Jame vaidina įvairių kartų talentingi aktoriai: Eglė Gabrėnaitė, Juozas Budraitis, Jolanta Dapkūnaitė,  Jokūbas Bareikis, Rasa Samuolytė,  Larisa Kalpokaitė ir kiti aktoriai.

Teatro režisieriaus Juozo Javaičio didžioji karjeros dalis prabėgo kine ir televizijoje, vis dėlto radijo teatras jam taip pat įdomi sritis. 

„Neseniai sukūręs įsimintiną radijo spektaklį „Meilės ieškotojai“ pagal aktorės R. Staliliūnaitės ir poeto S. Santvaro laiškus,  Juozas nepabūgo  šio visais požiūriais  sudėtingo, ypač daug profesinių įgūdžių ir patirties  reikalaujančio darbo,“ – sako Radijo teatro redaktorė ir serialo scenarijaus bendraautorė Vida Mikšytė. Interpretuojant konkretų kūrinį yra labai svarbu, kaip sakydavo G. Tovstonogovas, atspėti autoriaus jausmų prigimtį, t. y. rasti raktą unikaliam autoriaus poetikos ir to kūrinio kodui atrakinti. „Tai mįslė, kurią, statant spektaklį, labai įdomu įminti,“ – kalba J. Javaitis.

Juozas Javaitis

Tokia paslaptis ir yra I. Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“. Juk ne turtingas ir išdidus ūkininkas Vilius Karalius, o  Grėtė Plonikė, iš baikščios ir trapios pamario mergaitės virtusi žlungančio Šalteikių Karalių ūkio šeimininke, yra pagrindinė romano herojė.

Taip pat ir visos kitos romano moterys – valdingoji motina Karalienė, nesantuokinio Viliaus sūnaus motina Ilžė Karalikė, Viliaus kūdikį skausmingai praradusi tarnaitė Barbė, netgi jo nepaliesta pirmoji meilė Lėnė ar pamestoji Šmito Anė, taip pat laisvų manierų miestietė Marta Gaidienė – visos jos ir dar visa galerija kitų moterų yra tie romano paveikslai, kuriems pavaizduoti I. Simonaitytė randa vis naujų moters esybės spalvų ir atspalvių.

Siekdamas tai atkurti radijo teatro priemonėmis, apsibrėžiau mūsų darbo metodą – tarytum kurtume kino filmo garso takelį, kurio klausantis gali matyti vaizdus.

Būtent tikroviški moterų charakteriai tampa vienu svarbiausių autorės poetikos bruožų. Neatsitiktinai ir serialo scenarijus iš pradžių vadinosi „Karaliaus moterys“. Vis dėlto I. Simonaitytė neapsiriboja vien tik moterų tema. Kitas svarbus motyvas – 600 m. trunkantis lietuvininkų germanizacijos ir nutautėjimo procesas bei su juo susijusi visų pirma moralinio ir etinio pobūdžio pasekmių problematika pateisina „Viliaus Karaliaus“ pavadinimą, kuris ir yra tarsi kodas, kuris atrakina slėpiningą ir unikalų I. Simonaitytės pasaulį, įveda į savitą Mažosios Lietuvos socialinę ir kultūrinę, istorinę ir geografinę aplinką.

„Siekdamas tai atkurti radijo teatro priemonėmis, apsibrėžiau mūsų darbo metodą – tarytum kurtume kino filmo garso takelį, kurio klausantis gali matyti vaizdus,“ – pasakoja režisierius J. Javaitis.

Scenarijaus autoriai  – V. Mikšytė ir J. Javaitis. Garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.                                                                                           

Pirmąsias dvi „Viliaus Karaliaus“ serijas girdėsite  gruodžio 30 ir 31 dienomis 17 val. 03 min.  LRT KLASIKOS programoje. Kitos serijos skambės sausio mėnesį šeštadieniais ir sekmadieniais tuo pačiu laiku.

Tokia idėja nustebino net vieną garsiausių Lietuvos aktorių Eglę Gabrėnaitę. Be jos ypatingai užduočiai režisierius Juozas Javaitis sukvietė ir daugiau šalies aktorių: Juozą Budraitį, Rasą Samuolytę, Larisą Kalpokaitę, Jokūbą Bareikį su dukra ir kitus.

Pirmąjį Lietuvoje radijo serialą kuriantis režisierius sako, kad istorinių momentų šiame projekte – ne vienas. „Pirmasis – tas, kad šiemet – I. Simonaitytės jubiliejus. „Mintis kurti radijo serialą kilo ne man, o Vidai Mikšytei-Morkevičienei, kuri šitą didžiulį 600 puslapių romaną sutraukė į 100 puslapių scenarijų. Tada pasiūlė su tuo padirbėti, o aš labai mėgstu I. Simonaitytę, nors nemėgstu lietuvių literatūros ir lietuvių autorių kūrinius skaitau labai retai. Ji – tikrai unikali, visiškai išskirtinė mūsų literatūros autorė“, – įsitikinęs J. Javaitis.

Dėl šios priežasties režisieriui dirbti su pjese, jo teigimu, didžiausias malonumas. Puiku ir tai, kad, pasirinkus radijo serialo formatą, scenarijaus nereikėjo trumpinti, spausti. „Europos radijo stotyse kuriami radijo serialai. Gal ne pagal tokius sudėtingus kūrinius, o daugiau humoro, tačiau jų yra. Lietuvoje to nebuvo ir nereikia manyti, kad tai bus radijo muilo opera, to nebus“, – patikina pašnekovas.

J. Javaitis – teatro režisierius, kurio didžioji karjeros dalis prabėgo kine, tačiau, kaip pats teigia, radijo teatras jam yra be galo įdomi sritis, daugiausia ir todėl, kad pavargo nuo darbo su vaizdo filmavimu ir montavimu. „Čia, kur nėra vaizdų, galiu išgauti įsivaizduojamą vizualumą, tad man be proto įdomu“, – aiškina jis.

Tad nenuostabu, kad, daugybę metų praleidęs kine, į radijo teatrą režisierius žiūri kaip į kino garso takelį. „Prašau, kad aktoriai nerėktų, viskas būtų intymu, šiurentų, šiugždentų. Tada gali išgirsti visą mintį, ir nereikia vaipytis. Tiesa, toje dešimtyje serijų bus visokios akustinės medžiagos: ir arkliai važiuoja, ir karas, ir potvynis, ir krikštynos, ir baliai. Tų garsų – galybė“, – pasakoja J. Javaitis.

Su jais plušėti teks radijo garso režisierei Sonatai Jadevičienei, su kuria pašnekovas pasakoja dirbantis jau ne pirmą kartą. „Ji – fantastiška režisierė, tad nesirūpinu. Mes vienas kitą ištisai giriam: jai patinka, kaip aš dirbu su aktoriais, kaip statau scenas, o man – kaip ji daro montažą. Žinoma, mes neturime tokio biudžeto, kad galėtume padaryti tikrą garso takelį. Turiu padaryti taip, kad klausytojas tarsi pamatytų, kas ten vyksta, kokie yra tie personažai, o kuriama viskas tik garsu ir balsų partitūra“, – sako J. Javaitis.

Nors spektaklį kurti tik garsais – sudėtinga, didžiausias iššūkis, pasak režisieriaus, buvo ne tai. „Sugalvojau visus vaidmenims tinkamus aktorius, geriausių aktorių rinkinį. Tada atėjo laikas repetuoti ir prasidėjo košmaras. Vienas gali ryte, kitas – po pietų, vienas antradienį, kitas – trečiadienį, o jie – partneriai. Kai scenose po du ar tris aktorius, dar kažkaip surankiojau, tačiau yra dvi masinės scenos, o tai buvo katastrofa. Nusprendžiau kviestis tuos, kurie gali tą dieną, ir įrašyti. Tie aktoriai – meistrai, tik pasakau, ko noriu, ir jie man viską padaro“, – žavisi J. Javaitis.

Jo teigimu, nė vieno spektaklyje vaidinančio aktoriaus įkalbinėti neteko. „Visi labai noriai sutiko ir neklausė: kiek man mokėsi“, – kalba režisierius. Pasak jo, Lietuvoje nestinga puikių aktorių. „Pvz., J. Budraitis, kuris turi tik vieną sceną – kurioje senas tėvas Karalius miršta. Jis atėjo pasiruošęs, nutarėme tą sceną pasibandyti. Kartais su garso režisiere įjungiame mikrofoną, nes gal bus geras, organiškas dublis. Mums, žinokite, šiurpai per nugarą ėjo, kaip gerai jis perteikė tą vaidmenį“, – kalbėjo J. Javaitis.

(P. Lileikio (LRT) nuotr.)

Pagrindinis pjesės herojus – Vilius Karalius. Nors jis veikia ne visuose veiksmuose, visas spektaklis persmelktas jo personažu. Šį personažą įkūnijantis aktorius – mėgstamiausias režisieriaus vyriškas balsas seriale. „Buvo kilusi problema, ar Vilių galės vaidinti J. Bareikis. Pradėjau ieškoti kito vyriško, žemo, jauno balso, suteikiančio saugumą moteriai, negalėjau sugalvoti. Iš vyriškų balsų jis man – tikrai mylimiausias. Manau, kad moterims tikrai labai patiks, o didžiuma klausytojų, žinau, yra moterys“, – su šypsena kalba režisierius.

Tačiau mėgstamiausias pjesės personažas jam – Grėtė, turinti daug spalvų ir niuansų, kuri nuo 12 metų mergaitės užauga iki suaugusios moters. „Nuostabi ir Barbė – R. Samuolytė. Būčiau per galvą vertęsis, kad ji galėtų vaidinti“, – dalinasi J. Javaitis.

E. Gabrėnaitė: mano amžiaus aktoriai – jau išmokę kalbėti be žodžių

Aktorė E. Gabrėnaitė radijo teatrą atmena dar nuo tų laikų, kai jame vaidino Arnas Rosenas ir Eduardas Kunavičius. „Labai seniai, apie 1972–1973 metus, kai baigėme teatro akademiją, jie buvo mūsų dievai. Visa mano vaikystė – radijo teatras. Dabar taip simboliška, kad šiandien pirmą įrašą daro mano mokinė Justė Smieliauskaitė. Matau, kaip ji jaudinasi, žiūriu ir galvoju: kaip tas laikas greitai prabėgo“, – dalinasi E. Gabrėnaitė.

Aktorė, paklausta, ar davė jaunosios kartos atstovei patarimų prieš nelengvą radijo teatro išbandymą, sako, kad kartais rodosi, jog jauni žmonės pervaidina, o vėliau – klausai ir galvoji, kad taip ir reikia. „Gyvenime reikia labai daug padaryti, kad paskui atrodytų, jog viskas išeina tarsi savaime“, – apie patirties svarbą kalba ji.

E. Gabrėnaitė sutinka, kad radijo teatras – nelengvas ir visiškai kitoks žanras. „Čia reikalingas labai intymus bendravimas, paslaptį reikia turėti. Visur sunku. Genialiai suvaidinti visur sudėtinga, lengvai nelabai išeina. Kiekvienais metais turiu nudžiuginti studentus: jūs tampate vyresni ir, kuo toliau, tuo sudėtingiau“, – tikina ji.

Režisieriaus J. Javaičio pakviesta vaidinti pirmajame radijo seriale, daugybę patirties sukaupusi aktorė sako nustebusi. „Pagalvojau, kad turėtų būti labai įdomu. Vien šiandien įrašinėsiu su J. Budraičiu. Matau, kad jis irgi išsigandęs, nes nežinome, kas bus. Labai įdomu. Tačiau jaudulio jau nebeliko, nes tai – ne pirma darbo diena su radijo spektakliu. Tačiau pradžioje – taip, nes būti radijuje ir kažką įrašinėti man teko jau labai seniai“, – atskleidžia E. Gabrėnaitė.

Aktorė pabrėžia, kad LRT radijuje dirba su nuostabia komanda. „Taip gera turėti reikalą su savo darbą išmanančiais žmonėmis“, – šypsosi ji.

Moteris radijo seriale „Vilius Karalius“, statomame pagal I. Simonaitytės kūrinį, įkūnija mamą Karalienę. „Man teko pabendrauti su I. Simonaityte, bet tik iš tolo. Tai – be galo įdomi asmenybė, tačiau tai buvo tik sekundės. Karalienė yra mama, Lietuva, joje viskas – ir skausmas, ir meilė vaikams, ir savo šaliai. Ji – labai gražus personažas“, – mano E. Gabrėnaitė.

Tačiau daug pasiruošimo, kaip sako pati artistė, šis vaidmuo iš jos nepareikalavo. „Jau yra įdirbis. Mano amžiaus aktoriai – jau išmokę kalbėti be žodžių“, – atskleidžia ji.

Radijo seriale – ir J. Bareikis bei jo dukra

Aktorius J. Bareikis radijo teatre vaidina pirmą kartą, tačiau darbas prie radijo mikrofono jam – ne naujiena: ne kartą teko garsinti. „Žinoma, tai – kas kita. Kai garsini filmą, esi gana neutralus, o čia yra veiksmas, aplinkybės, santykiai, atmosfera ir tai reikia perteikti klausytojui nematant. Jis klausydamasis turi jausti ir įsivaizduoti, kas toliau vyksta“, – aiškina aktorius.

Jis antrina E. Gabrėnaitei, kad radijo teatras išsiskiria ir daug didesniu intymumu. Radijo seriale „Vilius Karalius“ J. Bareikiui teko pagrindinio pjesės veikėjo, Viliaus Karaliaus, vaidmuo. „Tai – savimyla, narcizas, bet ilgainiui ir jis susiduria su įvairiomis asmeninėmis, šeimos ir pasirinkimo problemomis, jį drasko ego, jam rūpi, ką apie jį mano žmonės, kaip jį priima apylinkėje“, – personažą nupasakoja aktorius.

Kartu su J. Bareikiu radijo seriale vadina ir jo dvylikametė dukra Barbora, kurios vaidmuo – vaikas. „Bendravome su Juozu, jis svarstė, kur gauti vaiką. Pasakiau, kad turiu dukrą, kuri gali pabandyti, nes jai tai įdomu. Nesakau, kad planuosime ateitį, kad ji sektų tėvų pėdomis, tačiau kartais tiesiog matai, kuo vaikas domisi, kas patinka. Šiai dienai jai – toks etapas, teko nusifilmuoti ir filme, tad leidau sau pasiūlyti ir ji pabandė“, – apie dukters atsiradimą radijo teatre pasakoja aktorius.

J. Bareikis atskleidžia besistengiantis dukrą labiau palaikyti, nei pamokyti. „Manau, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali išmokti. Nenoriu sugadinti gamtos, to, ką žmogus jaučia ir daro intuityviai iš savęs. Jeigu per daug lįsi su savo pastebėjimais „daryk taip ar kitaip“, yra tikimybė kažką sugadinti, pakeisti, kai žmogus pradės abejoti pats savimi, norės daryti pagal tėtį ir panašiai. Aš tai darau taip, kaip aš darau, ji tai daro taip, kaip ji. Režisierius viską girdi, pasako, ko reikia, ką reiktų pakeisti. Jei kažkas nepavyksta, stengiuosi švelniai iš šalies duoti praktinį patarimą“, – pasakoja aktorius.

Pradžioje B. Bareikytei nauja patirtis kėlė ir jaudulio, ir baimės, tačiau potyriai tai pranoko. „Ji labai atsakinga, jaudinosi, kad kažkas ne taip, kad per repeticijas buvo geriau, nors režisierius sako kitaip. Jai patiko, buvo įdomu. Didelį įspūdį paliko darbas su R. Samuolyte, kalbėjo namuose, kaip gerai ji skaito. Dukra stebi, kaip aktoriai dirba, mato, kaip kam sekasi“, – jaunosios aktorės įspūdžius atpasakoja tėtis. 

Radijo teatras – aukštasis pilotažas

Su pirmuoju radijo serialu dirba ir radijo garso režisierė S. Jadevičienė. Ji sako, kad, nors radijo teatro tradicijos LRT radijuje – ilgametės, šio kūrinio apimtis – išskirtinai didelė. „Pjesės paprastai būdavo vienos ar dvejų dalių, o čia bus devynios ar dešimt dalių. Vien suvaldyti tiek aktorių ir tiek medžiagos yra didelis darbas. Visus surinkti vienu metu neįmanoma, todėl įrašinėjame mažais gabaliukais“, – pasakoja S. Jadevičienė.

Moteris LRT radijuje dirba jau daugybę metų ir per tą laiką nemažai patirties įgavo tiek su įvairiomis laidomis, tiek su radijo teatru. „Radijo teatras reikalauja aukštojo pilotažo, nes čia „susibėga“ visi elementai: įrašymas, mikrofonų pastatymas, kokybiškas garsas, montažas, medžiagos tvarkymas, efektai, garsai, kurie paskui papildo. Juos imame iš fondo arba įrašinėju pati. Taip pat reikia surasti tinkamą muziką. Tai – ilgas procesas. Be to, reikalingi dramaturginiai pojūčiai, žinios, nes nėra nei apšvietimo, nei dekoracijų, nei kostiumų, už nieko nepasislėpsi. Garsai, kurie pridedami prie žodžių, ir sudaro tą vaizdą“, – mano garso režisierė.

Jos įsitikinimu, radijo teatro specifika nemažai pastangų pareikalauja ir iš aktorių, mat jie viską turi padaryti balsu. „Reikia jausti, kur esi, tai – labai sunku atėjus iš teatro scenos, kur gali vizualiai kažką parodyti. Radijo teatre aktorius turi tarsi apsinuoginti  prie mikrofono, parodyti, kas skauda, šaukti ne balsu, nes mikrofonas nusproginės. Labai svarbūs visi niuansai, pauzės, kad nesijaustų skaitymo. Aktorius turi taip įtikinti, kad žmogus, įjungęs radiją, jo neišjungtų, kad sudomintų, užkabintų“, – tikina S. Jadevičienė.

Moters nuomone, pavykusiam darbui reikšmingos visos sudedamosios dalys: aktorius ir jo vaidyba, garso režisieriaus profesionalumas, gebėjimas pridėti muziką, efektus ir t. t. Pasak ilgametės LRT darbuotojos, radijo teatre vienu metu reikia visų žinių, kurios įgaunamos dirbat radijuje.

„Vilius Karalius“ – reikšmingiausias rašytojos I. Simonaitytės romanas, kurtas dvidešimt metų. Tai – kelių kartų stiprios Karalių giminės nuopuolių ir kilimų, nykimo ir prisikėlimo istorija.

Ją  režisierius J. Javaitis atskleidžia su talentingais aktoriais – J. Bareikiu (Vilius Karalius), Jolanta Dapkūnaite (Grėtė), E. Gabrėnaite (Karalienė), Rasa Samuolyte (Barbė), Aliku Kozlovu, Larisa Kalpokaite, Vitalija Mockevičiūte, Almantu Šinkūnu, Indre Mickevičiūte, Mindaugu Capu, Neringa Bulotaite, Virginija Kuklyte, Roku Petrausku, Birute Marcinkevičiūte, Inga Burneikaite ir kt.

Radijo serialo scenarijų parašė Vida Mikšytė-Morkevičienė ir Juozas Javaitis.

„Vilių Karalių“ LRT klausytojai galės išgirsti paskutinę šių metų savaitę. Po dvi serialo dalis skambės šeštadieniais ir sekmadieniais 17.03 val. per LRT KLASIKĄ.

„Ryto suktinio“ laidų autorė ir vedėja Zita Kelmickaitė Žolinės šventei pateiks karštų Australijos lietuvių prisiminimų, nufilmuotų vasario mėnesį didžiuosiuose tolimojo žemyno miestuose – Adelaidėje, Kanberoje, Melburne ir Sidnėjuje. Zitos Kelmickaitės ir operatoriaus Raimundo Razvadausko užfiksuoti tautiečių prisiminimai sugulė naujame dokumentiniame filme „Australijos lietuviai – tolimi ir artimi“, kurį LRT televizija kviečia žiūrėti rugpjūčio 14 ir 15 dienomis 18.30 val.

„Ryto suktinio“ vedėja neslepia jaunajam operatoriui buvusi negailestinga – kengūromis gėrėtis nebuvo laiko, Raimundas turėjo užfiksuoti Australijos lietuvių gyvenimą. „Turint galvoje, kad tai nematytas kraštas, iki kurio nukakti prireikė 36 valandų, tikrai nebuvo lengva, bet gelbėjo Raimundo jaunystė ir mano sugebėjimas miegoti kad ir vidury gatvės“, – juokiasi Zita. Visgi Australijos įspūdžių režisieriumi, pasak Zitos – „generolu“, turėjo tapti dar vienas žmogus, kuris į nufilmuotą medžiagą pažvelgtų kitomis akimis ir be didesnių emocijų. Juo tapo suvalkietis režisierius Juozas Javaitis, su kuriuo ji yra kūrusi laidą „Gyvenimo ratu“. „Aš labai mėgstu Juozą, nes jis tikras Suvalkijos žmogus – tikslus, konkretus, puikiai jaučiantis dramaturgiją ir muziką“, – pasakoja „Australijos lietuvių“ scenarijaus autorė.

Dviejų dalių dokumentinis filmas „Australijos lietuviai – tolimi ir artimi“ nėra turistinis kaleidoskopas. Pasak Z. Kelmickaitės, po kelias dienas būnant keturiose Australijos lietuvių kolonijose svarbu buvo pagauti tų žmonių gyvenimo akimirkas, atpasakoti jų gyvenimo kelionę iš tėviškės į egzotiškąją Australiją.

Australijos lietuvių kultūros veikėjas Viktoras Baltutis yra parašęs knygą, kurios pavadinimas labai simboliškas: „Išsinešėme tik ilgesį“. „Šiandien galvoj netelpa, – pasakoja Zita, – kokie tvirti ir nepalūžę tie lietuviai buvo: kažin kuri našlė pasiryžtų šiandien su septyniais vaikais ir teta bėgti nuo rusų tankų į nepažįstamą šalį. O kiek tokių istorijų! Jeigu žmonės pajus tikrąją tėvynės ilgesio gaidelę, jeigu pamatys subrendusius ir modernius menininkus, kurie nesubuitėjo, nepalūžo ir neprasigėrė, tai būsime šia kelione pasiekę tikslą. O žvilgtert į šio kontinento tautiečių istoriją ir kasdienybę nebūtume galėję be Australijos lietuvių fondo ir visų bendruomenių palaikymo.“

Filmo antroji dalis baigiasi žurnalistės Ritos Baltušytės žodžiais: „Netikiu, kad žmonės nejaustų nostalgijos, tu čia esi visas tarsi iš gabalų. Niekas tavęs nepažįsta tokio, koks tu buvai nuo mažumės, nėra tavo visumos...“

Filmo žiūrovai susitiks su dailininkėmis Eva Kubbos, Jolanta Janavičiene, skulptoriumi Faustu Sadausku, instaliacijų magu Daniumi Kesminu, prof. Vytauto Landsbergio broliu Gabrieliu ir vyriausiąja seserimi Alena Karazijiene, Vaclovo Rato-Rataiskio dukra Ramona Zakarevičiene, Tilžės akto signataro Valterio Didžio sūnumi ir dukra, miestų bendruomenėmis. Pamatys, kaip atrodo lietuvių kapinės Sidnėjaus apylinkėse.

„Australijos lietuviai – tolimi ir artimi“ – ketvirtadienį ir penktadienį 18.30 val. per LRT televiziją. Scen. aut. Zita Kelmickaitė, rež. Juozas Javaitis, operatorius Raimundas Razvadauskas.