NACIONALINĖ GRĖSMĖ

Nacionalinis egzaminų centras, suskaičiavęs naują šių metų beraščių armiją, skambtelėjo pavojaus varpu. Juk visai nejuokinga, kad 12 metų į galvą kimšę gimtosios kalbos žinias net 12 proc. šalies abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos egzamino.

Daugiau nei pustrečio tūkstančio nelaimingųjų nesugebėjo išmokti seniausios ir išties labai gražios (nėra čia jokios ironijos) mūsų nacionalinės kalbos.

Džiugina tas 1,23 proc. visų laikiusiųjų, kurie gavo šimto balų įvertinimą. Peršasi mintis, kad jie lietuvių kalbą išmano geriau nei jų mokytojai. Ir tai suteikia šiokią tokią viltį. Kadangi šimtukus gavo daugiausia merginos, taigi ir vėl visi lūkesčiai gula ant moteriškų pečių.

Tik štai baugina, kad neišlaikiusiųjų egzamino kasmet vis daugėja. 2012 m. tokių buvo 7,61 proc., pernai – jau 9,85 proc. abiturientų. Šiemet – dar daugiau.

Vieni dėl to kaltina technologinį progresą, kiti – Lietuvos švietimo sistemą, kuri esą primena farsą su žemo lygio posovietiniu mąstymu, dar kiti tvirtina, kad jaunoji karta, nevyniosime žodžių į vatą, yra silpnapročiai, neišsilavinę, neskaitantys knygų, save pervertinantys puskvaišiai. Todėl ir rašyti nemoka.

Tai yra netiesa. Dalis jaunuomenės, nors gal ir ne tokia gausi, kokios norėtume, vis dėlto savo branda, išprusimu ir kūrybiškumu pranoksta visažinius sustabarėjusius ekspertus – vidutinybes, kurie negali pakęsti naujos minties, kitokio požiūrio. Juos ypač erzina tokie jaunieji išsišokėliai, kuriuos reikia laiku nusodinti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, nes jie, net baisu pagalvoti, yra potencialūs konkurentai.

Taigi egzaminai pats geriausias būdas "lenkti medį, kol nulūš". Kas gi tie, kurie ruošia egzaminų užduotis, ar tie, kurie vertina užduočių atlikimą? Ogi dažniausiai tai būna 30 metų patirtį turinti mokytoja metodininkė, visą gyvenimą dirbusi toje pačioje mokykloje, pagal tuos pačius metodus, nekišusi nosies į lauką iš savo miesteliūkščio, nemačiusi pasaulio ir vis mananti, kad vienintelė ir teisinga nuomonė yra jos pačios. Tad štai klausimas, kas kelia didesnę nacionalinę grėsmę – beraščiai ar juos vertinančios vidutinybės?