Taškas – ir palaiminga šypsena nutvieskia veidą. Vasara praėjo ne veltui – į pasaulį išleista dar viena knyga. Kol kas dar rankraštis, tačiau su leidykla sutarta, teliks pasinerti į savireklamos bangas. Ta proga – mochitas, želmenų kokteilis ar kitokia šventė gomuriui ir, žinoma, žinutė socialiniame tinkle. Telaukia naujos knygos giminės ir draugai, sekėjai ir gerbėjai!

Kiek tokių situacijų bus išgyventa ir šiemet? Kiek jų – gebančiųjų suregzti visai neblogą sakinį, pašmaikštauti, turinčiųjų fantazijos – nauju kūriniu įprasmins kelis savo gyvenimo mėnesius?

Be oficialaus darbo likusios filologės ir žurnalistės. Emigrantės. Vienišės. Laimingos pasiturinčių šeimų moterys. Motinystės atostogų išėjusios vakarykštės darboholikės, negalinčios susitaikyti su mintimi, kad nauja misija išplėšė jas iš dalykinio šurmulio, oficialių renginių su svarbiais žmonėmis pilno pasaulio. Pastaraisiais metais lietuviškų knygų pasaulį užplūdo moteriška kūrybinė energija. Nekalta kulinarijos veikalų banga knygynų lentynas jau seniai užtvindė nebesuskaičiuojamais egzemplioriais, tačiau vandens lygis kyla toliau. Apie rakursus, kuriais į prozišką maisto gaminimo procesą žvelgia kūrybingos namų kulinarės, galima parašyti mokslinį darbą. Kiekvienam skoniui, kišenei, pasaulėžiūrai, gyvenimo ritmui. Ir nors daugiausia šansų išsiskirti bendrame sraute turi profesionalų receptų rinktinės arba/ir receptais parašytos kulinarijos istorijos, pastarųjų gerokia mažiau nei receptų albumų, kurių visa vertė – įrodymas, kad ir banali bulvių košė gali būti patiekta it seksualus afrodiziakas.

Tačiau tebūnie – kulinarijos knygos, tarsi kokie vadovėliai, gyvena savą gyvenimą: natūraliai miršta virsdamos padėklu karštam puodui arba tampa iš kartos į kartą paveldima šeimos relikvija. Kai kurios turi teisę vadintis grožinės literatūros kūriniais, tačiau jų autoriai retai drįsta vadinti save rašytojais ir rašytojomis.

Kas iš tikrųjų 2017-ųjų Lietuvoje vadinamas rašytoju? Kaip atrodo tas mažytis skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus?

Kas iš tikrųjų 2017-ųjų Lietuvoje vadinamas rašytoju? Kaip atrodo tas mažytis skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus?

Viešojoje erdvėje lengviausiai pastebimi du literatūros kūrėjų tipai. Klasikai – de jure ar de facto oficialios rašytojų bendruomenės nariai, pokario kartos vaikai ir nepriklausomybės bendraamžiai, amžini kandidatai į oficialias premijas ar jų laureatai. Kūrybinės inercijos pagauti jie kepa vieną knygelę po kitos arba atvirkščiai – knygas rašo lėtai ir leidžia retai. Tai žodžio ir gyvenimo gurmanai, tiesiog nemokantys rašyti prastų tekstų. Su retomis išimtimis jų buitis, lėkštės ar spintos turinys visuomenei nėra toks įdomus kaip jų tekstai. Su retomis išimtimis į juos neatkreipiame dėmesio nei stovėdami toje pačioje eilėje prekybos centre, nei susidūrę kokioje kompanijoje – dažnas jų tiesiog nepažįstame. Puikiai valdydami žodį, laisvu nuo kūrybos metu rašydami tobulus reklaminius tekstus ir kalbas užsakovams, dirbdami akademinį darbą jie randa laiko (ir energijos) iš žodžių ir minčių perlų suverti gilius tekstus. Gal jie atsakytų, kas gi yra tas 2017-ųjų Lietuvos rašytojas?

Galima nuspėti, kad tikruose ar gyvenimo universitetuose ne tik gyvenimo, bet ir žodžio valdymo meną studijavę kūrėjai į šią provokaciją reaguotų dvejopai. Vieni meistriškai išsisuktų politiškai korektišku atsakymu apie prigimtinę teisę gyvuoti bet kokio žanro ir lygio knygoms arba, girdi, visi mes šioje žemėje rašytojai, tik ne visi knygas leidžiame. Solidesnio stoto žodžio meistrai veikiausiai apskritai ignoruotų tokį diletantišką klausimą. Juk jie pernelyg rimtai ir daug investavo į savo vardą ir statusą, kad leistųsi į kažkokias beprasmes diskusijas. Jiems žodis pernelyg svarbus, kad šlaistytųsi viešumoje. Ypač – jų pačių žodis.

Ką atsakytų antrojo tipo atstovai – tie patys, knygomis savo vasaras skaičiuojantieji (ir skaičiuojančiosios)? Atsakymą jie spinduliuoja visa savo esybe, viešu elgesiu. Rašo tinklaraščius, apie kasdienybę pasakoja socialiniuose tinkluose, renka paspaudimus, "laikus" ir nuolat šypsosi: rimtuose literatūros renginiuose, televizijos laidose, vakarėliuose, moterų žurnalų puslapiuose. Jie noriai ir daug nemąstydami dalija interviu, moderuoja renginius, užburia kalbomis apie tai, kaip radikaliai pasikeitęs gyvenimas padrąsino imtis rašymo, kad knygos išnešiojimas – savotiška terapija. "Rašytojas – tai aš", – šypsosi fotosesijose pagražintas veidas. Neprašytas dovanoja autografą ir būtinai pakviečia į svečius – ar bent vieną iš gausių susitikimų su skaitytojais. Per daug paprasta, kad būtų tikra.

Klausti trečiojo literatūros lauko, virtusio banalia knygų rinka, veikėjo – leidyklų – kažin, ar yra prasmė. Su ne-rašytojais jos tikrai neturi nieko bendra: visos jų knygos – bestseleriai, jų autoriai – genijai.

Todėl klausti ir bandyti suprasti, kas šiandien yra Lietuvos rašytojas, o kas – viso labo knygos autorius, telieka auditorijai. Jei, žinoma, jai apskritai dar svarbūs ne vien statusai, pigūs autografai, kūrybinė ezoterika, bet ir literatūra.