DVIRATININKAI LYG FRONTE: AUKAS SKAIČIUOJA KASDIEN

Kiekvieną pavasarį į gatves pasipila tūkstančiai dviratininkų. Vieni jų – atsakingi ir patyrę eismo dalyviai, kiti elgiasi taip, lyg gyventų amžinai. Policijos pareigūnai fiksuoja pažeidimų ir avarijų rodiklius, liudijančius, kad važiavimo dviračiais kultūra mūsų šalyje vis dar nekokia.

Oro pagalvių neturi

Dviračiai – kasmet Lietuvoje populiarėjanti transporto priemonė. Didėjančios spūstys miestuose, aštrėjanti parkavimo problema, brangstantys degalai ir remontas skatina miesto gyventojus ieškoti automobilio alternatyvų. Kai kurie jų persėda į viešąjį transportą, o šiltuoju metų laiku renkasi dviračius ir elektrinius paspirtukus.

Žvelgiant iš tvarumo perspektyvos, mažėjantis automobilių srautas yra gera žinia, bet pastebima ir nerimo ženklų. Kiekvienais metais pareigūnai Lietuvoje fiksuoja šimtus eismo įvykių, kuriuose dalyvauja dviratininkai. Dar didesnė dviratininkų nelaimių dalis policijos suvestinėse nefiksuojama, tad apie tikrąjį problemos mastą lieka tik spėlioti.

Dviratininkas, panašiai kaip ir pėsčiasis, yra itin pažeidžiamas eismo dalyvis. Susidūrimo su automobiliu atveju elementarūs fizikos dėsniai yra ne jų naudai.

Saugaus eismo specialistų teigimu, nors saugumo reikalavimai vienodai galioja visiems eismo dalyviams, dviratininkai jų turėtų laikytis kur kas griežčiau nei automobilio vairuotojai.

„Dviratininkas, panašiai kaip ir pėsčiasis, yra itin pažeidžiamas eismo dalyvis. Susidūrimo su automobiliu atveju elementarūs fizikos dėsniai yra ne jų naudai – jų nesaugo nei masė, nei apsauginės konstrukcijos, nei oro pagalvės“, – perspėjo asmens draudimo rizikų vertintojas Andrius Žilėnas.

Girtumas – kaip epidemija

Didele problema, ypač provincijos keliuose, tampa dviratininkų neblaivumas. Praėjusiais metais policijos pareigūnai nustatė net 5 071 dviračio vairuotoją, kuris važiavo neblaivus.

Iš jų 2 544 nustatytas nuo 0,41 iki 1,5 promilės girtumas, dar 2 531 – 1,51 promilės ar didesnis. Palyginkime: pernai girtumas nuo 0,41 iki 1,5 promilės nustatytas 4 585 automobilių vairuotojams.

Skaičiai atrodo dideli, tačiau, įvertinus ankstesnius metus, jie rodo, kad situacija keičiasi į gerąją pusę. Pavyzdžiui, 2018 m. vien 0,41–1,5 promilės girtumas nustatytas 4 347 kartus. 4 137 kartus – daugiau nei 1,51 promilės. Tais pačiais metais autotransporto vairuotojų, kuriems nustatytas 0,41–1,5 promilės girtumas, buvo 2 870.

Pasak Lietuvos kelių policijos tarnybos vadovo Vytauto Grašio, tokius didelius neblaivių dviratininkų skaičius lemia atsakomybės stoka ir požiūris į savo gyvybę. Dviračiu važiuojantis žmogus tarsi jaučiasi savo likimo šeimininku, nes veža tik pats save, o ne keleivius.

„Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad neatsakingas dviratininko elgesys kelyje yra toleruotinas ir tinkamas. Juk jis sukelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams. Tokiems „drąsuoliams“ šeima, draugai, visuomenė neturi leisti važiuoti nei automobiliu, nei jokia kita transporto priemone. Jeigu reikia, į pagalbą būtina kviesti pareigūnus“, – patarė V. Grašys.

Poslinkiai regionuose

Alkoholis prieš sėdant ant dviračio – ne vienintelė nuodėmė, kuri prišaukia nemalonumų. Per praėjusius metus 445 dviratininkai nesilaikė važiavimo tamsiuoju paros metu saugos reikalavimų, 980 nepaisė kelio ženklų, o 107 ignoravo eismo reguliavimo signalus.

Iš 216 įskaitinių eismo įvykių, kuriuose dviratininkai pripažinti kaltininkais, beveik 15 proc. jų buvo neblaivūs. Sužalojimų patyrė 400 dviratininkų, žuvo penki.

Policijos pareigūnai teigia, kad šalies regionuose dviratininkai tampa drausmingesni, tačiau prasižengėlių gretos retėja ne taip greitai, kaip norėtųsi.

„Pastebime, kad daugėja dviračiais važinėjančių jaunų šeimų, vaikai mokomi dėvėti apsaugos priemones: šalmus, šviesą atspindinčias liemenes, atšvaitus. Tokią tendenciją pastebime ir kaimiškose vietovėse. Tiesa, vyresnio amžiaus žmonės į šias saugumo priemones dažniau linkę žiūrėti pro pirštus. Be to, daug žmonių vis dar neskiria pakankamai dėmesio dviračiui, kad jis būtų tvarkingas ir saugus“, – aiškino Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Asta Šuminienė.

Jos teigimu, mažesniuose miestuose dviratininkai dažniau atsakingai elgiasi pėsčiųjų perėjose, yra linkę nulipti nuo dviračio. Parkuose, gatvėse, kur dviračių takai kertasi su pėsčiųjų takais, jie signalu įspėja pėsčiuosius. Jei nuo namų iki mokyklos veda patogūs dviračių takai, priemiestyje gyvenantys moksleiviai į mokyklas dažniau važiuoja dviračiais arba paspirtukais.

Ne visos traumos įskaitinės

Nors statistika ir pareigūnų matomi pokyčiai rodo, kad dviratininkų sąmoningumas auga, Lietuvoje šiltuoju metų laiku kasdien sužalojimų kelyje patiria vidutiniškai daugiau nei vienas dviratininkas.

„Tai tik skaičiai iš įskaitinių įvykių suvestinės, kuri nevertina susižalojimų, patiriamų be kitų eismo dalyvių įsikišimo. Mūsų duomenys rodo, kad dviratininkų traumos, patiriamos policijos fiksuojamuose eismo įvykiuose, iš tiesų tėra ledkalnio viršūnė“, – atskleidė BTA draudimo bendrovės atstovas A. Žilėnas.

Įskaitiniai įvykiai, kuriose dviratininkai patiria traumų dėl susidūrimų su automobiliais ar kitais eismo dalyviais, bendrovės statistikoje sudaro vos apie 3 proc. visų dviratininkų patiriamų sužalojimų.

Kenčia galūnės

Kur kas dažnesnė situacija, kai dviratininkas griūva pats dėl kelio defektų, pavyzdžiui, duobių, išsikišusių plytelių, nepamatuotos drąsos, netikėtų kliūčių ar kitų priežasčių.

Aukos: pernai vien oficialiai užfiksuotuose eismo įvykiuose sužalo jimų patyrė 400 dviratininkų, penki – žuvo. V. Kopūsto / BNS nuotr.

„Labai svarbu, kad dviratininkai įvertintų savo pažeidžiamumą ir neignoruotų elementarių saugumo priemonių – bent jau šalmų, šviesą atspindinčių liemenių ir žibintų – naudojimo. Leidžiantis į rizikingesnes pramogas, pavyzdžiui, kalnų dviračiais, būtinai reikėtų naudoti ir galūnių apsaugas“, – patarė A. Žilėnas.

Dažniausiai patiriamos dviratininkų traumos – galūnių kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai. Įprastai krintant bandoma remtis rankomis, tad natūralu, kad pirmiausia kenčia būtent jos – patiriama plaštakų plėštinių sužalojimų, delno, dilbio, žasto kaulų lūžių. Neretai pasitaiko ir raktikaulių lūžių. Kiek rečiau diagnozuojami kojų sužalojimai. Įprastai tai nutinka dėl skaudaus kontakto su dviračiu griūvant.

Griūvant neretai sužalojama ne viena kūno dalis, todėl draudimo išmoka gali siekti ir ne vieną tūkstantį eurų. BTA bendrovės statistika rodo, kad praėjusiais metais dviračiu važiavusiems ir susižalojusiems asmenims buvo išmokėta beveik 8 tūkst. eurų, kitam nukentėjusiam – beveik 4 tūkst. eurų.