MENO IR LIKIMŲ MOKYKLA

Kauno dailės gimnazijos (KDG) pirmtakę 1946–1947 m. ypatingomis pastangomis įkūrė žymus akvarelininkas, dailininkas Česlovas Kontrimas. Juozo Naujalio vardu pavadintoje mokymo įstaigoje sugretintos bendrojo lavinimo ir dailės ugdymo disciplinos – tai buvo unikalu to meto Lietuvoje.

Gimnaziją pavyko įkurdinti žymaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotoje nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio privačioje rezidencijoje. Žaliakalnio gamtos apsuptyje, puoselėjama žymių menininkų pedagogų, mokykla pradėjo savo gyvenimą. Smetoninės kultūros, garbės, smalsumo ženklas buvo gairė, kuri tiesė kelią būsimų Lietuvos meno kūrėjų raidai. Čia niekada nebuvo politikos. Klestėjo menas.

Kalbu 37-osios laidos vardu. 1972 m. KDG dar vadino Kauno J.Naujalio dailės mokykla. Tai buvo ne tik mokykla. Tai buvo meno ir mūsų namai. Mūsų – tada "naujaliukų", dabar – KDG vaikų. Pradžioje KDG jungė du skyrius: dailės ir muzikos (dar ir baleto klasė). Jau gerokai vėliau išsiskyrė takai ir dabar yra dvi mokyklos: KDG ir J.Naujalio muzikos mokykla.

1970–1983 m. buvo mokyklos žydėjimo laikas. Laimė sutikti Č.Kontrimą (dėstė akvarelę), Vytautą Banį, kuris tėviškai globojo bei ypač skatino piešti (būdavo net varžytuvės, kas geriau ir daugiau nupieš). Algirdas Lukštas buvo mokyklos siela ir liko jos legenda. Algirdas Dūda, tuometis direktorius, ne tik direktoriavo, bet ir dalyvaudavo sniego gniūžčių mūšiuose kartu su auklėtiniais ir mokyklos kaimynų vaikais. Romualdas Čarna grafikams skaitydavo eiles, kol tie piešdavo tradicinį rudeninį saulėgrąžų natiurmortą. Osvaldas Jablonskis – su pavasarinio jazmino šakele atlape. O kur dar Dalia Palukaitienė, kuri buvo ne tik nuostabi mokytoja, direktorė, bet ir Jūro, mūsų klasioko mama (ir mūsų visų). Auklėtoja Dalia Drąsutavičienė išmokė ne tik lietuvių kalbos, bet įskiepijo ir meilę knygai, ypač – poezijai. Galiu minėti ir minėti mokytojus, nes kiekvienas vertas to. Ir ypatingas skambutis buvo mokykloje – didokas varpas, o kai netikėtai dingo, laikinai jį pakeitė šaukštas stiklainyje. Tada gyvenome, kalbant Ritos Banienės žodžiais, antrinėje tikrovėje – mene. Mokykla buvo ne tik ugdymo įstaiga, tai buvo meno pasaulis, šeima, namai.

Taip, mes augome ir kūrėme išskirtinėje aplinkoje Naujalynėje – meno saloje. Smetoniška aplinka, ypatingi dėstytojai – asmenybės, gan maža bendruomenė (mūsų klasėje buvo 18 mokinių, iš viso mokykloje tada mokėsi apie 120 auklėtinių (nuo 5 iki 11 klasės), jie sukūrė mažą stebuklą – tapome ir likome "naujaliukų šeima". Ir ne tik mes. Tą patį gali pasakyti kiekvienas mokyklos absolventas. Tai tikrai buvo namai, mat mokykloje praleisdavome beveik visą dieną: pamokos po 45 minutes ir jų būdavo per dieną 8–9. Dalis pagrindinio ugdymo, kitos – dailė. Bet tai nebuvo bėda, gera buvo žinoti, kad gali mokytis iš minėtų mokytojų, matyti savo pasiekimus ir, aišku, labai laukti vasaros praktikų. O tai jau buvo pati nuostabiausia dalis. Praktika, taip vadinosi išvyka-pleneras mėnesiui į kokį nuostabų Lietuvos kampelį. Mums sekėsi: keliauti ir kurti lydimiems Algirdo Lukšto – geriausias prizas gyvenimo loterijoje. Praktikų metu išmokome matyti debesis, paukščius ir augalus, tylėti, kai teka upė. Išmokome tai suprasti ir įprasminti. Dabar, susitikę po daugelio metų, mes galime būti savimi ir kalbėti, lyg būtume išsiskyrę vakar.

Rezultatai netruko: Aušra Pažėraitė – Vilniaus universitetas, daktarė, docentė, religijotyrininkė; Vytautas Tumėnas – humanitarinių mokslų daktaras, Robertas Jucaitis – Vilniaus dailės akademija, docentas, Algė Varnaitė – Vilniaus dailės akademija, docentė; Ramunė Staškevičiūtė, Rima Keturkienė – mokytojos ekspertės, Remigijus Audejaitis – vyr.programinės įrangos inžinierius Silicio slėnyje, JAV. Jūras Palukaitis kuria nuostabius dalykus Niujorke, Gintaras Meškauskas – Los Andžele "Sotbys" atstovas, o kur dar Mažasis olandas" Sigitas Staniūnas – didžiausias menų šventėje. Tai tik viena laida. Visi 37-osios laidos mokiniai iki šiol kuria, gyvena menu ir su neapsakoma meile mena mokyklą. Ir ne tik jie. Visi, kas prisilietė prie šio meno židinio, sušildė savo širdis.

Kalbos, kad KDG ruošia tik dailininkus – netiesa. Mano kartos, mano vaikų kartos patirtis rodo, kad mokykla gyvenimui paruošia asmenybes, kurios meno pasaulyje gali kalbėti drąsiai ir raiškiai. Smagu matyti, kad baigę dailės studijas KDG pasirenka kitus kelius ir meno patirtis praverčia. Žygimantas Galinis sėkmingai debiutavo operoje (baritonas), Urtė Navalinskaitė stebina kalbų išmanymu. Kiti pasirinko šokį, teatrą. Visi rado savo kelius. Kelius, kur visada bus namai ir mokykla.