Lietuvoje vieši vienas garsiausių pasaulio kino režisierių – Aleksandras Sokurovas. Antradienį Vilniuje ir trečiadienį Kaune jis pristatys savo naujausią filmą „Frankofonija“ bei susitiks su žiūrovais. Oro uoste režisierių pasitiko ir „Panoramos“ žurnalistai.

Į Vilnių A. Sokurovas atskrido festivalio „Kino pavasaris“ kvietimu, jo naujausias filmas „Frankofonija“ rodytas festivalyje šį pavasarį, tačiau tuomet režisierius negalėjo atvykti. Oro uoste jį pasitiko festivalio vadovė Vida Ramaškienė ir aktorius Juozas Budraitis. A. Sokurovas yra kartą buvęs Vilniuje, tačiau labai seniai, dar sovietmečiu.

Naujasis režisieriaus filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Luvro kolekcijos išsaugojimą nacių okupuotame Paryžiuje 1940-aisiais. Filme veikia du tikri personažai – tai Luvro direktorius Žakas Žožaras ir grafas Meternikas, kuriam nacistinė vadovybė paveda perimti Luvro kolekciją ir pervežti ją į Berlyną. Kam reikalinga Prancūzija be Luvro arba Rusija be Ermitažo, kas mes apskritai būtume be muziejų? Viso šito filme klausia A. Sokurovas.

Ne tik šiame filme, bet ir kituose savo darbuose, kino kūrėjas nagrinėja valdžios, žmogaus ir tautos temas. Visą filmą A. Sokurovas už kadro pasakoja istoriją, žiūrovui užduodamas daugybę klausimų, taip pat jis filme bando prakalbinti praeities žmones – rašytojus Tolstojų, Čechovą. O su kokia praeities asmenybe jis iš tiesų pats norėtų šiandien pasikalbėti? 

„Bijau, kad su niekuo, nes nenorėčiau išvysti tų žmonių nusivylimo, kai jie sužinotų iki ko mes nusiritome, kad per tą laiką pas mus buvo net du pasauliniai karai, kad buvo totalitariniai režimai, kad tiek praradome žmonių, kad mes taip dažnai nemylime ir nekenčiame vienas kito. Ne, nenorėčiau, nei su Tolstojumi, nei su Čechovu, nei su Thomu Mannu susitikti, manau, kad Mannas būtų labai nusivylęs pamatęs šių dienų Europą, tai, kaip mes gyvename, jam būtų sunku tai priimti ir suvokti“, – kalbėjo kino kūrėjas.

A. Sokurovas – istorikas, tik po istorijos studijų jis baigė Valstybinį kinematografijos institutą, ir iš karto susidūrė su cenzūra. Jo diplominį filmą „Vienišas žmogaus balsas“, sukurtą 1978-aisiais, instituto vadovybė liepė sunaikinti, A. Sokurovui su kolega per stebuklą jį pavyko išgelbėti, sukeitus juostas. Išgelbėti pavyko, tačiau dar beveik dešimtmetį jis pragulėjo stalčiuje, ir tik 1987-aisiais įvyko filmo premjera, po kurios režisierius iš karto buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Nuo to laiko A. Sokurovas sukūrė 18 vaidybinių ir 35 dokumentinius filmus. Tarp garsiausių – vieno kadro filmas kelionė po Ermitažą „Rusų arka“, „Tėvas ir sūnus“, „Molochas“, „Saulė“, „Aleksandra“ ar 2011-aisiais Venecijos kino festivalyje pagrindinį Auksinio liūto apdovanojimą pelnęs „Faustas“.

„Dabar, kaip kūrėjas, neturiu jokių problemų su cenzūra, tačiau galiu turėti jų kasdieniame gyvenime savo, kaip piliečio veikloje, tačiau meninėje veikloje, ačiū Dievui, manęs niekas nepersekioja ir galiu daryti tai, ką noriu. Tai mano didžiausia laimė ir turbūt tai, dėl ko gyvenau visus tuos metus“, – sakė kino kūrėjas.

Antradienį Vilniuje kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ bus rodomas A. Sokurovo filmas „Frankofonija“, po kurio režisierius susitiks su žiūrovais, trečiadienį toks seansas ir susitikimas rengiamas Kauno kino teatre „Romuva“.