Dviratininkai startuos 11 val. nuo muziejaus ūkinių vartų. Pirma stotelė – Aristavėlės dvaras, kuris nepasižymi prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką bajoriškos rezidencijos vaizdą ir geriausiai atspindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinę bei dvasinę kultūrą.

Antra stotelė – Aukštaitijos gatvinis rėžinis kaimas, sudarytas iš pagrindinės gatvės, palei kurią abiejose pusėse stūkso sodybos. Apvažiavę kaimą, turas tęsis iki Suvalkijos pasiturinčio valstiečio sodybos. Suvalkijos sektoriaus ekspozicija atskleidžia XX a. pirmojo ketvirčio suvalkietiško kaimo buities ir gyvensenos tradicijas bei ypatumus. 

Privažiavę Žemaitiją, dviratininkai aplankys tris sodybas, kurios yra kur kas laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje. Žemaitijos sodybose buvo daugiausia, lyginant su kitomis Lietuvos etnografinėmis sritimis, trobesių.

Čia pat aplankysime apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria nuostabus Kauno marių vaizdas.

Įpusėję kelionę, žygeiviai važiuos link Dzūkijos vienkiemio ir bendrės. Tai iš vienos sodybos išsivystęs nedidelis kaimelis, kur bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Kaip kontrastas jaukioms sodyboms, atskirtas miškeliu stovi neįprastas, velėna dengtas statinys – jurta ir aklinas tik su mažučiais, spygliuota viela apraizgytais langeliais, gyvulinis vagonas. Neturintys nieko bendra su lietuvių kultūra, jie tik primena skaudų Lietuvai 1941 – 1953 m. tremčių laikotarpį, apie kurį papasakos buvusi tremtinė – Irena Saulutė Špakauskienė.

Paskutinė stotelė – miestelis. Čia turo dalyviai pamatys visus nedidelio miestelio elementus: akmenimis grįstą turgaus aikštę, bažnyčią, karčiamą, aplink aikštę išsidėsčiusius prekybininkų ir amatininkų namus.

Po ekskursijos dviratininkai galės atsipūsti ir užkąsti Arbatinėje. Atgavę jėgas žygeiviai bus kviečiami dalyvauti orientacinėse varžybose bei kitose rungtyse. Nugalėtojų lauks prizai.

Išsamiau: www.llbm.lt/dviraciu-zygis/ 

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas apdovanojo Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkurso nugalėtojus. Konkursas parodė, kad, pasak ministro, regionuose daroma labai daug gražių darbų, tik dar per mažai jie garsinami. Vietos bendruomenių iniciatyvos ir pastangos kartais svarbesnės nei ES parama, nes pasiekiama įspūdingų rezultatų.

Šį konkursą organizavo Aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Etninės kultūros globos taryba. Juo siekta išrinkti vietoves, geriausiai atspindinčias Lietuvos etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos – prigimtinę savastį.

Konkursui buvo pateiktos 33 paraiškos – vietos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, muziejų, savivaldybių administracijų, valstybinių parkų direkcijų. Vertinimo komisijai, kaip sakė jos pirmininkas, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, buvo nelengva išrinkti laureatus, nes konkurse dalyvavusios teritorijos labai skyrėsi ir dydžiu, ir sutvarkymo lygiu. Vienos nuo seno žinomos kaip gamtinio kraštovaizdžio etalonai (Ladakalnio, Šatrijos, Rambyno apylinkės), kitos – kelis dešimtmečius kurti „gyvojo kaimo“ muziejai, trečios – nauji vietos bendruomenių inicijuoti projektai savo autentiškai gyvenamajai aplinkai išsaugoti.

Daugiausia paraiškų pateikė aukštaičiai ir žemaičiai, todėl iš šių regionų buvo atrinkta net po keturias išskirtines teritorijas. Nors regioninės autentikos bene daugiausia yra išlaikę dzūkai, jie pateikė tik tris paraiškas. Komisija, pasitelkusi žinomus šalies kultūros ir kraštovaizdžio specialistus, iš regionuose atrinktų laureatų išskyrė geriausius.

Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio etalonais pripažinti:

Aukštaitijoje: Ladakalnio-Ginučių gamtinis-archeologinis kompleksas Ignalinos krašte, Kleboniškių gatvinis kaimas ir apylinkės Radviliškio rajone, istorinė Sosių ir Liaudos žemė Kėdainių rajone ir Niūronių gatvinis kaimas bei apylinkės Anykščių rajone.

Žemaitijoje: Bukantės dvaro ir apylinkių teritorija (Plungės r., Žemaitės memorialinis muziejus), Platelių miestelis ir jo apylinkės, Šatrijos kraštovaizdžio draustinis ir apylinkės, Veliuonos miestelis.

Dzūkijoje: Dieveniškių regioniniame parke esančios Poškonių ir Rimašių etnografinių kaimų – Bėčionių piliakalnio apylinkės ir prie Neries įsikūręs unikalus gatvinis Grabijolų kaimas.

Suvalkijoje, pasak V. Bezaro, komisijos narius pakerėjo Plokščių miestelis (Šakių r.), įsikūręs Sūduvos lygumų ir Nemuno šlaito sandūroje, – atsiveriančiais vaizdais, senais želdiniais, upės-gatvės aplinka, originaliais želdiniais ir kt. Taip Zyplių dvaro sodyba ir Gelgaudiškio dvaras bei miestelio aplinka.

Mažosios Lietuvos regione sunku pranokti Rambyno Bitėnų apylinkių grožį, kultūros vertybes, šimtametes tradicijas. Tačiau komisijos nariai ne mažiau buvo sužavėti ir Klaipėdos rajono Agluonėnų seniūnijos ir bendruomenės darbais saugant, atkuriant ir kuriant naujas šio regiono kraštovaizdžio vertybes. Viešvilės bendruomenės centras „Skalvija“ parodė, kaip reikia saugoti urbanizuotas teritorijas, mylėti savo miestelį, ieškoti jo savitumo formų.

Pirmadienį Vilniuje prasideda savaitę truksiantis etnografinių regionų festivalis „Atrask save“.

Festivalis organizuojamas pirmą kartą ir yra skirtas šiemet paskelbtiems Etnografinių regionų metams, pranešė rengėjai.

Suplanuota 15 festivalio renginių. Savaitė prasidės Šilutės kamerinio teatro spektakliu, o baigsis išlydėtuvėmis Vilniaus geležinkelio stotyje.

„Visą programą galima suskaidyti į kelias grupes. Pirmoji – teatrinė dalis, į Vilnių atvyksta keturi skirtingi teatrai: Mažajai Lietuvai atstovaujantis Šilutės kamerinis dramos teatras, Žemaitijai – Telšių „Žemaitės“ teatras, Sūduvai – Kalvarijos „Titnago“ teatras ir Aukštaitijai – Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos teatras. Antroji dalis – renginiai skirti jaunimui. (...) regionų geriausios gimnazijos lankysis sostinės gimnazijose, svečiai pristatys savo krašto kultūrą, o vilniečiai juos supažindins su sostine. Trečioji dalis – profesionalusis menas“, – vardijo vienas iš festivalio organizatorių asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininkas Juozas Žitkauskas.

Rugsėjo 9 dieną Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyks koncertas „Savo krašto nepamiršę“.

Rugsėjo 11 dieną skvere prie Eugenijos Šimkūnaitės atminimo akmens Lazdynuose vyks žolininkų, botanikos ir farmacijos, fitoterapijos specialistų susitikimas „Nėra žolynų negydančių“, skirtas E.Šimkūnaitei.

Rugsėjo 12-ąją Verkių ir Pavilnių regioniniame parke, Pučkoryse, Belmonte penkių regionų atstovai simboliškai pasodins penkias obelis. Vėliau vyks regioninių kultūros leidinių konferencija „Regionų kultūra – kultūra regionuose“ Vilniaus mokytojų namuose. Popiet senamiestyje bus kuriamas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis. Čia Vilniaus kraštiečių organizacijos turės savo informacinius taškus, atvyks mėgėjų meno kolektyvai iš regionų, dalyvaus sostinės folkloro ansambliai. Pavakary prie Salomėjos Nėries gimnazijos prasidės didysis festivalio koncertas.

Rugsėjo 13 dieną po Šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje nuo Filharmonijos šventinės eitynės patrauks link Vilniaus geležinkelio stoties link. Stoties salėje vyks koncertas – vakaronė bei išvykstančiųjų palydėtuvės.

Kitus metus paskelbus Etnografinių regionų metais, siūloma įamžinti išmirusius Lietuvos kaimus.

Parlamentaras Algirdas Patackas siūlo tokių kaimų vietose pastatyti po ženklą, kad anksčiau čia buvo atitinkamas kaimas.

Anot A.Patacko, vertingas yra pats vietovardis.

„Vertė yra pavadinime, šaknyje. Pavyzdžiui, šalia Kauno, prie kelio į Babtus, yra kaimelis, kuris vadinasi Maskva. Maskvą visi pripažįsta esant baltišku pavadinimu, tik nelabai žinome, ką tai reiškia, pamiršome“, - teigė politikas.

„Lietuvoje yra išnykusių kaimų, kur nieko nebėra, nebėra net pastatų, gal tik medžiai likę. Visų pirma reikia juos surašyti, bet surašius pavadinimus jie tik fiksuojami popieriuje, tačiau jei bandysi ieškoti to kaimo, nerasi. Todėl būtina juos pažymėti vietoje“, - BNS sakė Seimo narys.

Anot jo, užtektų paprasto medinio stulpo su užrašu.

„Yra pasienio stulpelis ar ženklas prie piliakalnio, kad ten tokio amžiaus piliakalnis. Kažką tokio reikia panašaus, tai nelabai brangiai kainuotų“, - svarstė jis ir siūlė šiuos darbus įtraukti į Etnografinių regionų metų programą.

Greta valstybės, apskrities, savivaldybės, miesto, miestelio ar kaimo herbų galėtų būti naudojami ir etnografinio regiono herbai, siūlo parlamentaras Algis Kašėta ir Etninės kultūros globos taryba.

Jie Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo papildymo projektą.

Pagal jį, būtų įteisintas etnografinių regionų herbų kūrimas. Jie galėtų būti naudojami reprezentacinėms reikmėms, organizuojant etnografinio regiono renginius. Naudojimo tvarką nustatytų Lietuvos heraldikos komisija, suderinusi su Etninės kultūros globos taryba.

Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininko Virginijaus Jocio, kitus metus paskelbus Etnografinių regionų metais ir atsižvelgus į gyventojų prašymus nustatyti juridinę reglamentavimo tvarką etnografinių regionų vėliavoms, bus siekiama ir įstatymo pakeitimo dėl etnografinių regiono herbų.

„Kaimas gali pasitvirtinti heraldikos ženklą, gal net ir su prezidento parašu, o regiono – patvirtinimo tvarkos nėra“, – BNS teigė V.Jocys.

Minėto įstatymo papildymo projekte aiškinama, kad Lietuvos etnografiniai regionai savo reikšme yra daug svarbesni negu jokio administracinio statuso neturintys kaimai, jie turėtų prilygti kitų Europos šalių kultūriniams istoriniams regionams, turintiems savo oficialią heraldiką.

Lietuvoje yra penki istoriškai susiformavę etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Mažoji Lietuva, Suvalkija.