SU DONORO ŠIRDIMI GYVENANTI A. ŠTARAITĖ: KAI PATS STENGIESI, IR DIEVAS PADEDA
„Aš labai norėjau gyventi. Dariau viską, kad kuo ilgiau išlikčiau sveikesnė, tvirtesnė“, – sako Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos (ŠNSA) prezidentė Aistė Štaraitė. Metus ji gyvena su donoro širdimi. Ir skleidžia žinią apie kartais netikėtai užklumpančią ligą – širdies nepakankamumą.
Patyrė šoką
Energinga jauna moteris širdies nepakankamumu susirgo prieš šešerius metus gyvendama Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tuomet neturėjo nė 30 metų. Simptomai buvo netipiški: pradėjo sausai kosėti, staiga ėmė augti svoris. Per porą mėnesių priaugo 8 kg, nors nei gyvenimo būdas, nei mityba nepasikeitė. Nerimą kėlė ir ramybės būsenoje 100 dūžių per minutę neretai siekdavęs pulsas. Širdies nepakankamumas Aistei diagnozuotas ne iš karto – gydytojo patarta, kelis mėnesius Dubajuje ji tik žolelių arbatomis gydėsi tariamą peršalimą. Savijauta vis blogėjo. Po poros savaičių jau nebegalėjo atsigulti – nuo skysčio plaučiuose pradėdavo dusti. Kosulys intensyvėjo, sutriko miegas, virškinimas, dingo apetitas, jautė silpnumą.
Kai pulsas ramybės būsenoje pasiekė 160 dūžių per minutę, moteris atsidūrė ligoninės priimamajame. Ten ir išgirdo diagnozę – širdies nepakankamumas. Širdis buvo kone dvigubai išsiplėtusi ir vos funkcionavo.
„Išgirdus diagnozę mane ištiko šokas. Nežinojau, ko griebtis, ką daryti. Atrodė, kad gyvenimas baigiasi. Tuo momentu nebebuvo jokios motyvacijos gyventi – buvo labai sunku, – prisimena Aistė. – Paskui po truputį stojausi ant kojų, mokiausi gyventi kitaip – daug lėčiau, atsargiau. Suvokiau, ką reiškia būti bejėgei. Nenorėjau, kad tai tęstųsi visą gyvenimą, ir dariau viską, kad taip nenutiktų.“
Plakė dirbtinė širdis
Grįžus į Lietuvą ir pradėjus vartoti Santaros klinikų kardiologų skirtus vaistus, situacija laikinai pagerėjo. Tačiau organizmas greitai prie jų priprato – Aistės būklė vėl ėmė smarkiai blogėti. Mergina atsidūrė ligoninės reanimacijoje. Ji prisimena, kad tuo metu vos galėdavo įkvėpti – plaučiai buvo pilni skysčių. Tapo aišku: būtina širdies transplantacija. Kad Aistė sulauktų tinkamo donoro ir jo laukdama bent kiek sustiprėtų, nuspręsta implantuoti dirbtinę širdį.
Po sudėtingos operacijos buvo implantuotas mažas aparatėlis, nuo kurio per pilvą į organizmo išorę vedė laidas, tvirtinamas prie dviejų baterijų. Jas Aistė visada nešiodavosi su savimi – iš viso apie 3 kg įrangos. Nuolat nešiojant tokį svorį, iškrypo stuburas – ėmė varginti nugaros skausmai. Dėl išvesto laido Aistė vaikščiojo su atvira pilvo žaizda ir jai grėsė infekcijos rizika. Be to, persekiojo nerimas, ar dirbtinė širdis nesustos. Tačiau, laukdama širdies transplantacijos, Aistė stengėsi nepasiduoti blogoms mintims ir gyventi kuo sveikiau: kasdien mankštindavosi, atlikdavo tempimo pratimus, daug vaikščiodavo, kelis kartus per savaitę eidavo į sporto klubą.
Ji sako visada buvusi atsakinga pacientė. Į vaistų vartojimą žiūrėjo netgi pedantiškai. „Kartą vizito pas gydytoją metu suskambo priminimas, kad turiu išgerti vaistus. Atsiprašiau gydytojos ir nurijau tabletę. Gydytoja nusijuokė: jokio skirtumo, ar vaistus išgersiu dabar, ar po 5 minučių. Pasakiau, kad man reikia išgerti dabar, ir viskas“, – situaciją gydytojos kabinete prisimena Aistė.
Galėjo nebesugrįžti
Lemtingo skambučio, kad atsirado donoro širdis, ji sulaukė praėjusių metų pavasarį. Važiuodama į operacinę, Aistė suprato, kad iš jos gali nebesugrįžti. Tokių operacijų rizika labai didelė – tik apie pusę jų būna sėkmingos, tačiau ji pasikliovė medikais ir likimu.
Kai dešimt valandų trukusi operacija baigėsi sėkmingai ir Aistė, pabudusi po narkozės, pajuto savo krūtinėje stipriai plakančią donoro širdį, išgyveno euforiją. Tada ėmė vykdyti sau duotą pažadą – džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir padėti kitiems.
Susirgusi širdies nepakankamumu, informacijos apie šią ligą Aistė laukė ne tik iš gydytojų lūpų – ir pati savarankiškai ieškojo internete, patikimose interneto svetainėse.
„Suvokiau, kad, kaip pacientė, žinau nemažai. Atėjo noras dalytis šiomis žiniomis su kitais, kalbėti su jaunimu. Juk širdies nepakankamumu serga ir jauni žmonės“, – sako Aistė.
Kuo giliau ėjau į gyvenimo nežinomybę – dirbtinė širdis, transplantacija, tuo labiau norėjau gyventi.
Iš savo patirties ji žino: ši diagnozė sukrečia, kartais net atima norą gyventi. Dar sunkiau, kai nėra su kuo apie tai pasikalbėti. Siekdama, kad žmonės, kuriems diagnozuota ši liga, neliktų vieniši, Aistė kviečia juos burtis į bendruomenę, bendrauti. Atkreipia dėmesį į tai, ką žmogus pats turėtų padaryti dėl geresnės savo sveikatos.
„Sveikatos už pinigus nenusipirksime. Galime tik saugoti save, bendradarbiauti su gydytojais ir siekti, kad bendri rezultatai būtų kiek įmanoma geresni“, – įsitikinusi Aistė.
Svarbu tikrintis sveikatą
Pašnekovė primena: labai svarbu – profilaktiniai sveikatos patikrinimai. „Mes, lietuviai, pas gydytoją einame tada, kai sveikata jau tikrai labai prastai. Širdies ir kraujagyslių ar onkologinių ligų prevencinėmis programomis net vyresnio amžiaus žmonės ne visada pasinaudoja. Tačiau, norint užbėgti ligai už akių, net sveikieji periodiškai turėtų pasitikrinti sveikatą“, – sako ji.
Stengiantis anksti diagnozuoti širdies ligas, ji pataria pirmiausia išsiaiškinti, ar šiomis ligomis nėra sirgę šeimos nariai, artimi giminaičiai. „Nemažai širdies ligų perduodamos iš kartos į kartą, tačiau iškyla rizika, kad jaunam žmogui jos gali būti laiku nediagnozuotos, – remdamasi asmenine patirtimi pasakoja Aistė. – Pakenkti širdžiai gali ir išoriniai veiksniai – stresas, netinkamas gyvenimo būdas, dažnas persivalgymas, nesveika mityba, rūkymas, alkoholis.“
Pasak jos, siekiant išvengti minėtų ligų, reikėtų pakankamai ilsėtis, vengti streso, būti fiziškai aktyviam: kuo daugiau mankštintis, judėti. Tie, kurie jau serga, sveikatai, savo psichinei ir fizinei gerovei turėtų skirti didesnį dėmesį, gyvenantys nesveikai – pakeisti gyvenimo būdą.
„Yra sakančių, kad tai neįmanoma. Pvz., žmogus sako: aš negaliu mesti rūkyti, ir viskas. Arba negaliu numesti svorio. Tačiau visi žinome, kad tai įmanoma. Aišku, reikia valios pastangų. Motyvuotiems žmonėms tai pavyksta pasiekti“, – pirmiausia, pašnekovės žodžiais, pats žmogus turėtų norėti gerai jaustis, būti sveikesnis.
Aistė prisimena – kai sirgo, blogai jautėsi, jos tikslas buvo būti sveikai: „Mačiau, kad sirgdama tampu praktiškai visiškai neveiksniu žmogumi. Kad susigrąžinčiau bent minimalią gyvenimo kontrolę, galėčiau realizuoti bent minimalius savo tikslus, svajones, turėjau būti sveika. Noras neprarasti savo gyvenimo kontrolės skatino kažką daryti: keisti mitybą, daugiau užsiimti fizine veikla, judėti, vaikščioti, rūpintis emocine būkle. Norėjau pasiekti tam tikrą rezultatą ir dariau viską, kad jį pasiekčiau. Ir pasiekiau – kiek įmanoma sustiprinau savo fizinę sveikatą.“
Laikosi principų
Antrus metus gyvendama su donoro širdimi, A.Štaraitė laikosi tų pačių principų: neturėti žalingų įpročių, maitintis sveikai, kiekvieną dieną judėti. „Žinoma, būna, kad pasilepinu ir suvalgau desertą. Bet tortų kiekvieną dieną tikrai nevalgau“, – šypsosi Aistė.
Ji pastebi: visuomenei trūksta žinių apie fizinį aktyvumą kaip palaikantį širdies veiklą, nutolinantį tam tikrų ligų progresavimą.
„Žmonėms paprastai tai sunkiai suprantama: kaip čia specialiai judėsi, jei sergi ir vos pajudi. Tačiau visi žinome, kad širdis taip pat yra raumuo. Tam, kad jis būtų stipresnis, reikia jį treniruoti. Judėti nereiškia, kad būtina kilnoti 100 kg štangas. Mėgėjams, pradedantiems, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis to daryti tikrai nereikia. Fizinis aktyvumas – tai bent 15–20 minučių pasivaikščiojimas, jeigu galima – šiek tiek spartesniu žingsniu“, – palygina Aistė.
Pasak jos, vieną savaitę kasdien išeinant 15 minučių pasivaikščioti, antras toks pasivaikščiojimas jau bus per lengvas – norėsis eiti 30 minučių. Taip gerės širdies raumens darbas, ištvermė.
„Tas pats ir dėl maisto. Iš pradžių gal sunku pereiti prie sveikesnių produktų, pradėti daugiau maisto gaminti namuose, bet ilgainiui žmogus tuo tik džiaugiasi“, – sako Aistė.
Ji apgailestauja, kad edukacijų apie sveiką ir nesveiką maistą, lengvai prieinamos informacijos apie tai, kokius produktus su kuo derinti, trūksta. ŠNSA prezidentė ragina nepamiršti, kad apie sveiką mitybą galima pasitarti su gydytojais, dietologais, sporto treneriais.
Suvokiau, ką reiškia būti bejėgei. Nenorėjau, kad tai tęstųsi visą gyvenimą, ir dariau viską, kad taip nenutiktų.
Tobulėjo ir keitė
„Aš labai norėjau gyventi. Tai buvo pagrindinis mano tikslas pastaruosius šešerius metus. Dėkodama savo donorui, dabar galiu pasidžiaugti, kad esu sveika ir stipri. Susirgusi širdies nepakankamumu, kiekviename etape (medikamentinis gydymas–dirbtinė širdis–transplantacijos laukimas–gyvenimas su donoro širdimi) aš tobulėjau ir vis kažką keičiau. Kuo giliau ėjau į gyvenimo nežinomybę – dirbtinė širdis, transplantacija, tuo labiau norėjau gyventi. Kitaip tariant, kuo mažiau šansų buvo išgyventi, tuo labiau norėjau gyventi. Kuo labiau norėjau gyventi, tuo daugiau dėmesio kreipiau į tai, kas padeda išgyventi, išlikti sveikesnei“, – pasakoja Aistė.
Po širdies transplantacijos ji geria imunosupresinius – organizmo imunitetą slopinančius – vaistus. To reikia, kad jis kaip svetimo organo neatmestų donoro širdies.
„Mano imuninė sistema slopinama, todėl, jei į organizmą patektų vienoka ar kitokia nepageidaujama bakterija arba kas dar pavojingiau – virusas, jis silpniau su jais kovotų. Vadinasi, aš turiu ypač saugotis, kad tų bakterijų, virusų į mano organizmą patektų kuo mažiau. Dabar, po širdies operacijos, stengiuosi labai gerai nuplauti vaisius ir daržoves. Žalios mėsos, žalios žuvies nevalgau. Stengiuosi maitintis kuo natūraliau, rinktis ūkininkų užaugintas daržoves, mėsą, kiaušinius. Dažniausiai maistą gaminu pati. Žinoma, būna, kad ir restorane pavalgau. Tada renkuosi blankesnio skonio patiekalus. Paprastai pasakau, kad kepsnį gerai iškeptų ar nebertų druskos“, – pasakoja jos visiškai atsisakiusi Aistė.
Tai padarė sužinojusi, kad druska sulaiko organizme skysčius. Tada širdies nepakankamumo simptomai dar labiau išryškėja – širdžiai tampa sunkiau dirbti. „Jautiesi apsunkęs, sunkiau kvėpuoti, gali net prasidėti dusulys“, – simptomus prisimena ŠNSA prezidentė.
Dabar daug sveikesnė
„Yra toks posakis: kai pats stengiesi, ir Dievas padeda. Aš tikrai stengiausi išgyventi ir būti kuo stipresnė, sveikesnė. Paskui pats gyvenimas ar Dievas viską sudėlioja tam tikra vaga. Atsirado donoras. Operacija. Organizmas neatmetė donoro širdies. Aš gyvenu ir esu daug sveikesnė nei iki operacijos. Džiaugiuosi gyvenimu, kiekvieną dieną mintyse už jį padėkoju ir savo širdies donorui, ir jo šeimai“, – savo poziciją atskleidžia pašnekovė.
Rugsėjo 29 d., minint Pasaulinę širdies dieną, A.Štaraitės vadovaujama ŠNSA ruošiasi išleisti ir išplatinti dokumentą. Juo siekiama atkreipti dėmesį į tai, ką, gerindamas širdies sveikatą, gali padaryti pats žmogus, prisiimdamas atsakomybę už savo būklę ir siekdamas bendradarbiauti su sveikatos priežiūros sistema, tam kad Lietuvoje sumažėtų hospitalizacijų ir mirčių dėl širdies nepakankamumo.
„Apie tai, ar gyvename taip, kaip turėtume, susimąstome tik tada, kai atsiduriame prie mirties slenksčio. To patirti nelinkėčiau niekam. Linkiu keisti gyvenimo būdą, pradėti gyventi sveikiau. Pasinaudokite tai patyrusių žmonių patarimais. Sveikata – svarbiausias dalykas gyvenime. Verta ja pasirūpinti. Visiems ligoniams linkiu atrasti norą keisti savo gyvenimą ir apskritai norėti gyventi“, – sako Aistė.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
14 komentarai -
BNS inf.3 komentarai -
9 komentarai
tomas