SAVANORIAI – TARP LIETUVOS IR UKRAINOS: TURIME DARYTI VISKĄ, KAD MŪSŲ VAIKAI NIEKADA TO NEMATYTŲ

Kauno metų pabaigos apžvalga: planai, kurių nepavyko įgyvendinti ir nauji užmojai versti kalnus, netikėti ekspromtai ir priminimas apie žmogiškumą. „Kauno diena“ pakalbino įvairių sričių atstovus.

Daugiau nei pusseptinto šimto dienų karo – tiek laiko Ukrainos žmonės aukoja savo gyvybes, kovodami už vertybes, kurias bando sutrypti rusų okupantai. Tiek pat laiko „LDK palikuonys“ savanoriai gyvena tarp Lietuvos ir Ukrainos.

„Rusija pinigus leidžia ne tik karui, bet ir propagandai. Viskas tam, kad tik sumenkintų paramą Ukrainai. Tai labai jaučiama. Žmonės ir šiaip jau pavargę arba tiesiog apsiprato su karu. Anksčiau į Ukrainą važiuodavome du tris kartus per mėnesį. Dabar – vieną. Laimei, pavyksta nugabenti keturias, penkias tonas būtiniausių dalykų“, – anot „LDK palikuonys“ vadovo Gedimino Armonavičiaus, priemonių poreikį diktuoja situacija.

Rusija pinigus leidžia ne tik karui, bet ir propagandai. Viskas tam, kad tik sumenkintų paramą Ukrainai. Tai labai jaučiama.

 

„LDK palikuonių“ archyvo nuotr.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar į Ukrainą gabenami tinklai. Juos pina savanoriai ukrainiečių pagalbos centre Klaipėdoje. Ten pat siuvami kostiumai Ukrainos kovotojams, gaminami medicininiai neštuvai paramedikams. Pagal poreikį „LDK palikuonys“ perka dronus, automobilius.

„Dirbame su brigadomis ir dviem patikrintais fondais, nes Ukrainoje iškelta per 600 bylų paramos rinkėjams, kadangi vietos žmonės vis dar serga korupcijos liga. Mes dirbame su dviem patikrintais fondais ir brigadomis. Krovinius vežame tikslingai“, – G. Armonavičius pasakojo, kad paskutinysis šių metų krovinys iš Lietuvos į Ukrainą iškeliavo su ypatinga misija – per didžiąsias metų šventes suteikti bent šiek tiek džiaugsmo mažiesiems ukrainiečiams.

„LDK palikuonių“ archyvo nuotr.

Stiprybės, kai visuomenė tampa vis abejingesne, G. Armonavičius, ukrainiečiams padedantis jau nuo 2014-ųjų, semiasi iš savo šeimos. To, ko ne vienas ukrainietis karo metu neteko.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Suprantu, kad jie aukoja viską, todėl mažiausia, ką mes galime padaryti, tai padėti. Žinote, kas yra baisiausia? Kai nuvažiuoji į Ukrainą ir, tarkim, kokioje Maidano aikštėje prie tavęs prieina dvejų ar trejų metų mergaitė su tėčio, kurio jau nebėra, nuotrauka. Tokiais momentais man nekyla abejonių, kaip elgtis. – Savo pastarųjų metų apžvalgą G. Armonavičius baigė priminimu visiems tiems, kurių užuojautos ir gailesčio resursai senka. – Ukrainiečiai aukoja savo gyvenimus ir šeimas, o aš jums linkiu saugoti savąsias. Nepamirškite, viskas yra labai arti, o mes jau seniai esame visų šių įvykių dalyviai. Nors galvojame, kad išsivadavome, blogis visą laiką buvo virš mūsų galvų. Todėl turime daryti viską, kad jį nustumtume, o mūsų vaikai niekada viso to nematytų.“