VARGAS DĖL NOMINACIJŲ IR NOMINALŲ

Praėjusią savaitę vienus apsėdo džiaugsmas, kitus tvilkė pavydas – vėl paskirstytos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Kiekvienam įdomu, kieno čia kultūra ar menas įvertintas 33,6 tūkst. eurų iš biudžeto?

Žinote, kaip su tomis premijomis brolienių ir svainių krašte, nuolat sklando paskalos apie intrigas, rietenas, draugus ir artimuosius. Triukšmelis neseniai driekėsi dėl J. Basanavičiaus premijos (taip pat 800 BSI), kai užkulisiuose kasmet vis skamba tas pats leitmotyvas: "Tokie pinigai iš Vilniaus neiškeliauja."

Panašiai ir dėl tos nacionalinės, kurios nominalai irgi dažniausiai lieka snobų, epigonų ir šiaip veltėdžių apniktoje sostinėje.

Vis dėlto šiemet kai kurie apsisprendimai tikrai nekelia abejonių. Būtina nulenkti galvą fašistų nužudyto režisieriaus M. Kvedaravičiaus žygdarbiui, kuris pasauliui atskleidė Mariupolio realybės siaubą. Nediskutuotina.

Didelę įtaką kadaise akumuliavo ir K. Saja. Daugelis prisimena jo ezopiškai antitarybines pjeses, kurios ne tik neleido miegoti Lietuvos teatruose, bet ir sėjo tą laisvės viltį, kuri virto Atgimimu. Keista, kad rašytoją sugebėta prisiminti tik 90-mečio proga.

Kita vertus, tokios vėlumos – jokia naujiena, nes daugybė iškilių žmonių įvertinti ne laiku ir tarsi nenoromis. Nacionalinė kultūros ir meno premija įsteigta dar 1989-aisiais, tačiau M. Rubackytė ją gavo tik 2006 m., V. Paukštė, R. Staliliūnaitė – 2007 m., D. Banionis – 2013 m., o R. Adomaitis – išvis 2014 m. Net E. Nekrošiaus "Pirosmani, Pirosmani" žvaigždė V. Petkevčius prisimintas tik pernai.

Susidaro įspūdis, kad nacionalinė premija apskritai skiriama ne už visuomenei padarytą teigiamą įtaką, o už pastangas. Pvz., kokios kompetencijos verta nominuojanti argumentacija "už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį"? Juk šuolis gali būti ne tik į aukštumas, bet ir į balą. O gal "švogeris" yra vis dar Lietuvoje mieliausias sugėrovas?

P. S. Kiek dar kartų mūsų teatrai statys "Dėdę Vanią"?