Dvylikos metų patekusi į autoavariją ir nuo to laiko nevaikštanti 55-erių Irena Perminienė tuomet džiaugėsi, kad gali mėtyti kamuoliuką. Šiandien ji gali daug daugiau: stumdo trijų kilogramų rutulį, yra Lietuvos neįgaliųjų sporto dalyvė, rengiasi tapti šiaurietiško ėjimo instruktore ir džiaugiasi tuo, ką turi.

Pirmoji neįgaliųjų kregždė

"Tik neidealizuokite manęs. Esu paprastas žmogus, – šypsosi Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centro sveikatingumo organizatorė I.Perminienė. – Visi mano pasiekimai – tai gyvenimo dovanos, kuriomis naudojuosi."

Dar paauglystėje, vos sėdusi į vežimėlį, Irena įsitraukė į neįgaliųjų veiklą. Jau tuomet aktyviai merginai pokalbių prie puodelio arbatos nepakako. Ji pradėjo kilnoti svarmenis, dalyvauti neįgaliųjų su vežimėliais lenktynėse.

Neįgalių žmonių spartakiados Latvijoje, Estijoje, o vėliau ir pirmoji spartakiada Lietuvoje, Molėtų rajone, Alantoje – visur būta Irenos.

"Kada išeisi į pensiją? – juokauja daug jaunesni kartu sportuojantys likimo draugai, o Irena šypsodamasi atkerta: – Jums dar teks palaukti."

Pirmąja kregžde iš Lietuvos tarptautiniuose neįgaliųjų sporto renginiuose tapusi I.Perminienė išbandė daug jo šakų. Gali būti, kad aštuonerius metus kultivuojamą rutulio stūmimą anksčiau ar vėliau pakeis kokia nors kita rungtis.

Su vežimėliu – "Formulės" trasoje

Vis dėlto pirmojo starto Brno, garsiojoje "Formulės-1" trasoje, I.Perminienė neužmirš visą gyvenimą.

"Buvau graži ir liekna. Net neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek daug jėgų", – dar ir dabar stebisi moteris.

Ji, važiuodama standartų neatitinkančiu Estijoje pagamintu neįgaliųjų vežimėliu, dešimties kilometrų lenktynėse užėmė antrą vietą. Ne, ne tarp dviejų, o tarp beveik dvidešimties dalyvių.

"Įsivaizduojate važiavimą neįgalaus žmogaus vežimėliu su į priekį atstatyta krūtine,  beveik po savimi sulenktomis pėdomis, kartais pulsui siekiant 200 tvinksnių per minutę tikra "Formulės-1" trasa su daugybe posūkių, nuokalnių, pakilimų?" – retoriškai klausia lenktynininkė.

Po to buvo pusmaratonis, 42 km 195 m maratonas. Dar – tinklinis, penkiakovė – ieties, disko, rutulio stūmimas, 200 m ir 5 km važiavimas, kuriame Irena užėmė antrą vietą Europoje.

Nuo 1998 iki 2002 m. Irena tapo keturis kartus pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempione. Vėliau 6,5 m rutulį nustumianti moteris pasaulio čempionate buvo užėmusi antrą, olimpinėse žaidynėse Pekine – šeštą, Londone – aštuntą vietą.

"Gaila, kad anksčiau olimpiados nepasipainiojo man po kojomis ir sportuodavau mėgėjiškai, be trenerio, – sako po dvi valandas per dieną sportuojanti Irena ir giria už kantrybę trenerį Eugenijų Petroką.

Kodėl jai reikia sporto, o ne namų ramybės? I.Perminienė tiki, kad žmonijai duoti septyni talentai, o vienas jų, kinezinis – judėjimas, yra dovana jai.

Raseiniškė nusijuokė: "Jei nesportuočiau, seniai būčiau tapusi bobute."

Likimo smūgis nuo 12 metų

Irenos gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai jai tebuvo 12 metų. Šaltas lapkritis, pilnas vaikų autobusas, slidus kelias. Jau visai netoli Irenos namų, Užkalnio kaimo, autobusas apsivertė.

"Kažkas apsidaužė, kažkam kažkas lūžo, bet sugijo rankos, kojos. Mane "pamylėjo" labiausiai – patyriau stuburo traumą, – sako tuomet beveik pačiame autobuso gale sėdėjusi Irena. – Prisimenu vaikišką reakciją: po nelaimės džiaugiausi, kad galėsiu mėtyti kamuoliuką. Dabar žinau, kad toks mano likimas, ir niekur nuo jo nepabėgsiu."

Moteris įsitikinusi, kad labai svarbu protingai pasinaudoti gyvenimo dovanomis ir galimybėmis. Jei sėdėsi nieko nedarydamas, laimė iš dangaus nenukris.

"Tėvai padeda išaugti iš šerdies, o tada viskas priklauso nuo tavęs paties. Vis dėlto žmonės gyvenime dažnai save pernelyg sureikšmina, nors daug kas yra nulemta. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, bet neverkti to, ką praradai", – gyvenimo filosofiją dėsto I.Perminienė.

Ji labai nemėgsta  materialistų, kurių gyvenimo tikslas grindžiamas tik pinigais.

"Atimk iš jų pinigus, ir kas liks? Tuštybė. O kiek aplink mus pinigų vergų?" – nelaukdama atsakymo vėl klausia I.Perminienė.

Gimė kelyje, sankryžoje

"Likimas man lėmė gyventi vežimėlyje, – tarsi sau kalba moteris.

Paklausta apie sunkiausią gyvenimo laikotarpį, svarsto: jai buvo lengviau susitaikyti su negalia todėl, kad nelamė įvyko vaikystėje.

"Buvo sunkių akimirkų ankstyvoje jaunystėje, kai bendraamžiai vaikščiodavo į šokius. Bet aš važiuodavau kartu, nors ir negalėjau šokti", – nusišypso Irena.

Paprastu žmogumi save vadinanti moteris didžiuojasi tėvais ir pasakoja, kad mama net 40 metų dirbo karvių melžėja. Ji – geras, sąžiningas, tvirtas žmogus. Kaip ir tėtis.

"Tėvai mane išaugino, bet nevaržė. Neturiu kojų, bet turiu rankas, galvą, todėl galiu dirbti, mąstyti", – džiaugiasi Irena.

Jos mamai – 85-eri, ir ji dukrą drausmina, kad gyventų sėsliau, mažiau važinėtų po pasaulį.

"Mamyt, aš nekalta, kad mane pagimdei kelyje, – juokiasi Irena ir rimtai pasakoja, kad prasidėjus gimdymui mama nespėjo nuvažiuoti į ligoninę, Irena gimė sankryžoje. – Op, ir aš į pasaulį atėjau."

Svarbiausia – nepasijusti vargšu

Irena nesiskundžia gyvenimu, guodžiasi, kad daugybė žmonių pasaulyje juda tik neįgaliųjų vežimėlyje.

"Kažkas nešioja akinius, kažkas visą gyvenimą yra raudonplaukis ar raudonveidis", – pakomentuoja I.Perminienė.

Anot jos, daug svarbiau, kad tie žmonės nesijaustų kitokie. Vis dėlto pasitaiko, kad sveikųjų tenka prašyti ar net maldauti pagalbos.

"Lietuvoje yra sporto rūmų, kur į tualetą vežimėliu negali patekti. Tenka prašyti, kad kas padėtų, bet įsivaizduojate, kaip tuomet jaučiamės?" – moteris droviai nuleidžia akis.

Ir tuoj pat nusijuokia, prisiminusi kuriozų. Kartą, paprašiusi iškelti vežimėlį iš automobilio, išgirdo: prisidarei vaikų, pati ir kuopkis. Kitą kartą ji nustebino močiutę, kai, sėdėdama vežimėlyje, bandė šiaurietiško ėjimo lazdas. Nustebusi senelė tarė, ką galvojo: "Žiema baigėsi, tai nuo rogučių į vežimėlį persėdai?"

Šiaurietiškas ėjimas – tai dar vienas neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios moters malonumas, kuriuo užkrėtė kaunietis Laimontas Rakauskas. Jau kelis seminarus šia tema surengusi moteris intensyviai treniruojasi ir siekia tapti šiaurietiško ėjimo instruktore.

"Pasinaudojant lazdomis dirba kiti raumenys, mažiau kūprinamasi. Važiuojant per sniegą vežimėlis klimpsta, o pasiremiant lazdomis daug patogiau. Važiuojant lygiu keliu gali išvystyti greitį, tik į įkalnę sunkiau. Tam reikia treniruotis, taip pat ir kitokių antgalių lazdoms", – aiškina visada šiaurietiškas lazdas automobilyje turinti moteris.

Gera, kai kitam gera

Jau 43 metus su neįgaliųjų vežimėliu susietai moteriai didžiausia vertybė – žmogiškumas. Ji neabejoja, kad žmogui labiausiai reikia žmogaus.
Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centro sveikatingumo organizatorė nesureikšmina savo atlyginimo.

"Nesvarbu, kiek uždirbu, nes dirbu ne dėl pinigų. Gyvenu, kad ir kitam žmogui būtų gera. Bendrauju ir su kurčiais, neprimatančiais, intelekto negalią ar Dauno sindromu sergančiais žmonėmis. Kai kuriems jų sunku kalbėti, todėl mane vadina teta. Tačiau ir be žodžių mums gera: išgeriame arbatos, žaidžiame krepšinį, smiginį, kilnojame svarmenis. Ir tai darant jų akyse matau laimę, švytėjimą. Jiems duodu ne pinigų, bet džiaugsmingų emocijų. Štai kur vertybės!" – tuo neabejoja I.Perminienė.

Ji supranta, kad mažai uždirbantiems ir vaikų turintiems žmonėms Lietuvoje sunku.

"Neturtingų labai daug, bet yra nemažai dejuojančiųjų iš tuštybės, noro pasipuikuoti", – įsitikinusi Irena.

Ji jautri, ašaros akyse susitvenkia ir žiūrint graudų filmą, ir matant skausmą kitų akyse. Irena gali verkti, kai nepavyksta toli nustumti rutulio, nors tam atiduoda daug pastangų. Gali verkti iš džiaugsmo, kai pasiseka kitam žmogui.

Irena žino, kad verks iš džiaugsmo, kai atiduos į marčias 33-ejų įdukrą Rasą, kurią pradėjo globoti nuo 17 metų. Tuomet Irena Šiaulių universitete studijavo socialinę darbo psichologiją.

Neišsipildžiusios svajonės? I.Perminienė gūžtelėjo pečiais.

"Esu laiminga, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Man gera, kai kitiems gera. Žinoma, norėčiau žmonėms duoti kuo daugiau, kad neužeitų juodos nelaimės, kad aplink mane niekas nesirgtų ir amžinai gyventų mama", – savo norus išvardijo 55-erių moteris.