Žolintė D. Kunčienė: gamta yra ir gydykla, ir mokykla | KaunoDiena.lt

ŽOLINTĖ D. KUNČIENĖ: GAMTA YRA IR GYDYKLA, IR MOKYKLA

Danutei Kunčienei – 68-eri. Prieš penkerius metus ji nusprendė palikti savo daugelį metų puoselėtus namus Kaune ir susikurti naujus Palangoje. 40 metų sveiką gyvenimo būdą propaguojanti Lietuvos sveikuolių sąjungos narė sako, kad gyvenant prie jūros neįmanoma pasenti.

– Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur, metams bėgant, dingsta žmonių energija?

– Dažnai koją pakiša nemokėjimas savęs išreikšti. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina, pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet, kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, eina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdo. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „Aš senas“, „Aš negražus“. Netinkamos mintys yra dideli teršalai. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greitai nepasens.

– Kadaise LRT nominacijoje „Už gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolės vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti?

– Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas padrėkinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Svarbiausia – šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, tarp jų bus labai daug gražiai subrendusių.

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Veiduose švyti išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Tos močiutės  nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenusios karus, nepriteklių, badą, bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosime!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. Visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn, – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

– Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

– Kai suėjo 40 metų, buvo nerimo. Nuo 50-ies atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas juk čia laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar graži kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės negadina veido.

Būdama 33-ejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda Dievas tokių išbandymų, kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo Sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Tačiau spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

– Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

– Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Tačiau visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, skaito knygas, eina šokti ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Tačiau ir praeina – čia nereikia įstrigti. Man labai padeda smalsumas. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Tačiau kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Manau, kad ir šeimoje gyvendamas gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas – savo trobos gale. Nėra susikalbėjimo. Visada sakau, kad pirmiausia reikia kalbėtis širdimi.

Aš labai rekomenduočiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai puiki emocinė savigyda. Kaip gera, kai gali padėti, duoti.

Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystėje gyvenančios močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o paskui prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką.“ Ir planas pavyko – Anelė užsišnekėjo ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

– Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo ydingiausi ir labiausiai trukdantys lengvai senatvei?

– Kai vaikštau po 15 km prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame tarp elektros įkrovos – tarp prietaisų, kištukinių lizdų. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūname ant žemės.

Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi, žmonės pradeda kitaip jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti, ir dėl to jautėsi praradusi 20 savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man.“ Taip norisi tada kažką padaryti, kad  atvertum jų širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Žmogus pamato, kad tu jam nusilenkei, ir tave kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonių širdyse yra sukietėjimų, kurie po tokių patirčių paminkštėja.

Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Išvada

Nukvakę tos mūsų rašeivos..visai nukvakę..

Žurnaliūgos,baikit

tyčiotis iš lietuvių kalbos.Gal čia kokia globalistų "zadanija?"

D.

Na ir "naujadarai" mūsų "žurnalistų" ! "Žolintė"... Tai ir "durnintė", ir "ligonintė" , ir "melžėjintė" ir t.t. ? Ko gero, J.Jablonskio, K.Būgos ir kitų kalbininkų jau sutręšę kauleliai iš siaubo šokinėja kapuose !
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS