KAI LIGONINĖ NEBEPADĖJO, Į PAGALBĄ ATĖJO HOSPISAS

„Verkiau ir maldavau, kad mamą paguldytų į ligoninę, neišsiųstų jos namo, kad padėtų“, – pasakojimą apie gyvenimą pakeitusius patyrimus pradeda vilnietė Kristina. Kai jos mama susirgo sunkia onkologine liga ir ligoninė nebepadėjo, į pagalbą atėjo hospiso specialistai ir savanoriai.

Netikėta mamos liga

„Mano mama buvo labai stipri moteris. Ji mums, trims savo dukterims, buvo pavyzdys“, – prisimena Kristina. Pasak jos, mama dukteris vaikystėje auklėjo griežtai. Iš jos mergaitės išmoko ne tik pačios siekti gyvenimo tikslų, bet ir padėti kitiems.

Kai Kristina jau buvo sukūrusi šeimą, susilaukusi atžalų, pasiekė netikėta žinia – gydytojai jos mamai rado cistą kiaušidėse. Tyrimai nerodė jokių piktybinių darinių. Mamai buvo paskirta eilinė operacija cistai pašalinti. Ji turėjo būti greita ir nesukelti jokių problemų.

„Tačiau atsitiko visiškai kitaip, nei galvojome, – prisimena moteris. – Laukėme operacijos pabaigos ligoninės koridoriuje ir nesupratome, kas vyksta. Praėjo viena, antra valanda, tačiau operacija vis nesibaigė.“

Po operacijos išgirsta žinia pribloškė: aptiktas ir pašalintas piktybinis auglys. Pasakyti šią žinią mamai dukroms buvo labai sunku.

„Mes visos trys verkėme, pasikeisdamos ėjome pas mamą, stengėmės neparodyti jaudulio, – prisimena Kristina. – Mama nujautė, kad problema didesnė, nei atrodė, tačiau vėžio diagnozė jai buvo netikėta.“

Kadangi vėžys buvo labai agresyvus, gydytojai iš karto skyrė chemoterapijos kursą. Tai atėmė nepaprastai daug mamos jėgų, tačiau padėjo. Penkeriems metams liga buvo apraminta. Artimieji vylėsi, kad ligonės kančios pasibaigė.

„Tačiau mūsų viltys buvo per ankstyvos, – prisimena jauna moteris. – Mamai prasidėjo stiprūs žarnyno skausmai, pakilo temperatūra, keletą kartų kvietėme greitąją pagalbą.“

Paguldžius mamą į ligoninę paaiškėjo, kad vėžys atsinaujino ir progresuoja. Ją vėl operavo, vėl skyrė chemoterapijos kursą.

„Po kiekvieno chemoterapijos seanso mamai atsigauti buvo vis sunkiau, – prisimena Kristina. – Galiausiai atėjo toks momentas, kai aukšta temperatūra laikėsi visą laiką, nuolat kankino stiprus kosulys ir skausmai.“

Kristina šeimos gydytojo paprašė mamai siuntimo į ligoninę, kad ten  galėtų gauti kvalifikuotą pagalbą ir gydymą.

Kartu: su vyru dvi dukras auginanti Kristina atsidėkodama už pagalbą prižiūrint mamą hospisui padovanojo pačios tapytą ikoną. / Kristinos asmeninio archyvo nuotr.

Nenorėjo priimti

„Ligoninėje mane ištiko šokas, nes mamos nenorėjo priimti. Išlaukėme net 12 valandų, kol pagaliau ją paguldė. Gydytojų ten sutikau įvairių – malonių ir abejingų, – priduria jauna moteris. – Labiausiai įsiminė vienas, kuris rėžė tiesiai: „Važiuokite namo, aš jos neguldysiu, niekuo negaliu jai padėti.“ Tada labai verkiau ir maldavau, kad neišsiųstų mamos namo, kad padėtų.“

Medikai nustatė sutrikusią inkstų veiklą – atliko stentavimą, tikėdamiesi, kad ši operacija pagerins inkstų veiklą. Tačiau prireikė ir inkstų dializės, kuri mamai tapo gyvybiškai svarbi.

Prestižinėje Vilniaus ligoninėje moteris praleido tris mėnesius, paskui ją išleido į namus. Pasak Kristinos – be jokių patarimų ir pagalbos: gydytojas tiesiog padavė atlikto gydymo ir tyrimų dokumentus ir nusiuntė į slaugos ligoninę. Tačiau, dukters žodžiais, mama į slaugos ligoninę nenorėjo, prašė vežti ją į namus, kad galėtų būti su dukterimi.

„Atsivežėme mamą į namus su pragulomis, neįgaliojo vežimėlyje, – prisimena Kristina. – Jautėmės paliktos ir visiškai vienos...“

Jauna moteris buvo sutrikusi – nežinojo, ką toliau daryti. Kaip mamos žaizdas gydyti? Ką daryti, jei mama vemia ir nieko negali valgyti?

„Stovėjome, žiūrėjome į sergantį mylimą žmogų ir tiesiog nežinojome, nuo ko pradėti“, – prisimena Kristina.

Pasak jos, mama buvo labai sulysusi, likę vieni kaulai ir oda. Nepaisant to, jai paskirtus stiprius vaistus moteris turėjo vartoti ir toliau.

„Vežiodavome mamą į dializę Antakalnyje pačios, pasikeisdamos, – prisimena pašnekovė. – Derinome važiavimus su seserimis, tėčiu. Po dializės mama grįždavo labai išsekusi. Jai būdavo dar blogiau...“

Paliatyvioji slauga

„Sugrįžus mamai iš ligoninės kurį laiką dar bandėme ją prižiūrėti patys, – prisimena Kristina. – Tačiau namuose buvo du maži vaikai, be to, aš dirbau.“

Vienu momentu ji suprato, kad daugiau taip nebegali. Tiesiog nebeužtenka jėgų. Iš beviltiškumo dažnai verkdavo. Tada ji išgirdo viską pakeitusį patarimą.

„Kodėl neskambini į hospisą? – paklausė jos pažįstama. – Ten visa gydytojų komanda dirba, atvažiuos, apžiūrės, patars, suleis reikalingų vaistų.“

Minėtai pažįstamai jau teko lankytis Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise – ten buvo slaugomi abu jos seneliai. Pasak Kristinos, ji įsikabino į šį patarimą kaip skęstantis į šiaudą ir tuoj pat paskambino šeimos gydytojai. Ši išrašė siuntimą į hospisą.

„Gydytoja man išrašė siuntimą į darbo dienos pabaigą, prieš 16 val., – prisimena Kristina. – Aš tuoj pat paskambinau į hospisą ir pasakiau, kad mums reikalinga pagalba.“

Pašnekovės žodžiais, ten sureagavo nedelsiant. Jau kitą rytą pas jos mamą į namus atvyko hospiso medikų brigada.

„Aš negalėjau tuo patikėti. Hospiso medikų bendravimas, šiluma, žmogiškumas, meilė, kurie ją atnešė į namus…“ – pasak Kristinos, tada ji apsiverkė iš palengvėjimo. Pirmą kartą po labai ilgo laiko tuo metu nusišypsojo ir jos mama, nors ir kentė skausmus.

Hospiso gydytojai paskyrė vaistų, paaiškino, kokiomis dozėmis juos  vartoti, davė daug naudingų patarimų.

„Pradėjus vartoti hospiso gydytojų paskirtus vaistus ir gydomuosius pleistrus, mamos žaizdos sugijo, – pasakoja Kristina – Nors būklė buvo sunki, tačiau būdavo ir pagerėjimo momentų, kai atrodė, kad sulauksime pavasario ir galėsime su vežimėliu eiti į lauką pasivaikščioti...“

Pasak jaunos moters, nuo to laiko hospiso darbuotojai jai tapo kaip šeima.

Aš tapau kitokia. Pamačius tas kančias, man dabar labai norisi padėti sergantiems žmonėms, galėčiau juos slaugyti.

„Daugiausia man teko bendrauti su hospiso slaugytoja Rita, – susijaudinusi prisimena Kristina. – Ji visada atsiliepdavo į mano skambučius, dažnai skambindavo pati, pasiteiraudavo apie mamos sveikatą, apie vaistų poveikį, duodavo daug naudingų patarimų. Visą gyvenimą būsiu jai už tai dėkinga.“

Dovana būti kartu

„Mamos liga labai pakeitė mano gyvenimą, – dalijasi mintimis Kristina. – Neretai užduodavau sau klausimą, kodėl toks sunkus patyrimas teko būtent man, jauniausiai dukteriai.“

Pašnekovės žodžiais, ji suprato, kad tokios patirtys ir išbandymai jai buvo duoti ne veltui. Mamos slaugymas labai suartino ją su mama ir pakeitė jas abi.

„Visą gyvenimą mama man ir mano seserims buvo labai reikli ir net griežta, – prisimena vilnietė. – Ji retai parodydavo mums švelnumą ir meilę, mokė mus darbštumo ir pareigingumo.“

Liga leido pažinti mamą iš visai kitos pusės.

„Būdama šalia mamos sunkiausiu jos gyvenimo metu, sulaukiau iš jos nuostabios meilės ir švelnumo, kurių negavau vaikystėje, – pasakoja Kristina. – Tai buvo tikra artimų žmonių sielų bendrystė, kuri mums abiem buvo labai svarbi.“

Pasak Kristinos, mamos slaugymas ir buvimas šalia jos sunkios ligos metu labai ją pakeitė.

„Aš tapau kitokia, – pastebi pašnekovė. – Pamačius tas kančias, man dabar labai norisi padėti sergantiems žmonėms, galėčiau juos slaugyti, padėti. Tikrai nebūtų baisu ar nemalonu. Po viso to, ką patyriau, jau nieko nebijau.“

Kristina labai norėjo atsidėkoti hospisui, kuris jai ir jos mamai padėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Norėjo, kad jos dovana hospisui būtų ypatinga. Netrukus ji atsitiktinai sužinojo apie ikonografijos užsiėmimus pranciškonų vienuolyne ir pradėjo juos lankyti. „Tapydama ikoną jausdavau neapsakomą palaimą, – dalijasi mintimis Kristina. – Tai mane dvasiškai labai sustiprindavo, nutolindavo išgyvenimus ir kančias, atsirasdavo naujų jėgų ir įkvėpimo...“

Po mamos mirties mergina pajuto didelį troškimą vėl sugrįžti prie ikonų tapymo.

Tuo metu ikonografijos grupė kaip tik pradėjo darbą prie Švč. Trejybės ikonos, kuri labai sudėtinga. Ši ikona Kristinai priminė sunkius išgyvenimus, kuriuos ji patyrė išlydėdama mamą. „Praleidau prie šios ikonos daugybę valandų, – prisimena Kristina. – Tai labai kruopštus, labai lėtas darbas, tačiau iš visos širdies norėjau jį atlikti.“

Pabaigusi tapyti ikoną, padovanojo ją hospisui.

„Iki šiol dažnai pagalvoju apie hospisą, prisimenu nuostabius žmones, kurie mums padėjo“, – pasakoja Kristina.

Laukia paramos

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama, prieinama visą parą. „Padėk sunkiai sergantiems žmonėms, skirk savo 1,2 proc. GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!“ – į visuomenę kreipiasi hospiso atstovai.

Daugiau informacijos apie teikiamas paslaugas ir tai, kaip pervesti šiai įstaigai dalį GPM, – bit.ly/VilniausHospisas.