Liepos 24-ąją Kaune vyks festivalio "Senamiesčio žiogas" trečiasis renginys. Šia proga – interviu su jame koncertuosiančia dainininke Neda.

Liepos 24-ąją Kaune vyks festivalio "Senamiesčio žiogas" trečiasis renginys. Šia proga – interviu su jame koncertuosiančia dainininke Neda.

– Žiūrint į Jus scenoje atrodo, kad Jūs ten gyvenate, viską taip giliai jaučiate. Ar paprasta išgyventi tą virsmą, o galbūt tai ateina tiesiog savaime?

– Kiekvienas koncertas prasideda nuo ... užkulisių, kuriuose gali būti visko. Bloga slogi nuotaika, skaudantis dantis, jaudulys, bloga žinia prieš pat koncertą, nesusipratimai, susierzinimas arba atvirkščiai – pakili gera nuotaika, liudijanti, kad aš pasiruošusi eiti su žmonėms dalintis muzika, ištransliuoti žinutes, kurios yra labai skirtingos, jos gali būti ir šmaikščios, ir liūdnos, ir gilios,prasmingos.

Nežiūrint į nuotaikas, scenoje viskas pasikeičia, ten būni dėmesio centre, į tave žiūri pasiruošę klausytis būrys žmonių, kurių tu neturi teisės nuvilti bent jau profesionalumo požiūriu. Čia atbunda nežinia iš kur atsiradusi energija, užplūsta mintys ir tu organiškai iškeliauji į kažkokį paslaptingą muzikos ir žodžio pasaulį, kuriame jautiesi labai ir labai gerai. Aš scenoje jaučiuosi labai užtikrinta ir pasitikinti. Labai tikiu tuo, ką noriu pasakyti, todėl stengiuosi dainuoti tai, kas man labiausiai patinka, ką jaučiu, kas prie dūšios, galų gale tai, kas man pavyksta.

Dar labai svarbu su kuo eini į sceną. Olegas Ditkovskis yra mano scenos partneris, kuris be galo jaučia mane, mes esame vienas kumštis. Būtent su juo man yra be galo smagu koncertuoti, ir scenoje su juo jaučiuosi saugi, užtikrinta.

– Puikiai valdote ne tik balsą, bet ir fleitą. Labiau patinka dainuoti ar groti?

– Balsas ir fleita yra du lygiaverčiai muzikos instrumentai. Jie abu labai skirtingi, su balsu nepadarysi tokių dalykų, kuriuos galima išstransliuoti su fleita, ir atvirkščiai. Atsiranda didesnė muzikos spalvų paletė ir dėl to esu labai laiminga, kad prie dainavimo galiu priderinti dar ir fleitos improvizacijas. Mūsų subtilus akustinis duetas įgauna daugiau muzikinių atspalvių, kai be vokalo ir gitaros atsiranda dar vienas instrumentas. Jis tik praturtina mūsų programą, tuo labiau, kad esu profesionali fleitistė, galiu žaisti su šiuo instrumentu laisvai, aš neapsiriboju tik kelių natelių subtiliais pragrojimais, aš mėgstu su fleita net "pasitaškyti" netradiciniais metodais, išleidžiant ne klasikinius garsus. Man tai labai patinka, nes tada gali įžvelgti ir džiazo elementų, ir man tai  yra nesvetima, giliai širdyje vistiek jaučiuosi džiazo muzikantė.

Nėra blogo žanro, yra tik blogas atlikimas ir kokybė. Stengiuosi išlikti profesionalė visuose žanruose, kurių imuosi ir lygiai taip pat visiškai neapsiimu dainuoti ar groti tai, ko aš nesuprantu ar nejaučiu to žanro manieros ir stiliaus. Tiek fleita, tiek vokalas yra be galo spalvingi instrumentai, pasiduodantys bet kokiam žanrui, ir tai yra nuostabu. Koks bebūtų koncero stilius, beveik visada fleita keliauja į scena su manim kartu.

– Jūsų balso tembras ir stilius išskirtiniai, ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradusi tikrąją save?

– Dėl balso išskirtinumo ačiū už komplimentą. Tai mano siekiamybė būti nepanašiai į nieką, tik būti savimi. Eksperimentuoti visada įdomu, džiazo projektuose, kuriuose aš dalyvauju, visada daug netikėtumų, visada atrandi kažką naujo, ypatingai, kai atsiranda nauji žmonės, nauji kūriniai, stiliai, charakteriai. Manau, nebus tokio momento, kai jau galėsi pasakyti, kad va, tai yra tikrai mano ir aš jau atradau savąjį aš. Man yra nuobodu muzikuoti tik viename žanre, todėl mano koncertų grafike gali atrasti labai įvairių ir skirtingų programų. Jeigu kalbėti apie mūsų duetą su Olegu, tai netgi tos pačios dainos, kurios lyg ir neturi pasikeisti, kartais keičiasi labai kardinaliai. Gali keistis dainos forma, nuotaika, charakteris.

O labiausiai gali pasitikrinti, ar daina tinkama, pagal publikos reakciją. Kai kurios dainos šlifuojamos ilgus metus ir vis tiek jauti, kad dar ne tobula. Kiekviena daina – lyg spektaklis, kuriame gyveni, jame esi gyvas, nes tu pats kiekvieną dieną keitiesi, keičiasi tavo požiūris į tuos pačius dalykus. Nori  nenori, bet jei dirbi, aktyviai koncertuoji – tobulėji, ir tai yra variklis, kuris tau neleidžia užsnūsti.

– Aplink žmonės pasinėrę ieškojimuose, kaip Jums atrodo, ko labiausiai trūksta žmonių kasdienybėje?

– Sunku atsakyti į šį klausimą, kodėl žmonės ištisai ieško savęs. Gali būti, žmonės ne visada jaučiasi "savo lėkštėje", t.y. gyvena ne su tais žmonėmis, arba gyvena su žmonėmis, kurie tik atima jų energiją ir nieko neduoda atgal, tada jie tampa bejėgiai. Daug žmonių dirba darbą, kurio nemėgsta, tai turėtų veikti jų dvasinę būseną. Manau, kiekvienas žmogus turi išmokti įsiklausyti į savo vidų, tai ne kiekvienam duota. Gyvenimas, deja, ne tik malonumai, tai ir rūpesčiai, ligos, mokesčiai, smaugiančios paskolos, konfliktai. Visa tai slegia, silpnesni suserga depresija, stipresni kovoja. Jei kažką nori pakeisti, tai ir gali. Niekas nepasikeis, jeigu tik aimanuosi ir nieko nedarysi (šypsosi).

– Vadiname kasdienybe pilka, kokia spalva Jūs nudažytumėte ją ir kodėl?

– Gyvenimas yra be galo spalvotas. Tik ne kiekvienas tai mato arba mato tik pilkas spalvas. Čia viskas priklauso nuo dvasinio pasaulio, požiūrio į gyvenimą, vertybes. Daug kas priklauso nuo gyvenimo būdo, supančios aplinkos, žmonių ir įsitikinimų.

Galima įžvegt grožį ir tamsiose spalvose, netgi į mirtį galima reaguoti filosofiškai, bet ne tragiškai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Menas – pamatyti gražius dalykus, bet gali to išmokt, jei labai norėsi pats.