„Stebiuosi – kodėl Baltijos šalyse, kurių istorija – tokia tragiška, ne tik XX amžiuje ir ne tik dėl to prakeikto sovietmečio bei nelemto rusiškojo faktoriaus, bet apskritai dėl sudėtingų istorinių šio regiono peripetijų niekas nesukuria fundamentalių, išliekančių kūrinių? Gal todėl, kad literatūra šlubuoja? Kur tos grandiozinės asmenybės, kurios galėtų pasauliui pranešti, kad Baltijos šalys – ne mažos tautos? Mažų tautų apskritai nėra. Greičiausiai Baltijos tautų problemos slypi jose – išsilavinime, švietime, sistemoje, kuri formuoja vertybes“, – po naujausio savo filmo „Frankofonija“ pristatymo Vilniuje kalbėjo jis.

Filmo „Frankofonija“, už kurį režisierius pernai buvo apdovanotas Venecijos tarptautinio kino festivalio „Auksinio“ liūto prizu, veiksmas vyksta Prancūzijai ir visai Europai svarbiame Luvro muziejuje.

A. Sokurovas savo filmu nukeliauja į Antrojo pasaulinio karo laikus, kai iš Luvro teko išgabenti ir pilyse suslėpti daugybę pasaulinių šedevrų, kurie šiame garsiame muziejuje atsidūrė ir kaip karo trofėjai, ir buvo įvairiais būdais supirkti. Tačiau paradoksaliausia tai, kad nacistinė Vokietija, kuri karo metais buvo okupavusi beveik pusę Prancūzijos, pati pasirūpino, kad Luvro  šedevrai būtų tinkamai apsaugoti.

Ir čia pat režisierius daro ekskursą, kaip tie patys Vokietijos nacistai karo metu elgėsi Rytų Europoje, ypač Rusijoje, kur jiems absoliučiai nerūpėjo, kaip bus apsaugotos, pavyzdžiui, ne ką prastesnio nei Luvras, Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge vertybės. Tuo teko pasirūpinti patiems rusams, o muziejuje per karą buvo įsikūrusi karo ligoninė. Blokados metais ištuštėjusiose salėse netgi buvo gaminami karstai.  

Kalbėdamas apie šiandienos Europą ir jos ateitį, A. Sokurovas pabrėžia esąs įsitikinęs, jog labiausiai jai reikėtų rūpintis ne Europos Sąjungos išlikimu, o šalių nacionalinių kultūrų, jų savitumo, kalbų išsaugojimu.

Nors režisierius pažymėjo nei pats asmeniškai, nei savo kūryba neturįs nieko bendra su politika, jo nuojauta, įžvalgos ne kartą buvusios labai tikslios. Štai dar prieš septynerius metus A. Sokurovas esą išpranašavo Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Rugpjūčio 15 d. vakarą atskridęs į Vilnių pristatyti „Frankofonijos“, režisierius prisipažino jaučiąs, kad Lietuvoje tvyro ramybė ir taika.

– Ir taip bus amžinai?

– Nesijaudinkit, taip ir bus. Jei Baltijos šalys susivienys į neutralių valstybių bloką, jų niekas niekada nepalies. Apskritai mano svajonė – kad Lenkija su Baltijos šalimis sudarytų neutralių valstybių sąjungą. Tačiau lenkai, tai girdėdami, ima iš karto rankomis mojuoti, provokuodami kokį nors griežtą atsakymą.

Mano galva, neutralumas – vadinamųjų mažųjų Europos valstybių ateitis. Nors iš esmės mažų šalių nėra. Pažiūrėkit, kokia šiuo metu politikoje svarbi Suomija ir kaip ji dalyvauja pasaulinės politikos reikaluose, nors gyventojų turi mažiau nei Primorsko  rajonas Sankt Peterburge.

O kodėl Lietuva nedalyvauja pasaulinėje politikoje? Nepakanka neutraliteto.

– Jūs savo kūryboje gvildenote leninizmo, stalinizmo laikotarpių problemas. Ar neatsitiks taip, kad kada nors teks kalbėti ir aiškintis apie putinizmą?

– Tikiuosi, kad to nebus. Mano galva, šiuo metu per daug iš visų pusių politinio aštrumo ir nepakanka politinės išminties. Deja, jos neretai pristinga net Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. JAV prezidentas Barackas Obama –  kur kas atsargesnis nei europiečiai.

Gaila, bet Europa nemoka bendrauti su Rusija. Absoliučiai nesupranta jos gyvenimo konteksto.

– O koks šiuo metu Rusijos gyvenimas?

– Ypatingas. Deja, ypatingas. Prieš Rusiją negalima veikti bloku.

– Geriau sėsti prie stalo? Stikliuką pakelti?

– Kai rišasi kalba, žinoma, ir stikliuką galima pakelti. Tačiau su Rusija visada reikia bendrauti kaip lygūs su lygiais. Šiuo metu paprasti rusai nesupranta, kodėl Varšuvos šalių pakto nebeliko, o NATO tebeveikia. Ir jiems sunku tai paaiškinti.

Deja, politika – ne didžių žmonių, o praktikų reikalas, o jie politikoje, kaip ir dažnas mūsų gyvenime, kas trečią žingsnį klysta.

– Jūs esate kūręs filmus ir apie Leniną, ir Staliną. Tai kas gi tas stalinizmas?

– Rusija, deja, nepanoro priimti viso to, ką kultūra ir menas išsiaiškino apie stalinizmą. Tai – ne paradoksas, o liūdnas faktas. O gal iki šiol niekas pasaulyje nesupranta, kas buvo stalinizmas? Matyt, labai daug jame prieštaravimų. Viena vertus, stalinizmas – siaubinga, griaunanti, mirtį nešusi jėga, kita vertus, jo metu suklestėjo daugianacionalinė kultūra, buvo pasipriešinta nacizmui. Ar kas nors susimąsto dabar, kas būtų atsitikę, jei nacistinė Vokietija nebūtų pralaimėjusi karo SSRS?

Suprantama, Stalinas būtų bėgęs kur nors į Uralą ar jo miškus. Gal būtų susiformavęs koks partizaninis judėjimas. O kaip būtų pasielgę tuometinės SSRS žmonės ir kaip būtų elgęsi vokiečiai? Kas būtų atsitikę vokiečiams, jei būtų atsidūrę gigantiškoje SSRS teritorijoje? Rusijos platybėse yra tokių vietų, kur žmogus dar nė karto nebuvo įžengęs ir, esu tikras, dar bent penkiasdešimt metų neįžengs.

Atrodytų, stalinizmas jau seniai praėjęs, tačiau jėgų ir proto suvokti, kas tai ir kodėl buvo, iki šiol stinga.

Lygiai taip pat man neaišku, kodėl Baltijos šalys ginkluota jėga nepasipriešino okupacijai. Kodėl vyrai nestojo ginklu ginti savo tėvynės ir tai netapo nacionaline idėja? Šie klausimai labai svarbūs šiam regionui.

O kodėl suomiai, 1920 m. iš Lenino rankų gavę nepriklausomybę, deja, palaikė Leningrado blokadą? Žiauri istorija. Juk iki šiol dar neįmanoma paskelbti daugybės dalykų apie Leningrado blokadą.

Ar visi supranta ir suvokia tautų istorinę atsakomybę? Dažnai dėl daugelio dalykų visi kaltina Rusiją. Ji kalta absoliučiai dėl visko! Tačiau pažiūrėkime, kokie rusai savikritiški. Rusų kultūra tiesiog anatomiškai išanalizavo rusišką charakterį, ir kaip kartais būna kartu apie tai skaityti! O dar jei pridėtume Rusijos istorijos tyrinėjimus... Tai – didžiulė problema. Kur kas didesnė nei tai, kas vyksta aplink.

„Matome sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos, nėra noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkai, pasikeitimams, kurie prasidėjo valdant Borisui Jelcinui, per šį laiką neužteko energijos. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo gimtinės, savo šalies ateities“, – antradienį Vilniuje žurnalistams sakė režisierius.

Jis teigė pats nesąs maištininkas ar opozicionierius, taip pat aktyviai nedalyvaujantis politikoje, nors pripažino palaikantis opozicinį judėjimą „Jabloko“.

„Aš palaikau partiją „Jabloko“ dabar, nors nesu jos narys. Ją palaikau, nes tai yra vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė organizacija, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti (...). Palaikau juos per rinkimus, kadangi noriu, kad Rusijos parlamente atsirastų politinė grupė, kuri gina Rusijos Konstituciją. Man patinka Rusijos Konstitucija, kokia ji yra šiuo metu, bet su nerimu ir kartėliu stebiu Konstitucijos diskreditaciją bei nesilaikymą“, – tikino menininkas.

Vilniuje pristatydamas naujausią savo filmą „Frankofonija“ režisierius užsiminė, kad dar prieš aštuonerius metus kalbėjo apie galimus Rusijos karinius konfliktus Ukrainoje ir Kazachstane, dar dviejuose regionuose, tačiau neturėjęs tokios nuojautos dėl Baltijos valstybių. A. Sokurovo nuomone, įtampa pirmiausia kilo tarp pačių ukrainiečių, kurie susidūrė su „milžiniška kultūra, kuri kaimynams buvo gana sudėtinga“.

„Toks nuolatinis „virimas“, kuris dar pakaitinamas politinio talento stoka, iš apačios „užsikabina“ ir tampa (konfliktui) naudinga motyvacija. Taip, to buvo galima išvengti visiškai ramiai, jei tik jūs būtumėte į tai atkreipę dėmesį, jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais reikalais, politiniais ekonomikos sprendimo būdais“, – tikino jis.

A. Sokurovas svarstė, kad jo keliamas problemas įmanoma spręsti į valdžią atėjus humanitarinį išsilavinimą turintiems politikams, taip pat daugiau dėmesio skiriant jaunimo sąmonės humanitarizacijai.

„Turiu neblogą istorinį išsilavinimą ir politika man nėra jokia paslaptis. Menininko gyvenime, meniniame požiūryje išties yra kai kas paslaptingo – tai kyla iš kūrybinių žmogaus gebėjimų analizuoti tai, kas neįmanoma. Aš norėjau sukurti tai, ko reikalavo mano vidus, apie tai, ką galvojau tuo metu, koks tuo metu buvau. Aš galėjau suprasti, kad mane už tai ketvirčiuos, bet skleisti kokius nors pareiškimus, kad kovoju su sovietų valdžia, kad man nepriimtinas socialistinis realizmas ir panašiai – to niekada nepatyriau. Mano vidinis gyvenimas buvo gerokai sudėtingesnis nei sudėtingos išorinės aplinkybės“, – apie savo kūrybą kalbėjo režisierius.

Jis stebėjosi, kad tragišką istoriją išgyvenę lietuviai su kitomis Baltijos valstybėmis iki šiol nėra sukūrę fundamentalių kino ar literatūros kūrinių, vertinamų pasaulyje, bei iš dalies dėl to kaltino mūsų švietimo sistemą.

„Mane visada stebino, kodėl, išsiskiriant tokia tragiška istorija Baltijos valstybėse, ir ne tik XX amžiaus, ne tik tą prakeiktu rusų faktoriumi, bet ir apskritai sudėtinga šio Europos regiono istorija, nesukuriama nieko fundamentalaus, esminio? Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kodėl? Kur tos didžiausios figūros, kurios pareiškia, kad mes nesame maža tauta? Kodėl to nėra? Vadinasi, problema yra tautos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes“, – kalbėjo menininkas.

Jis užsiminė, kad apie 2011-aisiais pasirodžiusį filmą „Faustas“ asmeniškai kalbėjęsis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bei išgirdęs vienintelį klausimą: kodėl filmas yra ne rusų, o vokiečių kalba.

„Niekada šalies prezidento neklausiau, patiko jam filmas ar ne, nes jis nebuvo kuriamas šalies prezidentui. Net neįsivaizduoju, kaip gali būti filmas kuriamas kuriam nors prezidentui kaip dovana jam. Manęs kelis kart Vladimiras Vladimirovičius (Putinas) klausė, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Jam griežtai, konkrečiai atsakiau: didieji tekstai neatsiejami nuo didžiųjų kalbų, nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Vokiečių kalba man – fundamentali kultūros kalba, Goethe su šia kalba yra susaistytas nepertraukiamais saitais. Ir ši tema baigta – niekas manęs neprivers pasielgti kitaip, keisti savo požiūrį“, – kalbėjo A. Sokurovas.

A. Sokurovo Vilniuje pristatytos juostos „Frankofonija“ siužetas sukasi apie nacių okupacijos metus Prancūzijoje bei pastangas išsaugoti Luvro muziejuje sukauptą milžinišką meno kolekciją. Anot režisieriaus, filmas neturi jokio ryšio su Rusija, išskyrus tai, kad gyvenimas Rusijoje bei SSRS karo metais ir pokariu buvo kur kas sudėtingesnis, žiauresnis nei Vakaruose.

„Sovietinė, rusų tauta labai brangiai sumokėjo už savo politinį gyvenimą, tik ši mintis gali turėti sąsajų su SSRS. Visa kita – mano apmąstymai apie Europą, apie tai, kaip sudėtinga Europoje spręsti moralinius klausimus. Jie – patys sunkiausi, šie klausimai, deja, nėra išspręsti“, – kalbėjo režisierius.

A. Sokurovas priminė, kad buvo susidūręs su sovietine cenzūra ir iki Sovietų Sąjungos žlugimo jo kuriami filmai nebuvo rodomi šalyje.

Režisierius, kalbėdamas su kino kritike Izolda Keidošiūte, atkreipė dėmesį, kad Islamo valstybės įkvėpti teroro aktai Europoje turėtų tęstis, nes Europa per mažai dėmesio skiria kovai su pačiais Islamo valstybės ideologiniais principais. Kartu jis pripažino, kad tokia kova praktiškai neįmanoma.

„Kariuomenė su ideologija nekariauja, negali, tai per daug sudėtinga. Sustabdyti tai galite, jei į valdžią rinksite humanitarus, jei ieškosite jų tarp savęs, savo visuomenėse, kreipsite į juos dėmesį, jei stipriai dirbsite su jaunais žmonėmis, nebijosite būti politiškai nekorektiški“, – patarimus dalijo jis.

Į Vilnių A. Sokurovas atskrido festivalio „Kino pavasaris“ kvietimu, jo naujausias filmas „Frankofonija“ rodytas festivalyje šį pavasarį, tačiau tuomet režisierius negalėjo atvykti. Oro uoste jį pasitiko festivalio vadovė Vida Ramaškienė ir aktorius Juozas Budraitis. A. Sokurovas yra kartą buvęs Vilniuje, tačiau labai seniai, dar sovietmečiu.

Naujasis režisieriaus filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Luvro kolekcijos išsaugojimą nacių okupuotame Paryžiuje 1940-aisiais. Filme veikia du tikri personažai – tai Luvro direktorius Žakas Žožaras ir grafas Meternikas, kuriam nacistinė vadovybė paveda perimti Luvro kolekciją ir pervežti ją į Berlyną. Kam reikalinga Prancūzija be Luvro arba Rusija be Ermitažo, kas mes apskritai būtume be muziejų? Viso šito filme klausia A. Sokurovas.

Ne tik šiame filme, bet ir kituose savo darbuose, kino kūrėjas nagrinėja valdžios, žmogaus ir tautos temas. Visą filmą A. Sokurovas už kadro pasakoja istoriją, žiūrovui užduodamas daugybę klausimų, taip pat jis filme bando prakalbinti praeities žmones – rašytojus Tolstojų, Čechovą. O su kokia praeities asmenybe jis iš tiesų pats norėtų šiandien pasikalbėti? 

„Bijau, kad su niekuo, nes nenorėčiau išvysti tų žmonių nusivylimo, kai jie sužinotų iki ko mes nusiritome, kad per tą laiką pas mus buvo net du pasauliniai karai, kad buvo totalitariniai režimai, kad tiek praradome žmonių, kad mes taip dažnai nemylime ir nekenčiame vienas kito. Ne, nenorėčiau, nei su Tolstojumi, nei su Čechovu, nei su Thomu Mannu susitikti, manau, kad Mannas būtų labai nusivylęs pamatęs šių dienų Europą, tai, kaip mes gyvename, jam būtų sunku tai priimti ir suvokti“, – kalbėjo kino kūrėjas.

A. Sokurovas – istorikas, tik po istorijos studijų jis baigė Valstybinį kinematografijos institutą, ir iš karto susidūrė su cenzūra. Jo diplominį filmą „Vienišas žmogaus balsas“, sukurtą 1978-aisiais, instituto vadovybė liepė sunaikinti, A. Sokurovui su kolega per stebuklą jį pavyko išgelbėti, sukeitus juostas. Išgelbėti pavyko, tačiau dar beveik dešimtmetį jis pragulėjo stalčiuje, ir tik 1987-aisiais įvyko filmo premjera, po kurios režisierius iš karto buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Nuo to laiko A. Sokurovas sukūrė 18 vaidybinių ir 35 dokumentinius filmus. Tarp garsiausių – vieno kadro filmas kelionė po Ermitažą „Rusų arka“, „Tėvas ir sūnus“, „Molochas“, „Saulė“, „Aleksandra“ ar 2011-aisiais Venecijos kino festivalyje pagrindinį Auksinio liūto apdovanojimą pelnęs „Faustas“.

„Dabar, kaip kūrėjas, neturiu jokių problemų su cenzūra, tačiau galiu turėti jų kasdieniame gyvenime savo, kaip piliečio veikloje, tačiau meninėje veikloje, ačiū Dievui, manęs niekas nepersekioja ir galiu daryti tai, ką noriu. Tai mano didžiausia laimė ir turbūt tai, dėl ko gyvenau visus tuos metus“, – sakė kino kūrėjas.

Antradienį Vilniuje kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ bus rodomas A. Sokurovo filmas „Frankofonija“, po kurio režisierius susitiks su žiūrovais, trečiadienį toks seansas ir susitikimas rengiamas Kauno kino teatre „Romuva“.

Tačiau rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras A. Sokurovas. Abiejuose miestuose po filmo režisierius atsakys į žurnalisto Karolio Kaupinio klausimus, bendraus su žiūrovais.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

– Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

– Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

– Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

– Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

– Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

– Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

– Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

– Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

– Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

– Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

– Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque'as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

– Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014).

Festivalio „Kino pavasaris“ organizuojamuose seansuose – rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune – A. Sokurovas pristatys savo naujausią filmą „Frankofonija“ („Francofonia“, 2015). Šiemet „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ rodyta juosta – neįprasta išraiška papasakota itin garsaus ir įtakingo muziejaus Luvro istorija karo metais, jos įtaka šiandienai.

Abiejuose miestuose po filmo A. Sokurovą kalbins žurnalistas Karolis Kaupinis. Režisierius atsakys ir į žiūrovų klausimus. Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014).

Naujos kino kalbos paieškos

A. Sokurovas gimė 1951 m. Sibire. Mokėsi istorijos ir tik vėliau kino režisūros. Šie du dalykai, kaip ir dailė, muzika, literatūra, jo filmuose dažnai dengia vienas kitą. Jau savo pirmuosiuose darbuose jis ėmė eksperimentuoti su kino raiškos priemonėmis, ką sėkmingai daro iki šiol. Ne kartą duodamas interviu režisierius yra pabrėžęs, kad filmai jam – galimybė išsikalbėti. Tad jų veikėjų lūpose girdimos A. Sokurovo politinės pažiūros, atitinkamo laikmečio aktualijų vertinimas, nesusitaikymas su esama situacija ir nuolatinis kūrybinės laisvės siekis.

Į A. Sokurovo kūrybą įsigilinusiam žiūrovui puikiai žinoma, kad režisierius nuolat literatūrą iškelia aukščiau už kiną, pasisako prieš Vladimiro Putino vykdomą politiką režisieriaus gimtojoje šalyje, skiria didelį dėmesys žmogui bei žmonių santykiams. Pastarasis leitmotyvas ryškus jo visoje filmografijoje, kurioje – ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai.

A. Sokurovo filmų herojai patys įvairiausi – nuo Adolfo Hitlerio („Molochas“, 1999), Andrejaus Tarkovskio („Maskvos elegija“, 1986–1988) iki kolūkietės Marijos („Marija“, 1978–1988).

Vieni žymiausių, daugiausia apdovanojimų pasaulio kino festivaliuose gavusios bei joms nominuotos A. Sokurovo juostos: įspūdinga vieno kadro ekskursija po Ermitažą „Rusų arka“ (2002) ir itin neįprastos kino formos Johanno Wolfgango von Goethe kūrinio ekranizacija „Faustas“ (2011). Pastarasis filmas – Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas prestižiniu „Auksiniu liūtu“.

Tačiau kiti šio režisieriaus kūrybą dažnai prisimena jo pirmuosius filmus, kuriuose ir prasidėjo iki šiol besitęsiančios kino kalbos paieškos. Štai naują filmą besiruošiantis kurti žinomas mūsų šalies režisierius Algimantas Puipa („Miegančių drugelių tvirtovė“, „Dievų miškas“) šį kartą įkvėpimo ieško būtent A. Sokurovo kūryboje. „Labai įdomūs jo senesnieji filmai: kaip jis formuoja kadrą, atmosferą, erdvę, įtaigiai peizaže atskleidžia aktorius ir pan. Ir kaskart žiūrint kurį nors epizodą, analizuojant kadrą ar panoramą, atrandami vis kiti klodai. A. Sokurovas nuo savo, kaip režisieriaus, karjeros pradžios ieško kino gramatikoje naujos raidės. O sėkmingi rezultatai įkvepia. Dėl tų nuolatinių, iki šiol besitęsiančių kino kalbos eksperimentų A. Sokurovą galiu lyginti su tokiais žymiais režisieriais kaip Davidas Lynchas ar Larsas von Trieras“, – sako A. Puipa.

Išsaugota, kas liepta sunaikinti

Įtakingame prancūzų žurnale „Cahiers de Cinéma“ paskutinysis A. Sokurovo kinematografinis hibridas „Frankofonija“ įvertintas maksimaliu penkių žvaigždučių skaičiumi. O visame pasaulyje garsaus leidinio „Hollywood Reporter“ apžvalgininkė po „Frankofonijos“ premjeros Venecijos kino festivalyje A. Sokurovą pavadino vieninteliu režisieriumi, kuris filmais apie muziejus gali surinkti pilnas sales žmonių.

„Frankofonija“ – tai pamąstymas apie žmogaus atsakomybę istorijai, jos vertybių išsaugojimui arba, kaip sako pats režisierius, elegija Europai.

„Ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo trinanti rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis. Šiuo itin asmenišku filmu režisierius perteikia savo tarp meilės ir kartėlio besiblaškančius jausmus Prancūzijai“, – taip filmo „Frankofonija“ esmę pristato „Kino pavasario“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Prancūziją, kuri per amžius puoselėjo menus ir išlaikė meno šlovintojos ir globėjos reputaciją. Meistriškai valdydamas formą A. Sokurovas pranoksta ankstesnius bandymus viename kūrinyje pavaizduoti daugialypį Prancūzijos meno ir istorijos sąlytį. Praslinko dar vienas amžius Senajame žemyne. Karių armijos vėl grėsmingai trypia civilizacijos lopšio grindinius, vėl poška patrankos. Skerdynių akivaizdoje visa, kas kadaise buvo didinga ir šventa, sumanymai, kuriuos įgyvendinti kainavo milijonus valandų, akimirksniu dingsta nuo žemės paviršiaus. Luvro vadovas Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas Antrojo pasaulinio karo metu darė viską, kad apsaugotų Luvro meno lobynus. „Frankofonija“ yra apie meno ir galios santykį; ji tarsi klausia, ką vieno stipriausiai žmoniją sukrėtusio konflikto įkarštyje menas gali papasakoti apie mus pačius.

Išskirtinė galimybė

Ne kartą A. Sokurovas žurnalistams yra pabrėžęs, kad jis kuria kiną, nes tiesiog kitaip gyventi negali. Kinui jis paaukojo visą savo gyvenimą ir su ta milžiniška kaina jau seniai susitaikė.

Tik vienas dalykas jį liūdina – kad žmonės jo filmus didžiajame ekrane gali pamatyti gana retai. Dažniausiai kino festivalių metu. Vilniuje ir Kaune besibaigiant vasarai ne tik bus galimybė kino teatre išvysti naujausią šio režisieriaus filmą „Frankofonija“, bet ir gyvai su juo pabendrauti.