A. ŠLEPIKAS: NEGALIU KURTI KNYGŲ, NUTOLUSIŲ NUO REALYBĖS

„Nuo aktualijų nepabėgsi, tad pasaulio įvykiai neabejotinai daro įtaką mano kūrybai“, – sako rašytojas Alvydas Šlepikas. Naujausioje savo apsakymų knygoje „Namas anapus upės“ jis gvildena atskirties, išsilaisvinimo, pabėgimo nuo kaltės temas.

Apsakymai kupini fantastinių vaizdinių ir pasakoms būdingų elementų. Tačiau, pasak rašytojo, jie kartu atspindi ir šiandien pasaulį apėmusį nerimą.

Pokalbis su A. Šlepiku – apie paslapčių kupiną apsakymo žanrą, knygoje skaitytojams paliktas mįsles ir realybės atspindžius fantastinėse istorijose.

– Neseniai pasirodė jūsų naujausia apsakymų knyga „Namas anapus upės“. Tikriausiai kiekvieną rašytoją apima malonus jaudulys, išvydus, kad jo kūrinys jau pasiekė skaitytojus. Su kokiomis mintimis šiandien pasitinkate savo naująją knygą? Ar ilgai ją rašėte, o gal knygoje atsidūrę apsakymai yra ganėtinai nauji?

– Knyga pasirodė dar prieš Naujuosius metus, tad prie jos lyg jau ir esu pripratęs. Tačiau žinoma, kad naujos knygos pasirodymas man yra svarbus įvykis. Juo labiau kad knygas leidžiu ne taip jau dažnai. Šią knygą rašiau gana ilgai, kai kurie apsakymai buvo parašyti prieš porą, gal net keletą metų, o kiti užbaigti gana neseniai. Visiems tekstams skyriau daug laiko, prie jų vis sugrįždavau, juos redaguodavau. Nė vienas jų nebuvo parašytas per vieną vakarą.

– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apsakymų knygą, o ne romaną? Galbūt norėjote prisitaikyti prie šiuolaikinio, dėmesio ilgai neišlaikančio žmogaus? Atrodo, kad apsakymus rašyti turėtų būti lengviau, nes jie trumpi. Kita vertus, kiekvienam jų reikia sugalvoti atskirą siužetą, personažus. Kaip yra iš tiesų?

– Tai ne pirmoji mano apsakymų knyga. Dar 2016 m. išleidau apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“. Iš tikrųjų pats labai mėgstu skaityti apsakymus, nes tai be galo įdomus žanras. Esu didelis apsakymų meistro Juozo Apučio gerbėjas, mėgstu nuostabių rašytojų Henriko Algio Čigriejaus, Danieliaus Mušinsko, Romualdo Granausko apsakymus. Lietuvoje turime netrumpą apsakymų rašymo tradiciją, nemažai garsių rašytojų rašė kone vien šio žanro tekstus. Be to, Alytuje kas antrus metus vyksta labai gražus trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“, skirtas Jurgio Kunčino atminimui. Čia susirinkę rašytojai skaito savo apsakymus ir apysakas, bendrauja. Pats taip pat dalyvavau poroje pastarųjų festivalių, juose laimėjau prizų. Visa tai mane ir paskatino sugrįžti prie apsakymų.

Apsakymų rašymas vyksta kiek kitaip nei romano. Šiuo atveju tu gali skirti savaitę pagrindiniam teksto siužetui – tam tikram karkasui – parašyti. Tada tas tekstas ramiai guli ir laukia tavęs, o tu vis prie jo sugrįžti. Taip pamažu parašai apsakymą net ir dirbdamas kitus darbus. O štai romano tokiu būdu neparašysi, nes jam jau reikia skirti daug laiko, turi tiesiog gyventi romanu, jo siužetu. Pastaruoju metu laiko nelabai turėjau, tad pasinėriau į trumpų apsakymų rašymą. Vis dėlto nesakau, kad apsakymus rašyti yra lengviau, nes vis tiek turi sukurti personažus ir tam tikrą pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Tam reikia tiek pat vaizduotės ir pastangų, kiek ir romanui. Tiesa, šiuo metu rašau ir romaną, bet nežinau, kada jį pabaigsiu.

Raktas: apsakymas, anot A. Šlepiko, privalo turėti paslaptį, kurią besiaiškindamas skaitytojas tampa teksto kūrėju. „Namas anapus upės“ – tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija“, – knygai parinktą pavadinimą aiškina rašytojas. / A. Šlepiko asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų naujoji knyga vadinasi „Namas anapus upės“ – pagal vieno iš apsakymų pavadinimą. Galbūt būtent šis apsakymas jums atrodo svarbiausias, jaučiate su juo ypatingą ryšį?

– „Namas anapus upės“ yra tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija. Tas namas savyje slepia paslaptį, o apsakymuose, kaip ir visoje literatūroje, paslaptis yra labai svarbi. Apsakymas apskritai yra toks žanras, kuris tiesiog privalo savyje turėti kažkokią paslaptį, kurią rašytojas nebūtinai atskleis. Apsakymas skaitytojui suteikia galimybę pačiam apsvarstyti įvairius atsakymus į paslapties iškeltus klausimus ir įminti mįsles, kurios atrandamos tekste. Taip skaitytojas pasitelkia savo vaizduotę ir tarsi tampa teksto bendrakūrėju. Tad šis pavadinimas yra simbolinis, atskleidžiantis pačią apsakymo žanro esmę.

Apsakymas „Namas anapus upės“ nėra kažkuo išskirtinis, tiesiog jo pavadinimas labiausiai tiko visai knygai. Iš tikrųjų pradžioje knygą norėjau pavadinti kito apsakymo pavadinimu – „Pavlovo šunys“. Tai yra man svarbus apsakymas, kurį parašiau jau gana seniai. Tačiau, rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio. Tada mąsčiau, gal pavadinti knygą „Dykvietė“, bet šis pavadinimas nekelia jokios intrigos – dykvietėje nieko nėra, tad kam apie ją skaityti? Galiausiai, nusprendžiau, kad skaitytoją labiausiai patrauks pavadinimas „Namas anapus upės“.

– Jūsų paminėtas apsakymas „Pavlovo šunys“, parašytas rusų mokslininko I. Pavlovo asistentės dienoraščio forma, labai išsiskiria bendrame knygos kontekste. Apsakymo pagrindinė veikėja kartu su I. Pavlovu vykdo eksperimentus su šunimis, o vėliau – ir su žmonėmis. Kaip kilo šio apsakymo idėja?

– Apsakymo idėja kilo, kai buvau pakviestas dalyvauti Rygoje vykusiame prozos festivalyje. Festivalio organizatoriai prašė teksto, kuris būtų parašytas laiško ar dienoraščio forma. Todėl apsakymas ir yra menamas dienoraštis. Kaip tik tuo metu domėjausi I. Pavlovo veikla ir įvykiais Sovietų Rusijoje, kurie vyko po bolševikinio perversmo. Besidomėdamas suradau tiesiog stulbinančių faktų apie tai, kaip Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas vykdė kraupius eksperimentus su vadinamųjų liaudies priešų vaikais, padedant bolševikų valdžiai, ir panorau būtinai apie tai parašyti.

– Apsakyme I. Pavlovo asistentė visus, nepritariančius žiauriems eksperimentams, vadina liaudies priešais. Ši moteris – arši komunistė, įtikėjusi savo veiksmų teisumu. Skaitant šį apsakymą galima atrasti paralelių su dabartine Rusijos propaganda. Ar tokia ir buvo jūsų idėja?

– Be jokios abejonės, kadangi Rusijos politikoje niekas nesikeičia nuo bolševikinio perversmo ir dar ankstesnių laikų. Kaip žinome, bolševikai jokios kitos nuomonės nepriėmė, todėl jei buvai ne su jais, tapai liaudies priešu. Tiesiog nebuvo jokių galimybių oponuoti. Mano aprašyta moteris yra fanatiška komjaunuolė, kuri gali nužudyti bet kurį, nes tiki, kad tai daro dėl revoliucijos. Toks fanatizmas nuvesdavo prie siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, buvo toks NKVD generolas Viktoras Abakumovas, kuris pats pistoletu nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visa tai – dėl „didžiojo gėrio“.

Mano apsakymas susijęs ir su dabartine padėtimi Rusijoje, nes akivaizdu, kad per ilgą laiką šioje šalyje užaugo ištisos kartos, kurios visiškai nevertina žmogaus kaip asmenybės, o žmogaus gyvybė jiems verta praktiškai nuliui. Jie viską aukoja dėl kažkokio įsivaizduojamo gėrio, atnešdami į šį pasaulį siaubingą terorą. Bolševikų laikais buvo populiarus toks šūkis: geležiniu kumščiu priversime jus pasiekti laimę. Šiandien rusai lygiai taip pat geležiniais kumščiais veda kitus į „laimę“, susirūpinę, kad kitur žmonės gyvena kitaip nei jie.

– Beveik visi jūsų knygos personažai kažkur eina, nuo kažko bėga. Kodėl vis pasikartoja būtent ėjimo, bėgimo motyvas?

– Esu parašęs įvairios tematikos apsakymų, dalyje jų niekas nei kur nors eina, nei bėga. Tačiau knyga turi turėti tam tikrą ašį, bendrą tematiką, literatūrinį audinį, į kurį drauge jungtųsi apsakymai. Šiuo atveju tai yra ėjimas keliu, kurį galima suvokti ir kaip tiesioginį kelią, ir kaip savotišką gyvenimo kelią. Tad į knygą sudėjau tuos apsakymus, kurie susiję su šia ėjimo ir kelio tematika. Likusius apsakymus galbūt sudėsiu į būsimą knygą.

Rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio.

– Skaitant knygą neapleidžia nerimo jausmas, karo nuojauta. Tikriausiai apsakymai yra atspindys to, kas dabar vyksta pasaulyje?

– Žinoma, nuo realybės nepabėgsi. Visa tai, kas vyksta pasaulyje, be abejonės, daro įtaką ir mano kūrybai. Aš tiesiog negaliu kurti kažko, visiškai nutolusio nuo šiandienių aktualijų, nors kartais to gal ir norėtųsi. Prisiminiau Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“, kurį jis sukūrė karo metu. Eilėraštyje nėra jokios grėsmės ar nevilties, tik meilės, vėjas, saulė. Kai kuriems rašytojams kartais pavyksta atitrūkti nuo realybės ir sukurti ką nors išties pasakiško, tačiau man taip neišeina.

– Jūsų knygoje daug magiškumo, mįslių, neatsakytų klausimų, patiems skaitytojams leidžiate interpretuoti apsakymų siužetą. Jums patinka, kai skaitytojai tarsi tampa pasakojimo bendrakūrėjais?

– Visa tai diktuoja pats apsakymo žanras, kuriame tiesiog privalo būti mįslių ir neatsakytų klausimų, skatinančių skaitytoją susimąstyti, priverčiančių jį nustebti. Jei viso to trūktų, apsakymas tiesiog nebūtų įdomus ir labiau primintų žurnalistinę apybraižą, kurioje viskas aiškiai sudėliota. Kalbant apie apsakymų magiškumą, tai pavadinčiau tiesiog fantastiniu rašymu. Kadangi mėgstu fantastinę literatūrą, pasakas, sapnų logika paremtus tekstus, natūralu, kad ir pats rašau tokiu stiliumi.

– Užsiminėte, kad jau rašote naują knygą. Ar galite atskleisti, apie ką?

– Mano gyvenime nebūna taip, kad parašau vieną knygą ir tik tada imuosi kitos. Aš nuolat rašau kelias knygas vienu metu, mano galvoje visada sukasi mintys apie skirtingus siužetus, personažus. Man atrodo, kad rašytojai vieną po kitos knygas rašo tik tada, kai neturi kitų veiklų. Tačiau Lietuvoje daugeliui rašytojų reikia dirbti kitus darbus, nes vien iš kūrybos išgyventi yra sunku. Tad aš taip pat užsiimu įvairiomis veiklomis, kurios atitraukia nuo rašymo. Susikoncentravęs į darbą, atitrūksti nuo pradėto rašyti teksto, nutolsti nuo jo siužeto ir personažų. Todėl vėliau, atsiradus laisvo laiko, tampa lengviau pradėti rašyti naują tekstą, o ne grįžti prie senojo. Tad pradedi rašyti naują kūrinį, vėliau atitrūksti ir nuo jo, tada vėl sugrįžti prie senojo. Iš naujo perskaitęs parašytą tekstą, imi fantazuoti ir siužetą kartais pasuki visiškai netikėta linkme, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, viskas ima atrodyti kitaip. Kaip supratote, rašau truputėlį chaotiškai, bet tai lemia mano gyvenimo būdas.

Dėl šių priežasčių negaliu įvardyti, kuris mano pradėtas rašyti tekstas taps nauja knyga. Galbūt tai bus romanas, o gal kitas apsakymų rinkinys. Tačiau, žinoma, stengsiuosi, kad šįkart apsakymai būtų kitokie, skirtųsi jų temos, literatūrinė ritmika, tempas. Noriu rašyti taip, kad kiekvienas tekstas būtų kitoks, nustebintų skaitytoją, jį sujaudintų.