„Tai yra tikrai blogai, tikrai blogai. Tai turi būti įvertinta ir turi būti akivaizdžios pamokos ateičiai – turime turėti supratimą, turime pamatyti, kokius algoritmus turi institucijos ir kaip jos veikia“, – ketvirtadienį kalbėdama Seime teigė E. Žiobienė.

Ji taip pat pabrėžė, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, įmanoma tik po teismo sprendimo. Jis, kaip pažymėjo inspektorė, galimas išskirtiniais atvejais.

„Tai yra galima tik tada, kai kyla grėsmė vaiko sveikatai, gyvybei ar saugumui“, – akcentavo E. Žiobienė.

Pirmadienį viešojoje erdvėje ėmė plisti vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip vaiko teisių apsaugos darbuotojai iš mamos paima vaiką. Vaikas, plėšiamas iš mamos glėbio, verkė ir rėkė, darbuotojai jį ramino, teigdami, kad „tavo mamytė niekur nedingo“. Mama prašė pareigūnų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų neimti jos vaiko.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė dėl pirmadienį socialiniuose tinkluose pasirodžiusio vaizdo įrašo pradėjo tyrimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės teigimu, socialiniuose tinkluose išplitęs vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip mažametis paimamas iš mamos, yra tik dalis proceso, vyksiančio nuo praėjusių metų. I. Skuodienė taip pat atkreipia dėmesį, kad vaizdo įraše matoma mama su vaiku slapstėsi ir nevykdė teismo sprendimo.

Į parlamentą tarnybų vadovės atvyksta po to, kai viešojoje erdvėje pasklidęs vaizdo įrašas, kuriame matyti jėga iš motinos paimamas vaikas, susilaukė ne tik visuomenės, bet ir politikų bei aukščiausių šalies vadovų dėmesio ir kritikos institucijų darbui.

Viešojoje erdvėje pirmadienį ėmė plisti vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip vaiko teisių apsaugos darbuotojai iš mamos paima vaiką. Vaikas, plėšiamas iš mamos glėbio, verkė ir rėkė „ne“, „mamyte“, „gelbėkit“, „paleiskit“. Darbuotojai vaiką ramino, teigdami, kad „tavo mamytė niekur nedingo“. Mama prašė pareigūnų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų neimti jos vaiko.

Tą pačią dieną Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė dėl atvejo pradėjo tyrimą.

Tuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės I. Skuodienės teigė, jog vaizdo įraše užfiksuotas momentas yra tik dalis institucijų darbo su šeima proceso. Vėliau portalui lrt.lt tarnybos vadovė akcentavo, kad nuo 2018-ųjų tarnybos iš viso gavo 46 pranešimus apie galimus šio vaiko teisių pažeidimus. I. Skuodienė taip pat nurodė, jog mama su vaiku slapstėsi ir nevykdė teismo sprendimo.

Nepaisant institucijų vadovų paaiškinimų, situacija susilaukė įvairių politikų reakcijų. Bene pirmasis tarnybų darbą viešai sukritikavo prezidentas Gitanas Nausėda, pabrėždamas, kad tarnybos savo veiksmais neturėtų vaikui kelti traumuojančios patirties.

Visgi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, konservatorė Monika Navickienė užstojo tarnybas ir nesutiko su šalies vadovo kritika. Pasak jos, prezidento komentarai apie situaciją yra „oportunizmas“.

Tuo metu abejonių dėl savo kaip institucijos vadovės darbo susilaukusi I. Skuodienė trečiadienį viešai pareiškė, kad, jei reikės, nebijo prisiimti atsakomybės dėl situacijos.

Kaip portalui pranešė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė, ilgalaikių atostogų B. Sabatauskaitė išėjo nuo pirmadienio. Visgi šį sprendimą dar turės patvirtinti Seimo valdyba.

Apie šeimos pagausėjimą kartu su partnere, Lietuvos žmogaus teisių centro vadove Jūrate Juškaite pirmadienį B. Sabatauskaitė užsiminė ir feisbuke.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadove B. Sabatauskaitė paskirta 2021 metų kovą.

Seimo pirmininko teikimu Lygių galimybių kontrolierių penkeriems metams skiria ir atleidžia Seimas.

Berniukas klykia, rankomis apsivijęs mamos kaklą, atplėštas nuo mamos veržiasi pas ją, bet moterys iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos laiko mažametį, po to, padedant policijos pareigūnams, kurie tramdo vaiko neatiduodančių mamą ir močiutę, jėga vedasi iš buto.

Nežinau, kokių šaltų nervų turi būti žmogus, kad atlaikytų tą veriantį berniuko klyksmą, tą jau užkimusiu balsu maldavimą palikti jį su mama. Ir tuos berniuko kartojamus žodžius: „Aš mirsiu, mirsiu“. Ir visa tai trunka ne vieną ar dvi minutes, atrodo, kad tai vyksta amžinybę...

Man kaip tėvui auginančiam  3 vaikus buvo sunku žiūrėti.

Bet dar labiau baisu ir baugu galvoti, ką gi išgyvena tuo metu vaikas ir ar jam bus įmanoma atsitiesti po tokio tikriausiai paties didžiausio jo nė dešimties metų nesiekiančiame gyvenime streso. Kaip suprantu, jam galimai prireikė ir medikų pagalbos, nes vaizdo įraše girdėti, kad reikia kviesti greitąją pagalbą.

Skelbiama, jog taip rugsėjį buvo įvykdytas teismo sprendimas perduoti vaiką tėvo žinion.

Vaizdo įraše užfiksuotą vaiko paėmimą vykdo Palangos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie ministerijos specialistės.

Šiandien skelbiama, kad dėl situacijos tyrimą pradėjo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat atliks vidinį tyrimą ir  įvertins tarnybos darbuotojų veiksmus.

Bet ar šioje situacijoje nebus ieškoma tik iešmininkų, o toji vaizdo įraše užfiksuota mažo vaiko tragedija ar tėra vienintelė tokia Lietuvoje?

Aš suprantu, kad teismų sprendimai, kokie jie bebūtų, turi būti vykdomi, bet ar taip ir ar tokiu brutaliu ir nežmonišku būdu?

Manau, kad didžiausias iešmininkas čia yra ne kas kitas, o pati valstybės įvairių tesės aktų sukurta tvarka, kuri leidžia ir net toleruoja, kad vaikai šitaip be gailesčio būtų traumuojami.

Akivaizdžiai būtina nedelsiant pergalvoti, koks iš tikrųjų civilizuotas ir mažiau vaikus luošinantis mechanizmas turi būtų įjungtas nelengvose situacijose, kai tenka paimti vaiką. Būtina keisti sistemą ir surasti tokius įstatymo vykdymo būdus, kurie netraumuotų ir nežalotų mažamečių psichikos.

Būtina labai aiškiai numatyti, kas privalomai turi dalyvauti tokiose situacijose – psichologas, kuris pagalbą teiktų čia ir dabar, tas pats tėvas, kuriam patikėta vaiko globa, kokie veiksmai leistini Vaiko teisių apsaugos tarnybos žmonėms ar net policijos pareigūnams ir kur ta riba, ta raudoniji linija, kurios peržengti jokiais būdais negalima.

Priešingu atveju mes visam gyvenimui sutraumuosime vaikus, jie visam gyvenimui prisimins savo vaikystę, kai kažkokie dėdės ir tetos tiesiog norėjo jį pagrobti.

Ar turime teisę šitaip elgtis su mūsų vaikais ir juos psichologiškai luošinti?

PAPILDYTA

Ką tik kalbėjau telefonu su Socialinės apsaugos ir darbo ministre Monika Navickienė . Ministrė mane patikino, kad jai ši situacija žinoma. Šiandien ji nurodė jos pavaldžioms atitinkamoms institucijoms atlikti tyrimą ir pateikti savo išvadas bei siūlymus. Ministrė sako, kad situacijos, kai paimamas vaikas, visada emociškai yra be galo sunkios ir sudėtingos, tačiau privaloma visada į tai profesionaliai ir žmogiškai atsižvelgti.

Ačiū, ministre, kad reaguojate ir neliekate abejinga.

Vienas iš Lietuvos pasiūlytų trijų kandidatų Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos bus išrinktas EŽTT teisėju.

Kandidatus į EŽTT teikia Vyriausybė, gavusi prezidento pritarimą ir pasikonsultavusi su Seimu.

Kaip skelbia Teisingumo ministerija, kandidatais pretendavo tapti devyni asmenys. Darbo grupė, vykdžiusi atrankos pokalbius su pretendentais, kiekvieną pokalbyje dalyvavusį pretendentą įvertino nuo 1 iki 10 balų.

Vadovaudamasi gautais rezultatais, darbo grupė sudarė ir patvirtinto kandidatų, atitinkančių EŽTT teisėjui keliamus reikalavimus, sąrašą. Vėliau jis teiktas tvirtinti Vyriausybei.

Lietuvos pateiktą trijų kandidatų sąrašą dar vertins ET Ministrų Komiteto rezoliucija įsteigta patariamoji ekspertų kolegija. Be to, prieš balsavimą ET Parlamentinėje Asamblėjoje Lietuvos pasiūlyti kandidatai taip pat bus vertinami ir Parlamentinės Asamblėjos Teisėjų atrankos komitete.

Naujasis Lietuvos deleguotas teisėjas pakeis šiuo metu pareigas einantį teisėją Egidijų Kūrį, atsižvelgiant į jo kadencijos pabaigą.

Kol kas viešumoje bene garsiausia sūnų į Jungtinę Karalystę išsivežusio tėvo advokato versija. Pasak jo, vaiko gyvenamoji vieta iki šiol nenustatyta, vaiko priežiūrą tėvams teismas įpareigojo dalintis. Šiuo metu dėl vaiko vyksta du teisminiai procesai – vienas Lietuvoje, kitas Didžiojoje Britanijoje. Paskelbta tarptautinė vyro ir vaiko paieška. 

Plačiau apie tai papasakojo vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

– Vaikų, kurie išvežti vieno iš tėvų į užsienį, skaičiai tikrai nemaži?

– Taip, skaičiai tikrai nemaži. Dažniausiai tai nesantaikos dalykas, kai žmogus santuokoje prieina liepto galą, ima savo vaiką ir bėga iš tos šalies, kurioje gyvena.

– Ar šiuo atveju yra svarbus teismo sprendimas, su kuo vaikas paliktas gyventi?

– Visais atvejais labai svarbu, kad kai žmonės išsituokia, kad susitartų labai aiškiai, su kuriuo iš tėvų vaikas turi gyventi. Tėvai gali sprendimą priimti savarankiškai ir geranoriškai arba su teismo pagalba.

– Šiuo atveju tėvo advokatas sako, kad vaiko gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta. Ar tėvas turėjo teisę išsivežti vaiką tokiu atveju?

 Visi klausimai turi būti išspręsti toje šalyje, kurioje vaikas gyvena.

– Labai sudėtinga komentuoti konkrečią situaciją. Bet visais atvejais reikėtų laikytis teismo nustatytos tvarkos. Jeigu tvarka nėra nustatyta, akivaizdu, kad iškyla kiti dalykai. Pirmas klausimas būna, kokia vaiko kilmės šalis, kur vaikas gyvena, kur šeima gyvena. Akivaizdu, kad visi klausimai turi būti išspręsti toje šalyje, kurioje vaikas gyvena.

– Kokia išeitis iš tokių situacijų? Ką daryti, kad jų būtų mažiau?

– Reikia suprasti, kad negali taip būti, kad susipykau, ėmiau vaiką ir išvažiavau, kur man patogu. Pirmiausiai reikia išspręsti visus ginčus toje šalyje, kurioje šeima gyvena. Tai gali būti Lietuva, tai gali būti kita užsienio valstybė. Teisminiame ginče reikėtų išspręsti, kur vaikas gyvens toliau. Labai svarbu ne tik, kaip tėvai sugeba tarpusavyje išspręsti ginčus, bet kaip pasitiki vienas kitu. Tos liūdniausios istorijos turbūt ir yra tada, kai vienas iš tėvų laikosi tos nustatytos tvarkos, leidžia bendrauti, o kitas iš tėvų paima ir pavagia vaiką išveždamas į kitą šalį. Pačios skausmingiausios mūsų istorijos būna tose šalyje, kuriose nėra sutarčių. Egipte, Indijoje yra mažai šansų atgauti vaikus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

– Kai policija pradeda vaiko pagrobimo tyrimą, skelbiama tarptautinė paieška. Kaip tuomet vyksta visa situacija?

– Vienas dalykas yra policijos paieška ir pradėtas tyrimas, bet kitas dalykas yra Vaiko teisių įvaikinimo tarnyba. Lietuvoje tai yra centrinė institucija, kuri veikia visus tarptautinius klausimus. Šiuo atveju ji susisiekė su gimininga institucija kitoje šalyje. Jos tarpusavyje bendraudamos keičiasi informacija ir yra priimamas sprendimas dėl vaiko grąžinimo.

– Kalbame apie vaikus, kurie buvo išvežti į užsienį, bet lygiai tiek pat yra vaikų, kurie buvo parvežti į Lietuvą iš užsienio šalių. Per šiuos metus yra apie šešiolika tokių atvejų.

Kiekvienai sakome tą patį, kad jei yra smurtas, jos privalo toje šalyje pranešti apie tai, kad tas smurtas būtų bent jau fiksuotas. 

– Esame turėję ne vieną atvejį, kai moterys ateina pasiklausti, ką joms daryti, nes jos jau būna tai padariusios. Visais atvejais kiekvienai sakome tą patį, kad, jei yra smurtas, jos privalo toje šalyje pranešti apie tai, kad tas smurtas būtų bent jau fiksuotas. Kad ir kaip būtų skausminga, tačiau toje kitoje šalyje reikia išspręsti visus teisinius klausimus. Kitu atveju vaiko pagrobimas bus fiksuotas ir mamai teks grąžinti vaiką. Labai dažnai teismas nusprendžia grąžinti vaiką tėčiui dėl kilmės šalies. Tai reiškia, kad mamai teks sugrįžti į tą pačią šalį. Dažnai žmogus kitoje šalyje būna dėl meilės, dėl santuokos. Pasibaigus meilei ir santuokai, neberiša niekas su ta šalimi ir žmogus norėtų grįžti į savo tėvynę. Tačiau vaikas pagal kilmę jau labiau priklauso tai svetimai šaliai.

– Ar šiose vaikų išvežimo ar atvežimo istorijose yra tik moterys, ar vis dėlto yra ir tėčiai?

– Dažniau būna mamos. Jos dažniausiai būna tokiose desperatiškose situacijose. Dauguma jų teigia patyrusios vienokį ar kitokį smurtą. Tas pabėgimas būna emocinis sprendimas, kurį vėliau logiškai būtų galima visiškai kitaip išspręsti. Visada sakome, kad reikia pagalvoti, neskubėti. Vėliau nagrinėjant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, ta korta gali atsisukti prieš mamą. Jei mama jau buvo kartą pagrobusi vaiką, tai ar ji bus patikima? Visais atvejais reikia išspręsti visus klausimus su teisininko pagalba. Galbūt pavyktų įtikinti kitą iš tėvų, kad vaikas gali augti Lietuvoje, kad Lietuva tam tinkama šalis.

Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė, kad būtų kreipiamasi į prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu pritarti šių kandidatūrų siūlymui.

Jeigu prezidentas pritars šioms kandidatūroms, dėl jų Vyriausybė kreipsis į Seimą.

Kandidatus į EŽTT teikia Vyriausybė, gavusi prezidento pritarimą ir pasikonsultavusi su Seimu.

Vienas iš Lietuvos pasiūlytų trijų kandidatų Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos bus išrinktas EŽTT teisėjo pareigoms užimti.

EŽTT teisėjams keliamus reikalavimus atitinkančiais darbo grupės pripažinti buvo iš viso keturi kandidatai – be minėtų trijų, taip pat ir advokatė Solveiga Vilčinskaitė.

Kaip nurodoma ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teikime, minėtos trys kandidatūros siūlomos „įvertinus tai, kad jie yra pirmi trys geriausiai atrankoje pasirodę kandidatai, gavę aukščiausius įvertinimus“.

Naujasis Lietuvos deleguotas teisėjas pakeis kadenciją baigiantį Egidijų Kūrį.

Anot Vilniaus savivaldybės administracijos patarėjos švietimo klausimais Alinos Kowalewskos, šiuo metu eilėje laukia 1289 vaikai, kurie nėra gavę vietos darželyje.

„Skundų visada būna, kiekvienais metais. Šiemet, aš sakyčiau, gal netgi mažiau. Tačiau mes patys turim pradėję savo tyrimą“, – teigė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Tarnyba sako, jog toks tyrimas – ne pirmas. Situacija stebima kiekvienais metais.

„Tikrinam visiškai visas savivaldybes, prieinamumą darželių ir poreikį taip pat, kiek iš tikrųjų yra. Tai reikia pasakyti, kad lyginant savivaldybes, žinoma, Vilniaus miestas labai šoka su savo problematika, laisvų vietų trūksta. Ir tas iš tikrųjų yra labai ir nepatrauklu miestui, ir vaikų teisės nėra užtikrinamos iki galo“, – kalbėjo E. Žiobienė.

Vis dėlto savivaldybė atsako – laukiančiųjų panašiai būna kasmet ir priduria, jog situacija nėra drastiška, nes sostinės darželiuose vietų dar yra.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Pabrėžtina, kad Vilniaus mieste taip pat yra dar ir laisvų vietų darželiuose. Tai šiuo metu galima matyti ir sistemoje – yra 716 laisvų vietų“, – tikino A. Kowalewska.

Vietos tuščios, o laukiančiųjų eilė nusidriekė, nes tėvai įstaigas dažniausiai renkasi pagal lokaciją – retas kuris trokšta ir gali sau leisti piko valandomis kelyje praleisti po kelias valandas. Tačiau savivaldybė ramina ir kalba apie naujai statomus ir projektuojamus bent keturis darželius.

Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės, savivaldybė imasi tam tikrų žygių, bet tie žygiai yra per maži patenkinti visų vaikų poreikius.

Tuo tarpu privatūs darželiai trina rankomis. Nors dažnai jie lieka vienintelis išsigelbėjimas šeimoms.

„Situacija labai įvairi. Vieni privatūs darželiai yra jau nuo pavasario užsipildę pilnai ir sudarinėja laukiančiųjų eilę, kituose vietų nėra, bet atsiras nuo rugsėjo 1-osios, kai dalis vaikų išeis į valstybinius darželius. Kai kuriuose yra laisvų vietų“, – sakė Nevalstybinių ugdymo įstaigų asociacijos atstovė Ieva Jagminienė.

Pirmumo kriterijai ne kartą analizuoti ir teismuose.

Privatininkai sako, kad privatų darželį tėvai renkasi dėl vietos, ugdymo metodikos, kaina – taip pat svarbu. Mėnuo darželyje kainuoja tiek, kiek kai kurie tėvai net neuždirba. Kai kurie kainuoja nuo 400 iki 600 eurų, tačiau yra ir tokių, kurių kaina – virš 1000 eurų. Vilniaus savivaldybė siūlo išmoką privačiam darželiui, bet net gavus išmokas tokie darželiai įperkami ne kiekvienam.

Kaip darželiuose, taip ir mokyklose, tam tikrose teritorijose, kurios smarkiai plečiasi, klasės perpildytos.

„Ne kartą jau čia buvo kreiptasi ir į STT, ir įvairūs patikrinimai, ypatingai labiau dėl mokyklų gal, ne tiek dėl darželių. Ir tie pirmumo kriterijai ne kartą analizuoti ir teismuose“, – pasakojo E. Žiobienė.

Tad dalyje mokyklų formuojamos didesnės klasės su vienu ar dviem mokiniais papildomai.

Anot savivaldybės per keletą artimiausių metų sostinėje turėtų atsirasti dar septynios mokyklos.

– Ar jūs turite paaiškinimą šiam atvejui, kodėl pirmosios instancijos teismo ir net medicinos ekspertų pripažintas pedofilu asmuo dirbo vienoje iš Alytaus gimnazijų?

– Na, iš tikrųjų, įstatymas įpareigoja kiekvieną švietimo, sveikatos, bet kurią kitą įstaigą, kuri dirba su vaikais, tikrinti savo darbuotojus, savanorius nuteistųjų registre. Tas yra privaloma ir čia ne tik seksualiniai, bet ir įvairūs kiti sunkūs nusikaltimai. Visais tais atvejais žmonės neturi teisės dirbti su vaikais. Šiuo atveju yra tokia specifinė situacija, kad to žmogaus teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Bet, kita vertus, visada, kada yra tokio pobūdžio byla, teismas turi teisę nušalinti žmogų nuo pareigų, siekiant apsaugoti jį nuo kitų nusikaltimų, siekiant apsaugoti aukas nuo galimų nusikaltimų. Tai teismas, turintis informacijos, kad žmogus dirba mokykloje… Ir kitas dalykas, jeigu mokyklos vadovė jau žinojo, tai čia yra visiškai nepateisinama. Suprantu, yra rizika, nes jeigu žmogaus nenuteistų, tada jam reikėtų gražinti atlyginimą, bet tai nėra tokia didelė rizika, kai rizikuojama vaikais.

– Bet teismai apie savo sprendimus neinformuoja mokymo įstaigų, nes, kaip jie teigia, kad teisės aktai tokios pareigos nenumato. O gal kaip tik reikėtų, na, ne tik teismams, bet bendrai teisėsaugos institucijoms tokio įpareigojimo – pranešti ne tik apie teismo sprendimus, bet net įtarimus, kad bent jau laikinai tas žmogus, kol teismas iki galo išsiaiškins, negalėtų dirbti su vaikais.

– Tai čia šiuo atveju teismas galėjo pats priimti tokį sprendimą ir neleisti dirbti žmogui. Kitas dalykas, darbdavys turi teisę tą patį padaryti, bet vėlgi reikia tam gauti informaciją. Ir dar čia yra giliau – jei byloje yra nukentėję vaikai, tai vadinasi vaiko teisių tarnyba žinojo apie byla ir žinojo, kur tas žmogus dirba. Aš net neabejoju, kad į bylą turėjo būti pateikta žmogaus charakteristika, kur jis dirba, ką veikia. Taigi visiems buvo akivaizdu, visoms byloms šalims buvo akivaizdu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai tik vienas iš tokių atvejų. Mes vis apie tokias situacijas išgirstam, nes tokių situacijų būta ir anksčiau. Gal tai yra kažkokia didelė sisteminė problema, kad iki šiol tokie įvykiai nėra pažabojami?

– Matot, aš manau, kad nėra. Aišku, galima visiškai kiekvieną atvejį apsirašyti teisės aktuose, bet vis tiek atsiras spraga tam tikra, nes ne viską numatysi. Aš sakyčiau, kad priemonės yra, yra žmonių, pareigūnų, specialistų, kurie su tuo dirba budrumas, teisėjų atsakomybė, prokuroro, kuris nagrinėja bylą, mokyklos vadovo, Vaiko teisių tarnybos. Taigi visi žino apie bylą. Tai jeigu žino apie bylą, tai reikia priimti sprendimus.

– Bet kai tiek daug atsakingų žmonių ir nėra kažkokio kraštinio žmogaus, kuris turėtų pasirūpinti, kad tokia informacija pasiektų ugdymo įstaigas, tada kyla klausimas – o kam kelti atsakomybę šiuo atveju?

– Na, kai reikia kelti atsakomybę, tada iškyla klausimas kam iš jų. Bet aš sakyčiau, net ir prokurorui, kuris palaiko kaltinimą. Jeigu jis jau turi ekspertizės išvadas, kur akivaizdu, kad dar ir liga yra žmogui. Tai bet kurią dieną bet kuris vaikas gali būti jo nauja auka. Tai čia akivaizdu, kad jis negali dirbti švietimo įstaigoje.

– Tai jūsų vertinimu, kas turėtų būti tas žmogus, kuris pirmiausiai turėtų informuoti ugdymo įstaigą?

– Manau, kad tiek teisėsaugos pareigūnai, kurie nagrinėjo bylą, tiek ir Vaiko teisių specialistai, tiek ir teismas galų gale priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį.

Nes kai pradedam kalbėt tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes „užsiliūliuojam“, atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsim registrą ir tada nieko daryt nereikės.

– Jeigu mes kalbėtume ne tik apie ugdymo įstaigas, bet ir, tarkime, kitas įmones, kuriose dažnai lankose vaikai, pavyzdžiui, tai gali būti įvairūs meno kolektyvai, atrakcionų parkai ar kokių kitų pramogų parkai. Kaip tada, pavyzdžiui, va tokių įstaigų darbuotojai tikrinami? Ar kol kas mes kalbame tik apie ugdymo įstaigas, tačiau negalvojame apie kitas įmones, kurių yra labai daug? Ir čia mes jau ateinam prie to klausimo – ar mums reikalingas viešasis tokių nusikaltusių asmenų registras?

– Iš tikrųjų šiandieną yra valstybėje visų nusikaltimų registras, informatikos ryšių departamentas jį valdo ir visi darbdaviai privalo kreiptis ir susirinkti duomenis apie darbuotoją. Šiandieną vyksta nemažai diskusijų ir Seime, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dėl to, kaip pakeisti tą straipsnį, kad ir atsakomybė už jo nevykdymą būtų tam tikra ir ką padaryti ypatingai su tais, kurie dirba patys sau, apie save nerenka informacijos.

– Tai pažiūrėkim į lenkus. Lenkai turi viešą tokių nusikaltusių asmenų registrą, kuris yra prieinamas viešai. Lietuvoje diskutuojama, kad galbūt  jis bus kažkiek apribotas. Ar neturėtų būti vaiko teisė į saugų ugdymą, saugų gyvenimą aukštesnė už nusikaltusio asmens anonimiškumą?

– Jeigu žiūrėt iš vaiko teisių perspektyvos, žinoma, kad mes vaikus pirmiausia turim apsaugoti. Tai yra akivaizdu ir niekam čia nekyla diskusijų. Bet mums atrodo, kad jeigu bus registras, to užteks. Tačiau mes pirmiausia turėtume kalbėt apie lytinį vaikų švietimą, apie visas kitas priemones. Nes kai pradedam kalbėt tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes „užsiliūliuojam“, atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsim registrą ir tada nieko daryt nereikės. Reikės daryt labai daug, nes vis tiek reikia visuomenę paruošti.