-
Kova su patyčiomis mokyklose jau duoda rezultatų?
Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio (www.smm.lt/patyciu-dezute) nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką.
Naujoje „Reagavimo į patyčias ar kitokį smurtinį elgesį mokykloje atmintinėje“ konkrečiai atsakoma į klausimus: ką daryti pastebėjus patyčias ar smurtinį atvejį, kaip elgtis, jei tyčiojamasi iš tavęs, kaip reaguoti patariama tėvams, kokią pagalbą suteiks mokykla, kaip atskirti patyčias nuo konflikto ir kitus dažnai kylančius klausimus. ŠMSM parengtą atmintinę atsisiųsti galima čia.
Pasak psichologės Eglės Sirvydytės, prieš patyčias mokyklose kovojama jau daugelį metų, tačiau nutylėtų ar neišspręstų patyčių atvejų vis dar yra. Viena iš priežasčių – itin gyvas „skundiko“ stereotipas ir baimė, kad atskleidus nemalonią padėtį ji gali tik dar labiau pablogėti.
Psichologė atkreipia dėmesį: jei vaikas ar paauglys sakosi patiriąs patyčias, dažniausiai tai reiškia, kad patyčios ir psichologinis smurtas kartojasi. Be to, patyčios vyksta vaikui ar paaugliui svarbioje ir jautrioje aplinkoje – namuose, mokykloje arba tarp bendraamžių. Tai konkretus žmonių ratas (ar tai būtų šeima, ar klasė, ar užklasinės veiklos būrelis), kuris funkcionuoja pagal tam tikras schemas ir taisykles. Pavyzdžiui, ten jau yra susiformavę lyderiai arba neginčijami galios autoritetai.
Drąsą kalbėti apie sunkumus lemia ir atvirumo kultūra. Ši kultūra reiškia, kad tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems jų aplinkoje yra būdinga komunikuoti, dalintis savo jausmais ir išgyvenimais.
„Dažnu atveju patyčių lauke vaikas ar paauglys jaučiasi per silpnas savo jėgomis kažką pakeisti ir tikrai dažnai abejoja, ar išvis verta prabilti. Nesaugumas, kurį išgyvena patyčių auka, yra dvejopas: ji ne tik jaučiasi nesaugi ką nors keisti, bet ir patiria be galo didelį nesaugumą, orientuotą į ateitį - o kas, jei paprašius pagalbos bus tik dar blogiau?“ – sako psichologė.
Patyčias patiriančios aukos sprendimą tylėti ir vengti apie tai kalbėti, anot E. Sirvydytės, gali lemti aplinkoje įtvirtintas ir pateisinamas psichologinis smurtas. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra įprasta girdėti patyčias vienas kito atžvilgiu, paaugliui ar vaikui gali neužtekti įgūdžių atskirti ir įvardinti, kad elgesys, kurį jis patiria, yra patyčios, arba kad toks elgesys nėra tinkamas.
„Drąsą kalbėti apie sunkumus lemia ir atvirumo kultūra. Ši kultūra reiškia, kad tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems jų aplinkoje yra būdinga komunikuoti, dalintis savo jausmais ir išgyvenimais – tiek pozityviais, tiek negatyviais. Pavyzdžiui, jei mokykloje mokytojai ir administracija nėra linkę dalintis ir atvirai kalbėti apie iššūkius ir sunkumus ir palaikyti vienas kitą, būti dėmesingiems vienas kitam, sunku tikėtis, kad šie mokinių įgūdžiai lavės“, – aiškina E. Sirvydytė.
Pasak jos, namų aplinkoje didžiausias paskatinimas mokinį atsiverti yra kasdienė bendravimo praktika. Pravartu kasdien skirti kokybiško bent kelias minutes (būtinai atidėjus visus kitus rūpesčius į šalį, palaikant akių kontaktą) dėmesio dozę, kviečiant vaiką pasidalinti savo jausmais. Pasikalbėti apie tai, kaip praėjo diena, kas įvyko naujo, kas buvo lengva, o kas sunku. Nederėtų kaltinti, teisti, visada padėkoti už atvirumą ir pastiprinti vaiką savo tikėjimu juo, meile ir palaikymu.
„Dažnai tėvai pernelyg sureikšmina vaikų veiklos rezultatus ir produktyvumą – kokį pažymį gavai, kaip pasisekė atsiskaitymas, kaip išnaudoji savo laiką, kodėl neatlieki vienos ar kitos užduoties namuose, kaip išlaikysi egzaminus, ką veiksi baigęs mokyklą. Norėtųsi, kad tėvai suprastų, jog mūsų produktyvumą, laimėjimus ir elgesį lemia ir mūsų psichologinė būsena, ir gebėjimas įveikti sunkumus, pažįstant savo jausmus, mintis ir jų priežastis“, – sako psichologė.
Pasak E. Sirvydytės, kaip ir namuose, taip ir klasėje – tiek auklėtojams, tiek tėvams reikia būti budriems ir pastebėti vaiko nežodinę išraišką bei elgseną. Jei vaikas nelanko pamokų, bėga iš mokyklos, dažnai atrodo nusiminęs ar liūdnas, tai gali būti ženklas, kad jis patiria patyčias ar santykių su kitais sunkumus. Tokiu atveju tėvai ar auklėtojai radę akimirką turėtų pasikalbėti asmeniškai, parodant dėmesį ir supratingumą. Tuo tarpu klasių auklėtojams pravartu bent kartą per savaitę suburti mokinius, kad jie galėtų pasipasakoti, kas buvo sunku ir kas pradžiugino.
„Mokykla turėtų veikti kaip vientisas organizmas. Jei mokinys tvirtai žinos, kad egzistuoja sistema, kuri užtikrins jo saugumą – fizinį ir emocinį, tai tikėtina, kad jis praneš apie patyčias ar kitokį savo ar kitų patiriamą smurtą. Todėl būtina nuolat – per pamokas, klasės valandėles ar skelbimo lentoje – priminti apie esamą pagalbą – tada vaikai žinos ne tik į ką kreiptis, bet ir tai, kad mokyklos bendruomenė nebus abejinga bet kokio psichologinio smurto atveju“, – įsitikinusi psichologė.
-
Patyčios ar pajuokavimas: skiriamasis bruožas – psichologinis skausmas
Vaikų psichiatras Linas Slušnys atkreipia dėmesį: atskirti, kur baigiasi pajuokavimai ir prasideda patyčios, ne visada lengva tiek vaikams, tiek ir jų tėvams.
„Patyčių dėžutė“ – nauja, bet ne vienintelė priemonė
„Elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“ yra puiki galimybė anonimiškai pranešti apie patyčias, tačiau ji nėra vienintelė alternatyva kitiems iki šiol naudotiems kovos su patyčiomis būdams. Ne kartą tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek ir vaikams teks įdėti pastangų, kad atpažintų patyčias, juk ilgą laiką gyvenome kultūroje, kur patyčios nebuvo įvardijamos kaip didelis blogis. „Patyčių dėžutė“ pirmiausia bus anonimiškumą užtikrinanti greito reagavimo priemonė, kuri, tikime, padės visiems keistis bei puoselėti bendravimo kultūrą be patyčių“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys.
Pasak L. Slušnio, patyčios – tai žalingi ir aktyvūs nuolatiniai veiksmai žmogaus atžvilgiu. „Tokie veiksmai turi labai dažnai kartotis. Paprastai jais atkakliai siekiama kaip nors pakenkti kitam asmeniui, jį įskaudinti ar net kontroliuoti. Patyčios yra agresija, nukreipta į kitą asmenį“, – aiškina L. Slušnys.
Linksmybės baigiasi ten, kur kitam jau pradeda skaudėti.
Vaikų psichiatras taip pat sako, kad jau laikas visiems išmokti nepainioti pajuokavimų ir žalingo, agresyvaus elgesio. Esą pats savaime šaipymasis dar nėra problema. Problema, kai iš to paties asmens šaipomasi nuolat, dažniausiai – iš žmogaus fizinių trūkumų ar gebėjimų.
„Linksmybės baigiasi ten, kur kitam jau pradeda skaudėti. Daugelis vaikų dar nėra išmokę pajusti tos subtilios ribos ir todėl nustemba, kai kas nors įsižeidžia. Kartais tokiais atvejais užtenka paprasčiausiai atsiprašyti ir situacija pasikeis. Gebėjimas suprasti, kur šaipymasis peraugo į skausmingą veiksmą kitam asmeniui yra empatiškumo dalis. Kai jo nėra – nėra ir suvokimo, kas galima ir kas ne“, – aiškina vaikų psichiatras.
Patyčių pavyzdžiai – vaikų pamėgtose knygose
Kartais aiškinama, kad patyčios – vienas iš grupės apibrėžimo ir stiprinimo metodų.
„Grupės gali bandyti apibrėžti save tokiu būdu, siekti kontroliuoti kitus. Bet kokiu agresyviu elgesiu siekiama naudos sau su tikslu įgyti dominuojančią poziciją panaudojant bauginimo metodus. Beje, tai egzistuoja ne tik tarp vaikų. Suaugusiųjų aplinkoje tai vadinama mobingu, kuris nėra labai retas reiškinys darbo santykiuose. Knygose ir filmuose apie Harį Poterį yra patyčių, bet juose rodoma ir kita dalis – kaip reikia siekti tikslo ir mokėti atsispirti agresyviam elgesiui, koks svarbus tarpusavio palaikymas, kai šalia egzistuoja patyčios“, – atkreipia dėmesį L. Slušnys.
Prie patyčių formų specialistai priskiria ir tokius atvejus, kai vienas moksleivis ar jų grupė kitam mokiniui neleidžia eiti, kur jis nori, ar atiminėja daiktus.
„Kartais panašus elgesys suvokiamas ne kaip piktybinis veiksmas, o kaip malonus dėmesys. Veiksmai turi kartotis nuolatos ir turėtume jau aiškiai justi, kad tas veiksmas nėra šiaip pasilinksminimas, o noras kitą pažeminti ir parodyti galią. Privalome išmokti ir išmokyti pajausti, kada jau veiksmai peržengė juokavimo ir paprasto „kabinimo“ veiksmus ir tai kitam žmogui nepatinka. Svarbu ne kaip jaučiuosi aš, o kaip jaučiasi kitas. Kitaip tariant čia turi suveikti socialinis sąmoningumas“, – atkreipia dėmesį L. Slušnys.
Psichologinis skausmas neretai baisesnis nei fizinis
Vaikų psichiatras taip pat pastebi, kad neretai sarkastiški ir ironiją dažnai išsakantys vaikai kartu demonstruoja ir aukštus mokslo rodiklius. Labai dažnai jie yra mėgstami mokytojų.
„Mes kartais tiesiog neatpažįstame žalingo elgesio, nes daugelis asmenų iki 30 metų užaugo visuomenėje, kurioje buvo svarbiausia nesimušti. Jeigu nebuvo fizinio smurto, tai nuolatinis vaiko vadinimas „kaliošu“ nelaikytas užgauliu. Dar per trumpas laikas, kai mes pradėjome mokytis, kad skausmas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Tai skausmas, kurio nesimato, bet jis neretai didesnis nei tas, kurį sukelia fizinis smurtas“, – aiškina L. Slušnys.
Pagarbos ir tolerancijos mokymasis yra nuolatinis ir ilgas procesas. Geriausiai veikia nuoseklios ir ilgalaikės programos.
Psichiatras pabrėžia, kad tai gali nutikti bet kuriam vaikui. Vargu ar yra tokių, kurie apsaugoti nuo patyčių. Esminė prielaida patyčioms atsirasti – pasitikėjimo savimi stoka. Vaikai tai greitai pajaučia ir tada vaikas, kuris savimi pasitiki kiek mažiau, greitai tampa patyčių auka. Toks mokinys ima vengti mokyklos, nelanko pamokų, išgyvena liūdesį, pyktį, tampa agresyvus ir net suserga depresija.
„Pagarbos ir tolerancijos mokymasis yra nuolatinis ir ilgas procesas. Geriausiai veikia nuoseklios ir ilgalaikės programos. Apie tai kalba ir Jungtinių Tautų tyrimais pagrįstos išvados. Elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“ kartu su kitomis priemonėmis, manau, labai padės ugdyti vaikus be patyčių kultūros“, – teigia vaikų psichiatras.
„Patyčių dėžutė“ – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą.
Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.
-
Apie patyčias mokyklose bus galima pranešti elektroniniu būdu
„Baimė prabilti yra didelė kliūtis siekiant įveikti patyčias, todėl labai svarbu vaikams sukurti tokią aplinką, kurioje jie nebijotų pranešti apie patyčias. Ši platforma yra būtent tokia – garantuojanti anonimiškumą, padedanti greitai sutelkti pajėgas pagalbos suteikimui, ir kas svarbiausia – patogi mokiniui, patogi mokytojams. Ją įsidiegusios mokyklos turės daugiau galimybių tiek reaguoti į jau įvykusių patyčių atvejus, tiek užbėgti potencialioms patyčioms už akių“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys.
Viceministras taip pat pastebi, kad „Patyčių dėžutė“ yra įsisenėjusioms problemoms spręsti skirta šiuolaikiška priemonė, panaši į daugelį kitų mobiliųjų programėlių ar internetinių platformų, kuriomis daugeliu gyvenimo atvejų įprato naudotis tiek skubantys suaugusieji, tiek ir išmanūs vaikai. Viliamasi, kad „Patyčių dėžutė“ taps įprasta šių dienų mokyklos gyvenimo dalimi ir pagreitins laukiamus teigiamus moksleivių bendravimo pokyčius.
„Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai tinklalapyje ar mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką.
Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių, tačiau mokiniai nenoriai praneša apie patyčias, o daug patyčių atvejų apskritai nėra užregistruojami. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai tinklalapyje ar mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Pranešti galima ne tik apie save, bet ir apie kitą su patyčiomis susidūrusį vaiką ar mokyklos bendruomenės narį. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.
Platformos administravimo sistemoje mokyklos paskirti asmenys matys visus pateiktus pranešimus apie patyčias ir galės suteikti reikiamą pagalbą, užkirsti kelią tolesnėms patyčioms. Taip pat bus galimybė archyvuoti duomenis, kaupti statistiką, pranešimus išspausdinti ir segti į ,,Patyčių žurnalą“. Tai padės mokykloms aiškiai įsivertinti patyčių mastą ir problemines sritis.
„Patyčių dėžutei“ administruoti mokykloms rekomenduojama paskirti 1 arba 2 specialistus, kurie ją reguliariai tikrintų ir reaguotų į pateiktus pranešimus. Sudėtingesniu atveju būtų galima kreiptis į savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistus, kurie pasiūlys tolesnius žingsnius ir reikalui esant atvyks į mokyklą.
„Patyčių dėžutė“ nėra skirta pakeisti pranešimus apie patyčias žodžiu – tai papildoma ir mokiniams patogi priemonė išsipasakoti, kai kiti pranešimo apie patyčias būdai nepriimtini dėl baimės būti identifikuotais ar tapti skundikais.
Idėją inicijavo programos „Kurk Lietuvai“ dalyvės Kamila Gasinska ir Laura Varslauskaitė. Jos išanalizavo situaciją, sukūrė bandomąją platformos versiją ir koordinavo bandomąjį projektą, kuris parodė platformos poreikį ir teikiamą naudą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva platforma patobulinta, išplėstos jos funkcijos, sukurta vartotojui patogesnė aplinka.
Mokyklos platformą atsisiųsti galima čia.
Mokytojai tobulinti gebėjimus spręsti realius patyčių atvejus gali nuotolinių mokymų platformoje www.reaguok.lt. Nemokami interaktyvūs mokymai suskirstyti į 19 temų ir papildyti ekspertų vaizdo paskaitomis, o jų pabaigoje išduodamas mokymų baigimo pažymėjimas. Platformoje taip pat pateikiama mokomoji medžiaga, kaip reaguoti į patyčias, atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus, atvejų analizės, pamokų planai, naudingi kontaktai ir literatūra.
-
Kovai su patyčiomis – naujos iniciatyvos
Lietuvos nacionalinis dramos teatras 77-ajame sezone ypač daug dėmesio skiria edukaciniams projektams. Kovo mėnesį pristatoma naujiena – specialus renginys, skirtas mokinių bendradarbiavimo, bendravimo ir savitarpio pagalbos įgūdžiams klasėje sustiprinti. Teatras surengs specialias teatro meno dirbtuves „Drąsi klasė“ 9–11 klasių mokiniams. Dirbtuves ves ir jaunimą socialinės drąsos bei bendradarbiavimo mokys aktorius Paulius Tamolė. Teatro atstovų teigimu, per veiksmo savaitę „Be patyčių“ vykdomos dirbtuvės yra tarsi bandomasis projektas, kuris parodys, ar tokių veiklų reikia mokykloms, ar jos naudingos. Jei kūrybinės dirbtuvės pasiteisins, šis projektas jau nuo 2017 metų rudens gali tapti ilgalaikiu LNDT renginiu.
Tęsiasi su kampanijos partneriu elektroniniu dienynu „TAMO“ pradėtas internetinių seminarų ciklas mokyklų bendruomenėms. Antrajame seminarų cikle – 3 interaktyvios paskaitos ir galimybė su lektoriais aptarti svarbiausius emocinio ir socialinio saugumo klausimus.
Pirmasis seminaras „Patyčių prevencija mokykloje: galimybės ir praktika“ vyks jau šiandien ir yra skirtas mokyklų darbuotojams. Seminaro lektorė „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Aurelija Jocaitė analizuos patyčių sampratą, reiškinio ypatumus ir reagavimo į šią smurto formą galimybes. Pedagogams ir kitiems mokyklos bendruomenės nariams bus pateikti patarimai, kaip reaguoti patyčių atveju ir kaip įgyvendinti prevenciją individualiu, klasės ir mokyklos lygmeniu.
Antrojo seminaro lektorė LSMUKK Vaikų ligų klinikos gydytoja, vaikų pulmonologė Edita Hansted kalbės apie tuberkuliozę Lietuvoje, pirmuosius simptomus, diagnostiką, gydymą ir efektyvią prevenciją. Šio seminaro tikslas – stiprinti socialinius įgūdžius ir žinias, padedančias išvengti pavojingos ligos plitimo. Kovo 21 dieną vyksiantis seminaras „Tuberkuliozė. Naujai atrasta sena liga?“ orientuotas į pradinių ir vyresniųjų klasių mokytojus bei visus, besidominčius savo sveikata.
Paskutinis ciklo seminaras skirtas patyčių interneto erdvėje prevencijai. Apie sekstingo pavojus, pasekmes ir pagalbos būdus vaikams ir paaugliams kovo 28 dieną kalbės 10 metų smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos srityje dirbanti Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė. Seminaras aktualus visiems suaugusiesiems, ugdantiems vaikus. Sekstingas (angl. sexting) – angliškų žodžių „sex“ ir „texting“ junginys. Tai atvirai seksualaus turinio žinučių, apnuogintų kūnų nuotraukų, filmukų siuntimas ar gavimas mobiliuoju telefonu, kompiuteriu ar kita skaitmenine priemone.
Visi seminarai organizuojami kartu su kampanijos „Už saugią Lietuvą“ partneriais – elektroniniu dienynu „TAMO“ ir interneto svetaine „Virtualaus mokymosi aplinka“. Daugiau informacijos apie internetinius seminarus, registraciją ir laisvas vietas – čia. Jau įvykusius seminarus galima rasti ir peržiūrėti „Youtube“ grojaraštyje.
Kampanija „Už saugią Lietuvą“ kovoja su smurtu, savižudybėmis ir priklausomybėmis, skatina globą ir įsivaikinimą.
Daugiau informacijos apie kampaniją galima rasti interneto puslapyje www.uzsaugialietuva.lt, socialinėje „Facebook“ paskyroje www.facebook.com/uzsaugialietuva ir naudojant žymą #UžSaugiąLietuvą.
