Pagrindinė renginio programa numatyta Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose, į kuriuos sugužės užsienio trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekijos ir Baltijos regiono. Kaip ir kiekvienais metais, dalis programos bus pristatoma ir už Kauno ribų: Ukmergėje, Prienuose ir Šventojoje.

Kiekvienais metais „Cirkuliacija“ vis labiau stiebiasi į viršų. Šiais metais pirmą kartą festivalio metu vyks net keturių tarptautinių šiuolaikinio cirko tinklų renginiai: konferencijos, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės profesionalams, work-in-progress ir pitch sessions, kurių metu bus pristatyti Baltijos regiono kūrėjai.

Šiemet Lietuvos kultūros tarybos, Kauno miesto savivaldybės finansuojamas festivalis kartu su partneriais Prancūzų institutu Lietuvoje, Prienų kultūros ir laisvalaikio centru, Ukmergės kultūros centru bei Palangos kultūros ir jaunimo centru panirs į skirtingus santykius tarp dviejų kūrėjų.

Festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas Gildas Aleksa pasakoja, kad spektakliai yra itin kruopščiai atrinkti ir gilūs: „Nekils minčių apie tai, kad cirkas yra tik pramoga. Kils minčių apie tai, kiek daug galima cirku pasakyti.“

– Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ pagrindinė programa numatyta Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose. Kodėl pasirinktos šios Kauno vietos? Kokią simbolinę reikšmę turi programos pavadinimas „Duetai“?

– Cirkuliacijos programa yra sudaryta kuratorystės principu. Kaip kuratorius turi vizualų meną išdėlioti tam tikru būdu ir tam tikroje erdvėje, taip ir mes ieškome ypatingų ir autentiškų sienų mūsų spektakliams. Jei kitų metų ir mikrorajonų estetiniai, ir istoriniai aspektai lėmė programos sudarymą, Šančiai sudomino savo esmine savybe – tai yra vienas mikrorajonas, padalytas į dvi dalis. Koks tarp jų santykis? Jei pasižiūrėsime cirko meno akimis, šie mikrorajonai padalyti hand-to-hand principu: Aukštieji ir Žemieji, beveik vienas ant kito. Norėjosi dvigubėjimą, kuris nežinia, kaip pasireiškia identiteto ir socialinėje plotmėje, išreikšti tiesiogiai ir kviesti tik tuos spektaklius, kurie turi du atlikėjus. Šių metų programa iš esmės panirs į skirtingus santykius tarp dviejų žmonių. Tai tema, kuri kasmet aktualėja.

Atkaklumas: festivalio meno vadovas G.Aleksa nepailsta bandydamas keisti tautiečių požiūrį į cirką, pabrėždamas išskirtines šio meno galimybes. / Organizatorių nuotr.

– Kokius esminius šių metų festivalio akcentus vertėtų išskirti? Kuo renginys skirsis nuo praeitų metų „Cirkuliacijos“ programos?

– Be pagrindinės programos, būtina paminėti šių metų festivalio svarbą Europos kontekste. Po ilgos pertraukos didžiausias Europos šiuolaikinio cirko ir gatvės teatro tinklas „Circostrada“ nusprendė savo visuotinį suvažiavimą organizuoti būtent „Cirkuliacijoje“. Tokio lygio ir dydžio suvažiavimas pirmą kartą vyksta Baltijos regione. Šios programos kontekste nusprendėme pristatyti Baltijos šalių menininkus, organizacijas ir jų projektus – daugiau nei 100 profesionalų. Tai turėtų pastūmėti į priekį Lietuvos menininkus, suteikti didesnį tarptautinį matomumą. Tam padės ir festivalio metu vyksianti atranka į Europos platformą „circusnext“. Mūsų regiono menininkai turės galimybę papulti į platformą su savo būsimais projektais, gauti rezidencijų ir paramos jiems įgyvendinti. Na, kad nebūtų maža, festivalio metu taip pat vyks kitas keistu pavadinimu projektas – „Samovar Circles“. Tai įvairiausius Baltijos ir Šiaurės šalių protus vienijantis „savi-viralas“, kurio metu ieškoma naujų atsakymų į ateities klausimus šiuolaikinio cirko kontekste.

– Pagrindinėje programoje trupės iš įvairių Europos kampelių – Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Čekijos. Kuo užsienio profesionalai nustebins šiais metais? Kokių naujų šiuolaikinio cirko disciplinų išvys žiūrovai?

– Nemažai metų kovojame, kad žmonės domėtųsi ne spektaklių disciplinomis, o jų temomis. Norėtųsi išgirsti klausimą ne apie triukus, o apie turinį. Tad, kalbant apie tai, galiu pasakyti, kad šiemet spektakliai bus kaip niekada geri ir gilūs. Nekils minčių apie tai, kad cirkas yra tik pramoga. Kils minčių apie tai, kiek daug galima cirku pasakyti.

Festivalį pradėsime nuo nuostabios cirko šeimos ir jos dokumentinio cirko spektaklio „Korobka“, o pabaigsime kita šeima iš Prancūzijos ir jos romantine komedija „Ir džiaugsme, ir varge“ didžiulėje cirko palapinėje. Programos viduryje belgai nagrinės patį primityviausią, priešistorinį žmogaus-žmogaus atradimą. CUIR kūrėjai panirs į paieškas tarp jojimo, imtynių ir romantinių santykių, kiniško stulpo meistras papasakos jautrią, asmeninę istoriją apie jo ligą ir priklausymą nuo 2 m ilgio deguonies vamzdelio. Čekų menininkės sukurs cirko instaliaciją vienoje iš Šančių laiptinių.

Vis dar susilaukiame nuostabos dėl paties žodžio „cirkas“ vartojimo. Matyt, kol festivalis egzistuos, tol teks kovoti su stereotipais.

– Pakalbėkime apie judesio galią. Programose nagrinėjamos šiandien itin jautrios temos – tarpžmogiškas ryšys, dabarties vertė ar kova tarp gyvenimo ir mirties. Kodėl yra svarbu garsiai kalbėti šiomis giliomis temomis dabartiniame kontekste?

– Iš esmės daugelis pasaulio ir žmonijos istorijos problemų kyla iš nesugebėjimo sugyventi arba koegzistuoti. Šių metų programa koncentruojasi ne į žmogų ir jo galimybes, o į erdvę tarp tų žmonių ir tos erdvės galimybių. Šiais ypač sunkiais laikais yra sunku rasti tinkamų žodžių – žinau iš teatro srities, kaip dramos teatras arba netenka prasmės savo kalbomis, arba šauna pro šalį. Visgi, „Cirkuliacijos“ meno srovė mėgina apčiuopti neįvardytą, neįžodintą erdvę, kurioje mes jaučiame, kad tai bent kažkiek yra apie mus.

Organizatorių nuotr.

– Papasakokite apie „Cirkuliacijos“ programą regionuose. Kodėl tęsiate keliones į mažesnius miestus? Ar žingsnis po žingsnio šiuolaikinis cirkas tampa populiarus ir už didžiųjų miestų ribų?

– Tolygi prieiga prie aukšto lygio kultūros neturi būti suteikiama kaip atlygis už vertę. Mes jau seniai su šiuo festivaliu neklausiame savęs, kas verta, o kas neverta. Pernai atkampiose vietose rodėme lėtus, rimtus cirko spektaklius ir žmonės juos stebėjo itin rimtai, diskutavo su menininkais po spektaklių, domėjosi tiek jais, tiek pačiu menu. Su šiuolaikiniu cirku yra prabanga, kad nesvarbu, kuriame mieste pristatai programą – ar didmiestyje, ar regione, – žiūrovas tikriausiai šį meną mato pirmą kartą. Net Kaune, cirko centre „Cirko Sapiens“, pristatydami rezidencijas vis dar susilaukiame nuostabos dėl paties žodžio „cirkas“ vartojimo. Matyt, kol festivalis egzistuos, tol teks kovoti su stereotipais. Juk vartojame kalbą, kurioje žodis „cirkas“ naudojamas neigiama reikšme. Visgi, šiais metais mūsų miestai-partneriai yra itin motyvuoti padaryti viską, kad pristatytų „Cirkuliacijos“ programą savo bendruomenei ir mes stengiamės šias patirtis padaryti kokybiškas ir gilias.

– Su kokiais maloniais ar sudėtingais iššūkiais teko susidurti, planuojant tokio masto tarptautinį festivalį?

– Visų pirma, kasmet vis kitur organizuojant festivalį, kyla sunkumų su tinkamų erdvių paieška. Bet kokia vieta, reikalinga projekto partneriams susitikti, pristatyti, pakalbėti, – yra iššūkis. Visgi, visa tai yra įveikiama dėl itin aktyvios vietos bendruomenės, kuri padėjo surasti patalpas, kuriose ir pristatysime programą.

Epicentre – duetai

Tarptautinis šiuolaikinis cirko festivalis „Cirkuliacija“ kruopščiai atrinktą programą pristatys birželio 4–12 d. Kaune, birželio 8–9 d. Prienuose, birželio 17 d. Šventojoje ir birželio 19 d. Ukmergėje.

Profesionalios trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekijos ir Baltijos regiono nustebins meistriškais ir skirtingais pasirodymais tiek ore, tiek ant žemės. Temų diapazonas platus – vieni yra paruošę poezijos, rokenrolo ir humoro mišinį, kiti nagrinės savęs įgalinimą, tarpžmogišką ryšį, dabarties vertę ar kels egzistencinius klausimus apie cirko tapatybę.

Festivalį pradės švedų cirko šeima ir jos dokumentinio cirko spektaklis „Korobka“, o pabaigs kita šeima iš Prancūzijos ir jos romantinė komedija „Ir džiaugsme, ir varge“. Programos viduryje belgai nagrinės patį primityviausią, priešistorinį, žmogaus-žmogaus atradimą. Kūrėjai iš Prancūzijos spektaklyje CUIR kalbės apie tarpžmogišką ryšį, kiniško stulpo meistras Jesse Huyghas papasakos jautrią asmeninę istoriją, kuri dabar priklauso nuo 2 m deguonies vamzdelio. Čekijos menininkės sukurs cirko instaliaciją vienoje Šančių laiptinių.

Pagrindinė „Cirkuliacijos“ programos tema – duetai, konceptualiai pristatoma dualistiniame Kauno rajone – Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose.

„Šančiai sudomino savo esmine savybe – tai yra vienas mikrorajonas, padalytas į dvi dalis. Jei pasižiūrėsime cirko menininko akimis, šie mikrorajonai padalyti hand-to-hand principu: Aukštieji ir Žemieji, beveik vienas ant kito. Norėjosi šitą dvigubėjimą išreikšti tiesiogiai ir kviesti tik tuos spektaklius, kuriuose dalyvauja du atlikėjai. Šių metų programa iš esmės panirs į skirtingus santykius tarp dviejų žmonių. Tai tema, kuri kasmet aktualėja“, – sakė G.Aleksa.

Tema: cirko akrobatikos numeriais praturtintas „Big Wolf Company“ iš Estijos pasirodymas „Trys seserys“ atskleis šiaurės šalių moterų portretą. / Organizatorių nuotr.

Vieni pagrindinių šių metų festivalio svečių – belgų duetas Vejde Grindas ir Vincent'as Bruyninckxas – spektaklį H O M A N pristatys Prienų kultūros ir laisvalaikio centre. Pasitelkdami nuoširdumą ir humorą, menininkai scenoje nagrinėja egzistencinius klausimus.

Pajūryje, Šventosios centrinėje miesto aikštėje, festivalis dovanos nemokamą dviejų pasirodymų vakarą. Programoje – ore siaučiančios akrobatės „Big Wolf Company“ iš Estijos ir akrobato Džiugo Kunsmano ir šokėjo Adriano Carlo Bibiano duetas.

Festivalio uždarymas vyks Ukmergėje. Čia bus pristatytas cirko pasirodymas šeimai „Drabužiai ir mes“, kurį parodys sparčiai Lietuvoje populiarėjanti trupė „Kanta Company“. Vakarą Ukmergėje užbaigs premjera – Vilniuje 2016 m. įkurtos šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ naujausias darbas „Up to this point“ (liet. „Iki šiol“).

Šiais metais pirmą kartą festivalio metu vyks net keturių tarptautinių šiuolaikinio cirko tinklų renginiai: konferencijos, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės profesionalams.

Po ilgos pertraukos didžiausias Europos šiuolaikinio cirko ir gatvės teatro tinklas „Circostrada“ nusprendė savo visuotinį suvažiavimą organizuoti būtent „Cirkuliacijoje“. Šios programos kontekste bus pristatyti Baltijos šalių menininkai, organizacijos ir jų projektai. G.Aleksa viliasi, kad tai pastūmės į priekį Lietuvos menininkus. Be to, festivalio metu vyksianti atranka į Europos platformą „circusnext“. "Mūsų regiono menininkai turės galimybę patekti į platformą ir gauti paramą savo projektams įgyvendinti“, – sako G.Aleksa.

Festivalio metu vyks ir projektas keistu pavadinimu – „Samovar Circles“. Tai skirtingus Baltijos ir Šiaurės šalių protus vienijantis „saviviralas“, kurio metu šiuolaikinio cirko kontekste bus ieškoma atsakymų į netolimos ateities klausimus.

Festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas Gildas Aleksa pasakoja, kad nors dėl susiklosčiusios pasaulinės pandemijos krizės pagrindinė festivalio programa bus perkeliama į 2021 metus, šiais metais bus akcentuojami ir nepamiršti du festivalio aspektai: edukacija ir bendravimas.

- Kas paskatino šiais metais festivalio neatsisakyti, o perkelti jį į naują formatą ir kviesti žiūrovus dalyvauti virtualiai? Kokie nauji iššūkiai laukia organizatorių?

Gildas: Kai tik pasklido informacija apie viruso plitimo būdus, supratome jog negalime įvykdyti šių metų „Cirkuliacijos“ plano. Mūsų festivaliui kvėpuoti bendru oru yra būtina sąlyga, mums reikia, kad žmonės būtų arti vienas kito, kad turėtų galimybę nevaržomai bendrauti, kviesti menininkus į svečius, nevaržomi aikčioti ir giliai įkvėpti, žiūrint į ypatingus atlikėjus spektakliuose.

Daug svarstėme, kalbėjome su atlikėjais ir nusprendėme, kad du festivalio aspektus galima išsaugoti – bendravimą ir edukaciją. Edukacija vyks virtualiai, atlikėjai su lektoriais bendraus internetu, filmuos savo procesą, apsitars, mėgins susieti savo performatyvius tyrimus su tam tikromis Vilijampolės vietomis. Kviesti vietos žmones žiūrėti edukacijos proceso rezultatų negalime dėl visų mūsų saugumo, bet šiek tiek cirko injekcijos Vilijampolė šiemet gaus.

O bendravimą ir pačių asmenybių atradimą perkelsime į podcastus, kuriuos galima bus ir pamatyti, ir klausyti visus metus iki tikros, fiziškos, vienu oru alsuojančios „Cirkuliacijos“. Kiekviena asmenybė ar trupė, turėjusi pasirodyti šių metų programoje, gaus atskirą pokalbį.

Tokiu būdu atsiras žmonėms galimybė pažinti šiuos skirtingus ir įspūdingai šiltus – mūsų žiūrovai jau patyrę paradoksą su ypatingu žmogiškumu atlikėjų, kurių gebėjimai pranoksta žmogaus galimybes – žmones, kurie ilgą laiką domėjosi Lietuva, Kaunu, Vilijampole ir jau ilgą laiką nori prisidėti prie „Cirkuliacijos“ tikslų.

- Ar dalyvauti virtualiai kūrybiniuose seminaruose ir susitikimuose su kūrėjais, nereikės specialių IT žinių?

Gildas: Jau ką teko išmokti visiems karantino metu, tai dalyvauti virtualiuose susitikimuose. Ką visi patyrėme – jie vargina. Tad prisijungti prie edukacijų nebus sudėtingiau už bet kurį kitą turėtą susitikimą, o edukacijų trukmė, pasitarus su lektoriais, bus adekvati, skatinanti kūrybą, o ne nuovargį. O prisijungti pasiklausyti ar pažiūrėti podcastus bus dar paprasčiau – tereikia sekti mus bet kuriame socialiniame tinkle ir paspausti mūsų pasidalintą nuorodą. Festivalio dienomis – nuo birželio 6 d. kasdien po naują nuorodą.

- Kiek laiko trunka tokio masto tarptautinio festivalio organizavimas? Ko labiausiai laukėte ir kokios naujovės turėjo būti šių metų festivalyje?

Gildas: Kad ir kiek mėgintume sau meluoti, tokio festivalio organizavimas trunka visus metus. Juk tenka apvažiuoti, kiek įmanoma daugiau tarptautinių festivalių, mėginti sudaryti programą, užmegzti ryšius tolimesniam bendradarbiavimui, apsilankyti tarptautinių tinklų suvažiavimuose („Cirkuliacija“ priklauso Baltic Nordic Circus Network ir CircoStrada tinklams), savo veikla prisidėti prie tų tinklų tikslų, prisidėti prie Lietuvos cirko srities vystymo, tada adaptuoti mikrorajoną, išvalyti norimas patalpas, pastatyti scenas, kėdes....

Dažniausiai paskutiniam festivalio spektaklio atlikėjams nusilenkus mes jau turime kitų metų festivalio programą. Bet, kaip matome, planai ir realybė ne visada eina koja kojon. Be įspūdingos pagrindinės programos, tikrai kokybiškos bendruomenių programos, labiausiai laukėme pagrindinės šių metų naujovės – turėjo vykti pirmoji „Cirkuliacijos“ konferencija.

Kadangi festivalis sulaukia vis daugiau dėmesio užsienyje, pastebime, kad vis daugiau profesionalų atvyksta į Lietuvą žiūrėti festivalio formato ir jo įtakos vietos bendruomenei. Tad norėjome skirti dalį programos ir tiems, kurie praėję susipažinimo su cirku stadiją. Įkvėpti Vilijampolės įvairių kontekstų, konferencijos temas dėliojome aplink žodį „opresija“. Pakvietėme neįtikėtinais rakursais su šia tema susidūrusių scenos menininkų-asmenybių. Su jomis bus galimybė susipažinti podcastuose, duodu žodį, jų istorijos ir įžvalgos vertos mūsų visų laiko.

- Festivalio tema „Private Zone“ – tapo pranašiška. Festivalis išties taps kiekvienam labai asmeniškas. Ko palinkėtumėte virtualaus festivalio dalyviams ir žiūrovams?

Gildas: Net nepagalvojau (juokiasi). Tikrai... Norėjom kalbėti apie tai, kur yra tos ribos, kurias reikia gerbti, festivalyje, kuris lenda į žmonių gyvenimus su pasiūlymu patirti cirką. Dabar viskas įgauna visiškai kitokią prasmę ir aš džiaugiuosi, kad didžioji dalis programos liks kitais metais ir į šį laikotarpį žiūrėsim jau su tam tikra retrospektyva, spektakliai apaugs naujomis reikšmėmis – tai yra meninis tikslas, kurio labai sąmoningai vis siekiame, rodydami spektaklį neįprastose vietose, greta neįprastų ekskursijų... Kad tik žiūrovas patirtų, kiek įmanoma daugiau dalykų.

Tokia praktika džiaugiasi ne tik žiūrovai, kritikai, bet ir patys atlikėjai. Esu girdėjęs pagyrų už tai, kokias pasaulines žvaigždes esu pristatęs apleistame name su neįprastai mažu jiems žiūrovų kiekiu, ar prie baro, kur alus „po eurą“. Šis aspektas susilaukia tik teigiamų įvertinimų. Kadangi pats esu žiūrovas, žinau, kaip jau mus veikia virtualūs spektakliai.

Būtent todėl jų ir atsisakėme ir ieškojome patogiausių būdų perteikti bent dalelę norimo šilto patyrimo. Tad linkiu šiųmečio festivalio žiūrovams noro pažinti – pamatyti veiksmą, triukus, koncepcijas spėsim kitais metais, šita galimybė neatimama. Tik atsiranda nauja – pažinti šiuos stebuklus kuriančius žmones. Ir prieš einant žiūrėti į juos veiksme bus galima vėl prisiminti sakinį, kurį girdžiu po kelis kartus kiekvieną „Cirkuliaciją“: kokie jie nuostabūs.

- Didžioji dalis festivalio numatytų renginių perkeliama kitiems metams. Kokiomis nuotaikomis šias žinias pasitiko užsienio partneriai ir dalyviai?

Gildas: Visi atlikėjai puikiai supranta situaciją. Mes festivalį nukėlėme, tačiau didžioji dalis kitų pasaulio renginių tiesiog atsišaukė. O tai buvo vienintelis tų trupių pajamų šaltinis. Tad mintį apie perkėlimą visos programos (dar vyksta kai kurios derybos, galbūt pavyks perkelti programą visą, be jokių pakitimų) į kitus metus, užtikrinant jų dalyvavimą mūsų festivalyje, o šiemet pabendrauti su festivaliu ir žiūrovais, atlikėjai pasitiko gana džiaugsmingai.

Iš organizacinės pusės netgi yra teigiamų pusių – trupės iš Prancūzijos ar Ispanijos turi mašina važiuoti iki Lietuvos ir čia pasirodyti po vieną-du kartus. Šis laikas suteiks galimybių atrasti jiems papildomų pasirodymo galimybių aplinkinėse šalyse ir tuo sumažinti galimus nuostolius.

- Pristatykite šių metų festivalio edukacinę dalį. Kokie kūrybiniai seminarai laukia menininkų?

Gildas: Įvertinę situacijos galimybes ir šiuolaikinio cirko edukacinių programų retumą Lietuvoje, nusprendėme, kad negalima palikti metų be šio lauko menininkų kvalifikacijos kėlimo ar naujų įgūdžių lavinimo. Tačiau ši edukacija nebus tam tikroms cirko technikoms. Viena iš lektorių – Claudel Doucet – nuostabi kūrėja iš Kanados, savo kūryboje nagrinėjanti intymumo idėjas, turėjo būti atsakinga už šių metų pasirodymą balkonams.

Jos tikrai stiprus sumanymas įsigyvendins kitais metais, tik šįkart vietoj penkių dirbtuvių dienų dalyviai turės visus metus savo pažinčiai su Claudel metodais, kuriuos nagrinės šiemet. Ta pati edukacijos kokybės gilinimo etapais strategija bus pritaikyta ir kitam lektoriui – Arieliui Bronzui iš Izraelio. Šis menininkas atėjęs iš teatro srities, tad jo dirbtuvės bus artimesnės su cirku dar nesusidūrusiems menininkams. Įkvėpti jo garsiausio – ir jam daugiausiai bėdų sukėlusio – performanso „Locked“ istorija, jo dirbtuves prašėme sieti su atminimo tema.

Šią temą Vilijampolėje nagrinėjo ir Kauno bienalė, tad norėtųsi suteikti šiam istoriją atvėrusiam kultūros renginiui tam tikro tęstinumo, tiriant kaip atminimas gali sietis su fiziškais atlikėjų kūnais erdvėje. Arielis jau kalbėjosi su keliais holokausto tyrėjais ir labai susidomėjo Vilijampolės bei Lietuvos istorija. Šis faktas labai intriguoja pamatyti, kas gims iš jo ir lietuvių atlikėjų pažinties.

- Festivalio virtualioje programoje – video ir audio podcastai su visais šiais metais renginyje turėjusiais pasirodyti užsienio svečiais. Kaip manote, kur gali pasisukti nesurežisuoti pokalbiai su festivalio dalyviais?

Gildas: Festivalio dalyviai – labai skirtingos asmenybės su itin skirtingomis patirtimis. Kažkada, kai teko ruoštis moderuoti diskusijas su cirko menininkais sostinės festivalyje „Naujasis cirko savaitgalis“, paklausiau Lietuvą pamilusio visame pasaulyje žinomo cirko režisieriaus ir pedagogo Roberto Magro, ko klausti, ko neklausti po cirko spektaklio.

Jis man atsakė – jokių įmantrybių, paprasti klausimai: kas tau yra cirkas, kodėl nusprendei kurti tokį spektaklį. Cirko menininkai nėra teatralai, nereikia šnekėti aukštomis frazėmis. Ir tikiu, kad pokalbius pradėsime labai paprastai, tačiau jų eiga yra absoliučiai nenuspėjama net man. Galiu garantuoti tik tai, kad pokalbio metu sužinosime apie pačius žmones, apie jų gyvenimą dabartinėmis sąlygomis ir apie jų spektaklį.

Tai bus puiki galimybė: vietoje diskusijos po spektaklio, kai visi pavargę, gauname diskusiją prieš spektaklį. Metus prieš spektaklį. Kadangi pastebėjome, kaip Kauno žiūrovai labai mėgsta polemizuoti su pačiomis spektaklyje išreikštomis mintimis ir priemonėmis, tad bus įdomu pamatyti, kokie įspūdžiai bus po to, kai žmonės turės galimybę ilgai pamąstyti apie spektaklį, jį įsivaizduoti savaip (o jų programoje – nė vieno panašaus į kitą) ir tada kelti klausimus ir diskusijas su atlikėjais. Gali būti, kad bus galingai bendraujanti kita „Cirkuliacija“. Gerai, kad bendravimą pradėsime iš anksto.

- Galbūt šiuo laikotarpio pačiam teko dalyvauti virtualiuose renginiuose? Kokie įspūdžiai ir kaip manote, ar tokia pasaulinė krizė turės įtakos tolimesniam šiuolaikinio meno vystymuisi ir vartojimui?

Gildas: Teko ir duoti interviu, ir konferencijose sudalyvauti, vesti posėdžius ir žiūrėti spektaklius. Pastaroji patirtis sukėlė nemažai diskusijų Lietuvoje, teatro šalyje. Yra festivalių, kurie savo programą perkėlė į virtualią. Jų dėka galėjome susipažinti su į Lietuvą niekaip nesugebėsiančiais greitu metu atvykti menininkų darbais.

Tačiau „Cirkuliacija“ – nėra apie garsias pavardes. Juolab, kad garsios pavardės cirko pasaulyje nebūtinai yra garsios pavardės Vilijampolėje. Todėl kai atvežame garsenybes, leidžiame jiems jų lygį įrodyti veiksmais. Esu matęs tokių spektaklių, kuriems iš inercijos visa prancūzų auditorija staigiai stoja ploti (o ten tai ne taip dažna, kaip Lietuvoje), rėkti „bravo“, o pats mėginau įsivaizduoti, ar Šilainiai, Dainava taip pat plotų jiems? Mano manymu čia menininkai gali tikrai pasitikrinti, ar neužmigo ant laurų.

Sklinda kalbos, jog mūsų kapitalistinis supratimas pasikeis į DAR didesnį vartojimo skatinimą, kai viskas sugrįš į savas vietas – prie gyvų pasirodymų galės žmonės įsigyti ir virtualius, realus pasaulis atrado tokį patį didelį virtualų savęs atspindį ir tikisi padidinti pardavimus 100 proc.

Tačiau būtent karantinas parodė, kodėl tiek tūkstančių metų neišnyko teatras, šokis. Manau, kad kai tik bus saugu žmonės labai noriai grįš pamatyti gyvo meno. Aš pats prisiminiau, kodėl teatras, ne kinas, ne televizija. Yra begalinis azartas nedideliu atstumu nuo savęs pamatyti stebuklą. O tai ir yra visa „Cirkuliacijos“ esmė – išeiti į balkoną, iš laiptinės, į kiemą ar pereiti gatvę ir pamatyti stebuklą.

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ birželio 6-14 d. virtualioje erdvėje.

Atviri kvietimai registruotis į kūrybinius užsiėmimus menininkams vyksta iki gegužės 20 d.

Daugiau informacijos festivalio „Cirkuliacija“ Facebook paskyroje.

Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba. Festivalį organizuoja Asociacija „Teatronas“.

Transliuojamų podcastų programa:

Birželio 6 d. Cirkuliacija (Lietuva)

Birželio 7 d. Sisus Sirkus (Suomija)

Birželio 8 d. ENT Company (Švedija)

Birželio 9 d. Ariel Bronz (Izraelis)

Birželio 10 d. My!Laika (Pranzūzija/Italija)

Birželio 11 d. John-Paul Zaccarini (Švedija)

Birželio 12 d. Lion Lion Company (Kanada)

Birželio 13 d. Stacey Sacks (Zimbabvė/Švedija/Lietuva)

Birželio 14 d. Circus Ei eia (Ispanija)

Su ką tik džiugią žinią sužinojusiu jaunosios kartos teatro režisieriumi, teatro trupės "Teatronas" vadovu, vienu šiuolaikinio cirko festivalio "Cirkuliacija" iniciatorių ir meno vadovu kalbėjome apie tai, kuo svarbūs ir įsimintini buvo 2019-ieji, kuo reikšmingas yra gautas apdovanojimas ir – kas laukia toliau.

– Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimuose Kauno miesto Kamerinio teatro buvote nominuotas antrus metus iš eilės. Ar tai apdovanojimas, kurio laukėte, tikėjotės?

– Tikrai nesitikėjau. Šių metų nominantų sąraše buvo žmonių, kurie gyvenime yra nuveikę daug daugiau nei aš. Ar apdovanojimas lauktas? Viską, ką kuriu, kuriu šiam miestui, todėl galbūt tai yra miesto būdas pasakyti ačiū. Šis įvertinimas man yra arba taškas, arba kabliataškis, nes dabar reikia apsvarstyti: jei viską čia jau pasiekiau, ką daryti toliau? Esu laimingas gavęs apdovanojimą, bet daug smagiau yra tai, kad kolegoms, kurie dirba kultūros sektoriuje, ši žinia suteikė daug džiaugsmo, nes jie tikėjosi, kad būsiu apdovanotas. Pamačiau, kad žmonėms daug reiškia tai, kad tas, kuris kuria apie dalykus, kurie jiems svarbūs, yra pripažintas – tai nerealus jausmas. Ir smagu, ir šiek tiek glumina, nes nežinau, ar šis apdovanojimas dabar yra atsakomybė, ar malonus mano santykių su Kaunu baigtis. Dar pamatysime. (šypsosi)

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų.

– Ką jums tiek kaip asmenybei, tiek kaip kūrėjui reiškia Kauno miestas?

– Kol kas – viską. Čia gimiau, čia sugrįžau po dešimties emigracijos metų, čia kuriu, pasiremdamas tiek architektūriniais miesto kontekstais, tiek tuo, kas vyksta jame, ką matau aplink save. Gyvendamas viename iš mikrorajonų, pastebiu realius kultūros trūkumus, todėl viskas, ką darau, yra nukreipta į tai. Išeinu iš teatro, kuriame įprasta žiūrėti spektaklius, ir einu ten, kur yra tie žmonės, apie kuriuos noriu kalbėti ir su kuriais noriu kalbėtis. Tai įdomu. Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški. Perkeltine prasme, šis apdovanojimas yra šimto rožių puokštė, kurią gavau ir dabar nežinau, ar čia įsižiebė meilė, ar turiu už kažką atleisti, ar tai mėginimas kažką užglaistyti. (juokiasi)

– Galbūt reikėtų suteikti sau erdvės ir kiek atsitraukti nuo šių santykių, kad juos įvertintumėte, nuspręstumėte, kur judėsite toliau?

– Šie metai yra paskutiniai, kai viskas mano gyvenime veikia taip, kaip veikia, nes nebegaliu dirbti taip, kaip iki šiol. Reikia kažką kardinaliai pakeisti arba nuo režisieriaus profesijos trumpam atsitraukti, persvarstyti viską, pasisemti naujų jėgų ir tęsti toliau. Suvokiau, kad jau įgyvendinau savo svajonę ir tapau tos svajonės auka, nes ji nebeleidžia judėti į priekį, todėl reikia apgalvoti, kaip aš kartu su "Teatronu" galiu augti toliau ir kur galiu būti naudingas.

Tikiu, kad esu naudingas Kaunui. Daug kas sako, kad tai, ką darau, yra svarbu, ir man tikrai malonu tai išgirsti. Bet ar tų moteryčių, kurios kas dieną seka veiksmą savo kieme, žiūrėdamos pro butų langus, ar kaimyno, kuris išėjo pasivaikščioti su savo šunimi, gyvenimuose daug kas pasikeistų, jei manęs nebūtų? Tai nėra liūdnas pasvarstymas, jis atliepia į tai, kiek realiai kultūra šiems žmonėms yra svarbi.

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų. Tai yra augantis, nuostabus, beproblemis miestas (šypsosi). Todėl aš, kaip menininkas, kuris gilinasi į socialines problemas, nebeturiu, ką veikti čia. Vadinasi, man reikia eiti į dugną, kur man ir vieta (juokiasi). Visa tai – pasvarstymai, pamąstymai. Su kolegomis juokavome, kad šis apdovanojimas nereiškia, kad esu geriausias menininkas, jis reiškia, kad esu įsimintiniausias. Toks esu dėl to, kad per 2019-tus nuveikiau nemažai ir nedaviau pasireikšti kitiems (juokiasi). 2020-aisiais galvosiu daugiau apie kokybę, ne apie kiekybę, bet tikrai bus daug dalykų, kuriuos miestui atiduosiu ir mėgausiuosi tai darydamas.

– O kas 2019-aisiais jums buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

– Mano komanda – teatro trupė "Teatronas". Viską, ką dariau, dariau kartu su ja. Supratau, kad ir ką beprotiško sugalvočiau ir mėginčiau įgyvendinti kartu su komanda, tai pavyktų, nes esame profesionalūs ir išmanome savo amatą. 2019-ieji vėtė ir mėtė mane, bet kartu padėjo susivokti, ko aš noriu iš savęs, ir nusimesti rimto menininko kaukę. Kažkam tai, ką mes kuriame, atrodo nesąmonė (dažnai taip atrodo ir mums patiems), tačiau tai atliepia žmonių gyvenimus. Kuo didesnis absurdas vyksta scenoje, tuo realesnis jis žiūrovams atrodo, ir, priešingai, kuo realiau aktoriai vaidina, tuo absurdiškiau viskas gaunasi.

– Ką jūs įvardijate kaip nesąmonę?

– Metaforiškai kalbant, nesąmonė yra tai, kas priverčia smegenis traškėti – tai panašus jausmas į tą, kurį jaučiame traškindami pirštų sąnarius arba kaklą. Tokių nesąmonių aplink mus yra daug ir jos yra realios. Kyla klausimas, kodėl jų tiek daug? Tačiau užuot ieškoję atsakymo, išpučiam krūtines ir sakome, kad nuo šiol būsime gerovės valstybė ir viskas mums bus gerai, nors iš tiesų – tik vaidiname. Perkeltine prasme šią situaciją galima pavaizduoti taip: nusipirkome naują spintą iš populiaraus baldų gamintojo, padegėme ją ir žiūrime aikčiodami, koks nuostabus židinys, toks skandinaviškas, bet viskas aplinkui dega, o priešgaisrinė sistema neveikia. Bet tai yra ta terpė, apie kurią ir kurioje galiu kurti.

Kad ir koks neteisingas yra mano kuriamas teatras, kad ir kokią nesąmonę jame darau, bet iš žmonių, kurie įprastai nesilanko teatre ar prisiverčia į jį nueiti tik kartą metuose, išgirstu, kad tai buvo apie juos, ir jie suprato, kad yra ne vieni. Ir aš suprantu, kad visa 2019-ųjų veikla man atnešė suvokimą, kad esu ne vienas. Mes esame ne vieni šitame absoliučiame absurde, kuris mums tapo įprastas, normalus: matyti kaimyną, kuris rūko ir geria laiptinėje, yra normalu, vakare susimušti, o ryte šluotis ir tvarkytis lyg nieko nebūtų įvykę – taip pat normalu, būti pasipūtusiam ir labai svarbiam, bet viduje supuvusiam – net ir tai normalu. Yra begalės į įvairias puses ir ekstremumus mus tįsiančių vektorių, kuriuose tokie pajacai kaip aš ir gali egzistuoti. Nesu gilus menininkas. Esu pajacas, kuris apie tai, ką mato, pasako tokiu būdu, kad galėtume visi iš to pasijuokti.

– Ar būti toks produktyvus kūrėjas, koks buvote 2019-aisiais, galėtumėte ir kitame mieste? Ar jūsų kūryba yra priklausoma nuo Kauno kontekstų

– Galėčiau nuvažiuoti į mažą miestelį ir viską pradėti nuo nulio, bet negalėčiau rodyti jau sukurtų spektaklių, nes jiems reikia konteksto. Tai, ką kuriu yra neatsiejama nuo Kauno. Esu užaugęs chruščiovkėje, kur jei pasakydavai kažką ne taip – gaudavai į galvą. Toks yra mano kontekstas, apie tai aš ir kuriu. Todėl ir "Otelą" statau chruščiovkėje, o cirko pasirodymus rengiu po daugiabučių balkonais.

– Kokių tikslų turite 2020-iesiems?

– Manau, tai bus nusistovėjimo metai, per kuriuos turėčiau suvokti, ką noriu veikti, kaip noriu tai daryti ir kur noriu daryti. Nes vienintelis dalykas, kuriuo esu užtikrintas dabar, yra tai, kad turiu su kuo kurti – savo komandą. Noriu atrasti būdą, kaip viską, ką darau, padaryti efektingiau, tikslingiau, naudingiau žmonėms ir, sykiu, tobulėti, nestovėti vietoje. Esu dėkingas Kaunui už apdovanojimą, tačiau jis kelia klausimą: o kas dabar? Šiais metais pamėginsiu daryti mažiau, nors jau dabar matau, kad nepavyks, bet vistiek per 2020-uosius turiu surežisuoti savo gyvenimą (šypsosi).

– O jei šio apdovanojimo nebūtumėte gavęs, ar vistiek norėtumėte apgalvoti savo veiklą, tikslus, siekius?

– Norisi sustoti ir apsvarstyti, ar tikrai su "Teatronu" darome tai, ką norime. Kol kas atrodo, kad taip. Bet kyla klausimų, kaip tai padaryti tikslingiau, naudingiau, nes mūsų tikslas yra kultūringa bendruomenė. Norime pasiekti to, kad žmonės būtų malonūs bendraudami vieni su kitais kiekvieną dieną, kad sveikintųsi, kad gatvėje gulinčiam nepažįstamajam padėtų, o ne praeitų pro šalį. Nenorime būti tokiais, kurie tik labai myli tai, ką daro, tačiau jų veikla visiškai nerūpi kitiems.

Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški.

– Žiūrėdamas iš jaunosios kartos menininko perspektyvos, kokius Kauno kultūrinio lauko trūkumus ir privalumus pastebite?

– Mieste daug renginių ir veiklų pasiūlos, iš kurios galime rinktis. O trūkumai – paprasti ir susiję su infrastruktūra. Esame vienintelis Kaune veikiantis nepriklausomas profesionalus teatras, tačiau neturime erdvių, kuriose galėtume dirbti. Nuolatos rašome projektus, nuo kurių priklauso egzistuosime mes ar ne. Tokia pati situacija yra ir su vizualiaisiais menais. Nėra ne institucinių erdvių, kuriose nepriklausomos organizacijos galėtų surengti parodas.

Kaunas yra miestas pilnas kultūros, kuriamos tų žmonių, kurie savo laiku spėjo gauti arba teatrą, arba etatą, o gal – ir tą, ir aną, todėl jauno kūrėjo situacija yra tokia: kol savo darbų nebaigė tie, kurie turi etatus, ką nori tą daryk, o jei nesiseka, yra pasakoma: komercializuokitės. Ką ir esame priversti daryti, todėl tampame popierių ir nesąmonių aukomis. Mus pagauna inercija, o kai sustojame arba nusprendžiame padaryti pertrauką, suvokiame, kad meluojame patys sau, nes nedarome to, ko norime. Kol kas kartu su "Teatronu" pavyksta daryti tai, ką norime, tačiau matome rizikas, kad galime pradėti pataikauti sistemai, šokti pagal kažkieno dūdelę. Nenoriu apversti sistemos aukštyn kojomis. Noriu tiesiog kurti. Kurti žmogui ir nemeluoti sau.

Rinko ekspertai

Dvejus metus iš eilės Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimams nominuotas G.Aleksa specialiai konkursui sudarytos komisijos buvo pastebėtas už išskirtinį proveržį ir pripažinimą profesiniame teatro lauke bei Kauno meno scenoje 2019-aisiais.

Šįmet konkursui buvo pateiktos aštuonių menininkų nominacijos, iš kurių laureatą rinko teatro, dailės, fotografijos, muzikos ir šokio ekspertai: teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, menotyrininkė prof. dr. Rasutė Žukienė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė, fotografijos kritikas ir teoretikas, fotografas dr. Tomas Pabendinskas ir kompozitorė Zita Bružaitė.

Išeina iš komforto zonos

"2019 m. Gildo kūrybos mastas ir žinomumas labai sustiprėjo. Viena vertus, jis neliko nepastebėtas ar neįvertintas teatro kontekste: gavo "Fortūnos" apdovanojimą už savo režisūrinius darbus, taip pat buvo nominuotas Auksiniams scenos kryžiams jaunojo menininko / ryškiausio debiuto kategorijoje. Tad profesinis laukas jį įvertino tiek miesto, tiek nacionaliniu lygiu, – o tai yra rimtas pripažinimas. Kita vertus, pernai Gildas nemažai kūrė tarpmeniniuose kontekstuose: jo režisuoti viešojoje erdvėje atliekami performansai (tokie kaip Kauno bienalės ar "Fluxus" festivalio atidarymai), atrodo, pavertė jį ryškia viso Kauno meno lauko figūra", – sakė teatrologė doc. dr. R.Mažeikienė.

Anot jos, labai svarbu, kad vaikystę ir jaunystę praleidęs emigracijoje G.Aleksa investuoja savo kūrybinę energiją į Kauno kultūrinį peizažą, rodos, negalvodamas nei apie atlygį, nei kitokį įvertinimą. Tai labai gerai atspindi režisieriaus ne vienerius metus organizuojamas šiuolaikinio cirko festivalis "Cirkuliacija".

"Festivalis kiekvienais metais rengiamas vis kitame miegamajame rajone, kas tikrai nėra taip patogu, kaip daryti patrauklų renginį miesto centre ir sukviesti į jį kultūrinę publiką. Kurdamas tokioje aplinkoje tu rizikuoji, susiduri su įvairiomis, kitą sykį – net labai priešiškomis bendruomenėmis, bet taip jas jaukiniesi. Tu išeini iš komforto zonos ir, kas, mano nuomone, yra labai svarbus dalykas, pažadini gyvybę, bendruomenių kūrybiškumą gana akultūriškame kontekste", – teigė R.Mažeikienė.

Titulo verti visi trys

Vis dėlto, šįmet komisijai nebuvo labai lengva priimti galutinį sprendimą, nes rinkimų finale atsidūrė trijų ryškių asmenybių kandidatai: be G.Aleksos ekspertai svarstė ir skulptoriaus Roberto Antinio bei dirigento Jono Janulevičiaus kandidatūras. Nors jie ir nepelnė Įsimintiniausio menininko titulo, 2019 m. turėjo ne mažiau reikšmės Kauno meno scenai.

Pasak menotyrininkės prof. dr. R.Žukienės, skulptorius R.Antinis yra tarsi trykštantis ugnikalnis, šio menininko kūrybiškumas neblėsta. "Jo kūriniai yra labai drąsūs, jis nebijo, kad kažkuri visuomenės dalis gal nesupras, nepriims, jis pasitiki žmonėmis, ir paviršutiniškų paaiškinimų nesiruošia teikti. Jis eina vis naujais keliais ir pats nežino, kur nueis. Jo originalumas slypi nore viską padaryti kitaip. Man Roberto kūrybinga rizika atrodo labai žavinga", – sakė R.Žukienė.

O kompozitorė Z.Bružaitė išskyrė Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigento Jono Janulevičiaus diriguojamą Giuseppe's Verdi operą "Makbetas": "Tai yra didelis įvykis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos muzikos scenai – esu šios sėkmės liudininkė." Pasak kompozitorės, J.Janulevičiaus diriguojamas "Makbetas" yra ambicingas pastatymas, juolab kad žinia apie operos premjerą nuvilnijo ne tik tarp profesionalų, bet ir tarp plačiosios publikos: patekti į spektaklį yra sudėtinga, nes bilietai greitai tirpsta.

Įsimintiniausiu 2019 m. Kauno miesto menininku taip pat pretendavo tapti fotomenininkas Gintaras Česonis, choreografė Birutė Letukaitė, menininkas Česlovas Lukenskas, dirigentas ir Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis bei aktorius Andrius Gaučas. Praėjusių metų rinkimuose Įsimintiniausia 2018 m. menininke buvo išrinkta tapytoja Audronė Petrašiūnaitė.

Laureatui G.Aleksai bus įteikta vienkartinė stipendija, kurios vienos vertė – 800 eurų. 

Vyksta diskusijos

Šįmet Kauno menininkų namai taip pat kviečia dalyvauti Įsimintiniausios 2019 m. Kauno miesto ir rajono kultūros iniciatyvos rinkimuose, kuriuose teikti nominacijas ir už jas balsuoti gali visi kauniečiai bei kitų miestų gyventojai, sekantys Kauno kultūros pulsą. Šiuo metu visuomenės siūlymai jau dėliojami į sąrašą, kuris netrukus bus paskelbtas viešam balsavimui.

Abejų rinkimų kontekste tradiciškai vyksta diskusijos, leidžiančios kritiškai apžvelgti ir įvertinti praėjusius metus, supažindinant visuomenę su įvairių menininkų veikla bei kultūros procesais. Pirmoji diskusija, "Ekologinės meno praktikos ir jų atpažinimo problema Kauno šiuolaikiniame mene", vyko sausio 23 d. 18 val. Kauno menininkų namuose. Joje dalyvavo architektė Aistė Ambrazevičiūtė ir performansų menininkė Daina Pupkevičiūtė, diskusiją moderavo menotyrininkas Valentinas Klimašauskas.

Antroji diskusija, lydinti Įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos rinkimus, įvyks vasario 4 d. 18 val. Kauno menininkų namuose. Jos tema: "Menininko finansavimo šaltinis – žmonės: mecenatystė ir sutelktinis finansavimas". Diskusijoje dalyvaus kultūros vadybininkė ir menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė bei LRT Klasika radijo programos vadovas Julijus Grickevičius. Diskusiją moderuos kultūros vadybininkė Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė.

Šįsyk Gildas pasakoja apie praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydusią mokumentinę satyrą „Zygfrydas“ pagal Igno Šeiniaus romaną.

Sostinės žiūrovai šį nacionalsocializmą nagrinėjantį kūrinį galės išvysti balandžio 2 dieną Keistuolių teatre.

– Gildai, papasakok, kaip atradai menkai žinomą I. Šeiniaus kūrinį „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ ir nusprendei jį statyti teatre?

– Kai 2015 metais statėme spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“, perskaitėme daug skirtingos medžiagos ir tame procese radau knygą apie tarpukario Lietuvą, kurioje nagrinėjama, kas tuo laikotarpiu nutiko visose srityse – nuo kariuomenės ar ūkio iki meno. Ten buvo parašyta, jog I. Šeinius sukūrė romaną apie nacį, kuris po operacijos virto žydu. Tai mane labai nustebino, tada vos ne vos susiradau tą romaną ir supratau – kokio velnio mes mokykloje skaitome „Kuprelį“? Ši knyga yra kažkas, apie ką žmonės turi žinoti, o teatras visgi yra geriausia propagandos priemonė (juokiasi).

Pirmame šio spektaklio plane, nepaisant skirtingų interpretacijų, išlieka I. Šeiniaus romanas. Jis šiandien itin aktualus, nes menas vėl išgyvena aukso amžių – per visą Europą kyla nacionalistinės mintys, vėl patiriame, kaip istorija kartojasi ir suvokiame, prieš kokius pavojus turi kovoti kultūra. Be viso to, jau romano sukūrimo laikais prasidėjo visos nesąmonės apie norą amžinai išlikti jaunu, žaviu ir drąsiu, kas dabar jau tapo įprasta – yra visiškai normalu susileisti botokso arba pasiekti tokius kraštutinumus, kaip padarė vienas danas ar olandas, kuris sulaukęs 60-ies panoro identifikuotis kaip 40-metis, mat jam dėl savo amžiaus labai sunku tinderyje susigaudyti antrą pusę. Savo romane I. Šeinius uždavė mintį, kurią kiek per menkai išplėtojo, kad visas nacizmas ir nacionalizmas yra kilęs iš didžiulės meilės sau – esą aš ir mano rasė esame aukščiau visko, o visi kiti nėra verti gyventi. Narcisizmas klesti ir šiais laikais, ypač, kai visi, kas netingi, gali pakalbėti į kamerą, įkelti į internetą ir tikėtis, kad tuo žavėsis milijonai. Juolab, kad vyrauja tendencija – kuo kvailiau pasirodai, tuo daugiau turi peržiūrų. Manau, kad vienaip ar kitaip visi šie dalykai susiveda ir į spektaklį.

– Nori pasakyti, jog šiais laikais mes tarsi kartojame istoriją, tik jau turime kitas priemones, nei anuomet?

– Svarbu prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo visi labai demonizavo nacizmą. Toks demonas, dėl kurio bijai pakartoti istoriją, yra labai naudingas – dar penkiasdešimtaisiais išleidęs knygą „Racism“ Albertas Memmi prabrėžė, jog net didžiausi rasistai vengia save tokiais pavadinti. Ir mes, lietuviai, taip pat demonizavome nacizmą, bet jis niekur nedingo.

Tam tikra prasme mes visi esame šiek tiek rasistai, nes esame labai monoetniška tauta, itin didžiuojamės savo lietuvybe ir iki šiol dažnai nemėgstame kitataučių.

Tam tikra prasme mes visi esame šiek tiek rasistai, nes esame labai monoetniška tauta, itin didžiuojamės savo lietuvybe ir iki šiol dažnai nemėgstame kitataučių, tačiau šalia to esama ir labai realių radikalių nacių. Kažkada repeticijų metu aktorius Matas Dirginčius „YouTube“ ieškojo nacių himno. Kol jis vaidino, aš paskaičiau komentarus – 95 procentai ten rašiusių žmonių palaiko nacių ideologiją, sako, jog ne ta pusė laimėjo karą ir kad Hitleris buvo amazing žmogus. Tuomet pagalvojau – kodėl nepažvelgus nacizmui tiesiai į akis? Jį reikia pažinti, konfrontuoti ir suprasti, jog mes ne taip jau smarkiai nutolę nuo fikcinio Zygfrydo Imerselbės. O kalbant apie šiais laikais paaštrėjusias priemones... Ir anuomet buvo kalbos apie atjauninimo operacijas, prasidėjus filmavimo vajui žmonės suprato kameros galią, o galiausiai pajuto, kad krizėje esančiam žmogui toks narcisistiškas režimas kaip nacizmas iš tiesų padeda. Ir čia net nereikia toli žiūrėti – kai bet kuriam iš mūsų yra bloga nuotaika ir kažkas pasako, kad esi visai fainas, ta nuotaika pakyla. Tai – lygiai tas pats, kas vyksta su pasauliu mūsų laikais: Trumpas ar Putinas naudoja tokius pačius metodus ir kelia savivertę ten, kur jos nelabai yra. Jie skatina didžiuotis kažkokiu mitu – to rezultate Trumpo šalininkai nekenčia bet kokių įsibrovėlių, o Putino pasekėjai didžiuojasi, jog yra rusai, visus kitus laikydami padugnėmis. Tokios tendencijos pradeda vyrauti ir Europoje, o pabėgėliai tapo viso šio reikalo atpirkimo ožiu.

– Pamačius spektaklio plakatą su svastika tapo smalsu, kaip pavyko interpretuoti tokius kontroversiškus dalykus, kaip nacių simbolika ar pasisveikinimas.

– Šiuos dalykus mes vengėme parodyti tiesiogiai. Tai – vienas iš dalykų, ką aš darau teatre: apie aštrią temą mėginu kalbėti neaštriai, nes tuomet žiūrovui nėra taip lengva atsiriboti nuo temos, nesusikuria distancija. Jeigu parodytume bent vieną nacių pasisveikinimą, žiūrovas iškart galvotų: „Tai ne aš, tai – naciai“. Taigi, viską, ką galėjome, stilizavome ir pašiepėme. Plakato originale matomas Hitleris, stovintis tarp trijų svastikų. Man pasiūlė naudoti tą pačią estetiką, tik su mūsų fiktyviu personažu, tokiu būdu priartėjant prie mockumentary žanro. Pradžioje galvojau, kad galbūt svastikų reikėtų išvengti, bet vis dėlto simboliai pasako daugiau, nei žodžiai, o jei jau kalbame apie nacius, tenka panaudoti jų simboliką, ir niekaip nuo to neišsisuksime. Man labai įdomu tai, jog vokiečiai jaučia didelę kaltę dėl visko, kas nutiko, o tuo tarpu lietuviams būdingas neigimas, kad ir mes prisidėjome prie to metų žiaurumų, šaudėme žydus, – nėra tokio kaltės jausmo, iš kurio būtų padaromos išvados. Norėjosi priminti, jog šie dalykai iš tiesų buvo, spektaklyje kalbame apie tai, kad Vokietija buvo okupavusi Lietuvą, egzistavo tam tikras santykis tarp lietuvių ir vokiečių.

Be abejonės, šis santykis romane liečiamas pakankamai švelniai, mat kūrinys parašytas prieš karą, kai I. Šeinius dar nežinojo, kas bus, kaip ir nežinojo apie lietuvius, kurie prie viso to prisidėjo, ar apie intelektualus, kurie vėliau buvo ištremti. Dabar su masine žiniasklaida vyksta kiek kitokie trėmimai – visus intelektualus ištrėmėme iš eterio, o į viešumą eina tas, kuris kvailesnis ir garsiau rėkia. Eteryje palikome tuos, kurie realiai galėtų eiti šaudyti ir kenkti. Anuomet žydus šaudė kaliniai ir kiti marginalai – labai atsiprašau, bet dabar ekranuose matome tokią pačią fauną. Viskas kartojasi ir nereikia vengti kalbėti apie praeitį tokią, kokia ji buvo, nes būtent įsisąmonindami, kad tai nutiko, ir jausdami kaltę galime padaryti išvadas ateičiai. O tokių išvadų, ypač žmogaus teisių srityje, tikrai nesijaučia. Požiūris į kitataučius, seksualines mažumas yra kone lygiai toks pat, kokį turėjo nacionalsocialistai. Kiek teatre beliesčiau aštrias temas, išvada būna ta pati – padėti gali tik kultūra. Kultūringas žmogus dar suabejos prieš nuspausdamas gaiduką. Dėl to statydamas spektaklį sakiau, jog mano tikslinė auditorija nėra intelektualūs žmonės, jau suvokiantys, kad nacizmas yra blogai. Kuriu žmonėms, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“ arba kad gėjai yra blogis ir juos reikia žudyti. „Kur yra Hitleris?“, „Kur dujų kameros?“– tai realūs komentarai internete po publikacijomis apie homoseksualus. Tai skaitydamas suprantu, kad jokios kaltės ar gėdos dėl nacizmo nėra. Tada ir kyla klausimas, tai kodėl gi negali uždėti svastikos ant plakato? Žinoma, mes pasitikrinome, ar tai yra legalu, ir įspėjome Lietuvos žydų bendruomenę pasitikslindami, ar jų neįžeisime. Tačiau, kaip bebūtų liūdna, svastika ant plakato – tiksliausia reprezentacija to, kame mes gyvename.

– Statydamas spektaklius naudoji pozicionavimo metodą, kurio pagalba aktoriai kuria savitą santykį su savo personažais. Papasakok, kaip su kūrybine grupe pavyko atrakinti spektaklio temą? Kaip aktoriams pavyko įsikūnyti į tokios žiaurios ideologijos atstovus?

– Be abejonės, kaip didžiulį pagyrimą priimu tai, kad ir vyresnės kartos aktoriai noriai sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Stebėdamas savo paties darbą supratau, jog aktoriams sakau itin mažai pastabų ir palieku daug laisvės. Laikausi nuomonės, kad jiems, esantiems spektaklio viduje, viskas matyti gerokai aiškiau tiek iš asmeninės, tiek iš personažo perspektyvos. Kalbant apie pozicionavimą – tai kėlė daug klausimų pagrindiniams veikėjams: kaip taip ilgai išvaidinti tokį šlykštų žmogų? Zygfrydo, kaip personažo, „svoris“ yra toks pat, kaip Hamleto ar Raskolnikovo, tačiau jį vaidindamas turi dar ir išlaikyti savo asmeninę poziciją bei atstumą nuo to personažo. Juk mes, žiūrėdami į Vaidotą (aktorius Vaidotas Žitkus – past.), puikiai žinome, jog jis ne nacis, tačiau vis vien scenoje jis atrodo neįtikėtinai šlykštus tipas... Be abejonės, pradėję dirbti su spektakliu analizavome tiek kūrinio, tiek šių laikų kontekstą, bandėme suprasti, kodėl norime statyti būtent šią medžiagą. Kai visi pradėjome kalbėtis, aš supratau, kad su šiais žmonėmis noriu kurti, nes jiems visiems ši tema rūpi. Tai – kertinis dalykas, nes manau, kad jokiame etatiniame valstybiniame teatre toks spektaklis nepavyktų. Vienas iš pozicionavimo metodo ypatumų – tai, jog autorinės teisės priklauso visai kūrybinei grupei, ir dėl to visi jaučiame didžiulę atsakomybę dėl to, koks tas spektaklis bus, jaudinamės už visus, o ne tik kiekvienas už save. Taip pat aš žinau, kad jei aktoriams griežtai sakyčiau, kaip jie turi vaidinti, nukentėtų pats spektaklis. Tame ir slypi metodo esmė – režisierius turi palikti ieškojimus aktoriams, leisti jiems laukti įkvėpimo ir semtis jo kituose kontekstuose. Pavyzdžiui, neįtikėtina, kiek Zygfrydo vaidmeniui ruošėsi Matas! Jis netgi perskaitė didžiąją dalį Anderso Breiviko manifesto tam, kad suprastų tokio žmogaus psichologiją. Mano, kaip režisieriaus, darbas yra pristatyti viziją, o procesui jau vykstant sudėlioti visus taškus ant i. Labai svarbu matyti aktoriaus autorinį darbą. Mes kuriame spektaklį, kuriame aiškiai išreiškiame savo poziciją, tačiau ją turime pateikti taip, kad žiūrovas tiek psichologiškai, tiek estetiškai jaustųsi pakylėtas. Patikėk, tikrai sudėtinga pakylėti žmogų su nacizmu (juokiasi). Neseniai perskaičiau, kad kažkoks žmogus ilgai žiūrėjo į Botticelli „Veneros gimimą“ ir gavo širdies smūgį. Tai yra nuostabi meno galia! Pati Venera tame paveiksle toli gražu nėra tobulai proporcinga, tačiau kompozicija sudėliota taip, kad stebintįjį paveiktų. Taip ir mes mėginame dėlioti bendrą paveikią kompoziciją.

Neeilinė dovana

Savanorių prospekto dvylikaaukščio, turinčio 278-ąjį numerį, kieme vyko vieno iš garsiausių šiuolaikinio cirko artistų  ir pedagogų – italo Roberto Magro, dėstančio visose žymiausiose Europos bei Lotynų Amerikos cirko mokyklose, kurtas „Pasirodymas 66-iems balkonams ir vienai terasai“.

Po atviru dangumi – tiesiog ant žolės surengtame spektaklyje dalyvavo jo atrinkti gabiausi jaunieji Lietuvos cirko artistai bei profesionalūs atlikėjai iš užsienio – Ispanijos bei Portugalijos.

Šis pasirodymas - tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“, jau ketvirtą kartą vykstančio Kaune, dalis.

Pasak festivalio organizatoriaus Gildo Aleksos, šio daugiabučio gyventojai bei jų svečiai tapo išrinktaisiais, nes šiemet „Cirkuliacija“ orientuota į cirką balkonams, o šis dvylikaaukštis – ne tik įdomus savo vidiniu kiemu, bet ir vienas iš pirmųjų tokio tipo statinių Kaune po nepriklausomybės atkūrimo. 

Šis pasirodymas įtrauktas į netikėtumų festivalio programą, nes pastarojo organizatoriai yra vieni iš pagrindinių festivalio partnerių, kadangi sutampa jų požiūriai į meno kokybę bei darbą su bendruomene.

Dainavo ir žiūrovai

Savotišku amfiteatru pasirodymo metu paverstos kaimyninės „Žaliakalnio terasos“, iš kurių viršutinio aukšto balkono buvo galima stebėti šį renginį, buvo užpildytos iš anksto užsiregistravusiais žiūrovais. Jų buvo apie šimtas.

Gerą pusvalandį trukusiame R.Magro režisuotame spektaklyje kūrybiškai išnaudoti visi dvylikaaukščio kiemo fragmentai: vaikų žaidimų aikštelės čiuožykla, suoliukai, medis ir net šilumos mazgo siena bei stogas. Artistai papildė pasirodymo erdvę tik odine sofa ir devyniomis kėdėmis.

Režisieriaus pasirinkta metafora iš esmės buvo kuriama akrobatiniais triukais. Tačiau daugiausia plojimų sulaukė du vaikinai, atlikę klounų vaidmenį. Ypač jų savaip atliktas šlageris „Švieski man vėl“ ir „Du gaideliai“, kurio pabaigą jau dainavo visas žiūrovų iš balkonų choras.

Dvylikaaukščio gyventoja Kristina, iš kurios balkono pasirodymą stebėjo ir „Kauno dienos“ žurnalistai, sakė, kad kaimynų reakcija į žinią, kad jų namo kiemas pasirinktas cirko spektakliui, reagavo skirtingai. Vieni labai džiaugėsi, kiti nuliūdo, kad jau kitaip susiplanavo savaitgalį.

Atlygis – pomidorų sriuba ir šakotis

Dalis dvylikaaukščio balkonų pasirodymo metu buvo tušti. Tačiau tie, kurių šeimininkai buvo namuose, buvo sausakimši. Pasirodymą namo gyventojai stebėjo ne tik su specialiai šiam renginiui pasikviestais svečiais, bet ir su augintiniais.

Nusilenkti žiūrovams spektaklio dalyviai išėjo ant šiluminio mazgo stogo. O tarp jiems skirtų plojimų nuaidėjo ir „Pakartot!”

Svetingai „Kauno dienos“ žurnalistus priėmusi finansininke dirbanti Kristina pasakojo, kad pasirodymas repetuotas jų daugiabučio kieme jau iš vakaro. Tada namo gyventojai ir pakvietė laikinai jų kiemą okupavusius cirko artistus atvykti pas juos dar kartą. Užsimezgusios draugystės sustiprinimui jie vaišinti varškės sūriu su medumi ir pomidorų sriuba, kuria norėta supažindinti trupės artistus užsieniečius su lietuvišku kulinariniu paveldu. O po oficialaus pasirodymo dvylikaaukščio gyventojai atsilygino režisieriui gėlėmis, o artistams – šakočiu.

Pasiteiravus, ar patiko spektaklis, Kristina ilgai negalvojo: „Labai patiko. Labiausiai – klounas ir mergina, sukusi lanką ant šiluminio mazgo stogo“.

Įsigiję bilietus ir užsiregistravę žiūrovai, artėjant spektaklio dienai, bus informuoti asmeniškai – jiems bus paaiškinta, kur nuvykti ir kaip patekti į butą. Režisierius Gildas Aleksa su aktoriais Karoliu Kasperavičiumi, Milda Naudžiūnaite, Milda Jonaityte ir Matu Dirginčiumi šioje V. Šekspyro interpretacijoje nagrinėja post-sovietinio palikimo ir žmogaus tragiškumo santykį. O žiūrovas tarsi patiria veikėjų, gyvenančių viename iš tūkstančių mažų butų, išgyvenimus ir tragišką lemtį, rašoma pranešime spaudai. Apie premjerą pasakoja režisierius Gildas Aleksa.

– Pasirinkote statyti klasikinę V. Šekspyro tragediją „Otelas“. Ar palyginus jaunai trupei lengva dirbti su klasikiniu kūriniu? O gal turėjote iššūkių?

– Inscenizuoti bet kurią iš Šekspyro didžiųjų tragedijų, juolab pritaikyti jas šiems laikams, nėra lengva. Jau vien tai, jog norime iš trylikos pjesės veikėjų palikti tik keturis ir papasakoti šiuolaikinę dviejų porų, gyvenančių kartu, istoriją. Tačiau visa kūrybinė grupė labai noriai nėrė į darbus ir jau nekantrauja išmėginti visas mūsų paieškas žiūrovų akivaizdoje.

Būtent su tokia „nevispročių“ ar idėjininkų grupe ir įmanoma tokį spektaklį pastatyti.

– „Teatronas“ žinomas ir dėl „devised theater“ metodo, kuriuo remiasi kurdamas. Ar ši premjera nebus išimtis?

– Iš tiesų „devised theater“ naudojamas pjesės arba scenos veikalo sukūrimui, o čia jau turėjome parašytą pjesę. Tačiau rodant šį spektaklį bute, o ne scenoje, smarkiai apkarpant pjesę, teko sukurti visiškai naują istoriją, kurios veikėjai kalba Šekspyro žodžiais. Tad taip, ši premjera nėra išimtis trupės metodui.

– Kaip gimė mintis spektaklį iš teatro scenos perkelti į butą?

– Norėjome sukurti dviejų porų, gyvenančių kartu, istoriją. Pradžioje dar svarstėme rodyti ir „Šelteryje“, ir bute, tačiau supratome, jog bet koks teatrinis apšvietimas, erdvė pakenks mūsų istorijai. Be to, norime parodyti didelę tragediją mažame, viename iš tūkstančių vienodų butų. Todėl pasirinkome šį – finansiškai nenaudingą – sprendimą. Tačiau būtent su tokia „nevispročių“ ar idėjininkų grupe ir įmanoma tokį spektaklį pastatyti. Abejoju, ar koks „normalus“ teatras sutiktų tokiai avantiūrai.

– Kokio žiūrovo laukiate premjeroje?

– Tokio, kuris nepabijotų įžengti į svetimą butą ir stebėti svetimų žmonių istorijos. Taip pat ir to, kuris nenori jokios interakcijos, kadangi šiame spektaklyje yra „visos keturios sienos“ ir žiūrovas galės stebėti Šekspyro tragedijos veikėjus jų aplinkoje tarsi pro akvariumo stiklą.

G.Aleksos žodžiais, tam, kad turėtų teisę garsiai piktintis dėl reikšmingų problemų, pats savo darbais privalo nuolatos stengtis, kad tiek pasaulis, tiek ir gimtasis Kaunas būtų geresnė vieta. Ir akivaizdu, kad tai nėra vien tušti žodžiai.

– Esate jaunas žmogus su įspūdingu veiklų sąrašu – tiek kitokį teatrą, tiek ir šiuolaikinį cirką sukūrėte, kaip pats esate sakęs, iš poreikio. Ar niekuomet nesusidūrėte su  atvejais, kad dėl jauno amžiaus į jus būtų žiūrima nerimtai? – klausiu G.Aleksos.

– Beveik visą laiką (juokiasi).

– Ir kaip jus tai verčia jaustis?

– Na, nežinau, kai dar buvau laikomas ne profesionalu, tai maniau, kad žmonės turi teisę taip sakyti, o aš darysiu tai, kas man patinka. Paskui gavau diplomą, bet žmonės vis dar kažkodėl taip galvoja. Nėra taip, kad mėginčiau šokiruoti, yra režisierių, labiau šokiruojančių, bet kalbu apie temas, kurios man aktualios ir yra tikriausiai nemalonios. Jie tai nurašo amžiui, sako: "Dar jaunas, dar nesupranti." Bet aš to nejaučiu dirbdamas su savo trupe arba "Šelteriu".

– Tam, kad apie kažką kurtum, reikia tai išjausti. Ar nesunku analizuoti tokias temas kaip karas, diskriminacija, žiaurumas?

– Man sunkiau būtų nekalbėti apie tai. Kažkada esu sakęs, kad kultūrine prasme apie tokius dalykus nekalbėti yra tolygu praeiti pro gulintį žmogų. Ir aš prisikalbėjau – paskui, kai taip pasakiau, važiavau ir ant žemės gulėjo žmogus. Sustojau, o baisiai  bijau kraujo. Iš mašinos paskambinau pagalbos linija ir jie liepė prieiti prie to gulinčio žmogaus, patikrinti, ar jis gyvas. Labai bijojau, užuot jį lietęs, rėkiau ant jo, jis, pasirodo, gyvas, pakėlė galvą, buvo išgėręs, jo galva buvo visa kruvina. Man iš karto silpna darosi, tada jie man sako, ką daryti, jeigu jis vems, kur sukti. Ačiū Dievui, atvažiavo pareigūnai ir viską perėmė.

– Ir nepasigailėjote tokio savo pilietiškumo?

– Nesigailėjau, bet buvo labai nejauku. Pasijutau turbūt taip, kaip jaučiasi mano žiūrovas (juokiasi). O šiaip, kalbant apie tas temas, tai aš atvažiavau iš tokios valstybės (Gildas dešimt metų gyveno Izraelyje – red. past.), kur žmonės pripratę prie terorizmo ir prie karo, o dabar mes pratinamės prie tokių dalykų, bet kažkodėl labai vengiame kalbėti. Ir mes su trupe pakalbame apie tai, kaip greitai gali pasikeisti žmogaus nuomonė, jei gauna kitokios informacijos. Jeigu žmonės vengs tokių temų bei nesigilins, tai paskui ir vyks absurdai.

– Ar galima sakyti, kad kurti apie kančią jums pačiam nėra kančia?

– Man kančia būtų kurti apie meilę. Kur du žmonės myli vienas kitą ir jokių problemų gyvenime nėra, nėra jokio konteksto. Teatras yra didelė propagandos priemonė, tu turi tiesioginę prieigą prie minios. Sueina žmonės ir tu turi galimybę jiems kažką pasakyti. Tai ir yra klausimas: ar tu kalbi, ar darai?

– Kaip manote, kokios visuomenės problemos šiandien yra labiausiai skaudančios?

– Oi, jų apstu. Jeigu skaitytume meno istoriją, kaip kas vyksta ir kokie meno kūriniai ir autoriai įėjo į istoriją, tai pastebėtume, kad įėjo tie, kurie išsiskyrė iš minios, iš konteksto. Menininko uždavinys – ne laužyti ir šokiruoti, o įvardyti terpę bei tendencijas, identifikuoti kontekstą ir pačius žiūrovus, kad jie bent truputį pamatytų tą kontekstą iš šalies.

– Turite galvoje veidrodžio principą, kai per savo meną leidžiate žiūrovui pažvelgti pačiam į save?

– Gal labiau terpę, kurioje jis yra. Kadangi mes žinome, kad kalbame apie nejaukias temas, jokiu būdu nenorime, kad žiūrovui būtų nejauku būti su mumis. Mes esame bendrame katile, mes parodome terpę, kurioje esame ir skatiname: "Pamąstykime, pabūkime, pajauskime", bet jokiu būdu nėra jokios neapykantos ar nepagarbos žiūrovui. Tad mes tikrai nesame anarchistai, o labiau švelnūs mąstytojai (šypsosi).

– Esate sakęs, kad šiuolaikinė visuomenė prarado empatiją. Ar dėl to kalti socialiniai tinklai, didžiulis informacijos srautas, ar yra ir kažkokių kitų priežasčių?

– Čia panašu į pasakymą, kad dabar jaunimas mažai skaito. Juk jeigu paskaičiuotume, kiek mes feisbuke ar paspaudę internetinę nuorodą perskaitome straipsnių ir naujienų, tai pasirodytų, kad skaitome visą laiką. Bėda ta, kad dabar mes gauname informaciją iš viso pasaulio, o pasaulyje nėra gerai. Žmonėms, kurie pripratę prie garsios muzikos, tyli muzika jau nebesukelia įspūdžio. Kadangi gyvename sensacija po sensacijos, po dešimt jų per dieną, tiesiog žmogus nebegali išvystyti tų subtilių reakcijų, kad ir ateiti į teatrą ir išjausti Čechovą. Na, gal, jeigu jis gyvena kažkokiame burbule ir yra iš tų, kuriems reikia tokio teatro. Bet iš esmės mūsų tikslinė auditorija yra pasimetę, atbukinti žmonės. Jie eina į teatrą, nes ieško, kaip atkurti tą empatiją, atrasti naujų bendravimo būdų. Aš galiu smerkti tą empatijos nebuvimą, bet matau, kad kuo daugiau mes gausime informacijos, tuo mažiau tos subtilios empatijos bus. Dėl to spektaklius man jau reikia kurti kitaip, bendrauti su žmonėmis kitaip. Ir viskas virsta tokiu labai greitu ir intensyviu šachmatų žaidimu. Tai yra įdomu, bet kai esi pavargęs, tada labai sunku jį žaisti (juokiasi).

– Neseniai vykusiame jūsų projekte "I see colors" nagrinėjami žmonėms stereotipiškai pagal rasę ar tautą primetami stereotipai. Galbūt gilintis į tokią problemą paskatino ir tarpsnis, kai gyvenote Izraelyje, kur jau ilgą laiką politinė situacija yra itin aštri?

– Iš tiesų tai Izraelyje manyje nebuvau sąmoningas, nes aš buvau pumpuojamas visų tų minčių ir buvau prieš visas arabų šalis. Sąmoningumas atsirado, kai išėjau iš to konteksto, atvykau į Lietuvą ir susivokiau, iki šiol dar bandau suvokti, kas man buvo daroma, bet tai labai glaudžiai susiję su apskritai standartais. Jeigu ten į standartus yra įpaišoma būtinybė ginti ir panašiai, kartu yra standartas, kas yra vyriška, kas yra moteriška. Aš niekada nebuvau vyriškumo etalonas ir man visą laiką tai buvo kažkoks disonansas, kad turi muštis, ginti. O Lietuvoje, kai atvykau, pastebėjau, kad tie standartai yra dar griežtesni. Jei bachūras, tai turi būt tikras bachūras, o mergaitės turi būti pats grožis ir nieko daugiau. Ir šitas nejaukumas, ir tas politinis nejaukumas, kurį patyriau, atvėrė akis, kodėl jaučiuosi nejaukiai. Ir tuomet pradėjau nagrinėti visokius dalykus, iš to gimė "Kas prieš karą pasiduokit". Kai eini į kūrybą, giliniesi į tam tikrą medžiagą, supranti, kad kai tave priskiria grupei, tai labai panašus pavyzdys tam yra, kai turi brolį arba sesę ir tave apkaltina dėl kažko, ką jie padarė. Žiauriai nemalonu, toks neteisybės jausmas. O visos diskriminuojamos grupės tai patiria kasdien. Nes juos baudžia už kažką, ko nepadarė. Jeigu tu esi menininkas ir dirbi su tokiomis socialinėmis temomis, tai yra tavo kasdienybė. Ir nesvarbu, ar eitum į teatrą, ar į gatvę, stengiesi, kad tavo pilietinis gyvenimas nesiskirtų nuo tavo meninių pažiūrų. Tas pats, kaip nepraeiti pro gulintį žmogų, neleisti objektizuoti moters, neleisti, kad iš tavęs reikalautų, jog būtum uch koks stiprus ir kažkodėl išmanytum apie automobilius. Juokingiausia yra matyti mane kalbantį apie automobilius ar bandantį tualetą sutvarkyti (juokiasi). Realiai, lengviau yra trijų dalių spektaklį pastatyti.

– Kalbėdamas apie vieną savo spektaklį ("Heraklį"), sakėte, kad tokias sukrečiančias temas kaip karas geriausia nagrinėti per juoką – komedijos žanrą. O ką geriausiai nagrinėti per liūdesį?

– Veidrodį (juokiasi). Mano būdas galbūt yra visą laiką juokauti, aš nežinau, kaip sukelti žiūrovui liūdesį vien liūdesiu. Nes tuose spektakliuose, kur jie visą laiką juokiasi, jie ir nuliūsta, ir paverkia, ir ne vieną kartą. Man ne kartą yra pasakę, kaip tai yra liūdna, sukrečia. Bet būtent dėl to, kad žiūrovai pradžioje pasijuokia, atranda, kad būtent komedijoje yra temos. Nes tada žiūrovai pradeda mąstyti, nes apsaugų nebeliko ir ateina tikroji tema. O su tuo liūdesiu yra tas pats, kas teatre vaizduoti meilę. Visos pasaulio poros mano, kad jų meilė yra unikali, todėl, kad ir kokią meilę parodytum scenoje, jie tiesiog nepriims, nes čia yra kitas dalykas. Apie mirtį, apie karą supras, bet meilė yra jiems unikali. Tas pats ir su liūdesiu. Jei žmogus liūdės scenoje, ar liūdės žmogus tarp žiūrovų, aš smarkiai abejoju.

Sueina žmonės ir tu turi galimybę jiems kažką pasakyti. Tai ir yra klausimas: ar tu kalbi, ar darai.

– Nors į ganėtinai tolimą šalį išvykote dar visai vaikystėje, ar augdamas jutote tėvynės ilgesį, norą sugrįžti į Lietuvą?

– Penkerių metų aš absoliučiai nieko nesupratau. Bet mano mama tikrai pasirūpino, kad mes jaustume tėvynės ilgesį, nes Izraelyje per visas sausio 13-ąsias, vasario 16-ąsias, kovo 11-ąsias pas mus būdavo gigantiška Lietuvos vėliava, giedamas himnas, mus bardavo, kad su broliu kalbame ne lietuviškai, įdiegė tą propagandišką meilę Lietuvai. Ta meilė įgavo realių spalvų, kai grįžome – matai benamį ir šalia žaidžiančias mergaites arba tie pilki pilki Šilainiai... Yra tendencija, kad žmonės, emigravę iš Lietuvos, prisimena ją labai gražią, nes ją romantizuoja, o čia gyvenantys žmonės keikiasi. Gal dėl to aš tiek ir veikiu visuomeniškų dalykų, nes turiu kažkokį romantizuotą Lietuvos, Kauno įsivaizdavimą ir noriu, kad realybė atitiktų mano idealizavimą. Gal mūsų su Kaunu santykiai ir toksiniai, aš nežinau, kiek jis mane mėgsta, bet aš mėgstu Kauną, esu kaunietis ir stengiuosi čia kažką daryti, o kiek to reikia, niekas nežino.

– Jūs – jaunas, talentingas žmogus, tačiau pasirinkote kurti ne užsienyje, net ne sostinėje, bet Kaune, o gal reikėtų sakyti – Kaunui. Tačiau yra nemažai jaunų menininkų, norinčių savo kūrybos vaisiais džiuginti auditorijas užsienyje, pasiekti platesnį žiūrovų ratą.

– Na, jie gali norėti. Bet kaip tik dabar Vilniuje vyksta "Sirenos" ir užsieniečiai yra pakraupę lietuvių teatru – išskyrus "Lokį", nėra į ką žiūrėti. Pakraupę ir mūsų dokumentiniu teatru, tai nėra jiems įdomu, o mes čia trūnijame, patys kažką sau įrodinėjame. Taip, visi lietuviai nori važiuoti į užsienį ir kad juos ten gerbtų. Bet tiesiog mūsų produkcija nėra tokia įdomi. Kai buvome išvažiavę į Italiją, supratau, kad tai yra labai viliojantis nuodas, nes visi tave gerbia, žavisi, aktoriams ploja koridoriuje, sapnuoja spektaklį, kviečia visur, ir tu nenori sėsti į autobusiuką ir važiuoti atgal. Dabar mūsų pažįstamieji Italijoje užokupavo labai labai gražų teatrą, ten norisi kurti, ir mes pagalvojome kažkurią dieną su drauge, kad labai lengva būtų mesti viską ir išvažiuoti. Kad ir su visa trupe – kur šilta, kur malonu ir kur tave gerbia. Bet ką mes padarėme? Mes pasikvietėme pusę tų žmonių, kurie yra įdomūs, čia.

– Ar galima sakyti, kad jūsų motyvas likti yra patriotizmas?

– Tas pats gulintis žmogus. Kaunas, kultūrine prasme, yra gulintis žmogus praskelta galva, visiškai nusiliurlinęs.

– Manote, kad reikėtų gyvenimą užsienyje traktuoti tik kaip naudingą išvyką, skirtą pasisemti patirties, ir grįžti namo ja dalytis, tarsi grąžinti skolą namams?

– Čia jausmas panašiausias turbūt į tą, kai reikia slaugyti savo senstančius tėvus arba senelius. Na, tu myli tą miestą ir supranti, kad jis ant tavęs kakoja, rėkia ir keikiasi dėl to, kad jam negerai. Ir supranti, kad jam yra negerai, kad jis tiesiog nepažįsta ir nežino, kokia gali būti nauda iš tos kultūros. Ir aš nekalbu, kad nauda tokia, kad visi tapsime kultūringi. Ne, nauda yra ir finansinė, nes žmonės tada išeina į lauką ir nusiperka gėrimų, naudojasi paslaugomis, tas pats bendrasis vidaus produktas, visos pridėtinės vertės... Yra miesto įvaizdžio dalykas, kai atvažiuoja užsieniečiai ir sako: "Oho, Kaunas – jėga!" Ir tu iš tos meilės tam demencija sergančiam miestui nori jam padėti. Buvo čia atvežtas tas skandalingas R.Castellucci spektaklis, kur senam tėvui visą laiką paleidžia vidurius, o sūnus valo jam iš paskos. Tai va, čia aš ir Kaunas.

– O ar nematote tos demencijos pagerėjimo požymių? Juk esate garsiai džiaugęsis dėl žiūrovų gausos, kad ir pastačius šiuolaikinio cirko palapinę Eiguliuose?

– Tai tas dar labiau ir liūdina, kai tau sako, kad tu niekam nereikalingas, o tu pamatai, kad na, ne, reikalingas. Vadinasi, kažkas sprendžia pagal save. Bet kadangi aš šiaip esu linkęs zyzti (tam pritartų ir visi mano kolegos), tai kalbant apie kultūrines problemas, zyzi, bet imiesi priemonių. Bet tada ir nemiegi naktimis, ir neturi laisvadienių. Jau šuo manimi nusivylęs. Aš jau matau, kaip jis tiesiog prarado viltį, kad čia bus kažkas iš šito šeimininko ir dėmesio gaus (juokiasi)…

– Yra žmonių, kuriems teatras – tai inteligentų reikalai, tarsi tolimas ne šio pasaulio reiškinys. Kaip šią dalį žmonių prisikviesti į teatrą, parodyti, kad jis gali būti įdomus ir jiems?

– Na, pavyzdžiui, po spektaklio "Kas prieš karą pasiduokit" teko išgirsti atsiliepimų iš žmonių, kad tai buvo ne tai, ką jie pagalvoja, kai pagalvoja apie žodį "spektaklis". Ir tada tu susimąstai, o ką ten jau jie prisigalvoję? (Juokiasi). Ar teatras yra elitui? Ne! Ir niekada nebuvo. Opera – taip, nes ten aš nieko nesuprantu, nesuprantu, kodėl jie taip vaidina, kodėl jie taip kalba, suprantu išraiškos priemones, bet kaip galima išsėdėti taip ilgai žiūrint šitą dalyką? Na, gal aš dar nemačiau labai geros operos. Bet ten tikrai yra elitui, kas išmano muziką ir pan. O teatras visada buvo paprastiems žmonėms, tiek antikos, tiek Šekspyro laikais, viduramžiais teatras daugiausia buvo mugės, kur ūkininkai kaukes, lėles pasidarydavo. Ir čia prašome legendą, kad teatras pasikėlė nuo Stanislavskio laikų, kai šis mušė vaikus, kurie triukšmavo, neįleido moterų su kepurėmis ir neleido vėluoti. Staiga teatras tapo šventove ir taip jau yra virš 100 metų. Tai aš siūlyčiau visiems nueiti, susipažinti su aktoriais ir pažiūrėti, koks ten yra intelektas. Aš kalbu apie institucinių teatrų artistus. Kas 20-as – labai apsiskaitęs, protingas, šviesus žmogus. Visi kiti – sorriukas…

– O kaip dėl įsitikinimo, kad einant į teatrą reikia labai pasipuošti? Juk net ir kai kurie aktoriai piktinasi dėl, pavyzdžiui, su džinsais į spektaklius einančių žiūrovų, vadina tai nepagarba.

– Kam puoštis? Ką tai pakeis? Tuomet aš tai įvardyčiau kaip abipusę nepagarbą. Na, jeigu aš eičiau į tokią vietą, iš kur yra pagarba man, kur yra didelės žvaigždės, tai ir aš eičiau kaip į šventę, nes tai yra kažkas dvasiško ir kilnaus. Bet kadangi aš einu į pagiringų žmonių pjesių skaitymus ir vaikščiojimus ant scenos, tai koks jiems skirtumas, ar aš su kepure, ar su džinsais? Ką jie jau ten tokio rodo, kad reikia taip pasipuošti? Ir ar tai atveria mano supratimą, mano čakras, kad aš sėdžiu išsipuošęs? Jei nusiimsiu kepurę, ar staiga jie pradės geriau vaidinti ir spektaklis įgaus prasmę? Dar kitas dalykas, kai pamatai išsipusčiusius žmones teatre, susidaro tuštybių mugės įspūdis, galvoji, kad teatras yra ne ten, o jau čia. Prisimenu, kai buvau jaunas ir man pasakė, kad reikia puoštis, aš išsipuošiau kaip nežinau kas į du spektaklius. Vienas buvo Ruzvelto "Aikštė", kur pjovė varpą, antras –"Nusikaltimas ir bausmė", kur taip gerai viskas padaryta, kad sėdi visas baltais švytinčiais marškiniais ir supranti, kad tu visai "ne į temą". Tada pajutau nejaukumą, absoliutų melą sau, o teatras man patinka, tai kodėl man turi būti nemalonu dėl to, kad aš turiu kažkaip apsirengti? Atėjus į visus teatrus, kurie reikalauja išsipustyti, nepajunti tos atmosferos ir jautiesi kaip kvailelis. Tu apsirengei, tavęs ten negerbia, nusišikt ant tavęs, na ir išėjai tais apšiktais baltais marškiniais. Be to, ne visi žmonės turi tų švarių gražių drabužių.

– Kalbantis su jumis apima jausmas, kad bendrauji tikrai su vyresniu negu 26-erių metų žmogumi. Ne tik dėl intelekto. Jūs ne tik priimate globalias problemas kaip asmenines, bet ir savo veikla stengiatės jas spręsti. Iš kur tokia empatija tam, kas vyksta ne tik už nuosavų durų?

– Bet juk jos ir yra mūsų asmeninės problemos! Tos globalios problemos labai tiesiogiai mus visus liečia. Aš suprantu truputėlį jaunesnius už save žmones, kurie nori išsilakstyti, išmėginti, patirti pasaulį ir pan. Aš tai suprantu, bet aš jau to poreikio neturiu. Man nereikia adrenalino – nereikia šokti su parašiutu, leistis amerikietiškaisiais kalneliais, gerti tiek, kad nieko neatsiminčiau, eiti per moteris... Ir kai nedarai nieko, kas verčia užsimiršti, tada tu aiškiai pamatai realybę ir kažkaip pasidaro nemalonu, kai supranti, kaip negerai yra pasaulyje. O mano vienintelis variklis ir aistra yra teatras. Nežinau, ar čia yra amžiaus dalykas, gal aš tapsiu dar didesniu zyzliu, kai pasensiu, ir tai jau bus baisu ir labai negerai (šypsosi). Bet reikia ant kitos svarstyklių pusės padėti kažką, kad galėčiau zyzti toliau. Dažnai sakoma, kad reikia laiko, kad kas nors pasikeistų, bet tada man tiesiog matematiškai kyla klausimas, kas pasikeis per tą laiką? Kažką daryti reikia. Tada ir stengiesi kažką daryti, klysti. Ir gal kažką atrasi, ir bus geriau.

Naujasis G. Aleksos spektaklis žiūrovus stebina netradicine antikinio Heraklio mito interpretacija: statydamas spektaklį režisierius drauge su aktoriais pats kūrė jo tekstą ir vietoje įprasto rėmimosi konkrečia pjese „Heraklį“ sudėliojo iš žiūrovams lengvai atpažįstamų šiuolaikinės popkultūros elementų, grubios ar net necenzūrinės gatvės kalbos bei į XXI a. istoriją spėjusių įeiti viešų pasisakymų.

Aktoriaus Daliaus Skamarako, scenoje virstančio ypatinga jėga ir savarankiškai mąstyti nesugebančiu Herakliu, lūpose skamba JAV prezidento G. W. Bush'o kalba, pradėjusi karą Irake, Rusijos kareivio interviu Ukrainoje ir kiti pasisakymai, kuriuos milijonai žmonių per daugiau nei dešimtmetį išgirdo bei pamatė savo televizorių ekranuose ar internete. Spalio mėnesį pirmą kartą parodyta agresyvi komedija jau sulaukė žiūrovų pripažinimo – „Heraklį“ įvertino ne tik pilnutėlės sostinės Keistuolių teatro salės, bet ir kitų miestų teatro mylėtojai.

Alytuje vykusiame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija!“ G. Aleksa pelnė geriausio režisieriaus titulą. Vis dėlto jaunas kūrėjas nelinkęs užmigti ant laurų ir gavęs apdovanojimą atskleidė, jog džiugesį dėl įvertinimo temdo paskutiniai įvykiai pasaulyje – būtent tokie, apie kuriuos ir kalbama spektaklyje.

„Stengsiuos toliau tęsti savo tylią kultūrinę kovą prieš siaubą, vykstantį pasaulyje. Nenoriu būti tiesiog pramoga, nekalbėsiu apie taiką, kol nesame visi saugūs, nes tikiu, kad kultūringas žmogus nenuspaus gaiduko ir nepasipelnys kitų sveikatos sąskaita“, – apie savo kaip kūrėjo misiją kalbėjo režisierius.

Karo tema G. Aleksos kūryboje atsirado neatsitiktinai – iki penkiolikos metų jis su šeima gyveno Haifoje, Izraelyje, kur po parduotuvę vaikštantys vyrai su automatais ar ant miesto krentančios bombos buvo kasdienybės dalis. Sugrįžęs į Lietuvą jaunas kūrėjas pasinėrė į visiškai kitokį gyvenimą, lydimą kultūros ir meno, tačiau paauglystės patirtys karo nuotaikomis gyvenančiame regione neišvengiamai skatino apie tai kalbėti savo kūryboje.

Į globaliems reiškiniams neabejingą žiūrovą orientuotas „Heraklis“ scenoje suvienija kelias Keistuolių teatro kartas – drauge su jaunais charizmatiškais aktoriais pasirodo ir puikiai pažįstami senbuviai: Herakliu virstantis D. Skamarakas ar Vaidotas Žitkus, kuriantis kiek netikėtą ligoto ir moterimis labiau nei bet kuo kitu besidominčio patriarcho – dievo Dzeuso – portretą. Spektaklyje paliečiama ne tik beprasmio, žiniasklaidos ir politikų nuolat kurstomo karo tema, bet ir kiti šių dienų visuomenės skauduliai: moterų išnaudojimas bei prievarta karinių veiksmų akivaizdoje, iškreiptos šeimos vertybės ir didžiulio masto manipuliacijos, kurioms pasiduoda ne tik šių dienų „herojai“, bet ir kiekvienas iš mūsų.

Juoko pagalba pažadinti sąmonę ir susimąstyti apie herojaus mito prasmę šių dienų pasaulyje „Heraklis“ kauniečius pakvies jau lapkričio 3 d. 18 val. Girstučio kultūros centre.