PASAULIO ČEMPIONAS DAR ŽENGS ANT TATAMIO, BET JAU NE KOVOTI

Edvinas Rajuncas – iš tų Lietuvos sportininkų, kurie per savo karjerą pasiekė vieną aukščiausių meistriškumo laiptelių: iškovojo pasaulio čempiono titulą. Tačiau 39-erių kauniečio trofėjų kolekcijoje – net kelių kovos menų medaliai, diplomai ir prizai.

Kaune, Sporto muziejuje, veikiančioje E. Rajunco pasiekimų ekspozicijoje – dziudo, imtynių už diržų (alyš, kureš, koreš, ukrainietiškų imtynių), sambo varžybų apdovanojimai.

Buvęs universalus kovotojas – daugkartinis Lietuvos dziudo čempionatų prizininkas, šalies, pasaulio ir Europos imtynių už diržų čempionas.

„Mano įvaldyti dziudo veiksmai puikiai pritapo pasirinkus kitas imtynes, todėl taip gerai ir sekėsi. Ypač daug padėjo kudo patirtis – tapau dar greitesnis, labiau pasitikintis savo jėgomis, išeidavau kautis žinodamas, kad galiu būti staigesnis, psichologiškai stipresnis“, – interviu „Kauno dienai“ sakė E. Rajuncas, saugos paslaugas teikiančios bendrovės „ES Security“ įkūrėjas ir vadovas.

2013-aisiais Sankt Peterburge įvyko 2-osios pasaulio kovos menų žaidynės „Combat“, jos savo statusu prilygsta planetos čempionatui. Šias žaidynes yra pripažinęs Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK).

Tąkart jėgas išmėgino aikido, dziudo, klasikinių imtynių, kendo, sumo, džiudžicu, kikbokso, bokso, Tailando bokso, savate, karatė, sanshou, sambo, tekvondo, vušu, imtynių už diržų, graplingo, pankrationo meistrai.

E. Rajuncas imtynių už diržų (svorio kategorija iki 90 kg) varžybose 5:0 nugalėjo Rusijos atletą Islamą Abaichanovą, 1:3 pripažino Togo atstovo Kouamio Sachos pranašumą, tačiau dėl geresnio surinktų taškų skirtumo pateko į finalą ir 5:0 privertė kapituliuoti ukrainietį Leonidą Riabčuną.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./Justinos Lasauskaitės nuotr. 

– Šią pergalę tebelydi skirtingi prisiminimai. Didžiavausi, kad esu lietuvis, nes arenoje skambėjo mūsų šalies himnas, kilo Lietuvos trispalvė. Kartu jaučiau kartėlį: atstovavau Lietuvai ir užėmiau pirmą vietą pasaulio lygio varžybose, tačiau ant prizininkų pakylos stovėjau vilkėdamas nuosavą „Nike“ sportinį kostiumą, o ne nacionalinės rinktinės aprangą. Buvo nuoširdžiai gaila, kad mūsų šalyje tik tam tikros sporto šakos sulaukia palaikymo, – pasakojo E. Rajuncas.

– Savo trofėjų ekspoziciją Sporto muziejuje pavadinote „Viso gyvenimo sporto pasiekimų“ paroda, nors jūsų dar negalėtume vadinti veteranu. Ar tai reiškia, kad kovos menų sportas – jau užbaigtas jūsų gyvenimo etapas?

– Manau, galima drąsiai sakyti, kad šis etapas yra baigtas. Paskutinį kartą varžybose dalyvavau prieš aštuonerius metus ir iš jų išvykau žinodamas, kad tikriausiai nebesugrįšiu. Atsisveikinimas su didžiuoju sportu nebuvo kategoriškas žingsnis, bet auganti šeima ir verslas, taip pat ir amžius – juk 30-ies imtynininkas jau veteranas – paspartino sprendimą. Vis dėlto kovos menų sportas visada liks širdyje ir, manau, dar žengsiu ant tatamio, bet tik savo malonumui arba pasidalyti sukaupta patirtimi ir žiniomis su jaunesne karta.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kada iškovojote pirmą sportinį trofėjų? Kokių likę įspūdžių iš tų varžybų?

– Tai diplomas už antrą vietą 1992-ųjų Lietuvos dziudo čempionate. Tąkart mano svorio kategorija buvo iki 32 kg. Prisiminimai – puikūs, nes tai pirmas mano karjeros liudininkas.

– Ar esate iš varžybų organizatorių gavęs egzotiškų, neįprastų apdovanojimų – juk kovojote Kazachstane, Indijoje, Pietų Korėjoje, kitose tolimose šalyse?

– Irane absoliučios svorio kategorijos varžybų prizininkams dovanojami avinai, bet man neteko jo gauti. Gėles palikdavau viešbučiuose. Įdomesni prizai – diplomai, primenantys, kad lietuvių kalba – viena sudėtingiausių pasaulyje. Taisyklingai parašytą savo vardą ir pavardę pamatydavau retai.

– Sporto muziejaus ekspozicijoje yra kimono su emblema „Kazachstan“. Ką jis primena?

Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis.

– Dvi aprangas gavau pasaulio kuraš imtynių čempionate Kazachstane. Jos primena labai sunkią kelionę per Maskvą, kur teko laukti net keturiolika valandų – paaiškėjo, kad federacija nupirko bilietus ne tai dienai. Galiausiai atskridome į Kazachstaną 6 val. ryto, lėktuve termometras rodė, kad lauke – 42 °C šalčio. Vyliausi, kad tai galbūt klaida, nes vilkėjau tik kostiumą. Net šiurpas nukrėtė, kai pamačiau, kad iš lėktuvo kartu išlipo afrikiečiai, apsirengę plonais sintetiniais sportiniais drabužiais... Netrukus čempionato organizatoriai skubėjo pirkti jiems žieminių striukių. Viešbutyje taip pat buvo labai šalta, bet reikėjo nors kiek numigti. Po 45 minučių mane pažadino ir pranešė, kad kovoti reikės ne kitą dieną, o netrukus! Piktas ir neišsimiegojęs nuskubėjau į varžybas. Dvi pirmas kovas laimėjau, trečią tik po pratęsimo pralaimėjau vienu tašku armėnui. Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis. Laimėjau tris dvikovas iš eilės ir iškovojau bronzos medalį.

– Ar nepatekote tarp girnų, kai Lietuvos dziudo federacija buvo pradėjusi drausti savo kovotojams dalyvauti kitų imtynių varžybose, netgi taikydavo sankcijas?

– Man pasisekė, nes draudimų ėmėsi, kai jau buvau baigęs karjerą. Spėjau pakovoti ir dziudo, ir sambo varžybose.

Šeima: su parodos Sporto muziejuje ekspozicija susipažino ir E. Rajunco žmona Giedrė, dukros Olivija ir Danielė, sūnus Nojus./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas paskatino jus baigti sportininko karjerą?

– 2011-aisiais pasaulio čempionatas Kirgizijoje, prie Isyk Kulio, vyko po atviru dangumi, 1 609 m virš jūros lygio. Nebuvau pratęs kovoti aukštikalnėse. Po varžybų nesupratau, kas atsitiko, – buvo sunku kvėpuoti, skaudėjo visus raumenis. Grįžęs į Lietuvą kreipiausi į medikus, jie atliko daugybę tyrimų ir lyg tarp kitko paklausė: gal buvau aukštikalnėse? Šis neigiamas poveikis – viena priežasčių. Be to, šeimą papildė mažas žmogutis. Supratau, kad atėjo metas, kai privalau pirmiausia rūpintis juo, o ne savimi.

– Ar, baigus aktyviai sportuoti, buvo sudėtinga persiorientuoti į kitą veiklą? Kas labiausiai lėmė, kad radote verslo sritį, kurioje sėkmingai įsitvirtinote?

– Versle jau buvau ir sportuodamas. Saugos tarnyba – sritis, manau, labai artima sportui. Verslas, kaip sportas ir apskritai gyvenimas, susideda iš daugybės besikeičiančių situacijų, išbandymų, reikalauja nuolatinio kantraus darbo, pastangų, lankstumo.

Istorija: 2013 m. pasaulio kovos menų žaidynėse E. Rajuncas (viduryje) įveikė abu kitus prizininkus – L. Riabčuną (kairėje) ir I. Abaichanovą. / E. Rajunco asmeninio archyvo nuotr.

– Koks ryšys jus tebesieja su imtynėmis ar kitais kovos menais?

– Prisidedame prie Gintauto Vileitos vadovaujamos Lietuvos tautinių imtynių federacijos rengiamų varžybų, organizavome „Bushido SWAT 40“ turnyrą, užtikriname saugumą įvairiuose renginiuose, lankausi kudo treniruotėse. Vis dėlto bene daugiausia laiko skiriu šachmatams – sūnus Nojus profesionaliai žaidžia, tad tenka jį palaikyti – pabūti sirgaliumi, o tai sunkiau nei kovoti pačiam. Be to, šiemet Lietuvos šachmatų lygoje Kauno „ES Security“ komanda iškovojo bronzą.