„Kaip tie žmonės, būdami tokio durnumo, patys batus užsiriša? Jie turi vieną darbą – parašyti du žodžius be klaidų. Misija – neįmanoma. Etiketę su klaidomis  mato įmonės direktorius, maketuotojas, vairuotojas, fasuotojas, valytoja ir net sargo šuo. Na, ir visiems – gerai, leidžiam prekybon.  Aliejuja! Tai dar gerai, kad ne aleliuja!“, – su humoro doze trečiadienį socialiniame tinkle „Facebook“ rašė komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistas Saugirdas Vaitulionis.

Humoristas Justinas Jankevičius taip pat nevyniojo žodžių į vatą:  „Alieliuja!!! Atsargiai, šie šprotai tokie šventi, kad skrandyje gali iš tiesų prisikelti trečią dieną.“ Internautė Vilija juokavo, kad šie šprotai tai – velykinė versija.

Atsargiai, šie šprotai tokie šventi, kad skrandyje gali iš tiesų prisikelti trečią dieną.

Kiti tautiečiai įžvelgė ir didesnę bėdą – kuo toliau, tuo lietuviai labiau nebemoka taisyklingai rašyti. „Jų protams aleliuja“, – trumpai ir drūtai rašė Jolanta. O internautė Pajauta pridėjo: „Dzin ta galūnė! Šriftas tai gražus. Be to, dabar madinga būt beraščiais.“

„Facebook“ nuotr.

Į diskusiją įsivėlę tautiečiai pasidalijo ir tų pačių šprotų nuotraukomis, kurios darytos dar 2014 m žiemą. „Šprotai aliejuja. Turbūt skanūs“, – prieš ketverius metus rašė Ardas. „Etiketes perspausdinti yra brangu, kadangi pigiai jų prištampavo, tai dabar laukia, kol pasibaigs“, – juoko netvardė Daiva. „O gal tie patys šprotai parduotuvės lentynose jau keturi metai guli?“, – tarsi retoriškai klausė Eimantė.

Internete šių šprotų dėžučių nuotraukos sklando ir dar seniau. „Braliukai“ latviai greičiausiai nepasistengė užrašyti be klaidų“, – šmaikštavo 2012 m. nuotrauką paviešinęs Algimantas. Kaip rašoma portale nevartok.lt, reikia tikėtis, kad gamintojai nesupainiojo turinio indelio viduje.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Konsultacijų grupės vadovė Sigita Sereikienė tikina, kad dėl tokių klaidų, kurias mato visi, yra labai apmaudu ir gėda. „Taisyklę, kad vietininko linksnyje žodis rašomas su galūne e,  vaikai išmoksta jau pradinėse klasėse, – portalui teigė specialistė. – Tačiau nesinorėtų ir konstatuoti fakto, kad žmonės tampa beraščiais. Konsultavimo praktika rodo, kad kartais asmenys į mus kreipiasi dėl itin elementarių klausimų, tarkim, kur  žodyje rašyti nosinę raidę, o kai kurie labai išsilavinę klausėjai užduoda sudėtingus klausimus ir priverčia pasitarti su kolegomis. Visada buvo žmonių, kurie nemokėjo parašyti elementarių dalykų, tad jų ir liko.“

Jei gamintojai reaguoja į pastabas, tuomet mes nesiekiame jų nubausti pinigine bauda.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas tikina, kad už rašybos klaidas etiketėje, kaip ir už viską, kas joje parašyta ar yra dėžutės turinyje, yra atsakingi gamintojai. „Jeigu mūsų inspekcija pamatytų šią klaidą arba apie ją būtų informuoti, tuomet turėtų reaguoti. Iš pradžių susisiektume su gamintojais, bandytume išsiaiškinti, kada šios etiketės su klaida yra pagamintos ir kokios galimybės yra klaidą ištaisyti. Jei gamintojai reaguoja į pastabas, tuomet mes nesiekiame jų nubausti pinigine bauda. Svarbu, kad tokia klaida būtų ištaisyta ir daugiau nebepasikartotų. Jeigu gamintojas nereaguotų, tektų imtis kraštutinės priemonės – administracinės nuobaudos“, – sako A. Dambrauskas.

Reikia tikėtis, kad į ataskaitinį susitikimą su Seimo nariais A.Kirkučiu ir D.Kepeniu, vykusį pirmadienio popietę, neatėjo kalbininkų ar bent lietuvių kalbos mokytojų, nes parlamentarai būtų degę iš gėdos dėl jų padėjėjų neraštingumo.

Pastarieji viešame skelbime, kuriuo gyventojai buvo kviečiami į šį susitikimą, sugebėjo padaryti net penkias rašybos klaidas.

Kalbininkas Antanas Smetona sako, jog liūdina ne tik Seimo narių padėjėjų, bet ir visos sistemos raštingumas.

"Neraštingumas yra visuomenės, ne vien Seimo narių ar jų padėjėjų problema. Prisiminkime garsiąją istoriją su "ų" žodyje "ačiū", lietuvių kalbos egzamino rezultatus. Be to, į viešąją kalbą veržiasi slengas, ypač – reklamoje. Reklamos tikslas nėra papuošti mūsų kalbą. Jos tikslas yra įpiršti prekę, tą žmonės ir daro, o ar tai visur dera, priklauso nuo moralės. Negalima teigti, kad tam tikros leksikos ar keiksmažodžių vartoti negalima. Galima, bet reikia žinoti, kur", – dėstė A.Smetona.

Išsigimė ir televizijos laidos, kuriose jau nebestebina nuolat skambantys barbarizmai, feisbukinis slengas, padugnėms būdingas kirčiavimas ir rusiška sakinių struktūra.

Pažiūrėkite, kaip kalba ir mūsų pačių valdžia. Žodžių "seniai" ir "senai" neskiria jos ekscelencija Prezidentė D.Grybauskaitė, buvęs premjeras A.Butkevičius, plejada ministrų, tarp jų ir buvusioji švietimo ir mokslo, taip pat Seimo nariai, neišskiriant ir ekonomistės.

Jei norite dar daugiau cirko, tų nusipelniusiųjų gyventi geriau paklauskite, ką parašė J.Cortázaras, G.G.Márquezas ar H.Hesse. Išgirsite bejėgį stenėjimą, nes jų atminties sąvartyne plazdena tik Teofilis Tilvytis, Pranas Zibertas ir Jonukas su Grytute.

Visas tas pseudofilologinės patirties jovalas byloja apie tai, kad iki šiol neišlipome iš guminių kaliošų, kuriais esame įpratę braidžioti po kaimietiškos būtovės tvartus. O išlindęs iš tvarto pranašu nebūsi. Tai ir juokiname vieni kitus antilingvistiniais kalambūrais ir avigalviškais nusišnekėjimais. Kai visos tos liapių trubeckojų kalbos tampa dar ir kūnu, pamatome, kokių nesąmonių pridaro ta mūsų valdžia: ko tik imasi – vieni kliedesiai.

Taigi, pradėti reikėtų nuo elementaraus mokymosi kalbėti, kad viešojoje kalboje bent jau nebeliktų to rusiškojo "kad" su bendratimi. Tuo penktadienį radijo stoties M1 žiniose sužibėjo žemės ūkio ministras B.Markauskas. Tą pačią dieną dvi prieš korupciją kovojančios ministerijos išplatino pranešimus, kuriuos papuošė kalbos sifilitikų mėgstamas prieveiksmis "galimai". Betrūktų dar visų beraščių mėgstamo "matomai", šiuolaikinė Lietuvos raštija būtų turėjusi dar porą neraštingumo paminklų.

Nacionalinis egzaminų centras, suskaičiavęs naują šių metų beraščių armiją, skambtelėjo pavojaus varpu. Juk visai nejuokinga, kad 12 metų į galvą kimšę gimtosios kalbos žinias net 12 proc. šalies abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos egzamino.

Daugiau nei pustrečio tūkstančio nelaimingųjų nesugebėjo išmokti seniausios ir išties labai gražios (nėra čia jokios ironijos) mūsų nacionalinės kalbos.

Džiugina tas 1,23 proc. visų laikiusiųjų, kurie gavo šimto balų įvertinimą. Peršasi mintis, kad jie lietuvių kalbą išmano geriau nei jų mokytojai. Ir tai suteikia šiokią tokią viltį. Kadangi šimtukus gavo daugiausia merginos, taigi ir vėl visi lūkesčiai gula ant moteriškų pečių.

Tik štai baugina, kad neišlaikiusiųjų egzamino kasmet vis daugėja. 2012 m. tokių buvo 7,61 proc., pernai – jau 9,85 proc. abiturientų. Šiemet – dar daugiau.

Vieni dėl to kaltina technologinį progresą, kiti – Lietuvos švietimo sistemą, kuri esą primena farsą su žemo lygio posovietiniu mąstymu, dar kiti tvirtina, kad jaunoji karta, nevyniosime žodžių į vatą, yra silpnapročiai, neišsilavinę, neskaitantys knygų, save pervertinantys puskvaišiai. Todėl ir rašyti nemoka.

Tai yra netiesa. Dalis jaunuomenės, nors gal ir ne tokia gausi, kokios norėtume, vis dėlto savo branda, išprusimu ir kūrybiškumu pranoksta visažinius sustabarėjusius ekspertus – vidutinybes, kurie negali pakęsti naujos minties, kitokio požiūrio. Juos ypač erzina tokie jaunieji išsišokėliai, kuriuos reikia laiku nusodinti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, nes jie, net baisu pagalvoti, yra potencialūs konkurentai.

Taigi egzaminai pats geriausias būdas "lenkti medį, kol nulūš". Kas gi tie, kurie ruošia egzaminų užduotis, ar tie, kurie vertina užduočių atlikimą? Ogi dažniausiai tai būna 30 metų patirtį turinti mokytoja metodininkė, visą gyvenimą dirbusi toje pačioje mokykloje, pagal tuos pačius metodus, nekišusi nosies į lauką iš savo miesteliūkščio, nemačiusi pasaulio ir vis mananti, kad vienintelė ir teisinga nuomonė yra jos pačios. Tad štai klausimas, kas kelia didesnę nacionalinę grėsmę – beraščiai ar juos vertinančios vidutinybės?