LIŪDNA PABAIGA

Neįvykusio referendumo (kurį kažkodėl tapo įprasta vadinti žemės pardavimo pavadinimu, nors jo esmė – visai ne žemės pardavimas) faktas daug ką pasakė apie visuomenės būklę.

Neįvykusio referendumo (kurį kažkodėl tapo įprasta vadinti žemės pardavimo pavadinimu, nors jo esmė – visai ne žemės pardavimas) faktas daug ką pasakė apie visuomenės būklę.

Daugeliui Lietuvos gyventojų, regis, dar yra būdingas požiūris, kad už juos daugelį esminių valstybės klausimų turėtų spręsti valdžia. Toks požiūris, akivaizdu, kyla iš istorinės tautos patirties. Gyvenant komunistinėje sistemoje būtent uždaras nomenklatūros sluoksnis spręsdavo visus valstybės klausimus. Šiuo atveju visuomenės susitaikymas su elito grupės dominavimu tiesiogiai koreliuoja su tos pačios valdžios požiūriu į visuomenę – esą tauta yra tamsi, nesuvokianti reikalų esmės, nežinanti, kaip valdyti valstybę ir t.t.

Demokratija, bendrai tariant, yra tautos dalyvavimas valstybės valdyme, o ne tik rinkimų, į kuriuos susirenka šiek tiek daugiau nei 50 proc. rinkėjų, organizavimas. Pasakymas, kad esą "mano pilietinė pareiga – nedalyvauti referendume", kurio pagrindinis tikslas, beje, ir buvo įtvirtinti tautai teisę labiau kontroliuoti valstybės valdymą, rodo ne pilietiškumą, o paprasčiausią abejingumą savo krašto reikalams.

Referendumo boikotas neturi nieko bendro su pilietiškumu, nes pilietinė pareiga – ateiti į bet kurį organizuojamą referendumą ir ten pasakyti savo nuomonę – esi už ar prieš.
Argumentai, esą referendumas organizuotas užsienio valstybių ar jų agentų, neva siekiant vėliau diskutuoti teritoriniais klausimais ar diskredituoti Lietuvą, yra daugiau nei absurdiškas. Taip tautoje sėjamas nepagrįstas nepasitikėjimas vieni kitais, kaip ir buvo sėjama baimė, neva Lietuvą po referendumo, jei jis būtų  buvęs sėkmingas, būtų išprašę iš ES ar neva Lietuvos ūkininkams būtų tekę grąžinti gautas iš Europos išmokas.

Moralas paprastas – dalies pilietiškai dar mąstančių Lietuvos žmonių sąmonėje referendumo rezultatai padėjo riebų tašką.