K. LIUKAITYTĖ: MĖGSTU ŽMONES, KURIE MATO SAVE IR APLINKINIUS ŠVIESIOMIS SPALVOMIS

Nors akrostichus daugiau mėgo kurti Antikos ir Renesanso epochų poetai, mudvi su Karolina Liukaityte – viena iš kasdienės informacinės pokalbių laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjų – nusprendėme sudėlioti savąjį ir savaip. Ne eiliuotą, bet proziškesnį, o svarbiausia – atskleidžiantį kuo daugiau dabartinio Karolinos gyvenimo spalvų ir atspalvių.

V – vakaras.

LNK televizijoje esu nuo 2011-ųjų. Kada prisijungiau prie „Labas vakaras, Lietuva“ komandos, net nežinau. Jei gerai prisimenu, prieš trejus metus – 2020-ųjų sausį. Ar vis dar jaudinuosi prieš tiesioginį eterį? Nemeluosiu: jaudulys yra, bet jis neparalyžiuoja, nestabdo ir netrukdo, o nuteikia maloniai. Kaip ir tiesioginio eterio adrenalinas! Pirmosios laidos jau nebeprisimenu. Tubūt ji labai greitai praėjo. Kai būni eteryje – laikas slenka lėtai, bet iš tiesų lėkte lekia. Į save žiūrėti iki šiol lengvai negaliu, todėl spėju, kad ir po to pirmojo karto turėjau sau daugybę pastabų. Be to, vos spėjau startuoti kaip laidos vedėja – prasidėjo pandemija, karantinai, tad darbas jau nuo pat pradžių nestokojo iššūkių. Ir liežuvis pindavosi, ir tekdavo suvirškinti daug naujos informacijos, išmokti daug naujų terminų, kurių iki tol nebuvo. Tačiau prie visko galima priprasti. Klysdamas tobulėji ir mokaisi, kaip išsisukti iš būsimų keblių situacijų. Labiausiai šiame darbe man patinka… kad galime siūlyti įvairių temų, kurios būtų įdomios ir mums – laidos vedėjams. Be to, dažnai tenka padirbėti ir už kadro kaip reporteriams. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ yra ne tik daug įdomios informacijos, bet ir atsiskleidžia ir mūsų pačių asmenybės – su kolega turime laisvą valią diskutuoti taip, kaip norime. Todėl „Labas vakaras, Lietuva“ šiek tiek panašus ir į pokalbių šou, kuriame kiekvienas galime būti savimi. Vasaros atostogų metu maišosi vedėjų poros, todėl rezultatas būna dar įdomesnis rezultatas – tarsi netikėtas vasaros kokteilis.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – adrenalinas.

Kadangi man jo pakanka darbe, kitur neieškau. Ir šiaip nesu aštrių pojūčių mylėtoja. Aukštis, didelis greitis, šuoliai su parašiutu – tikrai ne mano stichija. Laisvu nuo darbo metu seku Lietuvos ir pasaulio pulsą, stengiuosi neiškristi iš naujienų konteksto, kur informacija labai greitai kinta, o per atostogas mėgstu atitrūkti nuo žinių, pailsėti neskaitydama portalų, nesekdama informacijos ar pranešimų spaudai.

Dar viena veikla, kurioje prieš keletą metų gavau nemažai adrenalino, – įsirašiau į Lietuvos šaulių sąjungos savanorius. Ypač daug jo gavau mokymų pradžioje, kai ėjome bazinį šaulių įgūdžių kursą. Teko palaikyti ir ginklą, pajusti išgyvenimo gamtoje skonį, o naktį dalyvauti topografijos pratybose, bėgti su 16 kg svorio kuprine. Nepaisant visko – labai smagi patirtis. Kai mokymai baigėsi, pradėjau vykdyti labiau su jaunimo švietimu susijusią veiklą – važinėjau po mokyklas pas vyresniųjų klasių moksleivius ir pasakojau jiems apie pilietiškumą.

K – karjera.

Sudėtingas klausimas, nes vis dar esu giliuose apmąstymuose, ko gyvenime dar norėčiau… Gal nebūtinai žurnalistikoje. Nors žurnalistika man išties labai patinka. Galima sakyti, aš dirbu darbą, kurį labai mėgstu ir kuris mane turtina, veža. Tai tarsi knygos skaitymas, kur sulig kiekvienu puslapiu sužinai kažką naujo. Čia nėra ribų, lubų, nes kiekvieną dieną – vis naujos ir naujos temos.

Nepaisant meilės žurnalistikai, laikas bėga. Man 34-eri. Stebiu, kaip žmonės save realizuoja jau nebebūdami studentais. Matau, kaip mano draugės savyje atranda anksčiau nepastebėtų savybių ir drąsiai imasi naujų veiklų, keičia mokslų kryptis, pradeda išvis naujas studijas ir tai daro būdamos jau virš 30-ies. Svarstau, galbūt ir man atėjo laikas dar kažko griebtis?

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – atostogos.

Esu nemažai keliavusi po užsienį, mačiusi tokių vietų, kur paprastas turistas lengvai nepateks. Tačiau visai neseniai su  sužadėtiniu Povilu ir dukra Lukrecija atradome Lietuvą. Supratome, kaip gera čia keliauti, atostogauti ir kokia graži iš tiesų mūsų šalis, o svarbiausia – kaip paprasta po ją judėti. Automobiliu ir pėsčiomis. Be vėluojančių lėktuvų. Turiu tokios liūdnos patirties – pernai teko praleisti Velykas oro uoste. Kai keliauji po Lietuvą – gali prisikrauti pilną automobilį ir važiuoti, kur nori. Su Lukrecija – jai dešimt – esame sutarusios, kad per atostogas darysime tai, kas mums teiks didžiausią malonumą. Į sąrašą įeina ir poilsis SPA, ir vandens parkai, ir muziejai, ir pažintiniai takai. Dar labai mėgstu nuvykti į kokį mažą miestelį, pasistatyti savaitei automobilį ir vaikščioti visur pėstute.

R – ramybės receptas.

Sutinku, kad mano darbas neramus. Kas man suteikia vidinės ramybės? Hmm… Turbūt kelionė į save. Kiekvienam ji, manau, yra labai skirtinga. Negali būti vieno recepto. Kiekvienas turi ieškoti savo metodo, padedančio į tą ramybės kelią sugrįžti. Tarkim, kai dirbi televizijoje, esi viešas asmuo. Tuomet dažnai susiduri su žmonių reakcija, kuri kartais žeidžia. Nepažįstami žmonės man turi kažkokių lūkesčių arba yra susidarę išankstinę nuomonę, kuri mažai ką turi bendro su mano tikruoju aš. Dabar jau išmokau nuo to atsiriboti, supratau, kad esame kaip veidrodžiai ir kad visą laiką kitame matome tai, ką patys viduje turime. To pasiekti padėjo ir kvėpavimo praktikos, meditacijos, knygų skaitymas, tinklalaidžių klausymas. Visos tos praktikos išmokė mane įsižeminti, nusiraminti ir pamiršti kasdienį jaudulį – nebesijaudinti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Paleisti situacijas, kurių jau nebepakeisiu. Stengiuosi plaukti ir mėgautis gyvenimo tėkme, neužsikabindama už tų mažų dalykų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje yra visiškai nereikšmingi.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

O – oras.

Oro spėjimais pagal gamtos ženklus jau seniai nebetikiu ir nebesinaudoju, nes besikeičiantis klimatas kuo toliau, tuo labiau juos iškraipo. Dar noriu priminti žiūrovams, kad orai, apie kuriuos kalbu kiekvieną vakarą, yra prognozuojami, o ne konstatuojami. Nesu orų orakulė, todėl negaliu nuspėti, ar rytoj vidurdienį jūsų kieme švies saulė, ar vis dėlto lis lietus.

Man pačiai lietus per atostogas nėra svarbu, nebent… jos būtų kur nors ant jūros kranto. Svarbiausia – įdomios veiklos, kurioms įtakos orai tikrai neturi. Beje, šiais metais statistiškai Lietuvoje buvo labai mažai saulės. Ypač pirmą metų ketvirtį. Tačiau man tai tiko. Kai dangus apsiniaukęs, lynoja, smagu būti namuose, o jei dirbi – negaila, kad draugai mėgaujasi saule, o tavo atostogos dar labai toli. Galbūt toks tradicinis lietuviškas oras man patinka, nes esu gimusi darganotą lapkritį?

Ž – žaidimai.

Ką mėgstame veikti su dukra? Na, labiausiai norėčiau, kad ją žavėtų knygų skaitymas, tačiau, deja, taip nėra: paprastai aš skaitau knygą, o ji šalia žaidžia. Bendra mudviejų veikla – pasivaikščiojimai, kelionės. Tai puikus laikas dukros ir mamos pokalbiams. Tiesa, namuose turime veikėją, kuris, kai visi grįžtame po darbų, tiesiog neleidžia nežaisti. Tai Povilo, o dabar ir mūsų su Lukrecija augintinis vardu Pipiras – Parsono Raselo terjeras. Be galo aktyvus keturkojis, kuriam gali nebūti kitų šunų, bet žmogus šalia – būtinai. Tikrai ne interjerinis šuo, o žmogaus palydovas, mūsų namų komendantas. Jis ir ne vietoj padėtą rankinę iškraustys, ir į automobilį pirmas įšoks, ir sutikęs po darbų džiaugsis taip, lyg pirmą kartą matytų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – internetas.

Deja, deja… Mes visi turime problemų dėl ekranų. Ką kalbėti apie vaikus, jei buvo laikas, kai ir pati vaikščiodavau po namus nepaleisdama telefono iš rankų ir vis bijodama, kad ko nepražiopsočiau. Tokiu būdu nebūdavau čia ir dabar. Todėl mokausi sumažinti tiek savo, tiek dukros priklausomybę nuo ekranų. Ypač norėčiau atsisakyti nuolatinio skrolinimo ir svetimų gyvenimų gyvenimo. Aišku, pasitaiko įvykių, kai tiesiog miegi su telefonu ir žiūri, kuo ir kaip viskas baigsis (turiu omenyje Jevgenijaus Prigožino maištą). Tačiau tai pavieniai atvejai.

N – naktibalda.

Šis žodis man labai tinka, nes gyvenime esu visiška pelėda. Tiesa, stengiuosi neskaityti naujienų naktį, nes paskui būna sunku užmigti. Vietoj jų renkuosi knygas. Visokias – ir istorines, ir psichologines, ir gerus užsienio, lietuvių autorių romanus. Šiuo metu mūsų svetainėje ant stalo stovi didžiulis knygų bokštas, kurį mudviem su Povilu reikės įveikti. Jau minėjau, kad tiek aš, tiek ir mano antroji pusė labai domimės istorija, tad tame bokšte yra nemažai ir istorinių veikalų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – idealas.

Pirmasis mano idealas ir didžiausias autoritetas dar iš tų laikų, kai mokiausi Kaune, man yra pradinių klasių mokytoja. Labai šviesi asmenybė.

Kitas idealas iš naujesnių laikų – Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, 94-erių Lietuvos liaudies buities muziejaus gidė. Daugybė žmonių sužinojo apie ją iš rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“. Abi šios moterys yra tremtinės, abi labai išskirtinės asmenybės. Irena Saulutė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus: sezono metu ji rengia edukacines programas, pasakoja muziejaus lankytojams apie tremtį, o mano pradinių klasių mokytoja (jai irgi virš 90 metų) laisvalaikiu mėgsta važinėtis automobiliu ir garsiai klausytis muzikos. Taip pati sakė, kai paklausiau, kaip mėgsta atsipalaiduoti. Taigi idealų man nereikia toli ieškoti. Mėgstu žmones, kurie mato save ir aplinkinius šviesiomis spalvomis.

O – obuolienė.

Kai rudeniop soduose ims bumbsėti obuoliai, obuolienės iš jų tikrai nevirsiu. Virtuvė nėra mano mėgstamiausia vieta. Laimei, Povilas moka ir mėgsta maišyti įvairius skonius, dažnai žiūri visokius vaizdo įrašus apie maistą, tad gardžių patiekalų gamyba mūsų namuose priklauso jam.

Dar noriu pasakyti, kad mane be galo žavi žmonės, kurie turi kokią nors savo kulinarinę tradiciją – tarkim, kažką gamino jų tėvai, seneliai, o dabar ir vaikai perėmė vieno ar kito patiekalo receptą. Mano gera bičiulė Agnė Grigaliūnienė savo sodyboje turi knygą, į kurią visi, kas ten pavieši, įrašo ir kokį nors savo šeimos receptą. Taip jie paskui iš vienų namų į kitus ir keliauja. Aš, pavyzdžiui, iš Agnės esu perėmusi jos labai gardžių barščių receptą, kurį ji yra gavusi iš savo draugės, kitos Agnės. Gaila, bet iš savo šeimos nesu paveldėjusi kokios nors kulinarinės tradicijos, kuria galėčiau pasidalyti.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

S – skonis.

Tobulame patiekale man turi būti visų skonių – tiek kartumo, rūgštumo, sūrumo, tiek ir saldumo. Maistas man turi būti kaip gyvenimas, kuriame irgi yra visų skonių po truputį. Saldumynai? Dėl manęs galėtų ir išvis neegzistuoti. Tobulas vasaros skonis? Galbūt tai, kas šiuo metu auga Lietuvoje: sodo, miško uogos, žirniai. Pamenu, kai vasarodavome su sese pas prosenelę Kėdainiuose, tobulas vaikystės vasarų desertas buvo agurkas su šviežiu medumi. Jei važiuodavome pas krikšto mamą prie jūros, visada atsivalgydavome žemuogių, kurias ji augino.