Lietuvą ir Šveicariją jungia 15 tūkst. metų istorija, kurią patvirtina gintaro radiniai netoli Berno, šveicarų menininkai, sukūrę baroko architektūros Lietuvoje pavyzdžius, ir daugybė kitų asmenybių. Visa tai naujausioje savo knygoje atskleidžia rašytoja Judith Lewonig.

Pažintis su šalimi

Pagrindinė istorinės knygos "Lietuva ir Šveicarija" autorė J.Lewonig dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių – spausdintą knygą rašė dvejus su puse metų.

"Rašant knygą iškilo nemažai sunkumų – dalį laiko sirgau, spaustuvė pirmą kartą klaidingai išspausdino raides, tad reikėjo viską spausdinti iš naujo, buvo problemų ir su vertėju – netikėtai teko ieškoti alternatyvos", – apie užklupusius, bet įveiktus sunkumus pasakojo Kaune knygą pristačiusi J.Lewonig.

Ji viena ištikimiausių Lietuvą ir vokiškai kalbančias šalis savo darbu jungiančių publicisčių. Prieš 20 metų po vienos publikacijos susidomėjo Lietuva, o sužinojusi, kad čia leidžiamas laikraštis vokiečių kalba, smalsumo vedama atvyko dirbti ir savo akimis pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas šioje šalyje. Kurį laiką gyvenusi Lietuvoje, J.Lewonig grįžo į Austriją, tačiau dažnai lankosi Baltijos šalyse.

"Pamenu, kaip 2010 m. mane pietų pakvietė Šveicarijos ambasada. Tądien pasakojau apie Kaune kadaise dirbusius šveicarus, nes jau domėjausi šia tema. 2011 m. buvo minimas Lietuvos ir Šveicarijos diplomatinių santykių jubiliejus, tada kilo idėja parašyti tekstą apie šalių santykius, o iš šios idėjos gimė pirmoji knyga. Šveicarijos ambasada labai palaikė šią iniciatyvą", – neįprastą pasirinkimą analizuoti Šveicarijos ir Lietuvos bendrą istoriją aiškina J.Lewonig.

Taip 2011 m. buvo išleista pirmoji J.Lewonig knyga Lietuvoje "Helvecija ir Lietuva". "Šioje knygoje didžiausi akcentai skiriami šveicarams Lietuvoje. Naujoji knyga "Lietuva ir Šveicarija" yra gerokai praplėsta, na ir didesnis dėmesys šį kartą skiriamas lietuviams Šveicarijoje. Tai lyg pirmosios knygos užbaigimas", – pasakoja autorė.

Abi knygas apie Lietuvos ir Šveicarijos santykius skiria antroji J.Lewonig Lietuvoje parašyta knyga – apie Lietuvos ir Austrijos 2500 metų santykių istoriją.

Autorė prisimena, kad parašius pirmąją knygą Lietuvoje ji sutiko daugybę žmonių, kurie klausė, kodėl nerašo apie Lietuvą ir Austriją. Taip gimė ir antroji J.Lewonig istorinė knyga.

"Jau rašydama pirmąją knygą atsitraukiau nuo šiuolaikinės aktualiosios žurnalistikos, kurioje daug skandalų ir kurioje temos tikrai ne visada turi išliekamąją vertę", – atvirauja patyrusi žurnalistė.

Rašydama pirmąją knygą J.Lewonig susipažino ir su istoriku dr. Rūsčiu Kamuntavičiumi, kuris vėliau bendradarbiavo rašant ir kitas jos su Lietuva susijusias knygas.

Seniausias įrodymas

Knygos "Lietuva ir Šveicarija" pavadinime minima 15 tūkst. metų istorija. Suprantama, kad prieš tiek metų tokių valstybių pavadinimų kaip Lietuva ir Šveicarija dar nebuvo, tačiau autorė aiškina, jog knygoje orientuojamasi į šiandienes šių valstybių teritorijas.

Knygos koncepcija – išdėstyti abiejų šalių bendrą istoriją chronologine tvarka. Kaip teigia R.Kamuntavičius, tai yra klasikinis vokiškas objektyvaus tyrimo pasirinkimas.

Šveicarija ir Lietuva – skirtingos šalys. Lietuvos plotas didesnis, tačiau čia gyvena beveik tris kartus mažiau žmonių nei Šveicarijoje. O ir abiejų šalių reljefas kardinaliai skiriasi – Lietuva yra lygumų kraštas, o Šveicarijoje sakoma, kad dėl kalnuoto peizažo žmonėms tenka gyventi vertikaliai, o ne horizontaliai.

Seniausias mano rastas su Lietuva susijęs vaizdinys yra Žalgirio mūšio paveikslas, tapytas 1485 m.

"Žvelgiant į Šveicarijos ir Lietuvos ryšius, seniausias šias šalis jungiantis įrodymas yra 15 tūkst. metų senumo gintaro radiniai netoli Berno. Mane labiausiai stebina, kad moksliškai įrodytas jų amžius ir kad jie yra iš Baltijos jūros pakrantės. Šiandien jie saugomi Berno miesto istorijos muziejuje. Šie gintaro gabalėliai buvo rasti laukinių žvėrių medžiotojų stovyklavietėje ir iki šiol neaišku, kaip jie ten atsidūrė", – apie labiausiai sujaudinusį atradimą pasakoja J.Lewonig.

Informacijos paskutinei savo knygai autorė ieškojo šveicariškų leidinių skaityklose. Kaune ji užfiksavo 1 300 leidinių, o Vilniuje – 1 600.

"Nuo pirmųjų gintaro radinių tenka žengti jau į 1343 m. – tada Šveicarijos literatūroje pirmą kartą paminėta Lietuva. O seniausias mano rastas su Lietuva susijęs vaizdinys yra Žalgrio mūšio paveikslas, tapytas 1485 m.", – atradimais dalijasi J.Lewonig.

Menas ir saldumynai

Pašnekovė tikina, kad kitas labai svarbus Lietuvai istorinis įvykis yra 1414–1418 m. vykęs Konstanco bažnytinis susirinkimas: "Lietuvai šis susirinkimas buvo svarbus tuo, kad tai buvo pirmas šalies prisistatymas Europoje po krikšto. Tačiau Šveicarijos šaltiniuose Lietuva minima pirmiausia kaip gyvuliais, su kuriais atvyko į susirinkimą, dėmesį prikausčiusi valstybė."

XV–XVI a. sandūroje Šveicarijos šiaurėje esantis Bazelis tapo svarbiu knygų spausdinimo centru. Čia spausdinta daug Lietuvos autorių knygų ir išleista viena garsiausių šio laikmečio Mykolo Lietuvio knyga "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius". 1460 m. buvo įsteigtas ir Bazelio universitetas, kuriame studijavo nemažai lietuvių.

Jei iš itališkojo Šveicarijos kantono į Lietuvą plūdo menininkai, tai XVIII a. iš Šveicarijos vokiškojo kantono atvyko ne vienas cukrainininkas.

Šiemet švenčiamos 500-osios reformacijos metinės, todėl J.Lewonig sako, kad svarbus jos tyrimo atradimas yra šveicaro Jono Kalvino, kalvinizmo pradininko, laiškai Vilniaus reformatų bendruomenėms, kunigams ir reformacijos Lietuvoje lyderiui Mikalojui Radvilai Juodajam.

Šveicarai labai svarbūs ir Lietuvos meno istorijai, mat XVI–XVIII a. apie 30 menininkų iš Šveicarijos itališko regiono šalies pietuose, Tičino kantono, imigravo į Lietuvą ir čia kūrė didikams.

"Nemaža dalis jų laikomi klasikiniais baroko Lietuvoje pavyzdžiais, o didžiausi išlikę šveicarų kūriniai Lietuvoje yra Vilniaus arkikatedros Šv.Kazimiero koplyčia ir Valdovų rūmų portalas. Dažnai klystama ir sakoma, kad italai sukūrė šiuos kūrinius, tačiau dabar aišku, kad tai šveicarų darbas", – pasakoja J.Lewonig.

Jei iš itališkojo Šveicarijos kantono į Lietuvą plūdo menininkai, tai XVIII a. iš Šveicarijos vokiškojo kantono atvyko ne vienas cukrainininkas – taip Vilniuje ir visoje Lietuvoje atsirado nemažai cukrainių.

Vilniuje aristokratijai yra dirbęs ir vienintelis šveicaras Nobelio premijos laureatas rašytojas Carlas Spitteleris, kuris savo laiškuose neslėpė susižavėjimo Lietuva.

Nesibaigiantis procesas

Fribūro, kuris yra laikomas lietuvių traukos tašku, universitete 1895–1945 m. studijavo 160 lietuvių studentų. Didelė to meto dalis Lietuvos klierikų, kunigų ir istorikų išsilavinimą įgijo būtent šiame universitete, o vėliau grįžę į tėvynę dėstė Kauno universitete. Garsiausias jų – palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis.

Toliau žvelgiant per katalikybės prizmę, pasak J.Lewonig, svarbu prisiminti aktyvų vienuolių iš Lietuvos ir Šveicarijos judėjimą. Pirmosios vienuolės iš Fribūro į Lietuvą atvyko 1902 m., o šveicarų vienuolės Anykščiuose net mokyklą įsteigė.

XX a. pirmojoje pusėje daugybė mokslo bendruomenės šveicarų – Juozas Eretas, Alfredas Sennas, Pranas Brenderis, į lotynų kalbą išvertęs Lietuvos himną, ir daugybė kitų imigravo į Lietuvą ir čia, Kauno universitete, didelė dalis jų savo žinias perduodavo jaunimui.

Knygoje gausu faktų, apie kuriuos dauguma nė nenutuokia. Autorė tikina, kad šis informacijos paieškos procesas įtraukia tarsi į sūkurį. "Sunkiausia knygos rašymo dalis man buvo pasakyti žodį gana, bent šiandienai, nes ieškojimo procesas yra nesibaigiantis. Galbūt kas nors kada nors atsilieps perskaitęs knygą ir norės kartu pratęsti šį neišsemiamą darbą", – viliasi J.Lewonig.