STINTŲ KAINOS RUANDOJE

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje dešimtasis XX a. dešimtmetis vis dar prisimenamas su nostalgija.

Ekonomika buvo gan stabili, sparčiai vystėsi IT technologijos, kinas ir popmuzika išgyveno tikrą renesansą, pateikdami daugybę darbų, kurie buvo ne tik patrauklūs masiniam vartotojui, bet ir kokybiški bei įdomūs, o griuvus Berlyno sienai, kai kurie labai protingi žmonės netgi prakalbo apie vadinamąją istorijos pabaigą.

Ateitis atrodė gan šviesi, užtikrinta ir daug kas, matyt, tikėjo, kad be klimato kaitos bei kitų aplinkosaugos klausimų žmonijai daugiau niekas nebekels rūpesčių.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad epocha tarp SSRS subyrėjimo ir rugsėjo 11-osios teroro aktų nebuvo tokia jau pozityvi, o kraupūs politiniai įvykiai bei procesai tais laikais sukrėtė Balkanų regioną, Kaukazą, ir nemažai Afrikos valstybių.

Ruanda – smulkutė Afrikos valstybėlė, įsiskverbusi tarp Burundžio, Ugandos, Tanzanijos ir Kongo Demokratinės Respublikos, kurioje gyvena vadinamųjų hutų ir tutsių etninių grupių žmonės bei pigmėjams priskiriami tva atstovai.

Svarbūs ir be galo išmintingi žmonės iki šiol negali sutarti dėl hutų ir tutsių, tačiau visi diskusijų skatintojai sutinka dėl vieno, t. y. kad gyvulininkyste labiau besivertusių bei buržuazijos bruožų turėjusių tutsių ir prie žemdirbystės labiau linkusių hutų santykiai yra labai sudėtingi.

Ateitis atrodė gan šviesi, užtikrinta ir daug kas, matyt, tikėjo, kad be klimato kaitos bei kitų aplinkosaugos klausimų žmonijai daugiau niekas nebekels rūpesčių.

Vieni išminčiai teigia, kad šios grupės – tai tautos arba bent jau skirtingų protėvių palikuonys, o kiti – kad socialiniai sluoksniai, kuriuos sieja abipusė pagieža, panaši į tą, kuri vyrauja tarp SSRS griūtimi besidžiaugiančių ir dėl jos liūdinčių žmonių.

Tutsiai esą dažnai buvę aukštesni už hutus ir šviesesnės (labiau rudos) odos. Jie turėdavę kitokius skruostikaulius nei hutai, o jų nosys esą panašios į tą, kurią turėjęs prancūzų filosofas Francoisas Marie Arouetas (1694–1778).

Šios grupės atstovai Ruandoje visada buvo mažuma ir dažniausiai versdavosi gyvulininkyste. Jie taip pat sugebėdavo sutelkti politinę galią ir neblogai sutardavo su bemaž visais baltaisiais kolonizatoriais, tad galima teigti, kad būtent tutsiai Ruandoje dažnai atlikdavo arogantiškojo elito vaidmenį.

Ruandos populiacijos daugumą sudarantys hutai neretai būdavo tamsesnės už tutsius odos (labiau juodos), žemesni, o jų atstovų nosys dažnai primindavo tą, kuri vaizduojama graikų filosofo Platono biustuose (428/423–348 m. pr. Kr.). Jie dažniau vertėsi žemdirbyste, o jų atstovams neretai tekdavo tas vaidmuo, kuris posovietinėje visuomenėje siejamas su vienu cukraus gamyboje naudojamu šakniavaisiu.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tiek tutsių, tiek hutų, kaip ir žydų, būta daug bei įvairių, o abi etninės grupės negyveno viena nuo kitos visiškai izoliuotos. Tiek vienos, tiek kitos grupės vyrai neretai keisdavo savo gyvenimo būdą arba imdavo kitos grupės moteris sau į žmonas, tad kultūriniu požiūriu tutsius ir hutus sieja tai, ką galima pavadinti abipuse asimiliacija.

Kai kurie išminčiai teigia, kad iš pradžių Ruandos žemėse gyveno pigmėjams priskiriamų tva protėviai, o nuo maždaug 700 m. pr. Kr. į šias teritorijas pradėjo keltis bantu etnolingvistinei grupei priskiriami žmonės, kurie išstūmė tva. Neatmetama versija, kad jie galėjo būti hutų protėviai.

Iš pradžių žmonių bendruomenės jungėsi į klanus, o vėliau (nuo maždaug XV a.) – į karalystes, kol galiausiai, anot vienos legendos, monarchas Įkūrėjas (Gihanga I) įsteigė Ruandos karalystę.

Iki XVIII a. dabartinėse Ruandos žemėse egzistavo kelios karalystės, o nuo XVIII a. iki XIX a. vidurio šiuose kraštuose itin išaugo tutsiams priskiriamo Nyiginya klano įtaka.

Valdant šio klano atstovui Kigeliui IV Rwabugiriui (1840–1895), prie Ruandos karalystės buvo prijungta papildomų kaimyninių žemių, pradėtos ekonominės, administracinės, politinės ir karinės reformos. Jo karaliavimas žymi pasiektą Nyiginya klano galios regione apogėjų, tačiau tuo pat metu tai buvo ir šios giminės gulbės giesmė.

Maždaug 1858 m. į dabartinės Ruandos žemes atsibastė Johnas Hanningas Speke’as (1827–1864). Jis buvo britas ir yra laikomas pirmuoju baltuoju europiečiu, apsilankiusiu Ruandoje bei pasiekusiu Viktorijos ežerą.

Tai buvo kolonializmo epocha, per kurią beveik visos didžiosios Europos jėgos siekė ne tik pažinti, bet ir įsisavinti kuo daugiau egzotiškų Azijos, Ramiojo vandenyno ir ypač Afrikos kampelių.

Kad šis godumas nesukeltų papildomų politinių ir ekonominių problemų, nuo 1884 m. lapkričio 15 d. iki 1885 m. vasario 26 d. vykusioje vadinamojoje Berlyno konferencijoje Europos didžiūnai pasidalijo savo įtakos zonomis bemaž visą Afrikos žemyną.

Nors Belgijos monarcho Leopoldo II (1835–1909) ir faktinio Antrojo reicho vadovo Otto von Bismarcko iniciatyva surengtoje konferencijoje dalyvavo net 14 valstybių, Austrijos-Vengrijos imperijos, Danijos, Nyderlandų, Švedijos-Norvegijos karalystės, Osmanų imperijos, Jungtinių Valstijų ir Rusijos atstovai iš jos išvyko it musę kandę.

Užtat italai, belgai, ispanai, portugalai, vokiečiai ir ypač britai su prancūzais turėjo priežasčių švęsti. Po šios konferencijos dabartinės Ruandos žemės lyg ir turėjo atitekti Antrojo reicho zonai, tačiau rimtai įsitvirtinti Ruandoje vokiečiai nedrįso iki pat XIX a. dešimtojo dešimtmečio antrosios pusės. Žengti šį žingsnį jie ryžosi tik mirus Kigeliui IV.

P. S. Anekdotas. Žmogus atsivertė leidinio numerį ir pamatė nugaišusio, į krantą išmesto banginio nuotrauką. Po ja buvo žodžiai: „Žymi politikė papuošė žurnalo „Sports Illustrated Swimsuit Issue“ viršelį.“