Daugiau nei pusseptinto šimto dienų karo – tiek laiko Ukrainos žmonės aukoja savo gyvybes, kovodami už vertybes, kurias bando sutrypti rusų okupantai. Tiek pat laiko „LDK palikuonys“ savanoriai gyvena tarp Lietuvos ir Ukrainos.

„Rusija pinigus leidžia ne tik karui, bet ir propagandai. Viskas tam, kad tik sumenkintų paramą Ukrainai. Tai labai jaučiama. Žmonės ir šiaip jau pavargę arba tiesiog apsiprato su karu. Anksčiau į Ukrainą važiuodavome du tris kartus per mėnesį. Dabar – vieną. Laimei, pavyksta nugabenti keturias, penkias tonas būtiniausių dalykų“, – anot „LDK palikuonys“ vadovo Gedimino Armonavičiaus, priemonių poreikį diktuoja situacija.

Rusija pinigus leidžia ne tik karui, bet ir propagandai. Viskas tam, kad tik sumenkintų paramą Ukrainai. Tai labai jaučiama.

 

„LDK palikuonių“ archyvo nuotr.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar į Ukrainą gabenami tinklai. Juos pina savanoriai ukrainiečių pagalbos centre Klaipėdoje. Ten pat siuvami kostiumai Ukrainos kovotojams, gaminami medicininiai neštuvai paramedikams. Pagal poreikį „LDK palikuonys“ perka dronus, automobilius.

„Dirbame su brigadomis ir dviem patikrintais fondais, nes Ukrainoje iškelta per 600 bylų paramos rinkėjams, kadangi vietos žmonės vis dar serga korupcijos liga. Mes dirbame su dviem patikrintais fondais ir brigadomis. Krovinius vežame tikslingai“, – G. Armonavičius pasakojo, kad paskutinysis šių metų krovinys iš Lietuvos į Ukrainą iškeliavo su ypatinga misija – per didžiąsias metų šventes suteikti bent šiek tiek džiaugsmo mažiesiems ukrainiečiams.

„LDK palikuonių“ archyvo nuotr.

Stiprybės, kai visuomenė tampa vis abejingesne, G. Armonavičius, ukrainiečiams padedantis jau nuo 2014-ųjų, semiasi iš savo šeimos. To, ko ne vienas ukrainietis karo metu neteko.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Suprantu, kad jie aukoja viską, todėl mažiausia, ką mes galime padaryti, tai padėti. Žinote, kas yra baisiausia? Kai nuvažiuoji į Ukrainą ir, tarkim, kokioje Maidano aikštėje prie tavęs prieina dvejų ar trejų metų mergaitė su tėčio, kurio jau nebėra, nuotrauka. Tokiais momentais man nekyla abejonių, kaip elgtis. – Savo pastarųjų metų apžvalgą G. Armonavičius baigė priminimu visiems tiems, kurių užuojautos ir gailesčio resursai senka. – Ukrainiečiai aukoja savo gyvenimus ir šeimas, o aš jums linkiu saugoti savąsias. Nepamirškite, viskas yra labai arti, o mes jau seniai esame visų šių įvykių dalyviai. Nors galvojame, kad išsivadavome, blogis visą laiką buvo virš mūsų galvų. Todėl turime daryti viską, kad jį nustumtume, o mūsų vaikai niekada viso to nematytų.“

Organizacijos „LDK palikuonys“ atstovas Gediminas Armonavičius papasakojo apie tuos, kurie dar yra gyvi, bet kuriems labai reikia pasaulio palaikymo. Tai – „Azovstal“ gynėjai, „Azovo“ būrys. G.  Armonavičius turi labai artimą santykį su jais.

„Mano pažintis buvo labai paprasta – Maidano įvykiai 2014 metais. Ten susipažinau su „Pravyj sektor“ nariu Aleksandru, jis po truputėlį mane atvedė iki „Azovo“ kovotojų, kurie tuo metu gynė Mariupolį, jį atkovojo. Tada atsirado draugas Dmitrijus, kuris kovojo Mariupolyje 2014–2015 metais. Draugystė sustiprėjo. Stengėmės remti tuo, kuo galėjome“, – pasakojo pašnekovas.

Juos vadino nesveikais, paranojikais ir visokiais kitokiais žodžiais, bet jie žinojo, kad reikės kariauti.

„Azovo“ kovotojai buvo skirtingų futbolo klubų nariai. Nežinau, su kuo tai galima palyginti – gal su „Žalgiriu“ ir „Lietuvos rytu“, kai daugeliui paprastų žmonių atrodo baugiai, kai jie atžygiuoja su ugnimi ar po varžybų pasimuša. Ukrainoje 2014 metais visos šitos organizacijos susivienijo. Atsirado lyderiai, kurie sako: „mes esame skirtingų organizacijų atstovai, kurie pasipyksta tarp miestų, bet dabar yra blogai valstybei, turime bendrą priešą, reikia susivienyti“. Tie idėjiniai žmonės tiesiog nurimo, susivienijo ir pradėjo darytis branduolys. Aišku, rusų propaganda labai stipriai dirbo šiuo klausimu: pradėjo vadinti juos fašistais, neonaciais“, – sakė G.  Armonavičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Jis atskleidė, kaip šis būrys tapo profesionaliais kovotojais.

„Juos vadino nesveikais, paranojikais ir visokiais kitokiais žodžiais, bet jie žinojo, kad reikės kariauti. Jie po truputį ruošė savo mažytę armiją. Tada vyriausybė pamatė, kad „Azovas“ tampa jėga, kad jie nesitraukia nuo savo idėjų ir principų“, – tikino organizacijos „LDK palikuonys“ atstovas.

„Azovo“ būrys nemažai pamokų gavo ir iš NATO instruktorių.

„Kadangi jie pilnai integruoti į Ukrainos nacionalines pajėgas, tai jie gavo apmokymus. Jie labai džiaugėsi tais dalykais, kad juos pagaliau pasiekė vakarietiškas kovos mentalitetas“, – pripažino  G.  Armonavičius.

Iš pradžių buvo skaičiuojama virš 1 tūkst. „Azovo“ gynėjų, dabar – apie 600, dalis jų sužeisti.

„Kadangi žinau jų kovos dvasią, mentalitetą, tai žinau, kad jie stovės iki galo. Tas baisumas tikrai nepasirodys pasauliui iš karto. Kada nors viskas išaiškės. Norisi palinkėti visam pasauliui, visai Europai pagaliau atsibusti. Keista, kad gali būti žmonių, kurie dar tiki Rusijos pažadais“, – kalbėjo jis.

G.  Armonavičius telefonu paskambino ir savo draugui Aleksandrui iš Ukrainos. Aleksandras atskleidė, kokie šviežiausi įvykiai Mariupolyje.