Pirmieji – iš prieglaudos

Anatolijus pasakoja, kad pirmasis gyvūnas jo ir žmonos Ingos name soduose prie Druskininkų atsirado, kai jie pasiėmė iš prieglaudos šuniuką. Tuo metu aplink namą nebuvo tvoros ir kai vyro nebūdavo namuose, žmonai būdavo nedrąsu likti vienai, todėl pora ir nusprendė įsigyti šunį.

„Fredis buvo vienas iš dviejų išgyvenusių šuniukų, kuriuos septynis žmonės rado per šalčius dėžutėje paliktus miške. Mes nuvažiavome į Vilnių ir jį pasiėmėme, – pasakoja vyras. – Pradžioje jis buvo labai išdykęs, hiperaktyvus cholerikas. Aš jį labai griežtai auklėjau – pas mus jis negulėjo ant sofų, negalėjo varvinti seilių ir prašinėti maisto, paaugęs tapo nerealiai klusnus. Kai aš išvažiuodavau į koncertą ir žmona likdavo su juo viena namie, jis čia būdavo sargas – nieko neįleisdavo, nieko neišleisdavo. Jis buvo labai protingas, judrus, labai mėgo plaukti. Po kelerių metų griežto auklėjimo mes su juo jau šnekėjomės – tikrai buvo unikalus šuo, labai greitai suprasdavo, ko mes iš jo norime.“

Globotiniai: poros namuose prieglobstį radusios katės – kiekviena savitos išvaizdos, su savo charakteriu, pomėgiais. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Fredis labai gerai saugojo namų teritoriją, niekam neleido be rimto reikalo čia vaikštinėti. Tačiau taip atsitiko, kad vienais metais namuose ėmė lankytis pelės. Pora iš Vilniaus atsivežė du kačiukus, kuriuos kažkas rado po balkonu – broliuką ir sesutę. Šiaip taip pavyko pasiekti, kad ir Fredis juos priimtų į namus.

Atėjus pavasariui katytė kažkur išėjo, grįžo po trijų parų, o po mėnesio spintoje atsivedė tris kačiukus. Tie kačiukai labai greitai augo, pora naujų šeimininkų jiems nesuskubo surasti, tad jų namuose kurį laiką gyveno, anot Anatolijaus, penki tankistai ir šuo.

O tada atėjo liūdna vasara: mažylių mama vėl kažkur išėjo, Fredis staiga susirgo – išsivystė navikas ir per pusantro mėnesio pora jo neteko, o vieną iš mažųjų katyčių partrenkė automobilis. Tad liko namuose gyventi tik dėdė Perlas su sūnėnu Princu ir dukterėčia Mega.

Požiūris: A. ir I. Oleinikai nėra pakvaišę kačių fanai, tačiau negali abejingai žiūrėti, kai gyvūnėliai nemaitinami, neprižiūrimi, negydomi. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Globotinių gretos išaugo

„Kadangi mūsų rūsyje šilta, mes padarėme specialų langelį, kad žiemą mūsų katinai galėtų kada nori įeiti į rūsį, pradėjome palikti ten maisto. Po kurio laiko pastebėjome, kad pas mus pradėjo lankytis ir trys suaugę katinai – atklydėliai. Pirmas buvo juodas stambus, toks sumo katinas – pavadinome jį Laimiu, nes jam pasisekė. Dar Liūtas – pensininkas, kuriam labai reikėjo priežiūros, nes turi rimtų bėdų su gerkle, ir Persis – stambus auksinis katinas, kuris iki šiol nesiduoda glostomas“, – pasakoja Anatolijus.

Negana to, šalia poros gyvena tokie, švelniai tariant, keisti kaimynai, kurių teritorijoje nuolat kas nors neprižiūrimai veisiasi. Tad po kurio laiko į Oleinikų namo rūsį pradėjo užsukti ir mažesni kačiukai – keturios katytės: dvi pūkuotos (juodai balta Profesorė ir dėmėta Kleksė) ir dvi rainos su baltu (Mėta ir Melisa). Ilgą laiką jos tik žiūrėdavo per tvorą, bet vėliau, kai pradėjo stambėti, užsukdavo maisto, nors žmonių neprisileido.

„Kai supratome, kad katytės laukiasi, pradėjome jas dar labiau šerti, – pasakoja pašnekovas. – O po kurio laiko jos atsivedė kačiukų. Kuri, kada, kiek – be DNR tyrimo nesugaudoma, nes tų katinų jau yra kelios vados ir visi vienoje krūvoje malasi. Yra trispalvė Smiltė, labai miela Fortūna ir Liza su juodu apgamu, pūkuotas juodas Lapinas, pilkas pūkuotas Pikis ir tradicinis juodai-baltas trumpakailis Šviesiukas. O galiausiai iš kažkur atsirado dar Septynioliktas, arba Kaimynėlis, jauniausias iš visų mūsų globotinių.“

Tad dabar Oleinikų „ūkis“ – trys jų „legalūs“ katinai, trys senjorai, keturios taip vadinamos mazgės ir šeši jų mažyliai: trys katinukai ir trys katytės. Visi jie daugiausia laiko praleidžia jų rūsyje, namuose ar netoli namo, savo geradarius palydi, pasitinka.

Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams  neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik...

Visiems katinams galima eiti ne tik į rūsį, bet ir į namus, išskyrus miegamąjį – jį pora stengiasi palikti tik senbuviams.

„Kaip tu jų neįsileisi į namus: ateina, atsisėda prie durų ir žiūri. Jeigu apsimeti, kad jų nematai, pradeda miaukti: įleisk mane, aš noriu į vidų. Ir kartais net ne dėl maisto, o pasitrinti, pasiglaustyti, ant rankų pabūti. Aš jau kartais pykstu, bet žmonai labai patinka – kaip jie kitaip pripras prie žmonių? Jeigu jų neįleisi, su jais nežaisi, ausų jiems nevalysi, jų nešukuosi, jie labai sulaukės. Vien ėdalu jų neprijaukinsi, jie – bendraujantys padarai, – sako Anatolijus. – Dar po truputį stengiamės pasiekti, kad katės negalėtų atsivesti kačiukų, nes kažkaip tą dauginimąsi reikia sustabdyti. Bet tai nėra paprasta, nes katės neskiepytos, nenukirmintos, nusilpusios. Net galvojame, kad reikėtų kreiptis į kažkokias tarybas, kad tais mūsų kaimynais pasidomėtų ir šituos dauginimosi reikalus nutrauktų.“

Gausa: globojamiems kačiukams dažnai prireikia specialistų pagalbos – veterinarė jau juokiasi, kad Oleinikų augintiniams kompiuterinėje kortelėje vietos nebeužtenka. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – su charakteriu

Ar pora turi savo numylėtinių tarp globotinių? „Sakyčiau, labiau jie renkasi mus, nei mes juos, – sako pašnekovas. – Vieni leidžiasi glostomi, kiti ne, vienas gali ištirpti ant rankų, kitas bėga. Senbuviai Perlas, Princas ir Mega – žmonos katinai. Vos ji prabunda, jie ateina pas ją, apminko, apmasažuoja. Laimis gal labiau mano, iš „legalių“ augintinių – Princas.“

Princas, anot Anatolijaus, – gastroliuotojas, mėgsta išeiti ir grįžti po paros, tik dabar, kai šalta, greičiau pareina. Jis su dėde Perlu šiek tiek pykosi iki kastracijos – pešdavosi, dalydavosi teritoriją ir pan. Perlas buvo kovinis katinas – kai išeidavo, vis pareidavo susižalojęs, tekdavo vežti siūti ar gydyti. Jį irgi teko kastruoti, kad problemų nekeltų.

„Tiesą sakant, mes su jais jau privargome – tai vėmalai, tai kirminai, tai skiepai, tai temperatūra, tai, žiūrėk, kuris ant šono guli jau trečia diena... Tiek esame dėl jų padarę ir prie jų pripratę, kad klausimas, ar pasiryžtume juos kam nors atiduoti, – sako Anatoljus. – Kadangi gyvename nuosavame namelyje, kažkaip per daug tos katinų gausos ir nesijaučia. Vasarą apskritai kiekvienas sau draugas. Yra garažas, malkinė, kur jie sau gastroliuoja, peles medžioja, rūsys, namai atviri, kai mes namuose. Aš einu kasti sniego, ir jų penki, šeši eina su manim, lydi, kasa, žaidžia – padeda. Išlydi mus į koncertus, grįžusius pasitinka – kaip šunys. Jei ką nors veikiame lauke, tulpes sodiname – ir jie čia pat, kapsto, dalyvauja.“

Tiesa, augintiniai – ne veltėdžiai. Jie medžioja, paskui atneša savo laimikį parodyti. „Jei sienoje išgirsti ką krebždant, tai kitą dieną rūsyje tik uodegytę rasi. Vasarą kurklius visus sugaudo, kurmių mūsų sklype nėra, laumžirgius, vorus – viską, kas juda, išgaudo. Paukščiukų tik labai būna gaila, tad dabar mūsų teritorijoje nėra jokių lesyklų paukščiams.“

Šuo: mylimo šuns Fredžio Anatolijus ir Inga neteko prieš trejus metus, tačiau iki šiol kalbant apie jį apima graudulys. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Suteikia namams jaukumo

Anatolijaus teigimu, daugiausia džiaugsmo suteikia jausmas, kurį dovanoja gyvūnai. Augintiniai prieina, prisiglaudžia, murkia, pakelia nuotaiką, moko rūpintis kitu, nes supranti, kad jie nuo tavęs priklauso.

„Nesam mes pakvaišę kačių fanai, nei tos mūsų globotinės kokios veislinės. Tiesiog matai gyvūną, matai, kad jis alkanas, neprižiūrimas, nesaugomas ir negali neskirti jiems dėmesio, – sako vyras. – Prisimenu, vieną dieną pastebėjome, kad Pilkis negali nuryti maisto. Supratome, kad gerklėje yra įstrigusi ašaka. Tai 4 ryto, grįžę iš koncerto, traukėme tą ašaką su pincetu. Gerai, kad ji buvo kremzlinė, o ne kieta, nes jis tikrai būtų neišgyvenęs. O dėl ko viskas? Todėl, kad vadinamieji šeimininkai šėrė jį kažkokiomis atliekomis. Negali nieko nedaryti, kai matai, kad blusos snukiu laipioja ar katino širdis vos plaka, nes jis niekad nėra gavęs vaistų nuo kirmėlių. Imi, veži ir gydai. Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik... Iš labai mažos mano giminės gavosi labai plati.“

A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Anot pašnekovo, be gyvūnų namie būtų liūdna. Katė, žinoma, visai kitoks gyvūnas nei šuo – jai nelabai ką nors liepsi, nelabai prisišauksi, nelabai kažko prisiprašysi, jeigu ji nenori. Tačiau jos suteikia namams jaukumo, tad po tiek laiko ir po tiek katinų vyras teigia supratęs, kad katino namuose irgi reikia.

O kada poros namuose vėl apsigyvens šuo? „Treti metai, kai Fredžio nebėra, bet vis dar liūdna, kai apie jį pasakoju, žiūrint Fredžio nuotraukas, lūpų kampučiai vis dar nusvyra. Tad kol kas mes dar negalime turėti kito šuns. O kai vėl būsime pasiruošę, pirksime niufaundlendą. Žmona kažkada tokį yra turėjusi. Mes nesame labai aktyvūs žmonės, labiau gal tinginiai, o su aviganiais yra reikalų – jiems reikia erdvės, kasdieninių kilometrų. Niufaundlendas – labai intelektualus šuo, prieš vykdydamas komandas jis įvertina, ar jam to reikia, ar čia kvailas prašymas ar ne. Šie šunys milžinai gali vaikščioti be pavadėlio. Mums pagal mūsų gyvenimo būdą toks šuo labai tiktų“, – sako A. Oleinikas.

„Didžiojo šou burbulo“ sceną sekmadienio vakarą sudrebino net dvylika pasirodymų. Čia pasirodė Norbertas Liatkovski, Gabrielė Urbonaitė, Žygimantas Petkus ir Gabija Radžiūnaitė, Marius Jampolskis, Justinas Lapatinskas, Kristina Jurevičiūtė, Radži, Gabrielė Rutkauskienė-Vasha, Mia Pilibaitytė, Aleksandras Ivanauskas-Fara, Ieva Riepšaitė ir Justinas Mejeris bei Violeta DaQueen.

Dalyviai pademonstravo itin jausmingus pasirodymus ir nustebino net ir tuos, kurie jų gyvenimą seka per Go3 televiziją 24 valandas per parą. M. Jampolskis į savo pasirodymą pasikvietė G. Urbonaitę-Geleibrą ir viduryje jo jie vienas kitą apdovanojo aistringu bučiniu, o su Norbertu ant scenos pasirodžiusi Mia pasibaigus kūriniui nesulaikė ašarų. Emocijas sunkiai valdė ir „Rondo“ lyderis Fara, kuris scenoje atliko vieną mylimiausių savo kūrinių.

Deja, ne visiems vakaras baigėsi taip, kaip jie tikėjosi – mažiausiai balsų surinkusiam dalyviui su projektu teko atsisveikinti, o jo vietą užėmė naujas, kuris paslaptyje buvo laikomas iki paskutinės sekundės.

„Didžiojo šou burbulas“ dalyvių likimą nusprendžia ir jų pasirodymus įvertina tik žiūrovai, tad antrosios laidos pabaigoje paaiškėjo, kad projektą teks palikti G. Urbonaitei-Geleibrai – susumavus balsus tapo aišku, jog būtent ji pelnė mažiausiai žiūrovų palaikymo.

Taip pat pagaliau atskleista ir didžioji intriga, kas tapo naujuoju projekto dalyviu. Tai – dar vienas žinomas dainininkas, Marijono Mikutavičiaus pritariantysis vokalistas bei jau ne pirmą kartą save muzikiniame šou išbandantis Anatolijus Oleinik. Būtent jis kartu su kitais dalyviais sekmadienį grįžo į viešbutį.

„Labai jaudinuosi, rankos prakaituoja, bet jaučiu džiaugsmą. Parą ar dvi galvoje vyko susistatymas. Man teko vėl iš naujo susitupėti, kad aš einu į televiziją, į tokį šou. Eilėje link pergalės teks atlaisvinti dar vieną vietą – aš ateinu!“ – ryžtingai sakė Anatolijus.

Tiesa, ne ką mažiau aistrų verda ir tada, kai dalyviai visą savaitę ruošiasi savo sekmadieniniams šou ir jų gyvenimas net 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę yra tiesiogiai transliuojamas per Go3. Štai pavyzdžiui, praėjusią savaitę Žygis su Radži susipyko ir susitaikė net kelis kartus, o kai atrodė, kad visi dalyviai jau ims gyventi taikiai, su Žygiu į konfliktą įsivėlė ir Mia – atlikėja supyko už netaktišką pokštą apie jos amžių. Violeta atskleidė tai, ko dar niekam nėra sakiusi – pasirodo, kad mergina yra našlaitė. Kristina prabilo apie depresiją ir mylimojo Karolio iš „8 Kambario“ paramą sunkiausiu gyvenimo periodu, o Radži prasitarė apie jį kamuojančias bėdas dėl svorio.

Kaip vyksta pasiruošimas sekmadienio pasirodymams, kokios intrigos, emocijos ir diskusijos verda, siekiant tapti geriausiu, kaip atrodo šou pasaulio užkulisiai – galite stebėti kiekvieną dieną 24 val. per parą per naujos kartos televiziją – Go3. O sekmadienio tiesioginius TV šou pasirodymus kviečiame stebėti per televiziją TV3 ir TV3 Play 19.30 val.!

Projekte „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjęs Anatolijus Oleinik neslėps: praėjusios šventės buvo liūdnos, kuklios, jas sutiko dviese su žmona. Iki šiol visos jo šventės būdavo didelis renginių bei koncertų maratonas, kurio jis net nevadindavo darbu. Tai buvęs grynas malonumas, nuostabiausių emocijų rinkinys. Šiemet – viskas kitaip. Anatolijus prisipažins: jam labai gaila ne tik to, kad nebeliko renginių, bet ir kad žmonės taip nurašė dainininkus. „Verkti norisi, kai girdžiu sakant, kad dainininkų reikia mažiau, nei, pavyzdžiui, parduotuvės kasininkų“, – su ašaromis akyse šį vakarą 19.30 LNK laidoje „KK2 penktadienis“ sakys žinomas dainininkas.

Metų pradžia nelengva ir dainininkei Evai, kuri po praėjusių Seimo rinkimų, virto bedarbe. Parlamente  Irenos Šiaulienės patarėja dirbusi dainininkė prisipažįsta: darbas Seime jai ir tiko, ir patiko, tačiau  dabar teks ieškotis naujos veiklos.

Tuo metu žinomai nuomonės formuotojai trynukų mamai Simonai Lipnei metų pabaiga ir šventinis laikotarpis – neįtikėtinas pakilimas. Kartu su vyru įkūrę savo parduotuvę jiedu džiaugiasi sėkme ir nė kiek neišgyvena dėl nesibaigiančių pavyduolių atakų. Nors auginti tris vaikus ir vystyti verslą tikrai nelengva, Simona tikina, kad tapusi mama ji įgijo kažkokių „antgamtinių“ galių.

2020–tieji buvo visaip ypatingi ir broliams Lavrinovičiams: dėl pandemijos teko atšaukti suplanuotą gimtadienio puotą, abu broliai gavo magistro diplomus. Ne mažiau sėkmės jiedu tikisi ir iš beprasidedančių 2021–ųjų. Nors vaikystėje broliai pliekdavosi, dabar jų ryšys – itin tvirtas. „Per vienas Kalėdas brolis man padovanojo svajonių automobilį, prabangų BMW“, – paklaustas apie įspūdingiausias šventines dovanas prisimins Darjušas. O apie šiemetines brolio dovanas jis pasakos su šypsena: „Padovanojo kvepalus... smirdančius, išmečiau...“

Dėl pergalės ir 10 000 eurų prizo kovėsi aštuoni finalistai – Živilė Gedvilaitė, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė ir Linas Barauskas.

Finalinė transliacija vyko dviem etapais – pirmame pasirodymus vertino komisija ir žiūrovai, o į antrą etapą patekę trys geriausieji buvo atiduoti žiūrovų teismui. Pirmame raunde dalyviai sulaukė daugiau kaip 16 000 žiūrovų skambučių. Susumavus juos su komisijos balsais paaiškėjo, kad į antrąjį superfinalo raundą pateko Gopalas Michailovskis, Valerija Iljinaitė ir Anatolijus Oleinik.

Gavę progą dar kartą atlikti savo dainas, trys superfinalistai iš naujo rinko žiūrovų balsus. Per vos kelias minutes dalyviai sulaukė daugiau kaip 13 000 žiūrovų skambučių. Daugiausiai palaikymo – 6833 skambučių sulaukė ir projekto nugalėtoju tapo Anatolijus Oleinik, superfinale įkūnijęs atlikėją Princą.

Antroji vieta teko Gopalui Michailovskiui, sulaukusiam 5242 skambučių, o trečioji, su 1215 skambučių, atiteko Valerijai Iljinaitei. Projekto nugalėtojas A. Oleinik gavo 10 000 eurų prizą.

Į superfinalą pateko aštuoni dalyviai: Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė, Linas Barauskas, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Živilė Gedvilaitė ir Justinas Stanislovaitis. Visi kaunasi dėl pagrindinio prizo – 10 000 eurų.

„Man šis šou vėl pažadino suvokimą, kad žmogus, jeigu tik nori, iš tikrųjų yra beribis, – kalba viena iš projekto komisijos narių Asta Stašaitytė-Masalskienė. – Atrodo, kad ten, kur reikia save pilnai aukoti, kur reikia dirbti paromis, turėtų lįsti tik jauni, tačiau mes turėjome daugybę vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir visai be jokio meninio išsilavinimo. Turiu pasakyti, kad šis projektas labai sužadino ir mano kūrybinius pojūčius, gal net idėjas, planus. Man tai tikrai buvo primintukas, kaip malonu yra dirbti su muzika, su švente“.

„Labai laukdavau šių filmavimų. Čia tinka žodžiai „malonus jaudulys“ – čia eidavau kaip į šventę, tačiau ir jaudinausi, nes tai buvo ir atsakingas darbas, jaudinausi už kiekvieną dalyvį. Buvau pamiršusi, kad yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!“ – džiugiai kalbėjo A. Stašaitytė-Masalskienė.

Yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!

„Mačiau iškrentančius dalyvius, ir tai, kaip jie vis tiek visi draugauja, kaip jie bičiuliaujasi, kaip jie serga vienas už kitą. Iškritę net ateidavo pažiūrėti bičiulių pasirodymų. Tai rodo didelę šventę. Tai man labai svarbus dalykas. Dar man įsiliejimas į naują kolektyvą yra didelė asmeninė šventė. Nuo komisijos ir vedėjų bendravimo iki komandos darbo užkulisiuose – esu nuoširdžiai viskuo sužavėta. Neįmanoma surašyti scenarijaus tam, kas ten vykdavo. Tokie dalykai arba gimsta, arba ne, tiesiog reikia kažkokios bendros energetikos“, – kalba A. Stašaitytė-Masalskienė.

„Manau, mes patys sau tapome maloniu netikėtumu – kokie galime būti išprotėję ir tuo pačiu labai džiugūs, mylintys. Aš esu labai jautri kolektyvo atmosferai, todėl jei man būtų nepatikę, aš net nesvarstydama būčiau po trijų filmavimų susiveikusi kokią nors gydytojo pažymą ir sakiusi „ne, nenoriu“, – nusijuokia komisijos narė.

Visi finalininkai skaičiuoja paskutines pasiruošimo dienas prieš tiesioginę superfinalo transliaciją. Kas išlaikys galutinį išbandymą? Kas įrodys, kad yra vieno kraujo su ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis ir kam atiteks 10 000 eurų?

„Mes – vieno kraujo“ superfinalas – šį sekmadienį 19.30 val., tiesiogiai per LNK.

Mažajame finale iš dešimties dalyvių turėjo iškristi du. Rezultatai keitėsi iki pat paskutinės akimirkos, ir viskas susidėliojo tik pasibaigus paskutiniam pasirodymui, kurį atliko moterų treneris Martas Kalendra. Iš pradžių demonstravęs didelį džiaugsmą dėl jam atitekusio Lolitos Zero vaidmens, charizmatiškasis dalyvis, komisijos nuomone, su juo nesusitvarkė. M. Kalendra iš visų mažojo finalo dalyvių surinko mažiausiai komisijos balsų.

„Martai, aš žiauriai daug tikėjausi. Tai buvo jūsų stilistika. Bet neslėpsiu – nusivyliau. Jautėsi didelė įtampa ir balse, ir kūne. Žiauru, Martai, ką darysim?“ – pasimetusi kalbėjo komisijos narė Asta Stašaitytė-Masalskienė. „Nuobodu“, – atšovė į tokius komentarus pats M. Kalendra, ant scenos valgydamas sudaužytus arbūzus.

„Manau, kad buvo geriau už originalą, bet originalas yra tiek negeras, kad tikrai sunku. Parodijuoti parodiją – sudėtinga situacija“, – komplimentų nerado ir Stano.

Žemi komisijos balai lėmė, kad vos pasirodęs M. Kalendra turėjo nedelsdamas atsisveikinti su superfinalu. Ir jis pats, ir visi, stebėję sėkmingą jo dalyvavimą projekte, atrodė priblokšti tokios mažojo finalo baigties.

Atėjus metui išsiaiškinti dar vieną dalyvį, kuris turėjo atsisveikinti su projektu, prieš komisiją netikėtai stojo dar du iš favoritų – publikos numylėtinė, kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotoja Lina Bajerčienė ir atlikėjas Anatolijus Oleinik. Pastarasis laimėjo vos vieno balso persvara, ir per plauką užsitikrino vietą superfinale.

Kitą sekmadienį dėl didžiojo prizo – 10 000 eurų prizo – susikaus aštuoni stipriausieji: Valerija Iljinaitė, Gopalas Michailovskis, Živilė Gedvilaitė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Linas Barauskas, Indrė Launikonytė ir Anatolijus Oleinik. Kuris dalyvis sulauks daugiausiai publikos palaikymo? Finaliniai pasirodymai ir didžioji atomazga – jau šį sekmadienį 19.30 per LNK.

Dalyviai dėl tobulo pasirodymo atiduoda viską, tačiau ypatingą pasišventimą scenai šį sekmadienį pademonstruos į Povilą Meškėlą įsikūnijęs Anatolijus Oleinik.

A. Oleinik dvikovoje dainuos su kitu puikiai vertinamu dalyviu – Justinu Stanislovaičiu. Vos vaikinams išklausius komisijos vertinimus ir nulipus nuo scenos paaiškėjo šokiruojanti žinia – tik prasidėjus dainai, A. Oleinik po nesėkmingo judesio išsinarino kairį petį. Tačiau nesutrikęs vyras per kelias sekundes pats jį įsistatė atgal ir tęsė pasirodymą toliau.

Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą.

„Visa tai įvyko vos per vieną dainos eilutę. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko, tiesiog jaučiu, kad nebekyla ranka. Tris kartus pabandžiau ją pajudinti, tačiau ranka atrodė kaip tampoma nevalingų traukulių, – pritrenkiantį nutikimą prisimena Anatolijus. – Pirmas jausmas buvo baimė, nes to man niekada nėra buvę. Galvojau, ką daryti – gal stabdyti eterį, bet juk konkursas, o gal dainuoti toliau, bet pusė kūno negali judėti... Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą“.

„Kameros užfiksavo viską. Puikiai matosi, kaip pasiremiu ant garso kolonėlės, o išsitiesus ranka tiesiog mataruoja šalia kūno. Scenoje jau ir taip baimės pilnos kelnės, todėl dabar jos buvo dvigubai. Tačiau skausmo tikriausiai nepajutau iš streso dėl pasirodymo. Jei būčiau pajutęs tą skausmą, tikrai būčiau nualpęs vietoje“, – kalba Anatolijus.

Kitą dieną atlikėją apžiūrėjęs reabilitologas įstatė peties sąnarį į įtvarą, su kuriuo atlikėjui teks gyventi dar dvi savaites. „Daktaras sakė, jog visa laimė, kad kaulas neiššoko visas, nes tokiu atveju pats jo įstatęs atgal į vietą nebūčiau“, – pridūrė Anatolijus.

Jaunas vyras turi ir savo versiją, kodėl galėjo taip nutikti. „Meškėla išsiskiria savo ypatingai tiesia laikysena. Todėl tam pasirodymui įsigijau specialų diržą, kuris turėjo padėti išlaikyti pozą. Manau, kai pasilenkiau atsirėmęs ant rankos, dėl diržo prilaikymo tiesiog suveikė ne tie raumenys, todėl petys ir šoko iš vietos. Kitas projekto dalyvis Linas Barauskas sakė, kad taip galėjo būti ir dėl įtampos, kad organizmas buvo tiek įsitempęs, kad iš rikiuotės išėjo mažiausiai tikėtinu būdu“, – mąstė A. Oleinik.

Tačiau nei žiūrovai studijoje, nei komisija visos šios Anatolijaus dramos nepastebėjo. Visi matė tik pritrenkiantį pasirodymą ir įnirtingą kovą.

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.