I. STUNDŽIAITĖ: VAIKAI – NE KLIŪTIS AKTYVIOMS KELIONĖMS

„Gamtoje vaikai lavina fantaziją, ugdo ištvermę ir empatiją“, – įsitikinusi vilnietė Indrė Stundžiaitė. Šešiamečio Dominyko ir vienų Danielės mama savo atžalas į žygius gamtoje vedasi nuo mažų dienų. Kiekvieną mėnesį ji šeimai iškelia naują tikslą, kurį siekia įgyvendinti.

Kelyje – nuo mažens

I. Stundžiaitė su vaikais gamtoje daug laiko leidžia ištisus metus. Šeima žygiuoja, važiuoja dviračiais, kopia į kalnus. Mažoji Danielė keliauja įsitaisiusi specialioje nešyklėje mamai ant nugaros. Dominykas jau žygiuoja pats.

Pasak I. Stundžiaitės, vaikai yra kur kas ištvermingesni, nei atrodo, tad be vargo gali nužingsniuoti keliolika ar net 20 km. Aktyvų gyvenimo būdą visada mėgusi pašnekovė pripažįsta, kad gimus vaikams nė neketino stabtelėti.

„Dominyko susilaukiau gana anksti – būdama 24-erių. Tuo metu studijavau trečiame kurse, tad buvo išties intensyvus laikotarpis, kadangi neėmiau akademinių atostogų. Anuomet tiesiog įpratau, kad sūnus visada visur keliauja su manimi ir gyvena mano ritmu. Tad greitai su Dominyku pradėjau keliauti, nors jis nebuvo labai ramus vaikas, – atskleidžia ji. – Su vyru Sauliumi esame buvę krašto apsaugos savanoriai, tad savo gyvenimo neįsivaizduojame be judėjimo. Todėl geriausiai atsipalaiduojame ne gulėdami prie baseino ar leisdami laiką namie, bet keliaudami. Pasiimame vaikus – ir pirmyn!“

Aktyvi mama pasakoja, kad, susilaukus antrosios atžalos – dukrelės Danielės, pirmuosius mėnesius ji praleido namie. Tačiau gana greitai I. Stundžiaitė pajuto, kad labai trūksta aktyvumo, prastėja psichologinė savijauta. Tad pašnekovė nusipirko kuprinę-nešyklę ir leidosi į kelią jau su abiem vaikais. Rimtesnės kelionės su Daniele prasidėjo mergaitei sulaukus vos šešių mėnesių.

Kai tik gali, stengiasi keliauti visa šeima – keturiese. Tačiau Indrė nevengia su vaikais žygiuoti ir viena. Kol vyras dirba, šiuo metu motinystės atostogose esanti pašnekovė su vaikais į gamtą išsiruošia trise.

I. Stundžiaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas mėnesį – po tikslą

Norėdama save motyvuoti dažniau su vaikais keliauti į žygius, pašnekovė susikūrė instagramo paskyrą „Mama gamtoje“. Dalydamasi savo žygių akimirkomis, Indrė jaučiasi dar labiau įsipareigojusi nenustoti keliauti. Jos įrašai judėti gamtoje paskatina ir kitas mamas.

Siekdama kuo dažniau išsiruošti į kelią, pašnekovė kiekvieną mėnesį išsikelia sau tikslą judėti daugiau. Sausį Indrė su vaikais nutarė įkopti į trylika apžvalgos bokštų. Vasarį šeima Lietuvos miestuose ieškojo Vasario 16-osios akto signatarų skulptūrų ir biustų. Kovą visi keturi kopė į Aukštųjų Tatrų kalnus Zakopanėje. Balandį šeima siekė nužygiuoti 100 km pažintiniais takais, gegužę – nuvažiuoti 200 km dviračiais. Birželį Indrė su vaikais žygiavo aplink Lietuvos ežerus. Aktyvi mama pripažįsta, kad ne visus tikslus pavyksta įgyvendinti iki galo. Vis dėlto pagrindinis jos siekis yra su vaikais leisti kuo daugiau laiko gryname ore.

„Vasarį išsikėlėme tikslą surasti visų 20-ies Vasario 16-osios akto signatarų skulptūras, tačiau suradome tik pusę. Iš pradžių apėjome Vilnių, tada nuvykome į Kauną, kuriame signatarų atminimo vietų yra daugiausia, aplankėme ir Uteną. Kitų signatarų atminimo ženklai yra pasklidę po visą Lietuvą, tad supratau, kad neverta dėl vienos skulptūros važiuoti į Šilutę. Juk mūsų tikslas yra kuo daugiau laiko leisti lauke, o ne automobilyje, – sako ji. – Gegužę buvome nutarę dviračiais nuvažiuoti 200 km, tačiau taip pat įveikėme tik dalį tikslo. Iš pradžių susirgo vienas vaikas, tada – kitas, vėliau atsirado nenumatytų reikalų. Keliaujant su vaikais, svarbiausia neturėti pernelyg didelių lūkesčių. Nusiteikite smagiai praleisti laiką, bet nedėliokite pernelyg smulkaus plano, nes jo įgyvendinti greičiausiai nepavyks.“

I. Stundžiaitės asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai kalnuose

Kovą visa šeima vyko į Lenkiją, Zakopanę, ir kopė į Wielka Kopa Królowa kalną. Pavasario pradžioje kalnuose būta gilios žiemos, tad buvo slidu, siautė pūga. Šešiametis Dominykas į kalną kopė pats, o Danielė buvo saugiai įsitaisiusi nešyklėje-kuprinėje ir šiltai uždengta nuo siautėjančio vėjo.

„Kelionė mums labai patiko, nors vaikai šiek tiek išsigando gūsingo vėjo ir kalno viršūnėje ėmė panikuoti, tad Dominyką teko panešti, kol nulipome nuo viršūnės. Po kelionės sūnus pasakė, kad daugiau niekada su mumis niekur nebekeliaus, vis dėlto, po kurio laiko jis pripažino, kad tai buvo pačios geriausios atostogos, – juokiasi pašnekovė. – Daugiau šeimų su vaikais nesutikome, nes tai ne ta trasa, kurią rinktųsi šeimos, juolab kovo mėnesį. Tad pavasario pradžioje, siaučiant pūgai, į kalnus kopti su vaikais nerekomenduojame. Nors mūsų atžalos jau pripratusios prie iššūkių, kitiems vaikams toks žygis gali būti pernelyg ekstremalus.“

Žygiai stiprina ryšį

I. Stundžiaitė pripažįsta, kad keliaujant su vaikais kyla nemažai iššūkių. Ypač tada, kai mažieji pavargsta, suirzta ir reikia juos paskatinti eiti tolyn. Kartais kelyje ir pačią pašnekovę apima bloga nuotaika, nuovargis ir tenka tartis pačiai su savimi, kartu motyvuojant atžalas.

Aktyvi mama teigia suprantanti žmones, kurie nenori keliauti su mažais vaikais. Vis dėlto, pasak jos, su mažaisiais leidžiant laiką namie taip pat kyla iššūkių, tenka spręsti tam tikrus klausimus ir problemas. Tad Indrė verčiau tai daro žygiuodama.

„Tikrai nelengva ant nugaros nešti 16 kg sveriančią nešyklę su mažąja Daniele ir nuolat stebėti, kad neužkliūtume, kad šakos nesubraižytų mums veidų. Vis dėlto didžiausiu iššūkiu tampa ne fizinis krūvis, o darbas su savimi – tinkamas psichologinis nusiteikimas, nuovargio ir irzulio nugalėjimas, gebėjimas nuraminti vaikus ir juos motyvuoti“, – tikina ji.

Nors laiko leidimas gamtoje su vaikais kelia iššūkių, pasak pašnekovės, jis yra be galo naudingas. Visų pirma, taip mažieji stiprina savo kūną ir imunitetą, tad rečiau serga. Žygiuodamas gamtoje vaikas ugdo savo charakterį, mokosi įveikti iššūkius.

„Pastebėjau, kad žygiai ugdo mažųjų empatiją. Kai Dominykas pavargsta, aš jį paskatinu, motyvuoju. Tačiau būna ir taip, kad aš kelionės metu pavargstu, susinervinu. Tada sūnus ima mane guosti, skatinti eiti tolyn. Tokios akimirkos labai jautrios, – šypsosi pašnekovė. – Svarbu ir tai, kad buvimas gamtoje ugdo vaikų kūrybiškumą. Kai esame lauke, mažiesiems nereikia jokių išorinių stimuliatorių, išmaniųjų telefonų, užtenka pievų, gėlių, rastų pagalių, kad jie žaistų ir kurtų įvairiausius scenarijus. Pavyzdžiui, mažajai Danielei labai patinka čiupinėti gėlytes, akmenėlius – taip ji ugdo smulkiąją motoriką.“

Buvimas gamtoje stiprina ir tarpusavio ryšį. Pasak pašnekovės, turėdama bendrą kelionės tikslą šeima tampa stipriu kumščiu.

„Žygio metu vienas kitam daug padedame, pasidalijame užduotimis. Pavyzdžiui, kuprinę su vandeniu dažnai neša Dominykas, kadangi aš turiu nešti Danielę, – atskleidžia ji. – Jei matome, kad kuris nors kelyje pavargo, susierzino, stengiamės vienas kitam padėti, nuraminti, motyvuoti. Tapome išties stipria, neišskiriama komanda.“

I. Stundžiaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gamta – fantazijai lavinti

I. Stundžiaitė pastebi, kad tėvai dažnai perdėtai bijo vaikų nuobodulio, tad stengiasi jiems prigalvoti įvairiausių veiklų, vestis į žaidimų kambarius, pramogų parkus. Dalydamasi savo ir vaikų žygių akimirkomis socialiniame tinkle, iš kitų mamų ji dažnai sulaukia klausimo: kokių ten yra pramogų?

Pašnekovės teigimu, mažiems vaikams ypatingų pramogų nereikia, nes žaidimų jie geba prisigalvoti patys. Tereikia pievos, miško takelio ir tėvų šalia.

„Žygio metu Dominykui užtenka rasti pagalį ir jis jau gali žaisti savo fantazijų pasaulyje, kurti įvairiausius scenarijus. Jei pakeliui dar randa balą – išvis puiku. Dažnai būna, kad vos išėjęs į žygį Dominykas sušlampa kojas. Tačiau jokios problemos nematau, pati vaikystėje mėgau žaisti balose. Man tai atrodo labai smagu, tad dažnai net pati pasiūlau sūnui pasipurvinti. Tereikia į žygį paimti atsarginius batus, kad sūnus galėtų persiauti, kai atsibos būti šlapiomis kojomis. Manau, tokio amžiaus vaikas žaidimams gali pasitelkti savo vaizduotę ir tėvams tikrai nereikia papildomai galvoti, kaip jį užimti“, – požiūrį išsako moteris.

Kelyje: šešerių Dominykas savo kojytėmis gali nueiti keliolika kilometrų, o mažoji Danielė keliauja įsitaisiusi nešyklėje-kuprinėje. / I. Stundžiaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nepadauginti daiktų ir lūkesčių

Ruošdamasi į žygius su vaikais I. Stundžiaitė nemėgsta apsikrauti daiktais. Iš pradžių pašnekovei atrodė, kad kelyje gali daug ko prireikti, tad ji kraudavosi didžiulę kuprinę. Tačiau su laiku paaiškėjo, kad užtenka visai nedaug.

Dažniausiai aktyvi mama pasiima vandens, užkandžių mažiesiems, papildomų kojinių ar batus Dominykui, sauskelnių Danielei, pleistrų ir dezinfekuojamojo purškalo, repelentų nuo vabzdžių.

„Vaikams svarbiausia, kad būtų patenkinti jų pagrindiniai poreikiai – jie būtų pavalgę, atsigėrę, tinkamai apsirengę. Visa kita – tik detalės“, – pabrėžia ji.

Besiruošiantiems į žygį su vaikais I. Stundžiaitė, visų pirma, pataria neturėti per didelių lūkesčių. Nekurkite didelio plano su ilgu lankytinų objektų sąrašu. Kadangi su vaikais viskas vyksta lėčiau, jie greičiau pavargsta, kruopštaus plano greičiausiai nepavyks įgyvendinti. Tad į viską žiūrėkite laisviau ir mėgaukitės buvimu gamtoje. Svarbiausia – gerai nusiteikti.

„Daugybės daiktų žygyje tikrai nereikia. Užteks užkandžių, vandens, apsauginių priemonių nuo vabzdžių ir tinkamų drabužių. Jei ketinate bristi per pievas ar laukus, prireiks ilgų kelnių. Karštomis dienomis svarbus galvos apdangalas nuo saulės, šaltesnėmis – drabužių sluoksniavimas. Net žiemą stengiuosi Dominyko pernelyg šiltai nerengti, nes jis sušyla judėdamas. Geriausia vaiką rengti sluoksniais, kad prireikus būtų galima ką nors lengvai nuvilkti, – akcentuoja Indrė. – Pastebiu, kad tėvai labai bijo erkių, tad neretai vengia miškų ir pievų. Patariu ne bijoti, o maksimaliai apsisaugoti, kad baimės liktų kuo mažiau. Pasiskiepykite nuo erkinio encefalito, naudokite repelentus, dėvėkite ilgus drabužius. Jei su vaikais keliaujate dviračiais, paaiškinkite jiems saugaus eismo taisykles, aprenkite juos ryškiai.“

Vasara Lietuvoje

Norintiems vasarą daugiau laiko leisti su vaikais gamtoje I. Stundžiaitė pataria išbandyti kuriuos nors iš gausybės Lietuvoje esančių pažintinių takų. Jie bus įdomūs net ir gamtoje rečiau laiką leidžiantiems, nekantriems vaikams. Didelė dalis pažintinių takų yra interaktyvūs, o juose esantys stendai pateikia įdomios informacijos.

„Kai keliaujame pažintiniais takais, negaliu neperskaičiusi praleisti nė vieno informacinio stendo, nes Dominykui jie labai įdomūs. Kai kuriuose takuose yra ir pantoninių perkėlų, leidžiančių persikelti į kitą pusę – vaikams jos labai patinka, – šypsosi pašnekovė. – Su mažaisiais galima apsilankyti ir gyvūnėlių ūkiuose – Triušiukų slėnyje, alpakų ar lamų fermose. Tai puikios vietos mažiesiems iš arčiau susipažinti su gyvąja gamta ir smagiai praleisti laiką.“