Š. VAITKUS: AR TURIME TEISĘ ŠITAIP ELGTIS SU MŪSŲ VAIKAIS IR JUOS LUOŠINTI?

Internete pastarosiomis dienomis plinta sukrečiantis ir šokiruojantis vaizdo įrašas, kaip iš mamos paimamas vaikas.

Berniukas klykia, rankomis apsivijęs mamos kaklą, atplėštas nuo mamos veržiasi pas ją, bet moterys iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos laiko mažametį, po to, padedant policijos pareigūnams, kurie tramdo vaiko neatiduodančių mamą ir močiutę, jėga vedasi iš buto.

Nežinau, kokių šaltų nervų turi būti žmogus, kad atlaikytų tą veriantį berniuko klyksmą, tą jau užkimusiu balsu maldavimą palikti jį su mama. Ir tuos berniuko kartojamus žodžius: „Aš mirsiu, mirsiu“. Ir visa tai trunka ne vieną ar dvi minutes, atrodo, kad tai vyksta amžinybę...

Man kaip tėvui auginančiam  3 vaikus buvo sunku žiūrėti.

Bet dar labiau baisu ir baugu galvoti, ką gi išgyvena tuo metu vaikas ir ar jam bus įmanoma atsitiesti po tokio tikriausiai paties didžiausio jo nė dešimties metų nesiekiančiame gyvenime streso. Kaip suprantu, jam galimai prireikė ir medikų pagalbos, nes vaizdo įraše girdėti, kad reikia kviesti greitąją pagalbą.

Skelbiama, jog taip rugsėjį buvo įvykdytas teismo sprendimas perduoti vaiką tėvo žinion.

Vaizdo įraše užfiksuotą vaiko paėmimą vykdo Palangos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie ministerijos specialistės.

Šiandien skelbiama, kad dėl situacijos tyrimą pradėjo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat atliks vidinį tyrimą ir  įvertins tarnybos darbuotojų veiksmus.

Bet ar šioje situacijoje nebus ieškoma tik iešmininkų, o toji vaizdo įraše užfiksuota mažo vaiko tragedija ar tėra vienintelė tokia Lietuvoje?

Aš suprantu, kad teismų sprendimai, kokie jie bebūtų, turi būti vykdomi, bet ar taip ir ar tokiu brutaliu ir nežmonišku būdu?

Manau, kad didžiausias iešmininkas čia yra ne kas kitas, o pati valstybės įvairių tesės aktų sukurta tvarka, kuri leidžia ir net toleruoja, kad vaikai šitaip be gailesčio būtų traumuojami.

Akivaizdžiai būtina nedelsiant pergalvoti, koks iš tikrųjų civilizuotas ir mažiau vaikus luošinantis mechanizmas turi būtų įjungtas nelengvose situacijose, kai tenka paimti vaiką. Būtina keisti sistemą ir surasti tokius įstatymo vykdymo būdus, kurie netraumuotų ir nežalotų mažamečių psichikos.

Būtina labai aiškiai numatyti, kas privalomai turi dalyvauti tokiose situacijose – psichologas, kuris pagalbą teiktų čia ir dabar, tas pats tėvas, kuriam patikėta vaiko globa, kokie veiksmai leistini Vaiko teisių apsaugos tarnybos žmonėms ar net policijos pareigūnams ir kur ta riba, ta raudoniji linija, kurios peržengti jokiais būdais negalima.

Priešingu atveju mes visam gyvenimui sutraumuosime vaikus, jie visam gyvenimui prisimins savo vaikystę, kai kažkokie dėdės ir tetos tiesiog norėjo jį pagrobti.

Ar turime teisę šitaip elgtis su mūsų vaikais ir juos psichologiškai luošinti?

PAPILDYTA

Ką tik kalbėjau telefonu su Socialinės apsaugos ir darbo ministre Monika Navickienė . Ministrė mane patikino, kad jai ši situacija žinoma. Šiandien ji nurodė jos pavaldžioms atitinkamoms institucijoms atlikti tyrimą ir pateikti savo išvadas bei siūlymus. Ministrė sako, kad situacijos, kai paimamas vaikas, visada emociškai yra be galo sunkios ir sudėtingos, tačiau privaloma visada į tai profesionaliai ir žmogiškai atsižvelgti.

Ačiū, ministre, kad reaguojate ir neliekate abejinga.