Kaip interviu Eltai sakė D. Dargis, dirbdamas žiniasklaidoje jis negalėjo publikuoti tyrimų, kuriuose figūruoja visiems Lietuvoje gerai žinomi asmenys. Kas kita - knygos, kurias jis pats rašo, leidžia ir platina.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“, kuriose aprašomos Dariaus Mockaus, Raimondo Kurlianskio, Eligijaus Masiulio, Artūro Zuoko, Vytauto Bako, Lydos Lubienės, Arvydo Stašaičio, Vlado Laurinavičiaus, Vaidoto Jankausko, Romo Zakarevičiaus istorijos - septintoji buvusio Eltos bendradarbio D. Dargio knyga, parašyta per beveik 9 metus.

- Kodėl šių asmenų istorijos aktualios prieš Europarlamento ir vietinius rinkimus?

- Nes mes galim sužinoti tiesą apie žmones iš tam tikrų verslo grupių, kurie realiai, mano akimis, valdė ir iki šiol tebevaldo Lietuvą.

Iš knygos gali susidaryti įspūdis, kad dominuoja du koncernai, turintys didžiulę įtaką ir sukantys milijardines sumas. Jeigu labai norėtų, šitie koncernai nupirktų Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Ir tai - ne pinigai alkoholio dėžutėje, kuri išvirto į didžiausią korupcijos bylą Lietuvoje.

- Dabar jos herojus - kandidatas į Klaipėdos merus.

- Su E. Masiuliu kalbėjomės vasarą ir jau tada juokais pasakiau, kad jis gali eiti į Klaipėdos merus. Taip ir atsitiko.

- Knygoje kalbinamas kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda užsimena, kad Lietuvos šešėlinės ekonomikos dalis siekia 25-30 proc.

- Mane taip pat nustebino ši jo frazė. Pats asmeniškai manau, kad Lietuvoje yra apie pusė žmonių, kurie turi nelegalių pajamų, atsiskaitinėja vieni su kitais grynais nemokėdami mokesčių, ypač nekilnojamojo turto srityje.

Vieša paslaptis, kad žmonės grynais perka namus, butus, kotedžus, žemės sklypus. Besisukantys šiame sektoriuje man kalba apie lagaminus grynų.

Kita dalis Lietuvos skursta, ir man labai gaila tų žmonių. Engiamas jaunimas už menkus pinigus turi paromis kepti picas ir valyti stalus. Žiauri eksploatacija ir todėl savotiškai pateisinu žmones, kuriems nervai neatlaiko, todėl spjauna į viską ir emigruoja iš Lietuvos.

Masinė narkotikų prekyba, kontrabanda, kiti nusikaltimai, apie kuriuos rašau savo knygose, daromi dėl pinigų, kurie sąžiningai labai sunkiai uždirbami, turint omenyje algas.

- Tačiau nebėra, kaip nepriklausomybės pradžioje, kai viskas buvo paremta džiunglių įstatymais?

- Mano knygose taip pat atspindimas šis įdomus laikotarpis. „Bičai“, kurie tuomet atrodė labai agresyviai, šiandien yra tapę pajuokos objektais. Galima sakyti, tokių net nėra. Civilizuodamasi visuomenė privertė keistis ir juos.

Šiandieninio nusikalstamo pasaulio veikėjų stiliukas - barzdos, paauginti plaukai, ne gariūninė, o vakarietiška išvaizda.

Vadinamųjų „ikiteisminių“ pūstų striukių taip pat mažiau. Žmonės keliauja po Europą, pasaulį ir stengiasi neišsiskirti iš aplinkos, kad nepelnytų tarnybų dėmesio, kurio nepageidauja.

Tikrai turtingi, išsilavinę žmonės išoriškai neišsiskiria iš kitų, ir apie tai taip pat rašau savo knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“. Net ir nusikalstamo pasaulio lyderiai pamažu atsisako demonstruojamos prabangos.

- Sveikuoliškumas taip pat rado sau vietos knygoje. Ar galima sakyti, kad jis tampa mada?

- Taip. Turtuoliai įsivaizduoja gyvensią 150 metų, labai rūpinasi savo formomis ir sveikata. Akivaizdus noras ilgai, sveikai gyventi, narkotikais, gėrimais nealinti savęs.

Bronislovo Lubio epocha, kai atėjus į susitikimą būdavo įprasta išgerti po 50 gramų už seną pažintį ar kad lauke šalta - traukiasi. Kitos sovietinės nomenklatūros mados taip pat praranda aktualumą.

Kiek žinau, rimtų problemų verslininkai Lietuvoje net nebesprendžia.

- Kiek tiesos, kad pirmas milijonas - kruvinas?

- Nenorėčiau tvirtinti, kad pirmieji milijonai būtinai kruvini. Gal dažniau kažkas kažką apgavo, kažkas kažkam labiau pasisekė, pavyko pasinaudoti galimybėmis ir uždirbti didžiulių pinigų.

Atkreipčiau dėmesį, kad šiandieniniai turtingiausi, žinomiausi žmonės kažkada patys kentėjo nuo reketininkų, tačiau dalis tų, kuriems pavyko labai aukštai iškilti, vadovaujasi tuo pačiu principu, spausdami politikus, verslininkus, konkurentus. Naudoja tas pačias kontrolės priemones, tik aukštesniu lygiu.

Didžioji dalis žmonių, kuriuos aprašau, yra azartiškos asmenybės. Ir dažnai tikslas - pats procesas, o ne vien pinigai.

Kita vertus, juokinga matyti iškilusius verslininkus, kurie žaliam jaunimui konferencijose kalba, kaip tapti sėkmingais, bet nutyli juodąją savo istorijos pusę. Būtų daug įdomesni atskleisdami viską, kokias aferas prasukinėjo ir prasukinėja dabar.

- Kaip tik jas ir aprašote savo knygose. Kodėl?

- Yra didelis noras visuomenei pasakyti visą tiesą. Dar dirbant žiniasklaidoje man būdavo pikta, kai užčiuopdavau rimtą problemą, už kurios slypėdavo konkretūs žmonės, bet negalėdavau apie juos rašyti, nes vieni ar kiti bendrauja su tavo šefo šefu, partneriu ir pan.

Būdavo pikta žinoti, kad žmogus įklimpęs, pažeidinėja visuomenės interesus, o tu, norėdamas išsaugoti savo darbo vietą, tiesiog nesiimi temos.

- Šia prasme geriau dirbti sau?

- Taip. Pats rašydamas, leisdamas ir parduodamas knygas aš esu absoliučiai laisvas.

Šiandien tu gali pats išsileisti ir pardavinėti knygas. Nors kai pasirodė „Tikroji Daktarų istorija“ knygynuose ją pardavinėjo iš po prekystalio. Ji buvo super perkama, bet pačiame Vilniaus centre esančio knygyno darbuotojoms buvo ne lygis pardavinėti knygą su bandito atvaizdu ant viršelio. Pirmi metai buvo tokie, o šiandien „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ - perkamiausių knygų dešimtuke.

Man patinka viešinti negeroves, padaryti tai, ko kiti žurnalistai galbūt neturi galimybių dėl pernelyg intensyvaus darbo viešinant kasdienes aktualijas.

Iškalbingos nuotraukos, publikuojamos knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“. Pavyzdžiui, kadrai, kaip dar nepašarvojus B. Lubio, jo žmona tikrina seifus. Ši istorija verta filmo scenarijaus. Ji mane iš žmogiškosios pusės labai sukrėtė. Iki šiol nesuprantu, kaip mirus artimiausiam žmogui, sugalvoti apvažiuoti visus vyro darbo kabinetus Klaipėdoje, Jonavoje ir Vilniuje.

- Koks važinėjimo tikslas?

- Kaip teigia artimieji, surasti testamentą, kurio, beje, iki šiol nėra. Tikimės, ir šią istoriją pavyks atskleisti. Jau bendravau su nemažai B. Lubio artimųjų, kurie, jo našlės pageidavimu, turėjo palikti garsųjį koncerną.

- Negali būti, kad ponia Lyda nematė savo nuotraukų knygoje. Kokios to pasekmės jums?

- Pamatė ir reagavo. Kaip - tegu istorija nutyli.

Buvau gavęs informacijos iš labai patikimų šaltinių, kad norėta su manimi pasiaiškinti santykius teismuose. Tačiau aš dėl to nė trupučio neišgyvenu.

Jau turiu patirties. Kai buvo išleista pirmoji mano knyga, Henriko Daktaro šeima bandė tampyti po teismus. Procesai truko 6-7 metus, o per tą laiką pardavėme per 50 tūkst. knygos „Tikroji Daktarų istorija“ egzempliorių. Jie nieko nelaimėjo, nes aš informaciją renku ir pateikiu tik teisėtais būdais, faktus tikrinu ir jų neiškraipau.

Manau, kad žmonėms reikia dokumentikos, patikrintų faktų, tiesos, o ne beletristikos. Žmonės žino mane kaip tikrų istorijų tyrinėtoją ir skleidėją. Todėl rašysiu dokumentines knygas, o ne grožinę ar istorinę literatūrą.

Apie kiekvieną personažą būtų galima parašyti po atskirą knygą. Deja, apie pačius įtakingiausius jų aplinka ypač nelinkusi kalbėti.

- Tikras, nenugrimuotas verslo pasaulis - koks jis?

- Toks, kokį aprašau šioje knygoje. Vienu sakiniu neapibendrinsi. Aprašiau 13 skirtingų visiems gerai žinomų figūrų, aplink kurias viskas sukasi.

Knygos pabaiga nėra niūri. Nors pradedu nuo laukinių 1990-ųjų, pabaigoje rašau apie du naujųjų technologijų verslo pasaulio atstovus jaunuolius, kurie iš Prienų garažo taip pakilo, kad buvo netgi pakviesti į „Apple“ sceną Amerikoje pristatyti savo programėlę. Tai visiškai naujos kartos atstovai - milijonieriai, turtus susikrovę ne suktai, o savo protu.

Apie kiekvieną personažą būtų galima parašyti po atskirą knygą. Deja, apie pačius įtakingiausius jų aplinka ypač nelinkusi kalbėti. Rinkdamas medžiagą apie Darių Mockų, Nerijų Numavičių, kitus, apklausiau šimtus žmonių, bet tik keli sutiko plačiau apie juos pasakoti. Bijo. Kodėl - jie patys geriausiai žino atsakymus.

***

Septintoji rašytojo, žurnalisto D. Dargio knyga „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ praskleidžia Lietuvos verslo užkulisius, atsakydama į klausimą, kas iš tiesų valdo šalį, rašoma anotacijoje.

Lietuviškasis „Kortų namelis“ - taip būtų galima apibūdinti be užuolankų pasakojamas istorijas apie tai, kaip veikia stambiausi Lietuvos verslai ir kokie jų santykiai su valstybės bei valdžios institucijomis. Už blizgaus visuomenės galingųjų gyvenimo slepiasi intrigos, spaudimas partneriams, susidorojimas su konkurentais, valstybės institucijų išnaudojimas.

D. Dargis gimė Kaune, studijavo socialinius mokslus, nuo 1995 m. dirbo svarbiausiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, o 2010 m. debiutavo kaip rašytojas - atskleidė Daktarų šeimos paslaptis. Ši knyga susilaukė itin didelio susidomėjimo - buvo išpirkta 50 tūkst. jos egzempliorių. Šiandien parduota per 100 tūkst. D. Dargio knygų, kai kurios jo papasakotos istorijos ekranizuotos.

Gruodžio 18 dieną, antradienį, knygos „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ autorius D. Dargis rengia susitikimą su skaitytojais Kauno pramogų ir laisvalaikio centro „Mega“ knygyne „Vaga“. Renginio pradžia 19 valandą.

Dviprasmiškai vertinamas buvęs Verslininkų sąjungos prezidentas Arvydas Stašaitis praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo laikomas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Nors daugelis šnekintų anų dienų verslininkų negalėjo prisiminti pirmojo šalies milijonieriaus vardo ir pavardės, nepriklausomos Lietuvos kapitalizmo pionieriumi jie drąsiai pripažino A.Stašaitį.

Po skandalų – į Birštoną

"Tai čia ir gyvena vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių? – įeidamas į jaukioje vietoje esančio namo vidų paklausiau A.Stašaičio. "Taip, jei didžiausiu turtu laikysime vaizdą, kurį kasdien matau pro savo namų langus", – atsakė jis.

Už lango vaizdas – išties kerintis. Namas didelis, bet apstatytas kukliai. Nematyti neskoningos, akį rėžiančios praėjusio šimtmečio pabaigos prabangos detalių. Kieme nebuvo ir šimtus tūkstančių eurų kainuojančių limuzinų, stovėjo keli ne pirmos jaunystės automobiliai. Visa tai nė iš tolo nepriminė, kad čia būtų įsikūręs kadaise pirmuosius milijonus uždirbęs ir ne vienoje skandalingoje istorijoje pagarsėjęs šalies verslininkas.

Netoliese yra vienas jaukiausių šalies kurortų – Birštonas, į kurį savaitgaliais būriais traukia ramybės bei reabilitacijos trokštantys įvairiausio verslo atstovai.

Praeities skandalais išgarsėjęs Lietuvos verslininkas jau neabejoja, kad už Kauną ramesnis ir mažesnis Birštonas yra viena mėgstamiausių jo audringo gyvenimo užuovėjų. A.Stašaitis yra baigęs Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas), kur studijavo irklavimo specialybę. Studijų metais jis buvo geras sportininkas ir neblogas studentas. Yra tarptautinis sporto meistras, buvęs Lietuvos irklavimo čempionas.

"Pirmąkart į Birštoną atvažiavau 1971-aisiais, kai jame buvo surengta jaunųjų irkluotojų stovykla. Būtent čia Nemune pamatęs valtis užsikrėčiau irklavimo aistra ir pradėjau studijas kūno kultūros institute. Čia prabėgo mano gražiausios jaunystės dienos, todėl ir nusprendžiau įsikurti visam likusiam gyvenimui", – teigė jis.

Riebūs kyšiai

"Kai įkūrėme pirmąsias įmones, atsidūrėme tikrose džiunglėse, – prisimena A.Stašaitis. – Įdomiausia, kad Sovietų Sąjungos komunistų partija po tam tikrų sprendimų leido tai daryti, o Lietuva draudė kooperatyvų veiklą. Bet mes nusprendėme tai apeiti, pradėjome privačią veiklą – ėmėme organizuoti šokius komjaunuoliams. Už įėjimą prašydavome dviejų ar trijų rublių. Tokios politinės organizacijos ūkinę veiklą vykdė klubai. Taigi nutarėme įsteigti jaunimo klubą "Diskas", kuris vėliau prekiavo ir pirmaisiais šalyje kompiuteriais."

Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius.

Jau tais laikais iš kai kurių Kauno prokurorų A.Stašaitis sulaukdavęs replikų, kad verčiasi kone draudžiama veikla. "Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius, – dabar atvirai pripažino pašnekovas. – Prasidėjus laikotarpiui, kai ėmėme žengti į naują gyvenimą, vis spręsdavau, duoti kyšį ar ne. Svarstydavau, kad jei neduosiu, gali ir pasodinti. Tad geriau pagal seną tvarką duosiu ir turėsiu ramybę."

Jis teigė, kad tais laikais tarp kooperatininkų buvo dalijami išties dideli kyšiai, suma svyruodavo nuo 12 iki 20 tūkst. rublių.

A.Stašaitis sako, kad žvelgiant į šių dienų verslo ir politikos situaciją akivaizdu, kad sovietinių laikų veiklos modeliai nėra išnykę. "Tad negalima sakyti, kad pasikeitė laikai, – pastebėjo jis. – Tačiau tuo metu buvo pats įdomumas, keitėsi daugelio mintys, požiūris. Vieni keitėsi, galvojo, o kiti išvis nesikeitė. Vieni turėjo galią, kiti – ne. Kai kurie pasikeitė greitai, bet jokios galios neturėjo. Tie, kurie buvo stambių institutų ar gamyklų direktoriai ir kartu kadriniai saugumo karininkai, jie turėjo išskirtinę jėgą, jų paprastai nepavykdavo pastumdyti."

Kontrabandiniai kompiuteriai

Šiandien vienas pirmųjų šalies turtuolių drąsiai pripažįsta, kad pirmieji jo uždirbti milijonai atsirado iš prekybos kompiuteriais.

"Sovietų Sąjungos laikais pinigai labai aiškiai būdavo sudėti į lentynėles, – dėstė A.Stašaitis. – Buvo įsteigtas naujų technologijų diegimo skyrius. Finansavimą gaudavo įmonės, kurios dirbo su kosmosu susijusioje srityje, o kosmosas – tai pažangiausios technologijos. Kaune tada veikė Tekstilės institutas, kuris kosmonautams kurdavo specialią aprangą. Daugeliui mąstančių ir į priekį žvelgiančių žmonių buvo aišku, kad kompiuteriai – žmonijos ateitis. Įvairioms su mokslu susijusioms įmonėms ėmiau pardavinėti kompiuterius. Pirmąjį kompiuterį pardaviau už 70 tūkst. JAV dolerių. Tada buvo geležinės užtvaros tarp šalių, pasienio, muitinių tarnybų, nebuvo tokios bankų sistemos, taigi teko sugalvoti, kaip nutiesti kompiuterių atgabenimo kelią."

1988 m. A.Stašaitis jais prekiavo visoje Sovietų Sąjungoje, nuo Vladivostoko iki Lietuvos.

Tačiau Lietuvoje veikusiems pirmiesiems kooperatyvams buvo uždrausta prekiauti kompiuteriais, nors visoje Sovietų Sąjungoje prekyba jais buvo leidžiama.

Jis prisimena šiandien tragikomiškai skambančią situaciją, kai 1989 m. buvęs aukštas to meto sovietinės Lietuvos KGB veikėjas, vėliau tapęs ir vidaus reikalų ministru, A.Stašaičiui už kompiuterių gabenimą buvo iškėlęs baudžiamąją bylą – dėl valstybinio turto grobstymo stambiu mastu. Tada už tokį prasižengimą grėsė išskirtinė bausmė – sušaudymas.

"Byla atsirado dėl brangiai parduodamo kompiuterio, – prisimindamas pirmą rimtą akistatą su teisėsaugininkais pasakojo A.Stašaitis. – Gal kokius pusantrų metų dėl tos bylos tampiausi. Šioje byloje liudytojai buvo ir Algirdas Brazauskas, ir Kazimiera Prunskienė. Tačiau ši byla teismo taip ir nepasiekė."

Kadangi kompiuterių poreikis augo kiekvieną dieną, didėjo ir užsakymų skaičius. Norinčiųjų įsigyti kompiuterį gretos taip pagausėjo, kad A.Stašaitis juos pradėjo gabenti lėktuvais.

Pašnekovas neslepia, kad būtent prekyba kompiuteriais tokiomis džiunglių taisyklėmis jam ir padėjo susikrauti pirmąjį milijoną.

Subtilių reikalų tvarkytojai

Vien tik kompiuterių gabenimo ir iš to uždirbtų pasakiškų pinigų A.Stašaičiui neužteko. Jis norėjo iš esmės keisti ekonomikos sistemą bundančioje Lietuvoje. Vyras su keliais draugais 1990 m. nutarė įkurti pirmąją šalyje kooperatyvų pirmininkų ir buhalterių mokyklą.

Kaune, Kęstučio gatvėje, veiklą pradėjusioje mokykloje vienai grupei paskaitos vykdavo dvi savaites. Kadangi niekas neturėjo supratimo apie mokesčių sistemą, jos pagrindus, skaityti paskaitų buvo kviečiami su mokesčiais, finansais susijusių to meto institucijų viršininkai, muitininkai, partiniai veikėjai.

Netrukus kalbos apie šią mokyklą ėmė plačiai sklisti visoje Lietuvoje. Į paskaitas atvykdavo ir pirmųjų rimtų įmonių direktoriai, savininkai iš kitų šalies miestų, miestelių. Po intensyvios darbo dienos vakarais į jas noriai rinkosi ir pirmieji šalies milijonieriai. Tarp šios mokyklos auklėtinių buvo ir vėliau plačiai bei skandalingai pagarsėję kauniečiai Gintaras Petrikas, Gintaras Skobas. Susipažinę su aukštais Kauno rajono partijos komiteto veikėjais apsukrūs kauniečiai sumanė ir kitokių verslų.

Natūralu, kad tokie veiklūs, nemažus pinigus iš tolo užuodę to meto verslininkai sudomino ir Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjus.

"Jau buvome gerai įsivažiavę, kai jie pamatė, kad mes neblogai sukamės, – pasakojo A.Stašaitis. – Mūsų biure pradėjo lankytis tokie veikėjai kaip Jonas Bielskis, Satas (vėlesniais metais ne vieną politiniame detektyve minėtas Saturnas Dubininkas; mano pašnekovo žodžiais, vieno tuomečio socialistinio darbo didvyrio, vieno Marijampolės kolūkio pirmininko, partinio boso Antano Sniečkaus artimo draugo nesantuokinis sūnus). Bet jie ateidavo ne atvirai reikalauti pinigų, o tarpininkauti, kai, tarkime, tarsi atsitiktinai būdavo apvagiamas mūsų kompiuterių sandėlis. Jie sakydavo: "Arvydai, girdėjome, kad tave apvogė, ar nori, kad surastume daiktus?" Esu naudojęsis jų paslaugomis, bet kartais pasiųsdavau ant trijų raidžių. Kam jiems reikėjo mus plėšti ar reketuoti, kai jie iš tarpininkavimo uždirbdavo gana neblogas sumas? Derėdavausi su jais ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Mūsų pranašumas buvo tas, kad jie ėjo iš paskos. Bet manau, kad jiems klestėti tuometės specialiosios tarnybos sudarė kuo puikiausias sąlygas."

Pašnekesiai su V.Landsbergiu

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vadinamieji naujieji Lietuvos turtuoliai maudėsi prabangoje, demonstravo turtus, kad įrodytų sau ir kitiems priklausą elitui. Pasak draugų ir priešų, A.Stašaitis tada nesivaikė ypač didelės prabangos.

Kai tapo Lietuvos verslininkų sąjungos prezidentu, jam atsivėrė valdžios ir daugelio kitų rimčiausių to meto organizacijų kabinetų durys. Tais metais A.Stašaičiui keletą sykių teko bendrauti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Kartą jie susitiko legendinėje profesoriaus tėvo vasaros rezidencijoje šalia Kauno, Kačerginės gyvenvietėje, J.Biliūno gatvėje.

"Pamenu, vizito Kačerginėje metu dar gyvas buvo ir V.Landsbergio tėvas, – prisimena įsimintinus susitikimus A.Stašaitis. – Nepaisant visuomenės nuomonių, V.Landsbergio smegenys visada gerai dirbo. Įdomiausia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę jis pateko per mano pusbrolį Egidijų Mažvydą. Pasakojama, kad kai jie kūrė grupę, Vilniaus mokslininkų namuose V.Landsbergis sėdėjo kukliai sulinkęs, bet Egidijus kitus narius įkalbėjo sakydamas: "Landsbergį reikia įtraukti. Juk jam nepatogu ten eiti, niekas į jį nereaguoja. Todėl kartą atsistojau, sušukau jo pavardę, ir nuo tada visi jį pamatė."

Būtent tada prasidėjo ir vėliau plačiai nuskambėjusios istorijos su pinigų skolinimu.

A.Stašaitis drauge su Adomu Balsiu, pasidalinę po 50 proc. akcijų, įkūrė Žemės banką. "Laimė, šis bankas nebankrutavo. Mes niekam nelikome skolingi, bet jį likvidavo, kai ne savo noru buvau pasitraukęs nuo visų svarbiausių reikalų", – prisimindamas banko istoriją kalbėjo A.Stašaitis.

Kiek kitomis spalvomis to meto įvykius knygoje prisimena tuometis žurnalistinių tyrimų televizijos laidos "Krantas" autorius, dabartinis Seimo narys Vytautas Matulevičius: "Kai susikūrė Liberalų sąjunga, filmuodavau intelektualus, kurie aktyviai rėmė liberalias idėjas. Jiems artimas buvęs A.Stašaitis, dalyvavęs verslininkų suvažiavime, garsus šalies filosofas Arvydas Šliogeris. Bet buvo ir tokių, kurie, atidavę savo pinigus A.Stašaičiui, tragiškai baigė. Geriausias to pavyzdys – vienas stambesnių to meto Marijampolės verslininkų Raimondas Kazla, kuris irgi atidavė pinigus A.Stašaičiui. Jam tada priklausė vienas pirmųjų viešbučių, prekybos centrų "Mokolai". Tačiau vieną dieną R.Kazla, supratęs, kad atsidūrė prie bankroto slenksčio, aplankė tėvo kapą ir nusišovė."

A.Stašaitis, kalbėdamas apie R.Kazlą, teigė, kad šis asmuo buvęs jo neblogas bičiulis. "Jis buvo mūsų Kapitalistų klubo narys. Puikiai su juo sutarėme. Labai skaudžiai išgyvenau žinią apie jo pasitraukimą iš gyvenimo. Galima tik įsivaizduoti, kas tokie ir kokius turi pateikti argumentus tokiems stipriems vyrams, kad nuspręstų nusišauti", – sakė A.Stašaitis.

Nors sklando nemažai istorijų, kad A.Stašaitis galėjo išvilioti milijonines sumas iš patiklių žmonių, vyras teigia, kad paskutinio dešimtmečio pradžioje jis pats buvęs apšvarintas vidury dienos, kai iš jo asmeninės įmonės sąskaitų trijuose bankuose dingo net 7 mln. JAV dolerių.

"Tada bankai, kuriuose buvo mano pinigai, buvo valstybiniai. Ir tie veikėjai grynai kagėbistiniais metodais iššlavė mūsų įmonei priklausiusius milijonus dolerių. Tada buvo atliktas pavedimas Gintarui Pluščiauskui (vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje stambų verslą vykdžiusių asmenų, kuris 1994 m. paslaptingomis aplinkybėmis rastas nušautas savo namuose Vokietijos mieste Hamburge). Jie buvo suinteresuoti, kad niekas iki jų neprisikapstytų. Bet kai pakėliau triukšmą, buvo pradėti regzti planai, kaip greičiau mane izoliuoti nuo visuomenės", – kalbėjo A.Stašaitis.

Akistatos su Daktarais

Laukiniais 1990-aisiais Lietuvoje siautėjusios nusikalstamos grupuotės šliedavosi prie garsių verslininkų, tiksliau be skrupulų reikalavo, kad šie jiems mokėtų duokles. Vieša paslaptis, kad mokėjo daugelis šalies verslininkų. Tačiau šia tema šnekintas A.Stašaitis ne kartą kategoriškai atmetė visas versijas, kad yra mokėjęs banditams. Jis sakė, kad nė trupučio nesitaikstydavęs, o į strielkas (nusikaltėlių suorganizuotas sueigas atokesnėse miesto vietose) dažniausiai atvažiuodavęs visiškai vienas.

Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose.

"Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose, – prisimindamas seno rusiško gangsterinio kino filmo siužetui prilygstančią situaciją kalbėjo A.Stašaitis. – Vos tik įėjęs buvau kruopščiai patikrintas, buvo išverstos visos kišenės. Manau, jie tikėjosi surasti ginklą arba įrašymo įrenginius. Susitikime dalyvavo Daktarų gaujos lyderiai – Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius ir Sigitas Čiapas (vienas iš didžiausių to meto verslininkų, kuris 1996-ųjų balandį Daktarų gaujos vyrų užsakymu sušaudytas prie namų Sargėnuose). Kažkuris iš jų pradėjo varyti ant G.Skobo. H.Daktaro tiesiai paklausiau: "Henrikai, kokia problema? Ir ką pas tave veikia Čiapas? Jis bandos narys ar verslininkas?" Tada jie rimtai šoko į akis. Tik vėliau supratau, kad jie patys įrašinėjo pašnekesį su manimi ir ketino išgirsti jiems naudingos informacijos. Tačiau savo įžūliu elgesiu sumaišiau jų iš anksto paruoštas kortas. Kam jiems reikėjo tokios provokacijos? Manau, jiems už nugaros gudriai veikė asmenys iš specialiųjų tarnybų."

Šis pokalbis ilgai neužtruko, A.Stašaitis sako drąsiai pakilęs nuo stalo ir išvažiavęs savo "Mersedesu" iš tuomečių ryškiausių banditų pamėgtos Kauno užeigos.

Praėjus kuriam laikui, po 1993-iųjų spalį visą Lietuvą sukrėtusių garsiųjų žudynių "Vilijos" restorane, kai nuo samdomų žudikų kulkų krito net penki H.Daktaro aplinkai priskirti vyrai, A.Stašaitis sulaukė vadinamosios Vileikos bosų su H.Daktaru priešakyje vizito.

Anot A.Stašaičio, žurnalistai savo straipsniuose skelbė versijas, kad esą verslininkai nutarė, jog užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti Daktarams.

"Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, jie kreipėsi tiesiai į mane, – pasakojo A.Stašaitis. – Jų paklausiau: "Vyrai, ar sugebate mąstyti logiškai? Ar kada nors susikirto mano ir jūsų keliai? Ar vykstant privatizavimui kurį nors iš jūsų esu išdavęs ar kitaip pridavęs? Negi manote, kad esu išprotėjęs, neturiu ką veikti, tad organizuoju šaudymus ir sprogdinimus?" Tai išgirdę jie rimtai pamąstė, o galiausiai atsiprašė. Bet aš juos puikiai suprantu, nes po tokio straipsnio pasirodymo, manau, ir pats būčiau lėkęs aiškintis aplinkybių. Gerai, kad tada jie nepradėjo šaudyti, o atvyko pasišnekučiuoti."

Lukiškių rekordininkas

Tačiau sėkmingai susitvarkęs su tuo metu šalyje klestėjusiais nusikaltėliais A.Stašaitis nepajėgė laimėti kovos prieš aukščiausius šalies vadovus bei teisėsaugininkus.

"Kaip jau minėjau, iš įmonės sąskaitų trijuose skirtinguose bankuose buvo nurašyta per 7 mln. dolerių. 1992-ųjų sausį viešai per žiniasklaidą pareiškiau, kad atsisakau mokėti mokesčius vagims, ir reikalavau, kad sugrąžintų pinigus. Visuomenei buvo skelbiama, kad neva raginu visus verslininkus nemokėti mokesčių valstybei. Bet verslo susibūrimuose ne kartą svarstėme šį mano sprendimą. Daugelis mane palaikė, nes jiems aiškinau, kad kovoju dėl nuosavos įmonės veiklos nutraukimo ir pradingusių milijoninių sumų. Neabejoju, kad būtent dėl to sulaukiau valdininkų nemalonės. Buvo iškelta byla, kad esą sukčiauju ir nemoku mokesčių, o galiausiai man skyrė pusšeštų metų kalėjimo", – savo nesantaiką su tuomete šalies valdžia prisimena pašnekovas.

1994 m. lapkritį A.Stašaitis buvo parskraidintas iš Maskvos ir iškart uždarytas Lukiškių kalėjime.

2000-ųjų vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teismas atsisakė pratęsti kauniečio suėmimo terminą ir praėjus devynioms dienoms, vasario 17-ąją, jį paleido, o baudžiamoji byla buvo perduota papildomam tyrimui.

2001 m. dėl neteisėto suėmimo trukmės jis tapo pirmuoju lietuviu, kuris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre ir iš Lietuvos prisiteisė 108 tūkst. litų moralinės žalos.

"Man visiškai nebuvo svarbi ta kompensacija. Prie šių pinigų net neprisiliečiau. Teisingumo ministerijai nurodžiau, kad šią sumą pervestų Lietuvos invalidų draugijai, – sakė A.Stašaitis. – Per visą neteisėto kalinimo laikotarpį jie padarė kur kas didesnę žalą – sunaikino mano verslus, o šie nuostoliai siekia milijardus."

Sveikata svarbiau už milijonus

Per A.Stašaičio ir jo bičiulių rankas kadaise perėjo milijoninės, o kai kada ir milijardinės sumos, tad pasiteiravau, ką išvis pinigai reiškia tokiam žmogui kaip jis, patyrusiam ir didelių pakilimų, ir nemažų nuosmukių.

A.Stašaitis konkrečiai apie pinigus neatsakė, bet pateikė išties unikalų pavyzdį, kurį prieš pat mūsų susitikimą parsivežė iš kelionės į Daniją.

"Kopenhagos centre gyvenau daugiaaukščiame viešbutyje. Vieną rytą pažvelgęs pro langą pamačiau apačioje esantį didžiulį prospektą, kuriame knibždėjo įvairiausios transporto priemonės, – pasakojo jis. – Didžiuliame sraute dviračiais važiavo ir seneliai, ir studentai, ir vaikai. Greta vilkosi didelė lėtai slenkančių aukščiausio lygio limuzinų kolona. Įprastas rytinis pikas. Automobilis šiais laikais tokia priemonė, kad kiekvienas ją gali turėti. Bet toje šalyje žmonės gerai suvokia, kad tuo dviračiu jie ne tik nuvažiuos, kur reikia, bet ir savo sveikatą pasitvarkys. Juk žmogaus tokia prigimtis, kad reikia nuolat judėti. Civilizacija labai greitai keičiasi, o fiziologija – gana lėtai. Tokių šalių kaip Danijos ir Olandijos gyventojai tai puikiai suvokia. Štai ir atsakymas, kas tokiais atvejais yra laimingesnis, – kas sieloje turtingesnis."

Prieš keletą metų A.Stašaitis teismuose buvo kaltinamas Lietuvos invalidų sporto draugijai priklausančių 3,9 mln. eurų iššvaistymu. Tačiau 2016 m. lapkritį Apeliacinis teismas paskelbė, kad kiek anksčiau priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis panaikinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prieš tai A.Stašaičiui netgi buvo skirta reali 2 metų nelaisvės bausmė. Galiausiai jis ir dar vienas asmuo buvo išteisinti.

Tarp populiariausių

Lietuvos skaitomiausių knygų sąrašuose esančiame rašytojo Dailiaus Dargio knygos "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" papildyme – dar daugiau "juodųjų" šalies verslo paslapčių iš pačių garsiausių šalies verslininkų ir visuomenės veikėjų lūpų. Nuo politinės korupcijos ištakų iki milijoninių sandorių Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, itin palankių verslo elitui, bet ne pačiai valstybei.

Čia skelbiama ne tik apie paslaptingas, Lietuvą sudrebinusias žymiausių verslininkų bylas, neribotą apetitą pinigams, bet ir daug naujų, intriguojančių faktų, kuriuos pateikė Violeta Gureckienė, Antano Gureckio, garsaus bendrovės "Mitnija" įkūrėjo, privesto prie savižudybės, našlė, ir buvęs Vilniaus prokuratūros vadovas, kadaise tyręs D.Mockaus verslo partnerio Arvydo Grigo nunuodijimo bylą. Artėjant Lietuvos prezidento, Europos parlamento ir savivaldybių rinkimams, šis rašytojo D.Dargio tyrimas ragina sutelkti dėmesį į lietuviškojo "kortų namelio" užkulisius.

Nors skandalinga knyga sparčiai nyksta iš "Pegaso" bei "Vagos" knygynų lentynų, ją vis dar galima surasti ir internetinėje prekyboje: www.dailiausknygos.lt.

Keturių parduotuvių šefas

V.Jankauskas tikrai negalėtų skųstis nuobodžiu gyvenimu ar praeitimi.

Atrodytų, vyras be didesnių galvos skausmų sukasi daugelio, ypač moterų, išsvajotame prabangios mados pasaulyje, kur visi šypsosi, per mados pristatymus geria šampaną, noriai pozuoja fotografams ar lankosi išblizgintuose mados sostinės Milano garsiuosiuose drabužių salonuose.

Tačiau tik nedaugelis žino, kokį sunkų kelią teko nueiti V.Jankauskui, kol pasiekė tai, ką turi.

Visame pasaulyje pripažintų prabangių prekių ženklų kūrėjų – "Prada", "Gucci", "Moncler", "Dolce & Gabanna", "Dsquared2" bei daugelio kitų – gaminiais oficialiai mūsų šalyje prekiaujančios kompanijos įkūrėjas – jaunatviškai energingas ir stilingas.

Akivaizdu, kad V.Jankauskas dirba mados srityje – pats visada apsirengęs šiuolaikiškais, skoningais, akies nerėžiančiais drabužiais.

"Dviejų brolių" parduotuvių tinklui šiuo metu priklauso keturios parduotuvės Vilniaus Rotušės aikštėje ir viena Palangoje.

Svarbiausia – šeima

Du sūnus užauginęs verslininkas gali didžiuotis tinkamai auklėjęs vaikus. Andrius ir Tomas sėkmingai baigė mokslus universitete ir prisidėjo prie šeimos verslo.

Dabar jie visi trys yra lygiaverčiai partneriai plėtojant "Dviejų brolių" parduotuvių tinklą.

Susitikimo vietą Palangoje V.Jankausko sūnus Andrius parinko neatsitiktinai – jis teigė, kad čia tinkamiausia aura tokiam pašnekesiui.

Mat sostinėje jie sukasi kaip vijurkai – nuolat tvarko skubius reikalus, atsakinėja į įvairiausius prekybos salonų darbuotojų, interesantų klausimus.

Savaitgaliais Jankauskai mėgaujasi gyvenimu gimtojoje Palangoje.

Tiesa, Vaidoto sūnus A.Jankauskas pabrėžė, kad jie irgi yra iš tų tipiškų palangiškių, kurie nemėgsta vaikštinėti Palangos poilsiautojų dažniausiai lankomomis gatvėmis.

Jie, kaip tikri kurorto gyventojai, retokai vasaromis būna ir prie jūros. O jeigu ir nusprendžia prie jos pabūti, dažniausiai renkasi atokesnes, atvykėliams mažai žinomas pajūrio vietas.

Pašnekovas ne kartą pabrėžė, kad jam pinigai nėra svarbiausi. Svarbiausia – šeima.

Tai patvirtino ir mūsų susitikimo dieną – sekmadienį šalia parduotuvės veikiančiame restorane susirinkusi gausi V.Jankausko šeima – žmona, abu sūnūs Andrius ir Tomas su sutuoktinėmis ir vaikais.

Reketininkai su granatsvaidžiu

V.Jankauskas pasakojo, kad nuosavą verslą pradėjo 1987-aisiais. Po metų jis jau turėjo teisę atidaryti valiutinę sąskaitą, kuria iki šiol naudojasi.

Kaip Vaidotas sakė, tai buvo šeimyninei rangai skirta sąskaita.

Tuo pat metu Vilniuje savo veiklą pradėjo garsaus restorano "Stikliai" steigėjai, taip pat turėję tokią sąskaitą.

"Mūsų konkurenciją jautęs "Inturist" (sovietiniais laikais veikusi įtakinga organizacija, kontroliavusi Lietuvoje besilankančias užsienio turistų grupes – D.D.) mus skundė, kad imame grynaisiais pinigais iš vokiečių turistų, todėl, siekdami išvengti nereikalingo galvos skausmo, nutarėme atidaryti tą sąskaitą. Tuomečiai mokesčių prievaizdai mus akylai stebėjo dėl kiekvieno gaunamo Amerikos dolerio ar Vokietijos markės. Bet į viename Maskvos bankų esančią sąskaitą pinigėliai krinta iki šiol", – pasakojo V.Jankauskas.

Pradėjus verslą V.Jankauskui teko patirti ne vien džiugių akimirkų. Jis ne kartą akis į akį susidūrė su pamažu laisvėjančioje šalyje savo jėgą pradėjusiais rodyti nusikalstamo pasaulio veikėjais.

Anot Vaidoto, pirmieji Lietuvos banditai tais laikais manė, kad restoranų verslas, kuriame jis pradėjo savo, kaip verslininko, karjerą, krauna didelį pelną.

Tad jie susidomėjo V.Jankausko šeimos įsteigta pirmąja kavine su kiemeliu, kuri 1992 m. veiklą pradėjo Palangoje, S.Daukanto gatvėje.

"Prieš du dešimtmečius ten sprogdino, čia sprogdino ir toliau esantį viešbutį sprogdino. Iš pradžių tai buvo ne tik maisto, bet ir nedidelė drabužių parduotuvė, kavinė. Kartą nuo balto kioskelio kitoje gatvės pusėje ant kelio priklaupęs nusikaltėlis ketvirtą valandą ryto į mūsų pastatą paleido sprogmenį iš granatsvaidžio", – rodydamas į Palangoje greta esančius "Dviejų brolių" restoraną ir parduotuvę, patyrusius banditų išpuolį, pasakojo Vaidotas.

Įžūlūs to meto reketininkai nebijojo ateiti pas verslininką, ištisas valandas šnekėti ir visaip mėginti jį įkalbėti mokėti duoklę.

"Bet aš jiems sakydavau: "Mane galite fiziškai sudoroti, tačiau nepalenksite, nes aš negaliu eiti prieš save ir sutikti su jūsų taisyklėmis", – kalbėjo V.Jankauskas.

Praėjus kuriam laikui drąsus palangiškis sulaukė ne vieno nusikaltėlių grasinimo susidoroti su pačiu brangiausiu jo turtu – vaikais.

"Jie nusprendė kirsti per jautriausią vietą – vaikus, sakė, kad Baltijos jūra visus priima, kad bet kada gali dingti mano vaikai, – prisimindamas sudėtingą laikotarpį pasakojo V.Jankauskas. – Tai mane smarkiai sukrėtė. Nors nebuvau iš tų, kuris greitai pasiduoda, juk jaunystėje buvau neblogas boksininkas, kažkada kovojau net sovietinės Lietuvos sporto rinktinėje. Bet tąsyk užvaldė negeras jausmas. Po kurio laiko šie asmenys ėmėsi kitos taktikos. Bendraudamas su kriminalistais sužinojau, kad tie, kurie mokėjo duokles banditams, ėmė kalbėti: "Kodėl iš "Dviejų brolių" neimate?"

Vaidotas suprato, kad faktiškai visi aplinkiniai verslininkai mokėjo mėnesinius mokesčius banditams, o jis vienas iš nedaugelio Lietuvos pajūryje nenusileido, todėl ir buvo visais įmanomais būdais spaudžiamas ir atakuojamas.

Daktarų šėlionės Palangoje

Anuomet Palangoje tarp nevaržomai siautėjusių Kauno Daktarų gaujos veikėjų dar sovietmečiu V.Jankauskas buvo pelnęs tam tikrą pagarbą.

1983–1985 metais legendiniame to meto Palangos "Gabijos" restorane V.Jankauskas dirbo barmenu.

Stovėdamas prie baro jis ne vieną vakarą yra pastebėjęs, kaip į šeimininkų vaidmenį įsijautę neprognozuojamo būdo nusikaltėliai į restoraną slapčia atsineša savo degtinės ir ją iš pradžių iš po stalo, o paskui ir atvirai geria su savo draugėmis.

"Būdavo, kad juos perspėju, bet jie nereaguoja. Kartą per vakarą jie ištuštino du butelius, bet pastebėjęs trečią griebiau nuo stalo ir paleidau ant grindų, – įtemptą situaciją prisiminė V.Jankauskas. – Ir ramiai nuėjau. Tada vienas iš tų banditų priėjo prie baro, metė 25 rublius ir agresyviai reikalavo, kad jam parduočiau "Kosmoso" cigarečių. Jis šaukė: "Žąsine, duok cigarečių." Mečiau jam tuos pinigus atgal sakydamas: "Moliūge, išmok normaliai elgtis."

Tuomet Vaidotas nuėjo ieškoti restorano administratoriaus, kad šis kuo skubiau iškviestų Palangos milicininkus. Sugrįžęs į salę išvydo kovos poza stovinčius tris agresyviai nusiteikusius vyrus.

"Tas, kuris metė pinigus, bandė smogti, bet spėjau atšokti, – pasakojo verslininkas. – Tada jie mane apsupo ratu, bet pradėjome kovoti vienas prieš vieną. Vikriais judesiais sudaviau nokdauną, vienas tuojau pat parkrito. Tuo metu į salę įsiveržė Juozas Jucevičius (buvęs bokso čempionas). Jis šaukė: "Vyrai, ką jūs darote?"

Tą vakarą V.Jankauskas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas buvo tie agresyviai nusiteikę restorano lankytojai.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Išsižiojėlio pravarde pagarsėjęs Kauno Daktarų gaujos veikėjas Algutis Edvardas Tamulis.

Nusikaltėlių klestėjimo metais jis buvo savotiškas kauniečių banditų gaujos vietininkas Palangoje. Garsėjo pasakiškais turtais ir pažintimis su kaimyninių šalių gangsteriais.

Kalbėta, kad šis veikėjas turėjo nemažų užmojų Lietuvos pajūryje – ketino statyti lošimo namus, diskotekas, viešbučius su moderniomis poilsio zonomis.

Tačiau jis tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje banditų karo auka – 1991-ųjų rugsėjį A.E.Tamulis buvo subadytas ir paliktas mirti kaimyninės Latvijos pašonėje esančioje tarpukelėje. Jo mirties užsakovai nenustatyti iki šiol.

Manoma, jog su Išsižiojėliu galėjo susidoroti ir saugumo darbuotojai, mat būta kalbų, kad jis neva palaikęs ryšius su KGB.

16-osios divizijos peripetijos

Tais laikais V.Jankauskui teko lankytis ir legendinėje Klaipėdos naktinių linksmybių vietoje, susijusioje su vadinamąja 16-ąja divizija.

Vyresnės kartos uostamiesčio gyventojai ir dabar tikriausiai atsimena ir su šypsena kartais papasakoja apie uostamiestyje veikusią moterišką 16-ąją diviziją, kuri teikdavo intymias paslaugas užsienio jūreiviams ir kurią gana menkai drausmino to meto valdžios bei teisėsaugos institucijos.

"Toje vietoje rinkosi margaspalvė publika. Atvykdavo ir vokiečių jūreivių, – pasakojo V.Jankauskas. – Bet visada stengdavausi išlikti sąžiningas klientų atžvilgiu. Tiesa, neslėpsiu, pasitaikydavo barmenų, kurie šampaną dideliuose moliniuose ąsočiuose maišydavo su sausu vynu. Aš visada pildavau tik šampaną, nieko nemakaluodavau. Kaip vėliau paaiškėjo, ten lankėsi ir "naktinės plaštakės", kurios buvo įdarbintos saugumiečių."

Į Klaipėdą iš užsienio krovininiais laivais atplaukę jūrininkai iš V.Jankausko kartkartėmis įsigydavo ir užsienio valiutos.

10 tuomečių Vokietijos markių kainuodavo 15 rublių, atvykėliai dažniausiai pirkdavo 100 markių, kurias tuojau pat iškeisdavo į 150 rublių.

Tokius klientus iki Vaidoto dažniausiai atvesdavo su užsieniečiais nevaržomai linksmintis mėgusios merginos.

Jau tada tarp Klaipėdos banditų lyderio pozicijas išsikovojęs Sigitas Gaidjurgis turėjo pusbrolį, pravarde Gruzinas.

"Kartą S.Gaidjurgis susikivirčijo su mano pažįstamu boksininku. Aš neleidau jiems jo užsipulti, – nesutarimus su uostamiesčio kriminalinio pasaulio viršūnėlėmis prisiminė Vaidotas. – Išėję iš restorano nutarėme lauke išsiaiškinti santykius. Tas mano pažįstamas S.Gaidjurgio akivaizdoje sumušė Gruziną. Kovos metu šiaip taip sulaikiau kitus į šį konfliktą panorusius įsikišti nusikaltėlių draugus. Nors S.Gaidjurgis nelindo prie manęs, paskui į Palangą atsiuntė tokį Butkų. Pamenu jo labai skvarbias akis. Atėjęs jis tiesiai pareiškė: "Galėtum paremti vietos kultūrizmą." Tai išgirdęs jam atšoviau: "Yra sporto komitetai, tad dėl paramos kreipkis ten. O netrukus mūsų patalpose nugriaudėjo sprogimas."

Vaidotas teigė, kad visi į "Dviejų brolių" patalpas nukreipti reketininkų išpuoliai pamažu buvo atskleisti.

Už prieš dvidešimt metų Lietuvą sudrebinusį ir šalies gyventojus pašiurpinusį verslininkų pastato sprogdinimą banditai buvo nuteisti 6–7 metų laisvės atėmimu..

Atžalos tęsia verslą

Šiandien V.Jankauskas ir jo sūnūs garsėja kaip vieninteliai Lietuvos gyventojams pateikiantys išties prabangių drabužių kolekcijas.

Tokių parduotuvių vis dar nelabai išvysime ir Latvijos sostinėje Rygoje ar Estijoje, tad nestebina, kad parduotuvės "Du broliai" sulaukia nemažai pirkėjų ir iš kaimyninių šalių.

Garsiausiems pasaulyje mados namams Lietuvoje atstovaujantis verslininkas V.Jankauskas džiaugiasi, kad abu sūnūs pasuko jo pėdomis.

Vyras nuo pirmųjų dienų vylėsi, kad jo vaikams šis verslas bus įdomus, tačiau specialiai jų neskatino rinktis šio kelio.

"Aišku, vaikai augo ir savo akimis matė visą verslo pradžią, – kalbėjo Vaidotas. – Andrius, dar lankydamasis buvusioje Vakarų Vokietijoje, matė visas verslo užuomazgas. Juk dar sovietiniais laikais gaudavau šeimines vizas iš tuomečio Vokietijos ambasadoriaus. Jis atvažiavęs į Palangą apsigyvendavo mūsų viešbutyje. Būdavo ilgos eilės norinčiųjų gauti vizas, bet aš atkakliai siekiau savo tikslo ir gaudavau tai, ko man reikia. Taip ir prasidėjo šis verslas."

V.Jankauskas pasakojo, kad vyresnysis sūnus Andrius nuo mažumės augo ir brendo verslo aplinkoje. Dar Palangos kavinėje jis klientams ruošdavo kavą.

Kitas sūnus Tomas privalėdavo saugoti brangius indus kavinės kieme.

"Jis žiūrėdavo į dangų, lis ar ne. Jei lyja, tada nereikia saugoti. Jam tada buvo gal septyneri, – šypsodamasis prisiminė Vaidotas. – Paskui įlipdavo į medį ir žiūrėdavo, kas iš klientų išsineša indus. Juk tada buvo visuotinio deficito, brangesnių daiktų trūkumo laikai, visiems visko stigo."

Kovos su konkurentais

Sėkmingai gyvuojančią mados parduotuvių imperiją sukūręs V.Jankauskas sakė, kad, nors banditų laikai ir praėjo, tuomečio laukinio kapitalizmo laikotarpiu naudotus nešvarius veiklos metodus net ir šiais laikais sėkmingai taiko kai kurie iš jo konkurentų.

"Matote, kai kurie didelius verslus darantys žmonės mano, kad labai lengva paimti iš kito. Tiesiog, kaip senais laikais, – prasitarė Vaidotas. – Prieš keletą metų tokie asmenys mus buvo įskundę ir Mokesčių inspekcijos darbuotojams. Jie tikrino, analizavo mūsų perkamų prekių kiekius. Pasitaikė atvejų, kai konkurentų žmonės kreipdavosi į partnerių, sakykime, "Dolce & Gabanna", atstovus ir sakydavo: "Du broliai" perka už tiek. Arba eidami pas "Gucci", "Prada" atstovus aiškindavo: "Jie iš jūsų perka už šimtą tūkstančių, o mes visko galime nupirkti ir už milijoną." Mes džiaugiamės, kad jie tai sau gali leisti. Bet iš karto jie mums to nepasakė, tai paaiškėjo gal po dvejų ar trejų metų. Visada visiems teigdavau, kad Lietuvoje "Aprangos" grupė – pigesnių drabužių segmento lyderė. Tai išgirdę užsienio partneriai sakydavo: "Mes žinome, nes jie čia buvo atvažiavę."

Dažnai bendraudamas su pasaulyje pripažintų mados namų atstovais, kartu su ryškiausiomis žvaigždėmis viešėdamas tarptautiniuose drabužių kolekcijų pristatymuose V.Jankauskas su aplinkiniais elgiasi santūriai ir kukliai.

Jis tik nusišypsojo išgirdęs mano pamąstymus apie dažnai susireikšminti linkusius, tačiau nieko išskirtinio pasauliui nesugebančius duoti lietuvius.

"Mums irgi kai kada juoką sukelia, kai žmonės sako, kad negali skraidyti žemesnės klasės lėktuvais. Mes patys jais skraidome taupydami laiką. Nuolat naudojamės tiesioginiais reisais į Milaną ar Paryžių skrisdami pigesnių kompanijų lėktuvais, – kalbėjo Vaidotas. – Kai to nebuvo, dažnai į Rygą skrisdavome arba važiuodame automobiliu, o iš ten – dar toliau. Bet visada norėjau, kad kuo greičiau atsirastų tiesioginių skrydžių. Todėl nelabai suprantu tuo besiskundžiančius žmones. Palaukite, juk praėjo tie laikai, kai buvo ypač svarbu įsigyti tam tikrą daiktą. Vieša paslaptis, kad tarp lietuvių tai buvo išties paplitę. Bet tai buvo 1998-ieji ar 2000 metai. To reikėjo siekiant, kad tave pripažintų aplinkiniai. Ir tai buvo labai svarbu kai kuriems asmenims. Bet mano žodžiuose, kad per didelė prabanga atrodyti blogai, yra dalis tiesos. Ką tai sakydamas turiu omenyje? Kai esi žinomas ir gerbiamas žmogus, gali ateiti basas, nuplyšęs, bet viskas su tavimi bus gerai. Tačiau kai tavęs dar niekas nežino ar žino tik šiek tiek ir tai tik Lietuvos masteliu, tokiu atveju stengiesi atrodyti labai labai, nors išties tau šiaip sau sekasi. Tada man tokių žmonių norisi paklausti: "Tai kurgi mes nuėjome?"

Knygoje – garsiausi šalies turtuoliai

Daugiau nei 500 puslapių užimančios juodosios lietuviško verslo paslaptys į rašytojo Dailiaus Dargio naujais faktais papildytą knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" sugulė prakalbinus daugelį garsių Lietuvos verslo ir politikos pasaulio žmonių.

Naujoje knygoje narpliojamas šalies turtingiausiųjų gyvenimas, slepiantis milijoninius sandorius, konkurencinės kovos, pasitelkus valstybės institucijas, ar verslo užgrobimai.

Septynių bestselerių autoriaus D.Dargio teigimu, ši knyga šokiruos visus, tikinčius, kad didieji verslo banginiai yra tikrasis šalies elitas, besipuikuojantis gyvenimo būdo žurnaluose ar jaunuosius verslininkus skatinančiuose seminaruose.

"Tai, ką surinkau, ir perteikiu savo skaitytojams, – tikrasis jų veidas. Galiu sakyti, kad apnuoginu tai, ką jie slepia ir ko labiausiai bijo, pradedant advokatų kontoromis, mintančiomis milijoninėmis sumomis už konfliktų reguliavimą, baigiant keistais sutapimais teismų, nagrinėjančių kovojančių verslininkų bylas, sprendimuose. Ir esu tikras, kad tikrai ne politikai valdė mūsų valstybę, bet valdė juos pačius", – sakė rašytojas.

Naujais šokiruojančiais faktais papildytą knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" jau galima rasti pagrindiniuose Klaipėdos knygynuose.

"Vos atidavęs knygą spaudai, sulaukiau ne vieno įdomaus skambučio. Akivaizdu, kad tam tikros grupės tikrai nenori, kad ji pasiektų skaitytojus", – sakė D.Dargis.

Garsios statybų bendrovės "Mitnija" įkūrėjas, buvęs akcininkas bei ilgametis generalinis direktorius nusižudė 2010 m. birželio 29-ąją. Tai buvo paskutinis 59 m. Antano Gureckio sprendimas: jis nesėdės už grotų, visiems laikams išliks iki pat galo prieš visus garbingų principų besilaikantis stambiausių statybinių projektų įgyvendintojas.

Atsivėrė knygoje

Lemtingą rytą į jo namus Kauno priemiestyje Vytėnuose tamsiai žalios spalvos mikroautobusu atvažiavo teisėsaugos darbuotojų ekipažas. Kratą atliko du vyrai. Bet tada, prieš aštuonerius metus, pareigūnų dueto veiksmus nutraukė kraupus įvykis. Po kratos A.Gureckis pasirašė ant dokumentų, o sužinojęs, kad bus vežamas į Vilnių, nusižudė. Krata baigėsi tuo, kad pareigūnai atgal į Vilnių sugrįžo taip ir nieko nepešę, sugrįžę savo ataskaitoje trumpai parašė: "Nieko nerasta ir nieko nepaimta."

Praėjus vos kelioms savaitėms jau buvo aišku, kad kruvinieji birželio 29 d. įvykiai buvo susiję su brutaliomis ir atviromis kovomis dėl verslo, turto bei įtakos. Į jas buvo įtraukti bendrovės vadovai, eiliniai statybininkai, teisėsaugininkai ir net A.Gureckio šeimos nariai. Tokio ilgai trukusio ir žinomo verslininko mirtimi bei jo artimųjų persekiojimu pažymėto konflikto iki tol Lietuvoje dar nebuvo.

Vyrą palaidojusią kaunietę, pedagogę Violetą Gureckienę prislėgė širdgėla, tačiau ji negalėjo net numatyti, kokia našta netrukus užgrius ją bei vienintelę jos dukterį Betą Rimšienę. Pastaraisiais metais V.Gureckienė vengia bendrauti su žiniasklaida, bet man susitikimą paskyrė savo namuose – toje pačioje svetainėje, kur kratą atlikusių pareigūnų akivaizdoje nusižudė A.Gureckis.

Garsaus statybų verslininko našlė per kelias savaites kruopščiai surinko pluoštą unikalių dokumentų, užrašų, fotografijų bei įvairių žmonių liudijimų, kurie leido iš arčiau pažvelgti į šios tragiškos, iki šiol pernelyg plačiai neviešintos, šantažu bei turto užvaldymo principais pažymėtos istorijos užkulisius. Šie garsios našlės sukaupti duomenys leido pamatyti ir kitokius to meto pagrindinių koncerno "MG Baltic" veikėjų – Dariaus Juozo Mockaus ir Raimundo Kurlianskio – veidus ir psichologines charakteristikas.

Garsių objektų statytojas

Kaip teigė V.Gureckienė, "Mitnijos" sėkmės istoriją A.Gureckis pradėjo 1995 m. mažoje statybų aikštelėje. Jis šią įmonę tarsi kūdikį puoselėjo bei prižiūrėjo daugiau nei 10 metų, iki pardavimo verslo grupei "MG Baltic" 2006 m.

"Mes su Antanu išgyvenome 39 santuokos metus. Abu su vyru nuo 19 metų labai sunkiai dirbome. Jis buvo aistringas pasirinktos profesijos entuziastas, – pasakojo V.Gureckienė. – Kai Kaune, Savanorių prospekte, buvo statoma "Hyper Maxima", vyras su pagrindinių konkurentų – bendrovės "Kausta" atstovu juokais iš konjako dėžės susilažino, kad šią parduotuvę pastatys per šimtą dienų. Vyro vadovaujami statybininkai statė naktimis, bet išties spėjo šitą projektą įgyvendinti per šimtą dienų. Antanėlis visuomet didžiausią dėmesį skirdavo nesibaigiantiems darbams, o tik paskui – šeimai."

Nors A.Gureckis buvo sukaupęs įspūdingą kapitalą, tačiau visuomet pasižymėjo paprastumu. Jis nebuvo linkęs viešumoje rodytis išskirtiniais automobiliais ar kitais milijonierių žaislais. Vyras dosniai remdavo vienuolynus, dvasininkus bei meno pasaulio žmones.

Antanas ir Violeta Gureckiai buvo pagrindiniai bendrovės "Mitnija" akcininkai. Bet 2006 m. kovo 23 d. visas turėtas akcijas už 57 mln. litų (daugiau nei 16 mln. eurų) perleido kompanijai "MG Baltic Investment". Kodėl taip nusprendė? A.Gureckis norėjo turėti mažiau darbų ir daugiau laiko leisti laisvalaikio pramogoms. Tačiau naujieji savininkai įpareigojo A.Gureckį dar trejus metus vadovauti įmonei.

Svaigino apdovanojimais

Artimiausi A.Gureckio žmonės pasakojo, kad vyrą tiesiog svaigino kaskart jam teikiami apdovanojimai, statulėlės bei kitokie įvertinimai, skirti už nuveiktus darbus. Tad jis retai įsigilindavęs į jam už nugaros rezgamas nemalonias pinkles.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje, Londone, buvo surengtas iškilmingas "MG Baltic" vadovams skirtas renginys, kurio metu A.Gureckis buvo apdovanotas už puikų darbą "Mitnijoje". Tą vakarą garbingą apdovanojimą vyras atsiėmė iš D.J.Mockaus rankų. 2007 m. tuometis šalies vadovas Valdas Adamkus įteikė A.Gureckiui aukso medalį už geriausią metų gaminį – Kauno "Akropolį", o po metų – antrą medalį už Molėtų observatoriją.

V.Gureckienė prisiminė, kad nuo pažinties pradžios D.J.Mockus kauniečių beveik neprisileido. "Jis laikėsi nuošalyje. Kelis kartus esu mačiusi jį renginiuose, tačiau nė sykio su manimi nešnekėjo. Tiktai kartą ranką yra padavęs. Netgi specialiai bandžiau per vieną renginį prieiti, bet jis demonstratyviai neprisileido. Manau, dėl to, kad nesuprasčiau, kokia tikroji jo leksika ir ką jis išties mąsto. Juk kai kada vien akys apie žmogų daug pasako. Patikėkite, ten viskas veikia pagal tam tikrą pasiskirstymą, kiekvienas turi savo vaidmenis", – kalbėjo kaunietė.

R.Kurlianskis priešingai – nevengdavęs kontaktų ir netgi šiltai bendraudavęs su A.Gureckio šeimos nariais. Jis ne kartą yra lankęsis šeimos name Vytėnuose. Čia jie pietaudavo, gerdavo R.Kurlianskio atsivežtą vyną arba šampaną, šnekėdavosi pačiomis įvairiausiomis temomis. "Per tuos susitikimus jis atrodė mandagus, pasipuošęs, draugiškai nusiteikęs ir niekada negailėdavęs gražių komplimentų nei man, nei mano dukrai. Bet kartą jis ištarė labai įdomią frazę: "Mes versle esame kaip tarp vilkų ir visi su kaukėmis", – prisiminė pašnekovė.

A. Gureckis (kairėje) ir D. J. Mockus. Nuotr. iš D. Dargio knygos "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių".

Pareikšti milijoniniai ieškiniai

Didžiausias chaosas A.Gureckio šeimoje prasidėjo 2010 m. sausio 21 d., kai bendrovė "Mitnija" pareiškė 21 149 351 litų ieškinį dėl neteisėtų vadovo veiksmų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įmonę valdė valdyba: valdybos pirmininkas R.Kurlianskis, nariai – I.Žemkauskienė, A.Gureckis. Našlė turi duomenų, kad "MG Baltic Investment" atstovai kiekvieną mėnesį sau persivesdavo net apie 70 tūkst. litų už darbą ir kontrolę "Mitnijoje".

2010 m. sausio 22-ąją Kauno apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla, kurioje ieškovas "Mitnija" kėlė pretenzijas A.Gureckiui. Buvo reikalaujama atlyginti tariamai bendrovei padarytą žalą, kuri įvertinta net 23 mln. litų.

Šis tyčinis ieškinys mus pražudė, nes visiškai paralyžiavo šeimos gyvenimą.

Praėjus savaitei, sausio 29 d., Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios nuosavybės apribojimo priemonės. "MG Baltic Investment" pareiškė 42 025 295 litų ieškinį dėl tariamai neteisėtos A.Gureckio veiklos ir dėl to, kad esą nuvertėjo statybų bendrovės akcijos. Anot našlės, šis ieškinys – tie patys ieškiniai, kaip ir Kauno apygardos teisme, tik du kartus padidinti. Ieškovas manė, kad jis laimės pirmą bylą. Teisininkai svarstė, jei prisiteis pirmoje byloje, tai atsistatys akcijų vertė ir nėra jokio pagrindo antrai bylai. Bet jie nieko neprisiteisė.

"Šis tyčinis ieškinys mus pražudė, nes visiškai paralyžiavo šeimos gyvenimą", – prisimindama tyčinių ieškinių reiškimą kalbėjo V.Gureckienė.

2010-ųjų gegužės 20-ąją, A.Gureckio gimimo dieną, "MG Baltic Investment" pareiškė 12 mln. litų ieškinį dėl žalos. Tokią nutartį priėmė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Šarūnas Račkauskas. Bet šis ieškinys neturėjo jokio realaus teisinio pagrindo, o galiausiai proceso metu pradingo.

2011 m. balandžio 11 d. "Mitnija" pareiškė 581 152,57 litų ieškinį našlei V.Gureckienei dėl draudimo didinti įstatinį kapitalą. Nors A.Gureckis 2007 m. atpirko 10 proc. "Mitnijos" akcijų už 7,5 mln. litų, brangiau negu pirko. Jis tikėjosi bendradarbiavimo. Nagrinėdamas šį ieškinį, teismas nutartyje pasisakė, kad ieškovas nesąžiningas – visam turtui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, ieškiniams patenkinti pritrūko 30 mln. litų, o jie siekė didinti įstatinį kapitalą, kai turėjo galimybę sumažinti.

Kadangi našlė V.Gureckienė išdrįso pasipriešinti, jie pareiškė jai naują ieškinį. Bet neprisiteisė. Visi ieškiniai buvo sujungti į vieną bylą, bendra ieškinių suma siekė apie 76 mln. litų. Tokio dydžio ieškinio Lietuvoje fiziniam asmeniui dar nebuvo. 2011-ųjų birželį ši byla pradėta nagrinėti Vilniaus apygardos teisme. Bylą nagrinėjo 22 teisėjai. Jos nagrinėjimas užtruko 7,5 metų, galiausiai ieškovai prisiteisė 5 proc. nuo ieškinio dydžio.

"Kartais aš girdžiu, kaip dėl menkiausių niekų žmonės palūžta, o mes patyrėme įžūlų užpuolimą, turėjome pasipriešinti, kad išliktų likę šeimos nariai", – sako V.Gureckienė.

– Svarbiausia, kad mes nerūpėjome savo valstybei. Po kratos niekas mumis nesirūpino, tik vienas policininkas atėjo pagąsdinti ir pagrasinti. Manau, kad tokios bylos yra žudikės. Esu girdėjusi, jog panašių bylų buvo ir anksčiau, tik jos tyliai nugrimzdo į užmarštį."

Susitikimai Vievyje

Byloje pažymėta, kad 2010-ųjų kovą A.Gureckiui paskambino žinomas kaunietis verslininkas Zigmas Petrauskas. Susitikimas buvo numatytas Kaune, Savanorių prospekte esančioje picerijoje – tame pačiame stikliniame verslo centro pastate, kur skandalingai bankrutavusio holdingo EBSW klestėjimo laikotarpiu veikė koncerno biuras. Be to, kadaise šio pastato statybomis rūpinosi A.Gureckio vadovaujama "Mitnija".

Įdomiausia, kad šiame susitikime, be Z.Petrausko, dalyvavo ir kaunietis milijonierius Raimundas Petrikas. Jo brolis – buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas. "A.Gureckis man sakė, kad R.Petrikas ir Z.Petrauskas ragino skambinti D.J.Mockui. Šią informaciją paviešinau visoms institucijoms, teismų pirmininkams, politinių partijų vadovams", – prisiminė V.Gureckienė.

Po minėto susitikimo Kauno picerijoje A.Gureckis paskambino D.J.Mockui ir pakvietė pasimatyti Vievyje veikusioje kavinėje "Keturios sostinės". "Tai buvo toks įtampos kupinas laikas, kai kone kasdien Antaną vis kažkas telefonu kviesdavosi atvažiuoti pasišnekėti į Vilnių ar kažkur pusiaukelėje tarp Kauno ir Vilniaus. Kaip supratau, šitie vyrukai jį kaip reikiant pradėjo tąsyti", – atsiminė V.Gureckienė.

Vieną tokių akistatų stebėjęs liudininkas vėliau teisėsaugai pasakojo, kad A.Gureckis D.J.Mockaus paklausė: "Ką aš tau, Dariau, blogo padariau?" O šis neva arogantiškai atšovė: "Tu mane pažeminai ir apvogei." Tai buvo pasakyta agresyviai. Paskui D.J.Mockus atsistojo ir pasakė, kad verčiau A.Gureckis kalbėtųsi su R.Kurlianskiu.

A. Gureckis (viduryje) su B. Lubiu ir V. Adamkumi. Nuotr. iš D. Dargio knygos "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių".

Garsios antstolės žygiai

2010 m. birželio 16-ąją, nors A.Gureckio šeimai buvo pranešta trimis dienomis anksčiau, prieš pat vardadienį, kad per vieną dieną tuometis Vilniaus apygardos teismo teisėjas Š.Račkauskas priėmė tris nutartis: uždraudė A.Gureckiui naudotis akcininko teisėmis (jis turėjo 10 proc. "Mitnijos" akcijų), atmetė A.Gureckio prašymą dėl bylos nagrinėjimo Kaune, uždraudė naudoti ir valdyti A.Gureckių šeimai priklausančius automobilius, teigdamas, kad jie turi būti pastatyti "MG Baltic" koncernui priklausančioje automobilių aikštelėje. Pagrindinė priežastis – padidės automobilių rida ir nusidėvės salonai.

Vilniaus teisėjas Š.Račkauskas nurodė nutartį vykdyti skubiai. Po A.Gureckio mirties itin griežtas teismo nutartis jo šeimai paskelbęs teisėjas Š.Račkauskas paliko teisėjo darbą ir perėjo į advokatų gretas.

"Taip jie mėgino sužlugdyti visą šeimą. Nebuvo nė pinigų, nė transporto priemonių, viskas areštuota, areštui patenkinti trūko 30 mln., kad ir kur kreiptumėmės, gaudavome atsakymą, jog viskas teisinga ir teisėta. Nuolatiniai gąsdinimai ir grasinimai tęsėsi. Tais pačiais ieškiniais pradėtas baudžiamasis procesas, – prisiminė V.Gureckienė. – Antstolė Sonata Vaicekauskienė jau kitą rytą su vairuotojais stovėjo prie mūsų namo."

Garsioji S.Vaicekauskienė – ta pati, nemažai visuomenėje kritikos sulaukusi ir dažnai drastiškais metodais stebinanti antstolė, bene labiausiai pasižymėjusi, kai jai buvo pavesta vykdyti garsiąją teismo nutartį – paimti mergaitę iš Kauno pedofilijos istorijoje pagarsėjusios Kedžių šeimos namų Garliavoje, Klonio gatvėje.

"Bet nutarėme jiems pasipriešinti, – prisimena V.Gureckienė. – Neatidavėme automobilių, Antanas niekam nežinant juos paslėpė. Tačiau antstolė vis tiek įžūliai beldėsi į mūsų namus, ieškojo mašinų net prie šeimos vasarnamio, važinėjo po visą Lietuvą persekiodama iš paskos. Ji mus filmavo, fotografavo. Įsiveržusi į namus suskaičiavo visas jame buvusias lemputes. Ji smulkiai surašė visus daiktus, net kavos aparatą ir sofas. Neištvėręs aršaus puolimo, Antanas ėmė skųstis sveikata. Turėdamas nedarbingumą kreipėsi į medikus, tačiau net ir medicinos įstaigoje antstolė be paliovos persekiojo Antaną. Jie siekė bet kokia kaina paralyžiuoti mūsų šeimą."

"Šaukei Lietuvai – likai gyva"

2010 m. spalio 16-ąją moteris visiškai atsitiktinai atrado net kelis A.Gureckio ranka rašytus priešmirtinius laiškus. Įdomu, kad pagrindinis laiškas velionio vyro darbo užrašų knygelėje buvo aptiktas likus dienai iki Violetos ir Antano santuokos keturiasdešimtmečio.

Paviešinau dalykus, dėl kurių kiti paprastai palūžta ir baiminasi tai viešai paskleisti.

Iškalbingi laiškai, kuriuose minimas koncernas "MG Baltic" bei pagrindiniai jo veikėjai – D.J.Mockus bei R.Kurlianskis, netrukus buvo perduoti keliems Kauno žurnalistams ir paviešinti.

Atkaklus charakteris bei būdas V.Gureckienei padėjo atlaikyti net 7,5 metų trukusį sudėtingų teismų maratoną. 2017-ųjų birželį byla baigėsi. "Matyt, jie manė, kad mane pribaigs. Bet jiems nepavyko, – atsiduso moteris. – Galiausiai juk viskas baigėsi gana sėkmingai – teismai panaikino turto areštus. Svarbiausia, kad namus išsaugojome."

Net ir sudėtingo teismų maratono metu V.Gureckienė ir B.Rumšienė nepasidavė blogoms emocijoms. Dar prieš šeimą užgriuvusias bėdas V.Gureckienė niekada negailėjo finansinės paramos vienuolynams, moterų klubams, sunkiai sergantiems mažamečiams. "Manau, kad jei gyvenime tau pasisekė gauti, privalai būtinai tuo pasidalyti su aplinkiniais", – tokia, visiškai nebūdinga šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei, filosofija remiasi žinoma našlė.

V.Gureckienė teigė, kad iki šiol dažnai iš praeivių gatvėje sulaukia to paties klausimo – kaip ji išliko gyva? "Bet jiems atsakau: paviešinau dalykus, dėl kurių kiti paprastai palūžta ir baiminasi tai viešai paskleisti. Kartą gatvėje prie manęs priėjusi nepažįstama moteris ištarė: "Kadangi šaukei visai Lietuvai, todėl ir likai gyva." Niekas netikėjo, kad mes išliksime, žmonės vis stebisi, iki šiolei užkalbina. Visi mes gyvename ir kartais nežinome, kokie gabumai ir talentai slypi mumyse, kokius didelius darbus galime atlikti. Atsitikus tokiems tragiškiems įvykiams, žmogus arba palūžta, arba pavirsta geležimi", – užtikrintai kalbėjo žinoma kaunietė našlė.

Knygoje – garsiausi šalies turtuoliai

Daugiau nei 500 puslapių užimančios juodosios lietuviško verslo paslaptys į rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio naujais faktais papildytą knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" sugulė prakalbinus daugelį garsių Lietuvos verslo ir politikos pasaulio žmonių.

"Pusantrų metų kasdienio darbo, daugiau nei 30 tūkst. perskaitytų dokumentų ir bemaž 450 susitikimų – būtent tokią kainą sumokėjau už tai, kad pavyktų atpasakoti mūsų šalies verslo elito istorijas bei ištakas. Esu dėkingas visiems, išdrįsusiems atskleisti ilgus metus saugotas paslaptis, pasidalijusiems faktine medžiaga, iki tol itin saugota ar slėpta tamsiausiuose archyvų stalčiuose", – sako septynių bestselerių autorius D.Dargis.

Tūkstantiniais tiražais išleistų knygų "Tikroji Daktarų istorija", "Juodosios mafijos našlės" ar "Kriminalinė Agurkinių odisėja" autoriaus teigimu, ši knyga šokiruos visus, tikinčius, kad didieji verslo banginiai yra tikrasis šalies elitas, besipuikuojantis gyvenimo būdo žurnaluose ar jaunuosius verslininkus skatinančiuose seminaruose.

Išskirtines knygas su autoriaus autografu bei asmenine dedikacija galima nusipirkti elektroninėje parduotuvėje www.dailiausknygos.lt.

Anot autoriaus, pastarųjų kelerių metų įvykiai, sudrebinę šalies politikos bei verslo pasaulį, jį įkvėpė ne tik išplėsti daugiausiai dėmesio sulaukusias istorijas ar papildyti jas naujomis aplinkybėmis, bet ir nerti dar giliau. Narpliojamas šalies turtingiausiųjų gyvenimas, slepiantis milijoninius sandorius, konkurencinės kovos, pasitelkus valstybės institucijas, ar verslo užgrobimai, spaudžiant partnerius.

„Ko gero, tai buvo vienas įdomiausių ir sudėtingiausių mano darbų. Turėjau galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, ką apie kai kurių verslų imperijas mano Artūras Zuokas ar „Stiklių“ restoranų įkūrėjai, kokį pragariškai sunkų kelią kovoje su „MG Baltic“ turėjo pereiti garsiausių šalies objektų statytoją palaidojusi našlė Violeta Gureckienė, kas slypi verslo olimpo viršūnėse. Išties likau šokiruotas, sužinojęs, kad dar ne taip seniai Mokesčių inspekcijoje už ketvirtį priskaičiuotų baudų buvo galima nusipirkti ramybę, o prie garsios verslo grupės galimo suklestėjimo prisidėjo ir valdžios išrinktieji, tuomet valdę ne vieną ministeriją“, – sako autorius.

Atnaujinta ir išplėsta knyga ne apie milijonus, bet milijardus, kuriuos valdantys kai kurie veikėjai beveik niekuo nesiskiria nuo eilinių emigrantų.

„Sukaupę milijardus bei įpratę valstybę vairuoti nuo galinės sėdynės, jie yra priversti rinktis tokį pat kelią, kurį pasirinko iš gimtosios šalies vieną dieną sprukęs ir vėliau statybose Londone įsidarbinęs lietuvis. Trumpai tariant, jie vis dažniau nutaria bėgti“, – sako knygos autorius D. Dargis.

Išties likau šokiruotas, sužinojęs, kad dar ne taip seniai Mokesčių inspekcijoje už ketvirtį priskaičiuotų baudų buvo galima nusipirkti ramybę, o prie garsios verslo grupės galimo suklestėjimo prisidėjo ir valdžios išrinktieji, tuomet valdę ne vieną ministeriją.

Daugiau nei 500 puslapių užimančios juodosios lietuviško verslo paslaptys į knygą sugulė prakalbinus Artūrą Zuoką, prokurorą Virginijų Sabutį, tyrusį Arvydo Grigo, buvusio Dariaus Mockaus partnerio, paslaptingą mirties bylą, Seimo narį Vytautą Baką, legendinės statybų kompanijos „Mitnija“ įkūrėjo našlę Violetą Gureckienę, Gitaną Nausėdą, Artūrą Paulauską, „Stiklių“ bei „Dviejų brolių“ steigėjus ir daugelį kitų garsių Lietuvos žmonių.

„Pusantrų metų kasdienio darbo, daugiau nei 30 000 perskaitytų dokumentų ir bemaž 450 susitikimų su šaltiniais – būtent tokią kainą sumokėjau už tai, kad pavyktų atpasakoti mūsų šalies verslo elito istorijas bei ištakas. Esu dėkingas visiems, išdrįsusiems atskleisti ilgus metus saugotas paslaptis, pasidalinusiems faktine medžiaga, iki tol itin saugota ar slėpta tamsiausiuose archyvų stalčiuose. Tad noriu tikėti, kad skaitytojai tai įvertins“, – sako septynių gerai žinomų ir skaitytojų įvertintų bestselerių autorius D. Dargis.

Jo teigimu, ši knyga šokiruos visus, tikinčius, kad didieji verslo banginiai yra tikrasis šalies elitas, besipuikuojantis gyvenimo būdo žurnaluose ar jaunuosius verslininkus skatinančiuose seminaruose.

„Tai, ką surinkau ir perteikiu savo skaitytojams, – tikrasis jų veidas. Galiu sakyti, kad apnuoginu tai, ką jie slepia ir ko labiausiai bijo, pradedant advokatų kontoromis, mintančiomis milijoninėmis sumomis už konfliktų reguliavimą, baigiant keistais sutapimais teismų, nagrinėjančių kovojančių verslininkų bylas, sprendimuose“, – sako jis.

Naujais šokiruojančiais faktais papildyta knyga „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ turėtų pasiekti knygynų lentynas jau šią savaitę.

„Vos pridavęs knygą spaudai, sulaukiau ne vieno įdomaus skambučio. Akivaizdu, kad tam tikros grupės tikrai nenori, kad ji pasiektų skaitytojus“, – sako D. Dargis

Bestseleriais tapusių lietuviškų kriminalinių biografijų "Tikroji Daktarų istorija", "Vilniaus bomberio išpažintis" ar "Mafijos kronikos" autorius – žinomas Lietuvoje žurnalistas, rašytojas Dailius Dargis jau raško naujausios savo knygos vaisius.

"Daugelis šneka, kad ši knyga geriausia iš visų mano penkių", – nesikuklino D.Dargis.

Knygoje "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" atskleisti nežinomi šalies turtingiausiųjų gyvenimo faktai. Knygos įžangoje autorius papasakoja, kad galutinai rašyti knygą apie Lietuvos milijonierius apsisprendė pernai, Joninių dieną. Važiuodamas Gedimino prospektu Vilniuje D.Dargis atkreipė dėmesį į visureigį, kuriame sėdėjo vienas turtingiausų šalies žmonių su savo drauge.

"Jie, mano akimis, atrodė kiek pavargę, nelaimingi, nuobodžiaujantys ir norintys kur nors ištrūkti. Tai sukėlė dvejopų minčių", – rašo D.Dargis. Jis teigia, kad kitą dieną ir apsisprendė pažvelgti į tamsiuosius verslo užkulisius.

"13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" yra penktasis autoriaus tyrimas, virtęs didžiausios apimties jo knyga. D.Dargis neslepia, kad, net rašydamas apie kriminalinio pasaulio autoritetus, jis nesusidūrė su tokiais iššūkiais, kaip rinkdamas medžiagą apie verslo paslaptis.

Toli gražu ne visi Lietuvos turtingiausieji sutiko susitikti ir pasikalbėti su rašytoju. Nesutikusieji neliko šešėlyje. Autorius juos prisiminė knygos pabaigoje – vieni pateikė motyvus, kodėl atsisako kalbėti, kiti – ne.

Su "Kauno diena" D.Dargis susitiko iš karto po teismo proceso Kauno apylinkės teisme. Aiškintis teismuose D.Dargiui – ne naujiena. Su garsiuoju kauniečiu Henriku Daktaru teismuose rašytojui teko bylinėti net ketverius metus.

"Žurnalistine prasme mes laimėjome bylą, tiesa, teko sumokėti 6 tūkst. litų už vienos detalės paviešinimą", – pasakojo D.Dargis.

"Remigijus Kairys mane tąsė porą metų, bet laimėjome. Jie nori tik pinigų. Būtų 1990-ieji, tai šaudytų, dabar kovoja teisinėmis priemonėmis", – jautrų aprašytų herojų požiūrį vertino rašytojas. Paskutinės bestselerių autoriaus bylos vyko Kaune. D.Dargio skaičiavimu, 80 proc. jo rašinių ir knygų herojų – iš Kauno. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis kaunietis D.Dargis tvirtina laikinojoje sostinėje esant daug įdomių istorijų.

– Ko gero, jus jau pasiekė pirmieji atsiliepimai apie naująją knygą. Kokie jie?

– Labai pagyrūniškai skambės, bet visi labai geri. Daugelis šneka, kad ši knyga geriausia iš visų mano penkių. Kelerius metus po knygos apie Henriką Daktarą kalbėta apie tai kaip  fenomeną. Pagal tai, kaip skaitytojai reagavo, tai buvo bomba. Po šios knygos pasirodymo – labai panašiai. Visi giria už drąsą paviešinti milijonierius, nes jie yra neliečiami, o aš parašiau aštriau. Tuo žmonės žavisi, giria. Labai stengiausi įtikti skaitytojams.

– Savo naujausią knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" pristatote kaip pirmąjį dokumentinį Lietuvos verslo detektyvą. Kodėl?

– Nerašau sausai apie verslą ar kiek kuris uždirbo, kokį pelną pasiekė. Tokį rašymą būtų galima pavadinti verslo sėkmės istorija. Aš siekiau parodyti, kaip kūrėsi valstybė, kokie įdomūs procesai vyko verslo pradžioje, kaip kūrėsi bankai, kaip vieni šneka, kad valstybę griovė, o kiti – kad valstybę statė. Kalbinau Arvydą Stašaitį, kurį kai kurie verslo banginiai pozicionuoja kaip pirmąjį verslininką. Kažkuriuo momentu dvejojau, ar man verta su juo bendrauti, bet paskui sutikau ir jis paliko labai didelį įspūdį. Jis labai atvirai kalbėjo ir apie teisėsaugos struktūras, prisidėjusias prie jo žlugdymo, apie verslą, apie žiniasklaidą. Detektyvas todėl, kad paliečiau superžinomų verslininkų praeitį, pajudinau juodąsias puses, knygos gale sudėjau dokumentus, liudijančius apie tai, kodėl jie turėjo problemų su teisėsauga.

– Detektyvo žanrą mėgstantis skaitytojas, ko gero, kiek kitaip įsivaizduotų net ir dokumentinį detektyvą.

– Knygoje labai daug detektyvo.

– Detektyvas, kaip žanras, turi labai aiškų apibrėžimą. Jūsų knygoje įprasto detektyvinio siužeto nėra.

– Kaip ir ankstesnėse mano knygose, šioje yra nulis literatūros. Čia visur dokumentika, gryna teisybė, faktai. O detektyvas todėl, kad visos istorijos daugiau ar mažiau susijusios su tuo, kaip verslininkai kovojo su reketininkais apie 1990-uosius arba kaip jie patys buvo atsidūrę teisėsaugos akiratyje.

Pavyzdžiui, buvęs Futbolo federacijos prezidentas Vladas Laurinavičius labai atvirai pasakoja, kaip sovietiniais laikais pinigus darė, kaip vyko tų laikų vadinamieji blatai ir kodėl jis sėdo už grotų. Jis turėjo tris teistumus.

Iš tikrųjų aš juos prakalbinau, pralaužiau, jie visi man papasakojo apie savo tamsesniąją pusę, kiti – apie tą tamsiąją pusę, su kuria jiems teko susidurti kaip verslininkams.

Detektyvu knygą laikau todėl, kad aprašau atskleistą kriminalinę, teisinę pusę. Kai kuriems knygos herojams teko susidurti su labai rimtais pavojais gyvybei, šeimai, verslui. Žmonės rizikavo ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais.

Per knygos pristatymą Kaune susirinko daug jaunų žmonių ir mačiau iš jų veidų, kaip sunku jiems buvo patikėti, kad tais 1990 m., santykinai visai neseniai, tokie dalykai dėjosi. Šaudymai, sprogdinimai. Dabartinei kartai tai nesuvokiama.

Aš darau savotišką istorinę apžvalgą, kaip istorijos vadovėlį, apie tai, kaip kūrėsi Lietuvoje verslas. Visi nori tą gražesnę pusę atskleisti, o aš noriu parodyti realistiškesnę, tikroviškesnę Lietuvos kūrimosi istoriją.

– Knygoje patys apie save pasakoja tik keli verslininkai, apie kitus kalba anoniminiai pašnekovai arba remiatės jau viešai skelbtomis istorijomis. Kaip rinkotės, kokius verslininkus kalbinti?

– Labai sunku buvo rinktis. Rinkausi pagal tuos kriterijus, kad žmonėms būtų įdomu, kad nebūtų pasakojimo apie tai, kaip uždirbo pirmąjį milijoną, kaip sunku buvo sovietiniais laikais ir kaip lengva dabar. Man tai neįdomu. Aš skaitau daug istorijų, kuriose įdomūs verslininkai parodomi labai neįdomiai. Kodėl neįdomiai? Nežinau, arba tie verslininkai nenori atsiskleisti, arba žurnalistai neišgirsta ir nesuteikia progos normaliai pakalbėti. Žinoma, buvo žmonių, kurie nenorėjo atskleisti tos tamsesnės, aštresnės savo gyvenimo pusės, todėl išėjo, kad apie juos šneka kiti.

– O tokiu atveju teiraujamasi tų žmonių, ar jie sutinka, kad apie juos kiti pasakotų?

– Man vienas advokatas yra minėjęs, kad jei žmonės apie dešimtį metų yra įtraukiami į turtingiausių žmonių sąrašą, jų nuotraukos puikuojasi viršeliuose, tai jie yra prilyginami viešiems asmenims. Man tai taip pat buvo netikėtumas. Tačiau visą medžiagą vis tiek reikėjo filtruoti. Buvo ir labai aštrios informacijos, kurią buvo neetiška naudoti. Sprendėme, ar verta ją viešinti, ar nepažeisime nekaltumo prezumpcijos, todėl, vadinkime, pateikiau tą gražesniąją pusę.

– Tai gabalas pačios negražiausios verslo pusės liko jūsų archyvuose?

– Na taip, liko. Ta informacija buvo iliustruota gal ne tiek dokumentais, kiek žmonių pasakojimais. Tarkime, kai kurie žinomi žmonės buvo apkaltinti narkotikų vartojimu ir tokiu rimtu narkotikų vartojimu, o ne per kažkokį vakarėlį. Pasakojo, kaip jie įnikę į kokainą. Manau, neturint konkrečių įrodymų ar bent jau nuotraukų, vargiai ar galima apie tai rašyti, nes tai jau labai slidi riba.

– Gal po kažkiek laiko skaitytojus pasieks ir ta aštrioji knygos dalis?

– Galbūt labiau yra mintis išleisti antrą šios knygos dalį, bet pasirinkus kitus trylika herojų. Bet čia tik pamąstymai. Iš tikrųjų buvo labai sunku bendrauti. Verslas labai jautrus skandalams, verslininkai nelinkę per daug atsiverti.

– Mafija labiau atsiveria?

– Kur kas daugiau. Man sekėsi kur kas lengviau ir produktyviau bendrauti su nusikalstamojo pasaulio atstovais nei su verslo. Verslininkai – gerokai sudėtingesni žmonės. Kai kurie žadėjo, žadėjo, susirašinėjome, atidėliojo ir galiausiai pareiškė, kad nenori bendrauti. Todėl knygos pabaigoje yra sąrašas tų žmonių, kurie atsisakė kalbėti.

– Ar tikrai reikėjo to sąrašo? Juk tai laisvas žmogaus pasirinkimas. Nebijote būti apkaltintas neetiškumu? Juk jūsų gerbėjų akyse nesutikusieji kalbėti tarsi patenka į juodąjį sąrašą?

– Tai nėra juodasis sąrašas. Aš pateikiau sąrašą žmonių, kurie švyti žiniasklaidoje, pristatomi kaip jaunųjų verslininkų skatintojai pradėti savo verslą, pozicionuoja save kaip tarptautinius superverslininkus, visur lenda. Tai kodėl jie nesutiko bendrauti?

Mano knygos tikslas nebuvo parodyti vien tik juodą ar gražią pusę, mano tikslas buvo parodyti objektyviąją pusę. Todėl norėjau pasikalbėti ir su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, kuris iš tarptautinio verslo pakilo į politikos aukštumas. Sąraše atsidūrė net ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anksčiau Prezidentė daug kalbėjo, kad Lietuvą užvaldė oligarchijos struktūros. Tai gerai, sėdame ir pasišnekame. Jeigu nepatinku kaip žurnalistas, nes rašiau apie mafiją, tai galėjo taip ir pasakyti.

– Jeigu galvojate jau apie antrąjį tryliktuką, atrodo, kad knygų rašymas – taip pat neblogas verslas?

– Žiūrint į mano pastarųjų metų veiklą – taip, nes aš iš to tik ir pragyvenu. Ar tai geras, ar blogas verslas – nežinau, kas gali nuspręsti. Tačiau žmonės labai siaurai mąsto. Apie knygų verslą galvoja pagal galutinę kainą, kurią mato knygyne. Niekas nežino, kiek investuojama į knygos parašymą. Tai labai nemaži pinigai, kuriuos aš pats investuoju. Neturiu jokių rėmėjų – nei valstybinių, nei iš verslo pusės.

– Gal nemandagu klausti, bet kiek jūs uždirbate iš knygos?

– Aš nenorėčiau konkrečiai minėti. Mane labai nustebino Rūtos Vanagaitės pasakymas, kad tūkstantis eurų – ir ji rašo, ką nori. Aš maniau, kad ji daugiau gauna. Tačiau vien iš knygų rašymo Lietuvoje nebūtų galima pragyventi.

– Ar Dailius Dargis, be knygų rašymo, bendravimo su mafija, žurnalistinių tyrimų, dar turi kokių nors pomėgių?

– Aš esu smalsus žmogus. Man daug kas patinka. Knygos, kelionės. Dar turiu veiklą, apie kurią žino labai nedaug žmonių ir iš jos uždirbu pinigus, bet apie ją aš irgi nenorėčiau pasakoti.

– Pats neatviraujate, o tuos, kurie nesikalbėjo su jumis, supylėte į knygos sąrašą.

– Bet aš nesu toks turtingas ir viešas. Pastebėjau esminį skirtumą – tie, kurie dirba sau, patiria mažiau įtampos, yra gyvesni, novatoriškesni. Samdomi darbuotojai jaučiasi užgniaužti arba riboti, arba iki galo neatsiskleidžia. Savo veiklą įsukę žmonės jaučiasi laisvesni.