Raudondvaryje gyvenantis L.Milčius apdovanotas už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą. Signataras yra trijų išradimų, daugiau nei 50 mokslinių straipsnių autorius. Aktyviai dalyvauja Kauno rajono visuomeniniame gyvenime, fotografuoja, kuria poeziją, yra parašęs daugiau kaip 3 tūkst. eilėraščių.

L.Milčius savo kūryboje siekia atspindėti tai, kas gražu, nesiveliant į šurmulį, kurio pakanka politikoje ir žiniasklaidoje. Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė tvirtino, kad L.Milčius yra tikras Kauno rajono metraštininkas. „Atsidarai Leono feisbuko paskyrą ir sužinai, kas kokiame mietelyje vyksta“, – sakė direktorė.

Bernatonių kaime gyvenančiam J.R.Liekiui medalis įteiktas už filantropinę veiklą, jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą.

Komunikabilus: J.R.Liekis (antras dešinėje), sukaupęs unikalią XIX–XX a. etninės kultūros ir techninio paveldo kolekciją, turi ką papasakoti apie kiekvieną eksponatą ir geba sudominti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. / Kauno raj. sav. nuotr.

Dar 1967 m. šis skraidyklių sporto mėgėjas ir konstruktorius su žmona Vanda pradėjo rinkti ir kaupti XIX–XX a. etninės kultūros ir techninio paveldo kolekciją. Vaizdingame Nevėžio slėnyje esanti Liekių sodyba yra Kauno rajono muziejaus filialas. Čia po atviru dangumi eksponuojami iš įvairių Lietuvos kampelių surinkti reti varikliai, senovinė žemės ūkio technika, garo mašinos, automobiliai, tarpukario Lietuvos kaime meistrų naudoti darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai, tautodailės kūriniai.

Liekių sodybą ypač pamėgo moksleiviai: čia vyksta audimo, kalvystės, pynimo ir kitų tradicinių amatų pamokos.

„Ir Leonas, ir Juozapas yra tikri mūsų krašto šviesuoliai. Jų pilietiškumas, pozityvus požiūris į gyvenimą ir aktyvumas – puikus pavyzdys jaunajai kartai, kaip reikia mylėti žmones ir Tėvynę“, – tvirtino Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

– Kokios emocijos, jausmai tebėra gyvi iš tų dienų, kai Lietuva pirmoji iš SSRS okupuotų kraštų paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę?

– Su metais baimė ir nerimas išblėsta, nuplaukia į užmarštį, lieka labiausiai jaudinantys šviesūs jausmai. Galvoju, kad tai buvo pats tikrasis Lietuvos ir lietuvių tautos žydėjimo pavasaris, kai ant kiekvienos šakelės skleidėsi žiedai – į laisvę einantys žmonės. Jų buvo tiek daug, kad stovinčių po medžiu kaip ir nesimatė, nesigirdėjo. Gal ir ne visi ėjo, bet jau ir trukdyti nedrįso. Jaudina buvusi vienybė ir pasitikėjimas. Aš ir šiandien jaučiu patį didžiausią dėkingumą Sąjūdžio bendražygiams. Ir ne tik Raudondvario, Kauno rajono Sąjūdžio grupėms, visos Lietuvos žmonėms, taip drąsiai mus palaikiusiems, buvusiems kartu sunkiausiomis dienomis, kai paskelbtai nepriklausomybei, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams, mūsų gynėjams grėsė labai realus pavojus. Bet mes kartu buvome tokie stiprūs, kad į laisvę pakilusios tautos nesulaikė nei grasinimai, nei blokados, nei Sausio 13-osios naktį sovietinės kariuomenės kulkosvaidžių kalenimas, jedinstveninkų ir autonomininkų priešiški mitingai. Tad, be džiaugsmo, visą laiką išliks dėkingumo jausmas už tautos vienybę, susiklausymą, pasitikėjimą.

– Ko anuomet būta daugiau: nerimo ir vilties?

– Juk be vilties nebūtume kilę, nebūtume ėję. Turėjome tokį gražų, uždegantį 1918 m. vasario 16-osios pavyzdį, kuris rodė kelią ir drąsino. Drąsino ir teikė viltį 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės visapusiško kūrimo, ekonominio augimo pavyzdys. Žinojome, kad visko bus ir viskam rengėmės. Galvojau, kad ir kas būtų, bet į istoriją įrėžtas labai ryškus brūkšnys, šauktukas, kad Lietuva siekė nepriklausomybės, ir tas siekis liks šimtui metų į priekį. Nepasisektų mums, tai būtų priesakas kitoms kartoms pakartoti mūsų, lietuvių tautos, siekį atkurti tikrą valstybingumą. Vilties teikė tai, kad tautos atgimimas buvo paremtas dviem pagrindinėmis vertybėmis – pražydusiu tautiškumo jausmu ir išsilaisvinusiu iš sovietinės ideologijos gniaužtų krikščioniškuoju tikėjimu. Juk taip laisvai atsitiesė, kalbėjo ir kėlė tautą mūsų geriausi poetai, aktoriai, tikrieji intelektualai, kunigai, vyskupai. Atrodė, kad vėl su mumis Maironis, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Vaižgantas. Stiprino iš priverstinės tremties sugrįžęs Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas ir kiti.

– Ar pasiteisino anuomet puoselėti lūkesčiai? Ką padarėme teisingai, kas džiugina ir ką reikėtų taisyti?

– Gal dar ir nelabai įsivaizdavome, kokia turės būti Lietuva. Tiesa, Sąjūdis buvo parengęs plačią rinkimų programą ir nemažai kitų dokumentų, kokią Lietuvą turėtume kurti. Tik realus gyvenimas, kai kurių žmonių siekis kuo greičiau atkurti privačią nuosavybę, naikinti sovietinės ekonomikos griaučius sukėlė didelių sunkumų. Ekonomika, žmonių gyvenimai taip greitai nesikeitė ir negalėjo keistis, ypač kaime. Vieni gali sakyti, kad lėtoms reformoms nebuvo laiko, tad labai greitai ir aukštai ant pjedestalo iškėlė laisvąją rinką, nors ne vienas kalbėjome apie socialiai orientuotą laisvąją rinką, kuri atitiktų daugumos žmonių, o ne vien naujų, apsukrių ir dažnai per daug godžių verslininkų lūkesčius. Ne paslaptis, kad daug kur įstatymais pagrįstą verslą aplenkė gerai organizuotos nusikaltėlių struktūros, finansiniai aferistai. Kaip su jais kovoti ir juos laiku izoliuoti, nebuvo ne tik tinkamų jėgų, bet ir mokėjimo. Ir dabar manau, kad vėlesni, po 1996 m. priimtos Žemės, Žemės reformos, valstybinio turto privatizavimo įstatymų pataisos ne tik nepagerino žmonių gyvenimą, bet net apsunkino jį. Ir ne privati nuosavybė turėjo gauti šventumo statusą, bet žmonių teisė ir galimybė savo krašte dirbti ir gauti tinkamą atlyginimą. Labai gaila, kad ir iki šiol protinis žmonių darbas liko taip mažai įvertintas. Ar ne dėl to mes praradome ir vis prarandame tiek daug jaunų, gabių, talentingų žmonių?

Laisvė – tai ne laisvė laisvai kvailioti, kuo giliau įbristi į liberalizmo ir globalizmo pelkę, iš kurios kelio atgal gali ir nebūti.

– Ar jūsų turėta vizija skiriasi nuo tikrovės?

– Gražaus šventinio jubiliejaus metu labai nesinori kalbėti apie mūsų juodąsias dėmes, neigiamus reiškinius. Gal ne tiek jų ir daug, bet tokie rėksmingi, nuolat lendantys į akis taip garsiai girdimi. Tai vis pabrėžtinas savo istorinių asmenybių, savo praeities menkinimas, netgi žeminimas. Nepagrįstų, dažnai pramanytų tyčinių klaidų, gandų išaukštinimas, savo tautos, savo istorijos menkinimas. Labai nesmagu, kai kokia nelaimė ar pavienis nusikaltimas iškeliamas iki valstybinės reikšmės įvykio ir tai apibendrinama kaip visos lietuvių tautos požymis. Labai nemalonu, kai mūsų kai kurie valstybės kūrėjai laikomi išdavikais, tautos didvyriai – nusikaltėliais, kai tokia lengva ranka garbingiausi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos puslapiai iš savo istorijos knygos permetami kaimynams.

– Kokie pastarųjų 30 metų įvykiai šalyje, jūsų akimis, yra svarbiausi?

– Politiniai, valstybiniai žingsniai žengti teisingi. Buvimas NATO, ES gretose mus garantuoja didelę dalį mūsų saugumo, priverčia ir mus pačius daugiau rūpintis savo saugumu. Iš kitos pusės, aš matau mūsų pačių valstybinio mąstymo tam tikrą atoslūgį, pasidavimą lengvai tėkmei, kad kam čia mums stengtis ir galvoti, kai yra Briuselio galvos, kurios kaip nutars, taip ir bus. Tai labai negera tendencija. Ne visi nutarimai, kurie tinka Italijai, Vokietijai ir Prancūzijai, tinka ir mums. Daug kur reikia savo mąstymo, sugebėjimo atsirinkti ir tinkamai pritaikyti mūsų sąlygoms, tradicijoms, gyvybingiems tautos interesams, kad būtų išsaugota lietuvių kalba, lietuvių tautos istorinės ir kultūros vertybės. Laisvė – tai ne laisvė laisvai kvailioti, kuo giliau įbristi į liberalizmo ir globalizmo pelkę, iš kurios kelio atgal gali ir nebūti. Laikas prasibusti visada ateina, tik ne visada yra garantija, kad žmogus prasibus puošniuose rūmuose. Didesnė galimybė prasibusti nuošalyje, griovyje. Bet aš tikiu tautos išmintimi, tikiu Lietuvių tautos dvasiniu grožiu, kuris atsispindėjo ne tik Baltijos kelyje, bet lydės ir ateities kartas.

– Ko palinkėtumėte pakaunės žmonėms?

– Pakaunė – nepaprastai gražus kraštas, tai lyg žiedų vainikas aplink istorinį Kauną, jo maitintojas plačiausia prasme. Tačiau kartu Kauno rajonas yra ir atskiras organizmas, atskiras struktūrinis, ekonominis ir  kultūrinis vienetas, kurio išardymas paliestų tūkstančių žmonių gyvenimus. Ir ne vien iš gerosios pusės, bet, priešingai, juos apsunkintų. Esame daug kuo sujungti, vieni nuo kitų priklausomi, tad ir kelias yra tik vienas – sutarimo, pasitikėjimo, paramos vieni kitiems kelias. Bet kokios užuominos, kad gal pakaunė nereikalinga, gal galima ją pjaustyti, karpyti pagal to ar kito verslininko interesus, yra labai kenksmingos tiek rajonui, tiek ir miestui. Tai silpnina ne tik abi puses, bet ir Lietuvą. Prarandame vieningumą, prarandame savo pagrindinę jėgą. Teisėtai galime džiugtis, kad visa Lietuva gražėja, tampa turtingesnė. Gražėja ir mūsų pakaunė, mūsų miesteliai, gyvenvietės, žmonių sodybos ir žmonės.

Sveikindamas visus pakaunės žmones Lietuvos nepriklausomybės  atkūrimo trisdešimtmečio proga linkiu tik tolesnio klestėjimo, dar daugiau gražių darbų, gražių sukurtų gyvenimų. Kurkime grožį, gerumą ir pasitikėjimą ne tik savo šeimose, savo aplinkoje, bet ir pakaunėje, visoje Lietuvoje. Niekas kitas mūsų gyvenimų nepadarys gražesnių, turtingesnių, laimingesnių, jeigu mes patys to nesieksime. Greitai bėga dešimtmečiai, bet tegul Kovo 11-oji ir toliau mums lieka pačiu ryškiausiu, svarbiausiu švyturiu ateičiai.

Tapo masiniu reiškiniu

Sąjūdžio 30-mečiui Lietuvoje ir pakaunėje skirta paroda į Sąjūdžio ąžuolynėlį vienam vakarui subūrė Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui neabejingus vietos gyventojus. Raudondvarietis, Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavęs nuo pat šio judėjimo pradžios L.Milčius prisimena, kad po 1988 m. liepos 9 d. surengto pirmojo masinio mitingo Vingio parke Sąjūdžio grupės ėmė kurtis visoje Lietuvoje. Keliolika Raudondvaryje veikusio Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos instituto darbuotojų susibūrė į pirmąją Kauno rajone Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Kauno architektų namuose liepos 19 d. Raudondvario iniciatyvinė grupė užregistruota 14-uoju numeriu (tuo metu Kauno miesto ir rajono Sąjūdžio grupės registruotos kartu). Netrukus Lietuvos laisvės idėją kėlęs Sąjūdis tapo masiniu reiškiniu. Pasak L.Milčiaus, į Sąjūdžio darbus eita šeimomis: "Reikėjo tik pakviesti, ir žmonės ėjo, dirbo, aukojo. Ar ąžuolų sodinti, ar į Baltijos kelią, ar į ekologinį žygį, ar Baltijai apkabinti, ar Sąjūdžio spaudai platinti – visiems darbams užteko entuziazmo ir žmonių."

Raudondvario Sąjūdžio grupės iniciatyva 1988 m. per Visų šventųjų dieną Raudondvario bažnyčios šventoriuje pašventinamas kryžius žuvusiesiems tremtyje, o lapkričio 13 d. pirmoji Kauno rajone virš Raudondvario pilies bokšto iškilmingai suplevėsavo trispalvė.

Pakaunėje veikė 50 Sąjūdžio grupių. Kaip vieną stipriausių ir įtakingiausių rajone L.Milčius išskyrė Garliavos Sąjūdžio rėmimo grupę. "Šiame tremtinių krašte veikė ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyrius. 1988 m. rugpjūčio 27 d. Domeikavoje visi Kauno rajono istorijos mokytojai, paraginti profesoriaus Alfredo Smailio, įkūrė savo Sąjūdžio rėmimo grupę. Kaip Babtų sąjūdininkai, jų savanoriai buvo pagrindiniais Sitkūnų radijo stoties gynėjais, taip garliaviečiai – Juragių televizijos retransliavimo stoties gynėjais", – palygino signataras.

Leonas Milčius

Širdys plakė išvien

1990 m. pradžioje L.Milčius kaip Sąjūdžio atstovas buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, netrukus tapo vienu iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Pasak jo, stebėtina, kaip Sąjūdis, žadinęs tautą ir kėlęs patriotizmo, išsivadavimo idėjas, per mažiau kaip dvejus metus atvedė tautą iki nepriklausomybės atkūrimo. "Neilgas Lietuvos Sąjūdžio kelio laikas iki 1990 m. Kovo 11-osios dienos. Vos dveji metai. Bet jie buvo tokie veržlūs, gražūs ir prasmingi, kad ir jų, lyg kokio švyturio ar liepsnojančio fakelo pakanka nušviesti visos tautos šimtmečio trukmės istorijai. Kiekvienas, kuris buvome tų dienų ne tik gyvais liudininkais, bet jų aktyviais dalyviais, atidavusiais ne tik rankas ir protą, bet ir širdį, Sąjūdžio idėjos liks pačios gražiausios, – taip raudondvarietis prisiminė laikus, kai daugelio lietuvių širdys plakė išvien, kai į Sąjūdžio rengiamus mitingus susirinkdavo šimtatūkstantinė minia. – Tai dienos, kada, atrodo, pačiais gražiausias žiedais prasiskleidė ne tik patriotizmas, meilė Tėvynei Lietuvai, bet ir atvirumas, pasitikėjimas savo bendradarbiais, bendražygiais, kaimynais, kuriuos visus buvo galima vadinti vienu vardu – Sąjūdžio žmonėmis. Sąjūdžio žmonės neskaičiavo savo laiko, darbo, netaupė savo automobilių, pinigų, neieškojo naudos, nepozavo prieš kameras, nesiveržė į televizijų ekranus, laikraščių ir žurnalų puslapius. Visa tai, Sąjūdžio laikais, buvo taip tuščia ir nereikalinga, palyginti su tuo vienu šventu tikslu – Tėvynės Laisvė."

Prikelta iš užmaršties

Pašnekovo žodžiais, dabar atsigręžus ir žvelgiant į Sąjūdžio nuveiktus darbus, sunku patikėti, kad tada tiek daug buvo padaryta, iš užmaršties prikelta, naujai įamžinta. "Lietuvos Sąjūdis yra per didelis, per gražus ir per svarbus Lietuvai, jos istorijai, kad galėtų priklausyti vienai kuriai dabartinei politinei partijai ar vienai, kad ir labai nusipelniusiai asmenybei", – L.Milčiaus įsitikinimu, Sąjūdis gali priklausyti tik visai tautai. Šių dienų Lietuvos piliečiams pašnekovas linkėjo nenustoti mylėti savo krašto, gerbti ir mylėti vieni kitų, būti tvirtiems krikščioniškuoju tikėjimu, savo pasirinkimu gyventi laisviems.

„Sulaukti Lietuvos valstybės šimtmečio artimųjų, bendraminčių ir draugų būryje – ar tai ne stebuklas?“, - neslėpė jaudulio poetas, žvelgdamas į pilnutėlę Raudondvario pilies salę.

Renginį vedęs Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas prisiminė L. Milčiaus politinę karjerą, veiklą Sąjūdyje ir Aukščiausioje Taryboje. „Leonas visada pasižymėjo energija, pozityvumu, nuoširdumu ir nuosaikumu“, - taip signatarą apibūdino renginio vedėjas.

Gražių žodžių L. Milčiui negailėjo ir jo buvę kolegos – Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai Laima Andrikienė ir Stasys Malkevičius, Seimo narė Raminta Popovienė, kiti vakaro svečiai.

„Didžiuojamės savo bendruomenėje turėdami tokį šviesuolį. Jūsų pilietiškumas, pozityvus požiūris į gyvenimą ir aktyvumas yra puikus pavyzdys jaunajai kartai, kaip reikia mylėti žmones ir Tėvynę“, - kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

L. Milčius savo kūryboje siekia atspindėti tai, kas gražu, nesiveliant į šurmulį, kurio pakanka politikoje ir žiniasklaidoje. „Poezija leidžia pažinti šviesiausią žmogaus ir pasaulio pusę“, - įsitikinęs autorius.

Knygą padėjusi išleisti Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė pastebėjo, kad Zapyškyje gimęs ir Raudondvaryje gyvenantis L. Milčius yra tikras Kauno rajono metraštininkas. „Atsidarai Leono feisbuko paskyrą ir sužinai, kas kokiame mietelyje vyksta. Visur šio žmogaus pilna, visur jis dalyvauja, viskas jam svarbu ir įdomu“, - kalbėjo S. Navickienė.

Dėl paprastumo, minties aiškumo, labai artimo ryšio su Lietuva, L. Milčiaus poeziją šiltai priima ir svetur gyvenantys tautiečiai. „Prie Nemuno, Neries ir Nevėžio“ – jau bene šešta L. Milčiaus knyga. Iš viso poetas yra parašęs arti trijų tūkstančių eilėraščių.

Bene daugiausia konkursantų delegavo Anelės ir Augustino Kriauzų mokykla-darželis.

Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius Valdas Oniūnas pasakojo, kad vaikai šiame konkurse dalyvavo labai noriai – komisija gavo daugiau kaip pusantro šimto darbų, iš kurių buvo išrinkti geriausi. Nemaža jų dalis papuošė ambulatorijos koridorių, vedantį į neseniai atnaujintą vaikų gydytojo kabinetą.

Jaunuosius dailininkus atminimo dovanėlėmis ir padėkos raštai apdovanojo konkurso rėmėjos – LR Seimo narė Raminta Popovienė bei savo labdaros ir paramos fondui vadovaujanti Aurelija Makūnienė.

Vaikai pasakojo kaip jiems sekėsi piešti ir kaip jie įsivaizduoja sveiką gyvenimo būdą. Daugelis jų pabrėžė sveiką mitybą, sportą, higienos laikymąsi, plaukimą.

Renginyje apsilankė ir vienas populiariausių raudondvariškių – Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Leonas Milčius. Tądien jis šventė 75-ąjį gimtadienį. Susirinkusieji sveikino jubiliatą ir linkėjo jam sveikatos.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas džiaugėsi, kad signataras labai pilietiškas, aktyvus ir pozityvus, kas neabejotinai padeda jam išlikti jaunatviškam.

„Neužtenka tik nedaryti nieko blogo, reikia kažką padaryti ir gero“, - pabrėžė L. Milčius.

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras poetas Leonas Milčius pristato naują poezijos rinkinį "Rudens žydėjime".

"Atėjus rudeniui, gamta tampa dar įdomesnė, spalvingesnė. Eilėraščiais norėjau parodyti, kaip aš, savo gyvenimo rudenį išgyvenantis žmogus, galiu sužydėti spalvingais žodžiais, brandžiais jausmais", – apie savo kūrybą jausmingai kalba autorius.

"Poezijos kalba jautri ir įtaigi. Pastebėjau, kad mano anksčiau parašyti moksliniai, publicistiniai straipsniai mažai kam reikalingi, o eilėraščiai išliko gyvi. Poezija leidžia pažinti pačią gražiausią, svarbiausią žmogaus ir pasaulio pusę", – įsitikinęs L.Milčius.

Daug dėmesio poetas skiria ir savo kraštui. Sako, kad gyvena gražiame, ne vieną legendą menančiame pakaunės krašte ir apie jį norisi kalbėti eilėmis. Dėl paprastumo, minties aiškumo, labai artimo ryšio su Lietuva, L.Milčiaus poeziją šiltai priima ir svetur gyvenantys tautiečiai.

Autorius dažnai skaito Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų klasikų kūrybą. Žavisi Sąjūdžio poetu Kęstučiu Geniu. Dideliu atradimu laiko belgų poeto Emilio Verharno eilėraščius.

Tai jau trečiasis poezijos rinkinys ir iš viso penkta L.Milčiaus knyga. Trijose poezijos knygose – per tūkstantis eilėraščių.

Knygos sutiktuvės

Sausio 28 d.(trečiadienį) 13 val. – Kauno rajono viešojoje bibliotekoje Garliavoje.
Vasario 6 d. (penktadienį) 17 val. – Ežerėlio bibliotekoje.
Vasario 13 d. (penktadienį) 13 val. – Raudondvario bibliotekoje.
Kovo 20 d.16 val. (penktadienį) – Zapyškio bibliotekoje.