavijoje vyras tikino, kad Lietuvoje jaučiasi panašiai kaip Švedijoje.

Lenkija, pasak jo, mažai panaši į mūsų šalį. Čia esą kur kas mažiau neskoningo blizgesio, namai dažomi panašiomis spalvomis.

"Mano akimis, Lietuvoje žmonės tik iš pirmo žvilgsnio yra šaltoki. Kai pradedi bendrauti, pamatai, kad jie – itin malonūs, svetingi ir draugiški, – gyrė lietuvius E.Purwinas. – Dalia man pasakojo apie daugybę lietuvių, emigravusių iš savo šalies. Galvodamas apie senelio likimą gerai suprantu ir jūsų tautiečius. Mano seneliui buvo 50 metų, kai jis su savo namiškiais buvo priverstas palikti viską ir pradėti naują gyvenimą Vokietijoje. Jis buvo jau susiformavęs žmogus, tokio amžiaus nėra lengva viską vėl pradėti nuo nulio."

Purvinai – kas antrame kaime

Lietuvos architektas, istorikas, etnografas Martynas Purvinas negalėjo patvirtinti ar paneigti, kad E.Purwinas gali būti jo giminaitis.

"Po truputį rankioju giminaičius Purvinus. Gali būti, kad atsekus protėvius prieš porą šimtų metų ir su E.Purwino giminaičiais rastume ryšių. Kažkada Vokietijoje paslaugus pažįstamas rado gal 300 tą pačią pavardę turinčių žmonių. Pavardė kildinama iš kuršiško žodžio "purvs", reiškiančio pelkę, šlapią vietą. Smetonos laikais Butkų Juzė siūlė mano pavardės turėtojus persivardyti Pabališkiais. Bet mes nenorėjome atsiskirti nuo protėvių", – pasakojo M.Purvinas.

Žinomas etnografas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos sudarytojas pasakojo savo bendrapavardžių ieškodamas senuosiuose dokumentuose radęs jų vos ne kas antrame kaime.

Jo paties prosenelis gyveno Smeltėje, prieš pusantro šimto metų tai buvo atskiras nuo Klaipėdos kaimas.

M.Purvinas prisiminė pravažiuodavęs pro Griežius, matydavęs senas sodybas, bet jam nė į galvą neatėjusi mintis, kad ten gyveno jo bendrapavardžiai, o gal net tolimi giminės.