Bet šį kartą ne apie kaimynų melus, kuriais jie vis malšina įsisenėjusius savo kompleksus, o apie sąvokas. Ar tikrai tą 1945-ųjų pavasarį buvo įveiktas būtent fašizmas? Kuo jis skiriasi nuo nacionalsocializmo ir ar pastarasis toks jau priešiškas jį pražudžiusiam bolševizmui?
Problema ta, kad žmonės (ir ne tik Rusijoje) vis dar painioja ir neteisingai interpretuoja šias dvi sąvokas.
Kas gi tas fašizmas? Šiuo terminu iš tiesų įvardijamas Benito Mussolini (1883–1945) režimas Italijoje, gyvavęs nuo 1922 m. iki 1943 m. Taip pat fašizmas yra įgavęs ir abstrakčią prasmę, kuria nusakomas bet koks (dažniausiai dešinės pakraipos) režimas, nuožmiai ir šiurkščiai primetantis visuomenei savąjį požiūrį, vertybes ir gyvenimo būdą. Tačiau pagal šią vertinimo skalę po fašizmo saule telpa ir bolševizmas (stalinizmas), ir Šiaurės Korėjos bei Irano režimai, ir "Islamo valstybė".
Netgi demokratijoje egzistuojančius politinio pseudokorektiškumo apologetus, kurie siekia uždrausti net pašaipą, ironiją ar sarkazmą viešoje erdvėje, galima laikyti tam tikros rūšies fašistais. Tad čia peršasi prielaida, jog fašizmas tam tikra prasme yra ne tiek konkretus muzikos kūrinys (ideologija), kiek atlikimo stilius, kuris lengvai adaptuojasi ir suleidžia savo šaknis nepriklausomai nuo konkrečios doktrinos idėjų.
Taigi, ar sąjungininkai lemtingais žmonijai metais įveikė būtent fašizmą? Deja, ne. Nes fašizmo, kaip ir mirties, nenugalėsi, tai – nuolatos egzistuojanti jėga, kuri visada buvo, yra ir bus bei lauks progos prasiveržti.
Prieš ką tada kovojo sąjungininkai? Atsakymas – prieš nacionalsocializmą. Bet ar tai ne tas pats fašizmas? Deja, ne.
Nacizmas dažnai neteisingai interpretuojamas kaip dešinioji ideologija. Prie to prisidėjo dar pats Adolfas Hitleris (1889–1945), skelbęs apie mistinių "semitų-bolševikų" sąmokslą, tačiau gyvenimo pavyzdžiai rodo nacizmo ir bolševizmo giminystę.
Pirmiausia dėmesį patraukia pavadinimas, susidedantis iš dviejų žodžių: "nacionalinis" ir "socializmas". Be to, prisiminkime jau minėtą Molotovo–Ribentropo paktą (šis dažnai vertinamas, kaip dviejų galvažudžių Adolfo ir Josifo bandymas vienas kitą pergudrauti), kuris vis dėlto galėjo būti ne tiek šaltas strateginis žingsnis, kiek tam tikra politinio flirto forma. O bet koks flirtas be pasąmoningai jaučiamos traukos ir simpatijos vargiai įmanomas.
Iš tiesų, abi šios ideologijos iš esmės itin panašios, o jų skirtumai – daugiausia paviršiniai. Tiek nacizmo, tiek komunizmo šaknys slypi žmonių, kurie įsivaizduoja esą nuskriausti, moralinėse nuoskaudose ir kartėlyje. Ir čia kalbame ne tiek apie banalų atotrūkį tarp turtingųjų bei vargšų (kaip dabar madinga sakyti) ir net ne apie faktą, jog dalis žmonių globalizacijos eroje bei dėl spartaus IT technologijų vystymosi liko už politinės galios bei materialinės gerovės ribų. Kalbame apie dalies žmonių sąmonėje tvyrantį nenorą spręsti savo problemas bei gebėjimų tam trūkumą.
Turime omenyje iš to gimstančius pavydą ir juodą neapykantą ne tik tiems, kurie turi daugiau, bet ir tiems, kurie, turėdami tiek pat arba dar mažiau, dėl savo moralinių įsitikinimų geba džiaugtis gyvenimu.
Būtent tokios yra nacizmo bei komunizmo medžio šaknys. Šio augalo kamieno funkcionavimą lemia įsitikinimas, jog valdžia ir turtai buvo užgrobti neteisėtai, jog dėl visų nuskriaustųjų gyvenimo bėdų ir problemų yra kalti visi, tik ne jie patys.
Išeitis? Griežtas ir nuožmus lyderis turi sutelkti tokių pat kaip jis netikšų minias ir, bendromis jėgomis sunaikinus savo tariamus engėjus, turi grįžti prie "tikrųjų" vertybių ir dvasingumu bei taurumu atsiduodančios santvarkos, tokiu būdu bus įgyvendintas "tikrasis" socialinis teisingumas. Nei nacizmas, nei bolševizmas (komunizmas) nepripažįsta žmogaus, kaip individo su išskirtinėmis savybėmis ir teisėmis, galinčio prisidėti prie valstybės valdymo. Esminiai žaidėjai čia – masės bei abstrakcijos, t. y. tie, kurie engia (žydai bei kiti ne arijai, buržuaziniai kapitalistai, buožės), ir tie, kuriuos engia (arijai, proletarai). Nė viena šių ideologijų nepripažįsta, jog žmogaus gebėjimais įsigytas turtas turi priklausyti jam.
Ir štai staiga šiame ideologijų medyje įvyksta dramatiška mutacija. Kam turi priklausyti turtai bei valdžia? Esminis nacizmo skirtumas nuo komunizmo – santykis su praeitimi. Komunizmas nepripažįsta praeities įtakos dabarčiai bei ateičiai. Praeitis buvo ir jos nebėra. Komunizmas nepripažįsta ir praeities reliktų, mitologijos arba tautinio identiteto. Yra viena bendra masė – viso pasaulio prastuomenė, kuri neigia tautinius skirtumus. Esą žmogus negali, siekdamas įgyvendinti komunistinę santvarką, tuo pat metu tikėti mitais, legendomis bei kitais tautiškumui svarbiais dalykais, nes jo ideologijos esmė – vulgarus buitinis pragmatiškumas, apsiribojantis banaliausių materialių poreikių patenkinimu.
Ir štai čia įvyksta lūžis, iš to paties kamieno ima augti antras medis, kurio esmė yra būtent tautiškumas, tai yra ta žmogaus kokybės kategorija, lemianti turtų ir galios pasiskirstymą, ir kuo individo rasinis grynumas skaidresnis, tuo jam daugiau turi priklausyti.
Taip politiniame miške atsirado savotiški Siamo dvyniai, medis su dviem skirtingais, iš vieno kelmo išaugusiais, bet savaime atsiskirti negalinčiais kamienais.
Šio augalo vaisiai nepasižymėjo įdomesne išvaizda bei skoniu, tačiau kartais gebėjo sugundyti ir apnuodyti net racionaliausius protus. Baisiausia, kad jie nešė vien mirtį ir destrukciją, o kūrybiškumo ir gyvybės atstovams surengė selekcijos seansą (genocidą), taip siekdami išveisti naują, jų požiūriu, "geresnę" žmonių rūšį.
Iš to galima daryti prielaidą, jog 1945-ųjų pavasarį pasaulis regėjo ne pergalę prieš fašizmą (iš tiesų – nacizmą), bet savotiškų Siamo dvynių atskyrimo operaciją, kurios metu vienam jų nebuvo lemta išgyventi, o kito mirtis tykojo stipriai degradavus gilioje senatvėje.
