Gerumo estafetė

Su Irena kalbėjomės baigiantis vasarai. Ir visai nenuostabu, kad radome ją sporto ir sveikatingumo stovykloje, leidžiančią dienas su neįgaliais stovyklautojais.

Paklausta, kaip neįgaliuosius, kurių dauguma linkę užsidaryti namuose, įtraukia į tokią veiklą, I.Perminienė teigia, kad visų pirma – savo pavyzdžiu.

"Sakau: einame, darome, pabandysi, gal patiks. O kai kažką veikia būryje, žmonės užsikrečia. Pabandę supranta, kad tai yra naudinga. Žmonės, turintys negalią, linkę užsidaryti, bet tik tol, kol nepabando ir neįsitikina, kad būryje yra geriau. Bet žmogus turi teisę užsidaryti. Jeigu jam patogiau, geriau namuose, nereikia versti elgtis kitaip, nei jis nori", – sako I.Perminienė.

Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre ji veda sveikatingumo grupę, kurioje neįgalieji tris kartus per savaitę daro mankštas – specialius pratimus, skirtus viso kūno funkcionalumui didinti. Kartą tai išbandžiusieji jaučia tokių mankštų poreikį, tad renkasi net tada, kai jų vadovė dalyvauti negali. Iki karantino kartą per savaitę neįgalieji lankydavo baseiną – dabar stengiasi tą dieną užpildyti kita veikla.

Ir nors psichologės darbo Irena nedirba, ją pažįstantys žmonės žino – jeigu jiems sunku, gali jai atsiverti, pasipasakoti. "Nėra darbo valandų šitam reikalui, jeigu žmogui reikia pagalbos, reikia išsikalbėti. Juk gyvenime visko būna, – susimąsto pašnekovė. – Žmogus jaučia skausmą, kada jam gnybia, bet kai jis gnybia kitam, svetimo skausmo nejaučia. Todėl neretai neįgalieji susiduria su neigiamu požiūriu į juos ar skaudinančiu elgesiu. Aptariame tai, kad reikėtų įvertinti, jog ir sveiki žmonės turi problemų, tad dažnai pasielgia ne taip, kaip reikėtų. Gal net nenorėdami įskaudinti, o tiesiog nepažinodami negalios, nesuvokdami, ką tas neįgalus žmogus jaučia. Būna, kad nemoka žmonės kito išgirsti, nemoka išklausyti. Visų žmonių neišmokysi, kaip elgtis. Bet mes galime kiekvienas atskirai ar grupėje išgvildenti tą situaciją, kodėl kažkas įvyko, ir kad neverta dirgintis – reikia tiesiog išbūti oriai, saugoti save ir nekelti konfliktinės situacijos."

Juk iš ligoninės paleido beviltišką vaiką, kuris negalėjo sėdėti, rankų valdyti. O aš tapau penkiskart rankų lenkimo pasaulio, keturiskart Europos čempione, rankų lenkimo pasaulio čempione tarp sveikųjų moterų.

I.Perminienė pasakoja, kad Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre padedama neįgaliam žmogui po traumos reabilituotis ir sugrįžti į gyvenimą.

"Žmogus – ne tešlos gabalas, jo neišminkysi, bet padėti gali, – tikina Irena. – Tarkime, aštuoniolikmetis patiria stuburo traumą. Pirmoji pakopa – jis tampa žmogumi-vaiku: sauskelnės, maitinimas ir visa kita. Antroji pakopa – jis tampa ligonis. Tiki daktarais, tiki, kad jį pagydys, pastatys ant kojų. Tokia pasyvi reabilitacija – tikėjimas kitu. Trečia pakopa, kai jis pradeda tikėti savimi, matydamas kitų žmonių pavyzdį, galvoja apie prisitaikymą. Ir ketvirta stadija – kai neįgalus žmogus tampa savarankiškas ir gali padėti kitam. Tad mano gyvenime šis tikslas ir yra pagrindinis – kad kiekvienas žmogus, su kuriuo aš bendrauju, siektų savo savarankiškumo ir galėtų padėti kitam."

Likimo smūgis – vaikystėje

Pačios Irenos gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai jai tebuvo dvylika. Šaltas lapkritis, pilnas vaikų autobusas, slidus kelias. Jau visai netoli Irenos namų, Užkalnio kaimo, autobusas apsivertė. Kažkas apsidaužė – praėjo, kažkam kažkas lūžo – sugijo. Irena patyrė stuburo traumą – padariniai visam gyvenimui.

Nuo paauglystės judėdama neįgaliojo vežimėliu, moteris didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė likimo draugams – žmonėms, turintiems negalią. "Aš gyvenu kartu su jais. Puikiai suvokiu jų problemas ir noriu jiems padėti, o jie visada geranoriškai pasiryžę padėti man", – sako I.Perminienė.

Kas kažkada padėjo pačiai Irenai, kai tapo neįgali? Sako šalia turėjusi auksinį žmogų – mamos mamą, babytę. Ji mergaitės nelepino, nešokinėjo aplink, o nuo mažens mokė: tu esi ir tu privalai. Atneša pavalgyti – privalai pavalgyti pati. "Aš tau padaviau, bet neturiu kada šalia tavęs stovėti", – sakydavo. Tai skatino stengtis. Kai Irena jau sugebėjo atsisėsti – pačiai teko išmokti persimauti kelnes, kad nereikėtų būtų su šlapiomis. Pradėjo rankos judėti – teko išmokti skusti bulves. Gali skusti bulves, vadinasi, gali ir valgyti paruošti. Tai, anot moters, ir yra augimas, kai daro ne už tave, o daro su tavimi.

"Dabar, pastebiu, yra gana daug žmonių, patyrusių traumas, iš kurių namiškiai nepiktybiškai, dėl per didelės meilės, atima teisę būti savarankiškiems. Pakiša, padeda, pastumia... Bet juk jis gali šiandien nuvažiuoti penkis metrus, o rytoj gal jau nuvažiuos dešimt. Manau, kad neįgaliam žmogui reikia suteikti kuo daugiau savarankiškumo – kapstykis, auk, gyvenk, būk", – savo požiūrį dėsto I.Perminienė.

Irena prisimena, kad augant jai niekad nebuvo gaila savęs, bet pyko ant savo likimo. Ypač tada, kai prasidėjo meilės reikalai, kai kitos merginos turėjo kavalierius, o ji sėdėjo vežimėlyje ir į ją niekas nekreipė dėmesio. Arba nuvažiuoji į šokius, ir tavęs niekas nekviečia šokti. O juk širdyje tu tai neparalyžiuota, norai, geismai neparalyžiuoti. Tada būdavo sunku. Dabar Irena jau ir kitam gali pasakyti: neskubėk, tyliai, ramiai, pamažu – ir susikursi savo gyvenimą.

Sportiniai trofėjai

Irena įsitikinusi, kad labai svarbu protingai pasinaudoti gyvenimo dovanomis ir galimybėmis. Jei sėdėsi nieko nedarydamas, laimė iš dangaus nenukris.

"Reikia džiaugtis tuo, ką turi, bet neverkti dėl to, ką praradai, – gyvenimo filosofiją dėsto I.Perminienė. – Aš dabar turiu viską, ko man reikia. Gal norėčiau būti lakūne, bet negaliu, tai lakstau su vežimėliu. Jei yra gyvenime tam tikrų apribojimų, tu juos priimi ir ieškai savęs kitoje veikloje. Juk iš ligoninės paleido beviltišką vaiką, kuris negalėjo sėdėti, rankų valdyti. O aš tapau penkiskart rankų lenkimo pasaulio, keturiskart Europos čempione, rankų lenkimo pasaulio čempione tarp sveikųjų moterų, dalyvavau olimpiadoje, čempionatuose, varžybose, iškovojau gausybę apdovanojimų."

Irena traumą patyrė lapkritį, o prieš tai buvo gavusi mamos leidimą nuo sausio mėnesio lankyti sporto mokyklą. Sporto mokyklos, suprantama, lankyti taip ir nepradėjo, tačiau tas noras sportuoti niekur nedingo.

Sėdusi į vežimėlį, Irena įsitraukė į neįgaliųjų veiklą, bet aktyviai merginai pokalbių prie puodelio arbatos nepakako. Ji pradėjo kilnoti svarmenis, dalyvauti neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose. Neįgalių žmonių spartakiados Latvijoje, Estijoje, o vėliau ir pirmoji spartakiada Lietuvoje, Molėtų rajone, Alantoje – visur būta Irenos.

Rankose – diplomas

Pirmąja kregžde iš Lietuvos tarptautiniuose neįgaliųjų sporto renginiuose tapusi I.Perminienė išbandė daug jo šakų. Pradėjo nuo neįgaliųjų lengvosios atletikos, vėliau žaidė tinklinį sėdint, dalyvavo maratonuose, iš jų perėjo į penkiakovę, vėliau apsistojo ties rutulio stūmimu ir disko metimu, atstovavo Lietuvai paralimpinėse žaidynėse.

Būdama 38-erių įstojo mokytis į Šiaulių universitetą – iš pradžių studijavo neakivaizdiniame skyriuje, paskui perėjo į stacionarą ir sėkmingai baigė, įgijo socialinio darbo psichologijos ir pedagogikos specialybę.

"Laikas eina, tu pats keitiesi, save atrandi, – sako I.Perminienė. – Gyvenimas padovanoja žmones, kurie tave paragina, paskatina. Taip gyvenimiški dalykai ir klostosi – tai į vieną pusę patraukia, tai į kitą."

Pačiai Irenai didžiausias jos gyvenimo pasiekimas, kad sugebėjo būti tarp žmonių ir būti žmogumi, nes žmogiškumas, jos manymu, – didžiausia vertybė.

"Džiaugiuosi, kad nesužvaigždėjau, tai yra labai dažna net ir tarp neįgaliujų, kurie užima kokias nors pareigas ar šiaip gyvenime kažko pasiekia, – kokia buvau Irena 12 metų, tokia esu ir dabar. Man visi yra lygūs, dėl to žmonės nebijo prieiti, nebijo pasiklausti, nebijo bendrauti", – sako I.Perminienė.

Pagrindinis jos tikslas dabar – būti gera dukra 91 metų mamai, rūpestinga mama 41-ų dukrai, gera drauge savo kolegėms, nes visa tai ir suteikia daugiausia džiaugsmo.

Disko metikas Mindaugas Bilius Didžiojoje Britanijoje vykstančiose Tarptautinio parolimpinio komiteto (IPC) organizuojamose 2014 metų Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos pirmenybėse iškovojo sidabro medalį.

Judėjimo negalią (neįgalumo indeksas F37) turintis M.Bilius trečiadienį įrankį nuskraidino 49,59 m ir, pagerinęs asmeninį rekordą, 5,30 m nusileido čempionu tapusiam ukrainiečiui Mykolai Žabniakui.

Tai jau trečiasis Lietuvos lengvaatlečių medalis šiose pirmenybėse - bronzos medaliais Ramunė Adomaitienė ir Simonas Kurutis (abu šuoliai į tolį).

Bronzą disko metimo rungtyje iškovojo lenkas Tomaszas Blatkiewiczius (45,61 m).

Taip pat šioje rungtyje startavęs Donatas Dundzys (39,06 m) liko devintas.

Trečiadienį vakarinėse varžybose rutulio stūmimo rungtyje (F53/54/55) kovojusi judėjimo negalią turinti Irena Perminienė įrankį nustūmė 5,10 m ir liko devinta.

Dvylikos metų patekusi į autoavariją ir nuo to laiko nevaikštanti 55-erių Irena Perminienė tuomet džiaugėsi, kad gali mėtyti kamuoliuką. Šiandien ji gali daug daugiau: stumdo trijų kilogramų rutulį, yra Lietuvos neįgaliųjų sporto dalyvė, rengiasi tapti šiaurietiško ėjimo instruktore ir džiaugiasi tuo, ką turi.

Pirmoji neįgaliųjų kregždė

"Tik neidealizuokite manęs. Esu paprastas žmogus, – šypsosi Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centro sveikatingumo organizatorė I.Perminienė. – Visi mano pasiekimai – tai gyvenimo dovanos, kuriomis naudojuosi."

Dar paauglystėje, vos sėdusi į vežimėlį, Irena įsitraukė į neįgaliųjų veiklą. Jau tuomet aktyviai merginai pokalbių prie puodelio arbatos nepakako. Ji pradėjo kilnoti svarmenis, dalyvauti neįgaliųjų su vežimėliais lenktynėse.

Neįgalių žmonių spartakiados Latvijoje, Estijoje, o vėliau ir pirmoji spartakiada Lietuvoje, Molėtų rajone, Alantoje – visur būta Irenos.

"Kada išeisi į pensiją? – juokauja daug jaunesni kartu sportuojantys likimo draugai, o Irena šypsodamasi atkerta: – Jums dar teks palaukti."

Pirmąja kregžde iš Lietuvos tarptautiniuose neįgaliųjų sporto renginiuose tapusi I.Perminienė išbandė daug jo šakų. Gali būti, kad aštuonerius metus kultivuojamą rutulio stūmimą anksčiau ar vėliau pakeis kokia nors kita rungtis.

Su vežimėliu – "Formulės" trasoje

Vis dėlto pirmojo starto Brno, garsiojoje "Formulės-1" trasoje, I.Perminienė neužmirš visą gyvenimą.

"Buvau graži ir liekna. Net neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek daug jėgų", – dar ir dabar stebisi moteris.

Ji, važiuodama standartų neatitinkančiu Estijoje pagamintu neįgaliųjų vežimėliu, dešimties kilometrų lenktynėse užėmė antrą vietą. Ne, ne tarp dviejų, o tarp beveik dvidešimties dalyvių.

"Įsivaizduojate važiavimą neįgalaus žmogaus vežimėliu su į priekį atstatyta krūtine,  beveik po savimi sulenktomis pėdomis, kartais pulsui siekiant 200 tvinksnių per minutę tikra "Formulės-1" trasa su daugybe posūkių, nuokalnių, pakilimų?" – retoriškai klausia lenktynininkė.

Po to buvo pusmaratonis, 42 km 195 m maratonas. Dar – tinklinis, penkiakovė – ieties, disko, rutulio stūmimas, 200 m ir 5 km važiavimas, kuriame Irena užėmė antrą vietą Europoje.

Nuo 1998 iki 2002 m. Irena tapo keturis kartus pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempione. Vėliau 6,5 m rutulį nustumianti moteris pasaulio čempionate buvo užėmusi antrą, olimpinėse žaidynėse Pekine – šeštą, Londone – aštuntą vietą.

"Gaila, kad anksčiau olimpiados nepasipainiojo man po kojomis ir sportuodavau mėgėjiškai, be trenerio, – sako po dvi valandas per dieną sportuojanti Irena ir giria už kantrybę trenerį Eugenijų Petroką.

Kodėl jai reikia sporto, o ne namų ramybės? I.Perminienė tiki, kad žmonijai duoti septyni talentai, o vienas jų, kinezinis – judėjimas, yra dovana jai.

Raseiniškė nusijuokė: "Jei nesportuočiau, seniai būčiau tapusi bobute."

Likimo smūgis nuo 12 metų

Irenos gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai jai tebuvo 12 metų. Šaltas lapkritis, pilnas vaikų autobusas, slidus kelias. Jau visai netoli Irenos namų, Užkalnio kaimo, autobusas apsivertė.

"Kažkas apsidaužė, kažkam kažkas lūžo, bet sugijo rankos, kojos. Mane "pamylėjo" labiausiai – patyriau stuburo traumą, – sako tuomet beveik pačiame autobuso gale sėdėjusi Irena. – Prisimenu vaikišką reakciją: po nelaimės džiaugiausi, kad galėsiu mėtyti kamuoliuką. Dabar žinau, kad toks mano likimas, ir niekur nuo jo nepabėgsiu."

Moteris įsitikinusi, kad labai svarbu protingai pasinaudoti gyvenimo dovanomis ir galimybėmis. Jei sėdėsi nieko nedarydamas, laimė iš dangaus nenukris.

"Tėvai padeda išaugti iš šerdies, o tada viskas priklauso nuo tavęs paties. Vis dėlto žmonės gyvenime dažnai save pernelyg sureikšmina, nors daug kas yra nulemta. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, bet neverkti to, ką praradai", – gyvenimo filosofiją dėsto I.Perminienė.

Ji labai nemėgsta  materialistų, kurių gyvenimo tikslas grindžiamas tik pinigais.

"Atimk iš jų pinigus, ir kas liks? Tuštybė. O kiek aplink mus pinigų vergų?" – nelaukdama atsakymo vėl klausia I.Perminienė.

Gimė kelyje, sankryžoje

"Likimas man lėmė gyventi vežimėlyje, – tarsi sau kalba moteris.

Paklausta apie sunkiausią gyvenimo laikotarpį, svarsto: jai buvo lengviau susitaikyti su negalia todėl, kad nelamė įvyko vaikystėje.

"Buvo sunkių akimirkų ankstyvoje jaunystėje, kai bendraamžiai vaikščiodavo į šokius. Bet aš važiuodavau kartu, nors ir negalėjau šokti", – nusišypso Irena.

Paprastu žmogumi save vadinanti moteris didžiuojasi tėvais ir pasakoja, kad mama net 40 metų dirbo karvių melžėja. Ji – geras, sąžiningas, tvirtas žmogus. Kaip ir tėtis.

"Tėvai mane išaugino, bet nevaržė. Neturiu kojų, bet turiu rankas, galvą, todėl galiu dirbti, mąstyti", – džiaugiasi Irena.

Jos mamai – 85-eri, ir ji dukrą drausmina, kad gyventų sėsliau, mažiau važinėtų po pasaulį.

"Mamyt, aš nekalta, kad mane pagimdei kelyje, – juokiasi Irena ir rimtai pasakoja, kad prasidėjus gimdymui mama nespėjo nuvažiuoti į ligoninę, Irena gimė sankryžoje. – Op, ir aš į pasaulį atėjau."

Svarbiausia – nepasijusti vargšu

Irena nesiskundžia gyvenimu, guodžiasi, kad daugybė žmonių pasaulyje juda tik neįgaliųjų vežimėlyje.

"Kažkas nešioja akinius, kažkas visą gyvenimą yra raudonplaukis ar raudonveidis", – pakomentuoja I.Perminienė.

Anot jos, daug svarbiau, kad tie žmonės nesijaustų kitokie. Vis dėlto pasitaiko, kad sveikųjų tenka prašyti ar net maldauti pagalbos.

"Lietuvoje yra sporto rūmų, kur į tualetą vežimėliu negali patekti. Tenka prašyti, kad kas padėtų, bet įsivaizduojate, kaip tuomet jaučiamės?" – moteris droviai nuleidžia akis.

Ir tuoj pat nusijuokia, prisiminusi kuriozų. Kartą, paprašiusi iškelti vežimėlį iš automobilio, išgirdo: prisidarei vaikų, pati ir kuopkis. Kitą kartą ji nustebino močiutę, kai, sėdėdama vežimėlyje, bandė šiaurietiško ėjimo lazdas. Nustebusi senelė tarė, ką galvojo: "Žiema baigėsi, tai nuo rogučių į vežimėlį persėdai?"

Šiaurietiškas ėjimas – tai dar vienas neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios moters malonumas, kuriuo užkrėtė kaunietis Laimontas Rakauskas. Jau kelis seminarus šia tema surengusi moteris intensyviai treniruojasi ir siekia tapti šiaurietiško ėjimo instruktore.

"Pasinaudojant lazdomis dirba kiti raumenys, mažiau kūprinamasi. Važiuojant per sniegą vežimėlis klimpsta, o pasiremiant lazdomis daug patogiau. Važiuojant lygiu keliu gali išvystyti greitį, tik į įkalnę sunkiau. Tam reikia treniruotis, taip pat ir kitokių antgalių lazdoms", – aiškina visada šiaurietiškas lazdas automobilyje turinti moteris.

Gera, kai kitam gera

Jau 43 metus su neįgaliųjų vežimėliu susietai moteriai didžiausia vertybė – žmogiškumas. Ji neabejoja, kad žmogui labiausiai reikia žmogaus.
Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centro sveikatingumo organizatorė nesureikšmina savo atlyginimo.

"Nesvarbu, kiek uždirbu, nes dirbu ne dėl pinigų. Gyvenu, kad ir kitam žmogui būtų gera. Bendrauju ir su kurčiais, neprimatančiais, intelekto negalią ar Dauno sindromu sergančiais žmonėmis. Kai kuriems jų sunku kalbėti, todėl mane vadina teta. Tačiau ir be žodžių mums gera: išgeriame arbatos, žaidžiame krepšinį, smiginį, kilnojame svarmenis. Ir tai darant jų akyse matau laimę, švytėjimą. Jiems duodu ne pinigų, bet džiaugsmingų emocijų. Štai kur vertybės!" – tuo neabejoja I.Perminienė.

Ji supranta, kad mažai uždirbantiems ir vaikų turintiems žmonėms Lietuvoje sunku.

"Neturtingų labai daug, bet yra nemažai dejuojančiųjų iš tuštybės, noro pasipuikuoti", – įsitikinusi Irena.

Ji jautri, ašaros akyse susitvenkia ir žiūrint graudų filmą, ir matant skausmą kitų akyse. Irena gali verkti, kai nepavyksta toli nustumti rutulio, nors tam atiduoda daug pastangų. Gali verkti iš džiaugsmo, kai pasiseka kitam žmogui.

Irena žino, kad verks iš džiaugsmo, kai atiduos į marčias 33-ejų įdukrą Rasą, kurią pradėjo globoti nuo 17 metų. Tuomet Irena Šiaulių universitete studijavo socialinę darbo psichologiją.

Neišsipildžiusios svajonės? I.Perminienė gūžtelėjo pečiais.

"Esu laiminga, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Man gera, kai kitiems gera. Žinoma, norėčiau žmonėms duoti kuo daugiau, kad neužeitų juodos nelaimės, kad aplink mane niekas nesirgtų ir amžinai gyventų mama", – savo norus išvardijo 55-erių moteris.