Su A. Gustas artimą ryšį palaikė, daugybę jos kūrinių (eskizų, piešinių, pastelių, akvarelių), kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir „Aukso pjūvio“ galerijoje, ir asmeninio archyvo fotografijų Lietuvai dovanojo prof. Raminta Lampsatytė. Tarp Vilniaus, Vienos ir Berlyno gyvenanti pianistė, mokslininkė atsisveikinimui su menininke pažymėti rengia koncertą.

„Aldonai buvau pažadėjusi, kad koncertuosiu kiekvienoje jos parodoje, ir šio pažado visada laikiausi. Todėl atsisveikinti su po mano mamos mirties antrąja mama man tapusia Aldona nusprendžiau surengdama koncertą", – sako penkis dešimtmečius menininkę pažinojusi prof. R. Lampsatytė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“.

Su A. Gustas Vokietijoje gyvenusi muzikė susipažino dar būdama studentė. Abi nepraleisdavo Berlyne vykusių lietuvių bendruomenės susirinkimų.

„Į susirinkimus Aldona visad ateidavo su vyru Georgu Holmstenu. Mes kalbėdavomės apie muziką, meną. Rodžiau jai savo aliejinėmis pastelėmis kurtus darbus, o ji man sakydavo, kas gerai, o ką reikėtų pataisyti. Ji motyvuodavo mane kurti kasdien“, – brangiais prisiminimais dalijasi pianistė.

Pašnekovė neslėpė liūdesio, kad apie A. Gustas mirtį sužinojo iš „Aukso pjūvio“ galerijos vadovės Lolitos Vyžintienės, nes, likus keleriems metams iki menininkės mirties, jau nebegalėjo su ja bendrauti.

„Žinia mane sukrėtė, pajaučiau begalinį skausmą dėl to, kad negalėjau su Aldona atsisveikinti. Nuo pat pandemijos pradžios lankyti ją, tuo metu jau buvusią Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose, uždraudė Aldoną nuo artimų žmonių atskyręs galerininkas Johnas Coltonas. Ji neturėjo telefono, todėl nebuvo įmanoma su ja susisiekti. Iki to laiko lankydavau Aldoną du kartus per savaitę", – pasakojo prof. R. Lampsatytė.

Ji sako pastebėjusi, kaip progresuoja A. Gustas demencija. „Mes atradome metodą, kuris padėdavo jai atgauti pusiausvyrą. Nešdavau jai geriausio popieriaus, jos mėgstamų spalvų – baltos, juodos, raudonos – pieštukų, kreidelių ir ji piešdavo. Piešdavo įdomiai, energingai, aistringai, nors jau kalbėjo nerišliai, dažnai kartodavosi", – pasakoja pianistė.

Per trejus metus, kai dar galėjo lankyti menininkę, ši sukūrė nemažai darbų, kurie dabar yra Lietuvoje. Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko iniciatyva buvo išleisti šių darbų katalogai.

Paklausta, koks ryškiausias prisiminimas yra išlikęs apie A. Gustas, prof. R. Lampsatytė nedvejodama atsako: jos jausmingumas.

„Aldona mylėjo ir vyrus, ir moteris. Ją supančią aplinką ji suvokė sensualiai. Ji drįso kalbėti apie erotiką ir sudarė moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją, kurią išleido viena didžiausių leidyklų Vokietijoje. Aldona visą gyvenimą kovojo už moterų teises, už moteris poetes, už Lietuvą. Tokios kitos, kaip ji, nebuvo, nėra ir nebus“, – pabrėžia pianistė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“. Vanduo menininkės kūryboje buvo labai svarbus. Jis simbolizavo judėjimą ir lengvumą, juntamą tiek A. Gustas eskizuose, piešiniuose, paveiksluose, tiek poezijoje.

Kūrinys nebuvo eksponuotas jokioje parodoje, menininkė jį labai saugojo. „Nežinau, ar jos paskutinė valia bus išpildyta. Net nežinau, kada ji bus kremuota“, – apgailestauja prof. R. Lampsatytė.

Gruodžio 18 d. 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksiantis koncertas – ne tik prof. R. Lampsatytei, kurią menininkė vadino savo dukra, bet ir A. Gustas kūrybos gerbėjams bus galimybė su pagarba ir meile išlydėti menininkę, plaukiančią į Amžinybę.

Koncerte skambės mėgstamiausių A. Gustas kompozitorių kūriniai – Gunterio Mahlerio dainos, Giacomo Puccinio „Atsisveikinimas“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Sarastro palaiminimas“, Felikso Bajoro „Rauda“, Tomo Juzeliūno „Elegija“, lietuvių ir vokiečių kalbomis bus skaitoma kūrėjos poezija. Koncerte kūrinius atliks prof. R. Lampsatytė (fortepijonas) ir operos solistas, kompozitorius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas.

1932 metų balandžio 4 dieną Šilutės apskrityje Karceviškių kaime gimusi menininkė pirmuosius vaikystės metus praleido Lietuvoje, o sovietų armijai ją okupavus su motina pasitraukė į Vokietiją. 

A. Gustas gyveno Berlyne, čia su Nobelio premijos laureatu Gunteriu Grassu (Giunteriu Grasu) ir kitais bendraminčiais įkūrė dailininkų-poetų grupę „Berliner Malerpoeten“, surengė daug personalinių ir grupinių parodų, išleido keliolika poezijos rinkinių, keli iš jų išversti ir į lietuvių kalbą.

Menininkė apdovanota Rahel Varnhagen von Ense (Rachel Farchagen fon Ense) medaliu, Vokietijos Federacinės Respublikos kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Gerbiant velionės valią laidotuvės nerengiamos, jos palaikai bus išbarstyti Baltijos jūroje.

Joje ne tik naujausi – 2018/2019 m. sukurti – menininkės piešiniai, eskizų albumai, asmeninio archyvo nuotraukos, bet ir per 100 pianistės prof. Ramintos, kuri dailininkei yra tarsi dukra, fotografijų iš dokumentinio vaizdų dienoraščio. Pastarąjį ji pildo kiekvieno apsilankymo pas senelių namuose gyvenančią A.Gustas metu. Planuojama išleisti ir du naujausių menininkės kūrinių katalogus, susijusius su šia paroda.

Įsijautimas ir aplankanti užmarštis

Nuotraukos, kuriose Raminta fiksuoja dailininkę, – labai svarbi kiekvieno apsilankymo pas A.Gustas dalis. Profesorė dėmesį sutelkia į dailininkės veido dinamiką, kūno plastiką, pauzes kūrybinio proceso metu. "Aldona piešia tik tada, kai pas ją ateinu aš, kadangi niekas daugiau jos nelanko. Pastebėjau, kad jai svarbu kuo kokybiškesnis popierius, kuo geresnės pastelės, tuomet ji kuria ekspresyviai, su aistra ir malonumu, todėl iš kiekvienos savo kelionės parvežu jai po keletą aukštos kokybės, skirtingų formatų, skirtingos popieriaus faktūros eskizų bloknotų. Aldona susikoncentruoja, tarsi dzenmeistras, ir kuria – ramiai, įsijautusi", – pasakoja profesorė.

Dabar, kai Jono Meko nebėra tarp mūsų, Aldona yra garsiausia ir įdomiausia išeivijos lietuvė. Reikia tai žinoti.

Dokumentinės fotografijos atskleidžia A.Gustas būsenų amplitudę, kurioje ir Ramintos įvardytas visiškas įnėrimas į kūrybinį procesą, tapimas įrankiu linijai ir spalvai vystytis, kuriant naratyvą, ir abejonių momentai, kai menininkė užmiršta, kieno vardu pasirašyti darbą. "Dabar naujų žodžių ji sugalvoja dar daugiau, kadangi tuos, kuriuos žinojo anksčiau, užmiršta. Pamiršta ne tik žodžius. Nepamena, ką veikė ar sakė prieš keletą minučių. Tačiau kai kuria, jai pavyksta išlaikyti visiškai aiškų protą. Ji kaip dailės profesorė – analizuoja erdvę piešinyje, ją užpildydama juodomis, raudonomis, mėlynomis, baltomis linijomis, o užbaigusi kūrinį, staiga nebežino net savo vardo", – A.Gustas kasdienybės akimirkomis pasidalija Raminta.

Tiek profesorė, tiek pati menininkė stengiasi tikrovę priimti tokią, kokia ji yra, ir iš greitai besimainančių jos akimirkų pasiimti tai, kas gera, pozityvu, kuria laimės jausmą. Raminta pasakoja kartą paklaususi A.Gustas, ką jos piešiniuose reiškia linija, o ši atsakiusi, kad tai "minčių koordinacija su ranka, nes gyvenime koordinacijos jau beveik neturiu. Galva nebedirba. Bet kai piešiu – mąstau aiškiai, jaučiu erdvę, popieriaus faktūrą, spalvas."

Gyvenimo geismas

Piešinys A.Gustas – daugiau nei raiškos forma. Per linijos plastiką ji išpažįsta gilią meilę žmogui, jo būčiai – nesupaprastintai, nepagražintai, o pulsuojančiai jausmais. Todėl linijos kai kuriuose kūriniuose susipina į neaiškias formas, sunkiai atpažįstamus ženklus, trūkinėjančius siluetus. Tačiau didžiojoje dalyje 2018–2019 m. kurtų darbų linija yra jungianti arterija, kurios judėjimas popieriaus lapą paverčia skirtingų kūnų sąveikos erdve. Čia susipina žmogiškieji pavidalai ir animalistiniai motyvai (dailininkės kūryboje dažnas žuvies, paukščio simbolis).

Šioje jausmų, aistros, vienas kito pažinimo erdvėje, rodos, ištirpsta lytiškumas, išlaisvindamas sielas tapti vieniu, grąžindamas jas į pirmapradę būseną, laisvą nuo bet kokių išorinio pasaulio apribojimų.

"Aldonos kūriniuose vis dar ryškus erotiškumas. Dabar ji daugiau kalba apie homoseksualus. Neseniai sukūrė eskizą, kuriame vyras yra apsikabinęs kitą vyrą (arba moteris apsivijusi kitą moterį). Tai jai svarbi tema, kadangi per savo kūrinius ji visada siekė kalbėti apie erotiškumą, išreiškiantį geismą pačiam gyvenimui, atsiribodama nuo griežtų visuomenės normų, kas yra normalu, priimtina", – aiškina Raminta.

Nuostabu, kad devintąjį dešimtmetį baigianti menininkė vis dar jaučiasi tokia gyvybinga, laisva ir mylinti. Žvelgiant iš lietuviškojo konteksto, kuriame homoseksualai laikomi ne mūsų visuomenės dalimi, o gėda, kurią baisu pri(si)pažinti, todėl patogiau yra neigti; kur senyvo amžiaus žmonės laikomi nei savo nuomonės, nei poreikių, nei norų neturintys visuomenės elementai, kurių taip pat yra geriau nepastebėti, – A.Gustas požiūris ir siekis per meną kalbėtis apie, visų pirma, savęs išlaisvinimą iš stereotipinių, primestų, siaurių, pasenusių visuomenės normų, apie buvimą vieniems šalia kitų, vienas kito priėmimą, palaikymą ir meilę, kuri kuria – kelia džiugią nuostabą ir susižavėjimą.

Senkantis laikas

A.Gustas iš tiesų yra įkvepianti. Tiek kaip menininkė, kurios kūryba išlaisvina, tiek kaip poetė, kurios eilės atveria būties gylį. Todėl atrodo keista, kad Vokietijoje ji yra visiškai užmiršta, o Lietuvoje – galbūt dar neatrasta?

"Dabar, kai Jono Meko nebėra tarp mūsų, Aldona yra garsiausia ir įdomiausia išeivijos lietuvė. Reikia tai žinoti. Išleista net 19 pasaulinių antologijų, kuriose ji su savo kūriniais reprezentavo Lietuvą. Tikiu, kad Aldonos laikas ateis", – sako profesorė.

Žinome, kad laikas kartais vėluoja. Vis dėlto Kaune (Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir galerininkės Loretos Vyžintienės kolekcijoje) jau yra apie 600 menininkės darbų, kuriuos visus ji padovanojo Lietuvai, o Raminta ir toliau stengiasi rengti jos kūrinių parodas, garsinti A.Gustas vardą.

Kaune yra numatyta įkurti Moterų muziejų, kuriame nuolatinę ekspozicijos dalį sudarytų dailininkės kūriniai. Labai norėtųsi, kad ši idėja taptų kūnu. "Noriu, kad žmonės ją pažintų. Niekas Aldonos šeimoje nėra tokie ilgaamžiai, kaip ji, todėl nežinau, kiek ilgai ji dar bus su mumis, tačiau džiaugiuosi, kad Aldonos palikimas bus Lietuvoje, Kaune, nes tai svarbu jai pačiai, to nori ji", – sako Raminta.

Ir pati menininkė jaučia, kokia trapi yra kiekviena jos diena. "Ji labai tiki Dievą, mano, kad mirusi susitiks su vyru, su kuriuo laimingai išgyveno 50 metų, taip pat su visais savo mylimaisiais ir mylimosiomis. Mirtis jai asocijuojasi ir su grįžimu į Lietuvą, – pasakoja profesorė. – Aldona ieško, kur yra gyvenimas, ir dažnai man sako: "Aš esu kitoje realybėje."

Kada: Kovo 15 d.

Kur: Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Kas: A.Gustas paroda "Žemiškai šokant".

Liko keli paveikslai

Reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje yra apie 500 dailininkės paveikslų, grafikos darbų ir eskizų, kurie saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir vienoje Kauno galerijų. Tai didžiulė dovana, priklausanti šaliai. Tačiau su likusiais kūriniais situacija kitokia.

Darbai, kuriuos A.Gustas sukūrė ir kurie buvo kartu su ja Berlyne, nebėra jos nuosavybė. Kaip ir visa gausi vokiškos literatūros biblioteka, kaupta drauge su vyru, rašytoju Georgu Holmstenu – kažkur iškeliavusi. Tai dar ne viskas – butas, kuris šešis dešimtmečius buvo menininkės namais – nebe jos. A.Gustas iš jo yra iškeldinta.

Žinoma ne viena istorija, kai senyvo amžiaus žmonės tampa apsukrių ir pralobti trokštančių asmenų taikiniais. Tokia situacija susiklostė ir dailininkei. Labai greitai buvo sutvarkyti visi teisiniai dokumentai, reikalingi kūriniams ir turtui pasisavinti, o A.Gustas nugabenta į vieną iš Berlyno senelių prieglaudų.

Nedidelį dailininkės kambarį, kuriame dabar gyvena, puošia keturi maži darbai, ant spintelės paguldytos knygos, stovi pora mažų angelų skulptūrėlių (menininkė juos kolekcionuoja). Tai viskas, kas liko A.Gustas – žymiai dailininkei, Lietuvoje atidariusiai net 12 parodų, puikiai rašytojai, sudariusiai moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją, visuomenininkei, Vakarų Berlyne kartu su Gunteriu Grassu įkūrusiai dailininkų – poetų grupę, ir drąsiai asmenybei, vis dar apimtai aistros gyventi.

Pakeista pavardė

Iš savo buto menininkė buvo išgyvendinta tyliai. Taip tyliai, kad jai artima Vokietijos lietuvė, kuri nuolatos lankydavo dailininkę, net septynis mėnesius po iškeldinimo negalėjo jos surasti. Tik dėdama dideles pastangas, profesorė susitiko su A.Gustas. "Esu energinga, todėl labai aktyviai jos ieškojau: per žurnalistus, laikraščius. Tačiau net septynis mėnesius neradau ir visą šį laiką ji buvo viena", – sako Raminta.

"Vasario 16-ąją su būriu lietuvių pas Aldoną šventėme Lietuvos šimtmečio jubiliejų, pažymėjome drauge ir jos gimtadienį bei Velykas. Lankau ją kas savaitę. Mūsų ryšys labai stiprus, kadangi netekau savo mamos, Aldona man yra tarsi antroji mama, o aš jai tapau dukra, kurios ji niekada neturėjo", – "Santakai" sakė pašnekovė.

Galbūt menininkę tautietė būtų suradusi ir greičiau, tačiau viską apsunkino pakeistas dailininkės vardas. Ieškodama A.Gustas profesorė kreipėsi į tarptautinę literatūrinio lauko atstovus vienijančią PEN organizaciją. Čia ji iš pažįstamos rašytojos sužinojo, kad menininkė yra vienoje iš Berlyno senelių prieglaudų. Kadangi kiekviename miesto rajone jų yra bent 20, paieškos galėjo užtrukti. Tačiau profesorė sulaukė pagalbos iš žurnalistės, su kuria buvo kūrusi radijo laidą apie A.Gustas žymiame Vokietijoje RBB radijo kanale. Ji padėjo išsiaiškinti, kuriame miesto rajone galėtų būti dailininkė ir, nors paieškas apsunkino pakeistas A.Gustas vardas, visgi pavyko ją surasti.

Liečiančios rankos

"Frau Holmsten" – toks užrašas žymi kambario senelių prieglaudoje duris, kuriame gyvena A.Gustas. Menininkė niekada neprisistatydavo vyro pavarde, todėl visi ją žinojo, vokiečiams neįprastu Aldonos Gustas vardu.

Tik dėl laimingo atsitiktinumo užėjusi į vieną iš prieglaudų ir pradėjusi pasakoti apie dailininkę, Raminta užsiminė apie jos vyrą. Išgirdusi pastarojo pavardę, administracijos darbuotoja prasitarė: viena ponia Holmsten yra.

"Ji man labai artimas žmogus. Aldonai reikia šeimos, o man reikia mamos, – džiaugsmu suradusi dailininkę pasidalino tautietė, – Kas kartą atėjusi jos aplankyti atnešu jai popieriaus, aliejinių kreidelių, pieštukų. Ji nupiešia po keturis paveikslus, kuriuos aš įrėminu sendaikčių turguose įsigytuose rėmuose ir kiekvieną kartą keliaudama į Lietuvą, atvežu juos čia. Aldona jaučiasi laimingiausia piešdama, tada ji atgyja: dainuoja ar niūniuoja ir plastiškai pieštuku vedžioja linijas popieriaus lape, ieškodama vyro ar moters figūros, jos kūrybai artimų žuvies, paukščio simbolių."

Dabar menininkė kitoje piešinio pusėje užrašo eilėraštį ar keistą, sudurtinį žodį, pavyzdžiui, "plaučių paukščio širdis". "Kartą, kai ji buvo labai žvali, parodžiau savo eskizus ir paprašiau, kad juos pakomentuotų. Aldona išanalizavo taip, kaip joks dailės profesorius nebūtų išanalizavęs ir pasakė, kad mano talentas yra greitumas, lengvumas ir disciplina. Mes peržiūrėjome apie 50 eskizų ir ji pavargo, pradėjo kartotis", – pasakojo Raminta.

Nors dienas leidžia Berlyne, kur buvo jos namai, Lietuva menininkės širdyje užima ypatingą vietą.

Kas kartą susitikusi su profesore A.Gustas labai mėgsta išbandyti naujas piešimo priemones. Pastarojo laiko atradimas – baltas, minkštas pieštukas, lengvai slystantis pilku popieriaus lapu dailininkei kuriant plastiškas formas. Žinoma, A.Gustas nepalieka ir juodos linijos anglimi, kurią papildo raudonais ženklais: kartais primenančiais bučinio laukiančias lūpas, alkaną širdį ar svaigaus raudono vyno dėmę.

Dabar juoda linija susirango nedidelio formato, atvirlaiškius primenančiuose piešiniuose, į kuriuos žiūrint ribota erdvė, kurią suteikia formatas, tampa be galo gilia, rodosi, akys karstosi anglimi nubrėžtomis, tvirtomis linijomis lyg lynais, vis trokšdamos atrasti properšą iš kurios atsivertų rojaus vaizdai.

"Piešiant Aldonos rankos atrodo nepaprastai energingos, tarsi meistro. Jos liečia, glosto popieriaus paviršių lyg šis galėtų atgyti", – įspūdžiu pasidalino pašnekovė. Neseniai visiškai atsitiktinai ji atrado senus dailininkės darbus, sudėtus prie šiukšlių jos kambaryje. "Jie nedideli, piešti ant prasto, užrašų knygelės popieriaus, tačiau su Aldonos parašu, vadinasi, jai svarbūs. Galbūt ne pati bus juos išmetusi, o kažkas iš senelių namų personalo pagalvojo, kad tai nereikalingos šiukšlės", – liūdnai sakė moteris.

Įkvepia pasivaikščiojimai

Tikriausiai įspūdžių piešiniams dailininkė semiasi ilgai žiūrėdama pro savo kambario langą ar eidama pasivaikščioti su Raminta.

"Ji turi savo mėgstamą apleistą erdvę, kurioje glaudžiasi benamiai. Kas kartą, kai pro ją praeiname, Aldona stabteli, žiūri į besimėtančius daiktus, apgriuvusius pastatus, galbūt ieškodama žmonių, kuriems jie priklausė, gyvenimų likučių", – sakė pašnekovė.

Be ilgų pasivaikščiojimų, kuriuos įveikia įsikibusi profesorei į parankę ir dėl viso pikto pasiėmusi lazdelę, A.Gustas niekada neatsisako pakviesta nueiti ir į kavinę. Jai malonu ir įdomu būti tarp žmonių, su jais bendrauti, pažinti.

Sugrįžus į nedidelį savo kambarį, A.Gustas mėgsta vartyti knygas, kurias jai padovanojusi R.Lampsatis. "Paėmusi į rankas vieną iš savo knygų, dailininkė nusistebi ir klausia, ar tikrai ji tai sukūrusi", – sakė Raminta.

Nors dienas leidžia Berlyne, kur buvo jos namai, Lietuva menininkės širdyje užima ypatingą vietą. Profesorė, A.Gustas prašymu, iš Lietuvos parvežė pagalvę, margintą lietuviškais raštais ant kurios dailininkė ilsisi. Dėl stipraus ryšio su gimtąja šalimi svečiai iš Lietuvos jos nedideliame kambaryje – labai laukiami.

"Norėčiau, kad kas tik atvažiuoja į Berlyną, aplankytų dailininkę ir atvežtų jai popieriaus bei pieštukų. Lauktuves iš Lietuvos ji visad pasitinka jausmingai ir su meile", – skatino Raminta.

Piešiniai, pastelės, nedidelio formato drobės – dinamišku linijų judėjimu plokštumoje, aštriais spalviniais kontrastais ir sykiu minkštais spalvų susijungimais kuria realybę reflektuojančią, tačiau personalią erdvę, kupiną dailininkei reikšmingų simbolių.

A.Gustas kūrybinė energija skleidžiasi ne tik piešiant, tapant, tačiau ir rašant. Naujausias, garbų 85-erių metų menininkės jubiliejų pažymintis, leidinys – 2017-aisiais "Corvinus" leidykloje Berlyne išleistas vienos eilutės eilėraščių rinkinys "Laiko lietus arba Laikas, laikinas" (vok. "Zeit zeitigt").

Kaip pasakojo menininkei artima jos kūrybos sergėtoja prof. Raminta Lampsatytė, šios poezijos knygos atsiradimą lėmė A.Gustas susapnuotas sapnas: ji regėjo savo kaimyną, ištarusį lemtingą žodį, inspiravusį menininkę dvi paras dirbti be poilsio ir užbaigti knygą. Visas lietuviškas šios knygos vertimas, tikimasi, bus publikuojamas šiemet gruodį, kai Kaune Goethe’s instituto vadovo Detlefo Gericke's dėka bus eksponuojama dailininkės paroda.

Stebuklingas žodis, įkvėpęs kurti vienos eilutės eilėraščius, buvo "laikas" (vok. k. – "Zeit"). Eilėraščiuose menininkė mąsto apie laiką, juose nebelieka moters simbolio, pagrindinis jų veikėjas – žmogus, jaučiantis savo egzistencijos laikinumą, šiuose eilėraščiuose taip pat nėra A.Gustas kūryboje svarbios vandens simbolikos, viskas teka, įteka ir išteka tik laike.

Pajausti laiko efemeriškumą, įsigilinant į autorės poeziją, kviečiami dienraščio skaitytojai, kuriems pateikiame prof. R.Lampsatytės verstus A.Gustas eilėraščius.

Atsiduodu tuojau dabarčiai

Ši popietė mane pagavo sunku pasakyti, kur

Man trūksta pusės ką tik prabėgusio laiko

Man patiktų nesibaigianti gegužė

Plaukiantis laikas

Ištekėti už naujos dienos pažadėta naktis

Paguldau galvą ant sekundės

Ši diena buvo kaip buvo

Mane pasiekė anti-diena

Utopijos sužalotas laikas

Ši savaitė išsilaikė septynis metus

Noriu būti laikas, ne visam laikui

Stoviu ant judančio laiko kuolo

Absurdiškas amžinas bėgimas dabarties į praeitį

Mano akyse išaušo diena

Maždaug kaip kadaise, galvoju ir šiandien

Laikas be gailesčio laikinas

Praeitis pageltonuoja, net šiurpas krečia

Tam tikru laiku naktys buvo žymiai per trumpos

Laikas ir aš kartu žygiuojam per gyvenimą

Gerėtis šokančios sekundės klaviatūra

Kokia aš buvau prieš dešimt metų, lygiai šiuo laiku...

Ateities ateityje pasitaisysim

Laikas turi laiko

Amžinybei laiko nereikia

Suprasti, kas iš anksto nulemta

Laikas priklauso ir nuo sapnų

Dabartis mirčiai visuomet tinka

Visu atvirumu šį rytą apkabinti

Sena diena – taip sena, kaip vakar diena

Kaip vyras ir žmona gyventi su diena

Širdies belaikiškumas

Paskęsti balandžio mėnulio akimirkose

Lyg dabartinis laikas būtų vakardieninis

Dabartinė dabartis linksmai vija praeitį

Geriu laiką, lyg jis būtų skanus

Juodų snaigių laikas

Laikas laiku sergantis

Laikas daro laikinu

Leidžiant laikui ištirpti ant liežuvio

Daugiakojės dienos

Transo laikas

Laikas kvėpuoja laiką

Akimirkos taip pat sensta

Laikas yra juoda avis tarp baltų ožkų

A. Gustas gimė 1932 m. Šilutės rajone, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną, kur menininkė gyvena iki šiol. Sulaukusi 26-erių ji pradėjo kurti eilėraščius ir nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas. Iki devynerių A. Gustas dar kalbėjo lietuviškai. Kai jos šeima atsidūrė Vokietijoje, ji ėmė kalbėti, o vėliau ir rašyti vokiškai. Poetės teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.

Daug metų A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ar Günteris Grassas. Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus. Aldona Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė. Remiama Goethe‘s instituto ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir pan.) Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Savo pačios grafikos darbus A. Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 20 a. 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia A. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt. Ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė.

A. Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už jos veiklą A. Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai:

1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis

1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz)

2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Vanduo. Tekantis, raibuliuojantis, lašantis. Skaidrus ir gelmiškas. Melancholiškas. Siaučiantis. Nuplaunantis, atspindintis, pasiglemžiantis. Kad ir kiek žvelgsi į jo paviršių – su kiekvienu akių mirksniu jis bus kitoks. Vanduo yra permainingas.

Jis palieka pėdsakus, tačiau nesileidžia sulaikomas. Nuslysta kūnu ir pranyksta.

Stichijos būtis, jos veržlumas ir harmonija reflektuoja A.Gustas eskizų parodoje "Plaukiančios". Iki šiol nei Lietuvoje nei Vokietijoje neviešinti 47 mažo formato kūriniai, eksponuojami vienas greta kito, sužadina vandens tėkmės įspūdį. Juodai baltuose darbuose išgryninamas stichijos gaivališkumas ir jo santykis, dermė su žmogumi.

Ekspresyviuose autorės kūriniuose pagrindinis raiškos elementas yra linija: plona, paini, vietomis išdylanti ir nutrūkstanti. Kartkartėmis išeinanti už popieriaus lapo ribų, lyg jos tėkmė atgytų ir imtų šluoti viską, kas pasitaiko kelyje. Iš linijos A.Gustas kuria ne tik nevaldomą stichiją, bet ir žmogaus – moters – pavidalą. Savo estetika primindamas automatinio piešimo kūrinius, pasikartojantis moters pavidalas įgauna antgamtiškų bruožų.

Vanduo, moterys, atsirandantys pavieniai žuvies (simbolizuojančios vyriškąjį pradą), paukščio simboliai eskizuose susipina tarsi užgimdami vienas iš kito, dalydamiesi viena dvasia, tačiau supančią aplinką jausdami skirtingai, kaupdami savas patirtis.

Darbuose autorės kuriamas vieno žmogaus kosmosas, užgimstantis vandeningoje erdvėje, sukuria sąlygas publikai atsiriboti nuo įprastinių suvokimo standartų ir panerti giliau, už regimojo vaizdo. Atsiverti ir atsiduoti A.Gustas eskizų dinamikai. Menininkės kūriniuose svarbūs ne prasminiai interpretacijų ryšiai, o turinio pajauta, kuri išreiškiama vidinių patirčių ir emocijų kaita. Vaizdiniais simboliais perteikiamas krūvis autorės darbuose transformuojasi į patirties fragmentą, susietą su individualia atmintimi. Todėl eskizų skaitymas yra procesas su autentiškais rezultatais, kurie gali kisti.

Ekspozicijoje "Plaukiančios" – A.Gustas, reflektuodama savo atsiminimus ir dar vaikystėje užsimezgusį ryšį su vandens stichija, sukuria erdvę publikai pamatyti savo vidinius vaizdinius.

Kas? A.Gustas paroda "Plaukiančios".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki lapkričio 6 d.

A. Gustas – vokiečių poetė ir grafikė, kilusi iš Lietuvos. Ji gimė 1932 m. Karceviškių kaime, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį Pasaulinį karą, kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną. Čia A. Gustas gyvena iki šiol. 1957 m. ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 m. užsiima tapyba ir grafika.

Sulaukusi 26-erių ji pradėjo kurti eilėraščius ir nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Be to, ji bendradarbiavo rengiant daugiau nei 100 antologijų. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas. Iki devynerių A. Gustas dar kalbėjo lietuviškai. Kai jos šeima pabėgo į Vokietiją, ji ėmė kalbėti, o vėliau ir rašyti vokiškai. Jos teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.

6-ojo deš. pabaigoje ir 7-ajame deš. A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ir Günteris Grassas. Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus. Ši grupė buvo unikali tuo, kad jai priklausė ir pasaulinio garso, ir už Berlyno ribų beveik nežinomi menininkai: Günteris Bruno Fuchsas, Günteris Grassas, A. Gustas, Rogeris Loewigas, Arturas Märchenas, Kurtas Mühlenhauptas, Karlas Oppermannas, Robertas Wolfgangas Schnellis, Wolfdietrichas Schnurre, Friedrichas Schröderis-Sonnensternas, Joachimas Uhlmannas, Hansas-Joachimas Zeidleris. Kaip vienintelė moteris Aldona Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė. Remiama Goethe‘s instituto ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir pan.) Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Savo pačios grafikos darbus A. Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. 2014 m. kartu su galerija „Browse Gallery“ ji kuravo savo personalinę parodą „Aldona Gustas – Mundfrauen“ („Aldona Gustas. Moterys su burnomis“).

Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia A. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė, turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip drąsią stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt.

A. Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už jos veiklą A. Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai:

1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis
1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz)
2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Fotografijų kolekcijoje – menininkės vaikystės namai Šilutės rajone: baltas namas žydinčių ir vaisius nokinančių medžių apsuptyje – saugi užuovėja, ramybės tvirtovė. R.Lampsatytės pristatytose nuotraukose taip pat ir A.Gustas seneliai – romiais žvilgsniais, mąsliomis šypsenomis. Keletoje kadrų galima pamatyti kūrėjos tėvus.

Ypatinga fotografija yra užfiksuota gūdžią žiemą: A.Gustas sėdi rogėse, pakinkytose vilkšuniu, o greta stovi mama ir tėtis, kurio poetė neteko būdama dar visai maža. Tai vienas iš nedaugelio kadrų, kuriame galima išvysti visad pasitempusį, policijoje dirbusį menininkės tėvą. Kita skaudi netektis – vyresniojo brolio mirtis – dailininkę taip pat aplankė vaikystėje. Apie ją A.Gustas nelinkusi kalbėti. Jaunesnįjį brolį galima atrasti nuotraukų archyve, sėdintį prie bendro šventinio stalo drauge su šeima. Jį menininkė taip pat pergyveno.

Nemažą fotografijų kolekcijos dalį sudaro nespalvoti kūrėjos ir jos vyro Georgo Holmsteno vestuvių kadrai. Juose dailininkė dar visai jaunutė – vos devyniolikos, dailiai pasipuošusi. R.Lampsatytė pasakojo, kad kūrėją ir jos vyrą rašytoją siejo ypatingas ryšys. Susipažino juodu Vokietijoje, tačiau abu ilgėjosi savo gimtinių – dailininkės vyras buvo latvių kilmės. Tekėti A.Gustas neskubėjo ir net nelabai ketino, tačiau į vyro klausimą: "Kada mūsų vestuvės? Gal rugpjūtį?" – menininkė atsakė pritarimu.

Kolekcijos taip pat ir akimirkos iš dailininkės parodų atidarymų, knygų pristatymų. Vienose jų – kūrėja su žymiais Vokietijos meno lauko atstovais, kitose – tik su savo kūriniais, kurių didžioji dalis jau yra Lietuvoje.

Iš visų R.Lampsatytės atvežtų nuotraukų išsiskiria A.Gustas portretai, kurių kiekviename atsiskleidžia dailininkės individualumas.

Gausi fotografijų kolekcija yra perduota perfotografuoti Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui ir vėliau bus grąžinta kūrėjai.

Lietuvė iki pat širdies

Neseniai Lietuvoje viešėjusi ryšius tarp Lietuvos ir menininkės palaikanti prof. Raminta Lampsaitis "Santakai" atskleidė įdomių naujienų iš pripažintos menininkės gyvenimo.

"Beveik visą savo gyvenimą praleidusi Berlyne, A.Gustas išliko atsidavusi tik Lietuvai. Menininkė jaučiasi esanti lietuvė, ne lietuvių kilmės – toks apibūdinimas ją žeidžia, skaudina, – sako prof. R.Lampsaitis. – Reprezentuodama Lietuvą visoje Europoje, garsindama ją savo paveikslais ir knygomis, A.Gustas jaučiasi taip, tarsi patys lietuviai nevisiškai priima į savo šeimą, nors artimi dailininkei draugai, kolegos, gerbėjai Berlyne ją laiko tik lietuve."

Anot pašnekovės, garbaus amžiaus menininkė nestokoja kūrybinių jėgų. Prieš keletą savaičių profesorei lankantis dailininkės namuose, A.Gustas pasakojusi susapnavusi keistą sapną apie greta jos buto gyvenantį žmogų, kuris sapne jai ištarė lemtingą žodį, inspiravusį menininkę dvi savaites dirbti be poilsio ir užbaigti naująją knygą, jau sulaukusią leidėjų palankumo.

Reikšmingo žodžio, kurį jai ištartė žmogus sapne, A.Gustas neatskleidžia, palieka jaudinančią intrigą, iki knyga bus išleista. Naujasis leidinys – ne viskas, ką menininkė yra suplanavusi įvykdyti iki garbingo jubiliejaus.

Rugsėjį galerijoje "Aukso pjūvis" bus surengta A.Gustas eskizų ir piešinių paroda "Plaukiančios". Tai jau ketvirtoji personalinė menininkės paroda Kaune, kurios visus darbus dovanojimo raštu kūrėja padovanojo "Aukso pjūvio" galerijos savininkei Lolitai Vyžintienei.

R.Lampsaitis ir galerininkės L.Vyžintienės pastangomis Lietuvai priklauso apie 600 menininkės darbų, kuriuos sudaro eskizai, per 100 akvarelių, parodų "Burnų moterys", "Mano vaikystės Lietuva", "Aš esu mes" ir būsimosios ekspozicijos "Plaukiančios" kūriniai.

Netikėtai atrastas

Kūrinių ciklas "Plaukiančios" buvo sukurtas apie 1990-uosius metus, o kolekcijos darbus R.Lampsaitis atrado atsititiktinai, lankydamasi kūrėjos namuose. "Savo bute A.Gustas turi nemažą spintą, kurioje laiko visus savo kūrinius. Pro praviras duris pamačiau kyšantį mėlyną popierinio lapo kampą. Susidomėjau, pasmalsavau, koks tai darbas, – jis buvo dar nematytas. Netikėtai atrastas paveikslas paskatino surengti būsimą parodą", – pasakojo R.Lampsaitis.

Ją sudarys 47 nedidelio formato eskizai, kuriuos dailininkė įpareigojo parodos architektus kabinti vieną greta kito, kad jaustųsi kūriniuose perteikiamas judesys – plaukimas, kūnų susiliejimas su vandeniu, ir apie dešimt didesnio formato pastelėmis atliktų kūrinių.

Ekspresyviuose eskizuose menininkė žaidžia juoda linija, ja užpildydama visą kūrinių erdvę: A.Gustas ją lanksto, pertraukia, susuka, suveržia ar atlaisvina, paleidžia. Eskizuose menininkė vaizduoja moteris: aistringas, laisvas. Tik vieninteliame jos paveiksle pasirodo vyro siluetas, kurį pati menininkė gretina su žuvies simboliu – vyriškumo, vaisingumo ženklu.

Pastelėmis kurtuose paveiksluose dailininkės vaizduojama maža, baltaveidė mergaitė, lietuviško peizažo fone – lyg pačios autorės refleksija, kurią L.Vyžintienė apibūdino kaip šviesą skleidžiantį angelą.

"A.Gustas yra giliai tikinti. Ji žino, kad turi savo angelą sargą, kurį stipriai jaučia. Dažnai sako, kad angelas yra jos oras, jos kvėpavimas. Namuose turi sukaupusi per 100 medinių angelų kolekciją", – angelo simbolio atsiradimą menininkės kūriniuose paaiškina profesorė.

Vieną iš dar nerodytos kolekcijos paveikslų A.Gustas laiko savo namuose. Neleidžia jo eksponuoti parodoje, kadangi nori būti kremuota drauge su darbu. "Kūrinys pratęsia jos plaukiančių moterų seriją, todėl jį įvardyti būtų galima kaip "Plaukianti per amžinybę", – sugretina R.Lampsaitis.

"Vanduo – mano dvynė"

Vanduo A.Gustas kūryboje labai svarbus. "Aš Žuvis. Gimiau po Žuvų ženklu. Vanduo – mano dvynė. Ji man labai pažįstama (menininkė mano, kad vanduo yra moteriškos lyties – aut. past.). Poezijos eilės, linijos paveiksluose yra kaip judėjimas vandenyje", – pagrindinį motyvą savo kūryboje apibūdina A.Gustas. R.Lampsaitis "Santakos" žurnalistei leido naudoti savo pokalbio su žymiąja menininke detales.

"Vanduo yra tarsi antroji menininkės egzistencija. Šyša, Baltijos jūra buvo jos telkiniai, kuriuose ji plaukiodavo vaikystėje. Nedėvėdama drabužių, mažai judėdama, kad nesudrumstų vandens harmonijos. Ji leisdavosi jo glamonėjama, jausdama, kaip nuo vėsių prisilietimų keičiasi jos oda. Kaip transformuojasi ji pati, per plaukimo ritualą susiliedama su akmens amžiaus moterimis, perimdama jų patirtį, jausdama stiprų gyvybinį impulsą, sklindantį iš vandens stichijos", – pasakoja R.Lampsaitis.

Menininkei vanduo, visų pirma, yra lengvumas. Jo sraunus, tačiau ramus tekėjimas, juntamas tiek tapybos darbuose, piešiniuose, eskizuose, tiek poezijoje.

"Vanduo man yra viskas. Šyša mano vaikystėje. Tiltas per Šyšą einant į mokyklą ar grįžtant iš jos išmokė nebijoti vandens. Suvaldyti savo baimę. Atsimenu tai visą gyvenimą", – prisiminimais dalijasi A.Gustas.

Lengvos, sklendžiančios erdvėje A.Gustas moterys – lyg pamirštą, esamą ir dar ne atrastą pasaulius jungiančios gijos: tvirtos, lanksčios, tačiau perregimos. "Šyšoje bandžiau rankomis sugriebti vandenį ir jį palaikyti. Negalėjau. Išmokau – viskas praeina. Negaliu sulaikyti", – sako A.Gustas.