LIETUVOS SENJORŲ REALYBĖ: NEKELIAUJA NE VIEN DĖL PINIGŲ TRŪKUMO

Senatvė daugelį užklumpa iš pasalų. Kaip gyvena šiandienos pensininkai ir ką jie pataria, pasakojama LNK reportaže.

„Sovietiniais laikais senjorai mažiau judėjo. Jokių vaikščiojimų, o dabar gana aktyvūs. Stengiamės likti sveiki, vaikščiot kuo daugiau. Tiesa, gal kai kurie neturi su kuo bendrauti, pabūti. Bėda, vienišiems žmonėms sunku. Reikia jaunosios kartos iniciatyvos“, – aiškino garbaus amžiaus praeivis.

„Specifinių veiklų neturiu, anūkus tik prižiūriu. Nuvažiuoju, pabūnu su jais, išleidžiu, jei kur reikia. Veiklos labai mažai turiu, kryžiažodžius sprendžiu, protmūšiuose dalyvauju“, – dalijosi pakalbinta moteris.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kai kuriems gali pasirodyti keista, kad vokiečių ar kitų vakarų Europos valstybių senyvi žmonės keliauja, o lietuviai tuo nelabai užsiima. Pasirodo, jog priežastys nėra vien ekonominės.

„Finansiškai gal ir galėčiau, bet turiu daug ligų. Pavyzdžiui, vasarą niekur negaliu keliauti, mano pakeliamas karštis gali siekti iki 20 laipsnių. Sveikata neleidžia“, – pasakojo pensininkė.

Kiti, nors ir nekeliauja, namie užsisėdėti nenori, užsiima menine veikla.

„Dalyvauju choro repeticijose. Sunku namie sėdėti. Reikia ir moralinio, ir materialinio palaikymo, o svarbiausia – sveikatos. Jei nėra sveikatos, jokie pinigai nepadės“, – teigė prie parduotuvės sutikta pensininkė.

O pavydėti vokiečių senjorams nėra ko, pasak vaikščiojančio senolio.

„Aš galvoju, kad vokiečiai pavydi šveicarams. Pastarieji juda daugiau ir gyvena ilgiau už vokiečius. O dar ilgiau gyvena japonai, kurie visą laiką juda ir mažai valgo“, – apie užburtą ratą aiškino vyriškis.

Veiklų tikrai yra

Senovės romėnų filosofas Seneka kadaise sakė, kad senatvėje nėra nieko baisiau kaip dykaduonystė ir tinginiavimas.

O šiandieninių senjorų užsisėdėjimą namuose lemia anksčiau vyravęs gyvenimo būdas.

Kyla klausimai, kam čia eiti, kam aš reikalingas, jau atgyvenau savo

„Nesam pratę eiti į viešumą, tapti matomi, bendrauti su nepažįstamais, tai tam tikras tabu“, – situaciją komentavo Lietuvos raudonojo kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ vadovė Rasa Stankevičienė.

Pasak R. Stankevičienės, senjorai nenori jaustis nereikalingi, visuomenės nurašyti asmenys.

„Kyla klausimai, kam čia eiti, kam aš reikalingas, jau atgyvenau savo. Toks ir požiūris“, – reziumavo R. Stankevičienė.

Senais žmonėmis per dieną netampama, o norint sulaukti orios senatvės, reikia rūpintis savimi.

„Svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, socialinė integracija. Tai daugelio dalykų puokštė, kuria turime rūpintis visą gyvenimą“, – pastebėjo R. Stankevičienė.

Kai kurie senjorai varžosi dėl tam tikrų kompleksų, teigia, kad neturi kur eiti, skundžiasi lėšų trūkumu.

„Savivaldybės juk organizuoja daug nemokamų renginių. Šios veiklos tikrai nėra vien didmiesčiuose, jos organizuojamos ir mažesniuose miesteliuose. Tikrai paieškojus informacijos galima veiklų“, – drąsino R. Stankevičienė.

Mažai kalbama apie emocinę sveikatą. Kai žmogus pavargsta emociškai, tampa prastas ir nestabilios emocinės būsenos, prarandamas noras judėti, sveikai maitintis, apskritai kažką veikti.

„Rūpinkimės savimi ir viskas bus gerai“, – tvirtino R. Stankevičienė.