Kviečia keliauti

Pilys ir dvarai, žaliuojančių parkų supami architektūriniai ansambliai, gaubiami istorinio šydo, lyg brangakmeniai nubarstantys visos Lietuvos kraštovaizdį... Juose saugoma Tėvynės ir kiekvieno iš mūsų praeities dalelė.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, vykdydama projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“, kviečia visus pažvelgti iš arčiau, daugiau sužinoti apie kultūros paveldo objektus, apsilankyti dvaruose ir patirti unikalią jų atmosferą. Juk šiuo, pavasario laikotarpiu kelionės po žydinčią mūsų šalį paliks ypač gražių įspūdžių.

Naujajame vaizdo klipe – užburiantys gamtos ir istorinių pastatų vaizdai

Magišką pilių, dvarų ir pačios Lietuvos grožį atskleidžia vykdant projektą sukurtas vaizdo klipas. Už kadro – ilgos kelionės per Lietuvą, įvairiausios oro sąlygos, didžiulės kūrėjų kantrybės, užsispyrimo, o kartais netikėtų sprendimų reikalavęs procesas. Rezultatas – užfiksuoti dieną pasitinkančios gamtos vaizdai, rūkuose skendinčios medžių viršūnės ir pilies bokštai, saulės nutvieksti istoriniai pastatai iš paukščio skrydžio. Prisilietus meniškai rankai visa tai naujajame vaizdo klipe supinama į trumpą, bet kerinčią istoriją.

Besimainantys pilių ir dvarų, jų aplinkos ir gyvybe alsuojančios gamtos vaizdai nukels į užburiančią pasaką, o balsas už kadro pakvies tapti jos herojais. Kurios pilies, kurio dvaro vartus norėtųsi praverti šiemet?

Siekiama garsinti pilių ir dvarų kultūrinį paveldą

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija šiuo metu vienija 64 pilių ir dvarų paveldo išsaugojimu besirūpinančius narius, fizinius ir juridinius asmenis, kurių pastangomis senuosiuose istoriniuose Lietuvos pastatuose saugomos praeities vertybės, vykdomos kultūrinės veiklos, buriasi vietos bendruomenės.

Įvairiomis vykdomo projekto veiklomis Lietuvos pilys ir dvarai pristatomi šalies ir užsienio auditorijai kaip lankytini objektai, unikalios istorinės vietos, vietovių kultūriniai, traukos centrai, neatsiejama šalies įvaizdžio dalis. Juk kaip stipriai skirtųsi Lietuvos kraštovaizdis nuo šiandieninio, jei dvarai nebūtų išsaugoti, sunyktų, ir kiek gilios praeities žmonių gyvensenos, išminties pėdsakų būtų negrįžtamai prarasta.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas sako, kad „pilys ir dvarai labai svarbūs Lietuvai įvairiais aspektais. Net jei nieko juose nevyktų, šie objektai – mūsų kraštovaizdžio dalis, be kurios aplinka būtų visiškai kitokia, gerokai skurdesnė. Vieni dvarai šiandien vertingi kaip architektūros ansambliai, kiti – kaip iškilių asmenybių gyvenimo vietos, dar kiti – kaip vieninteliai kaimiškų vietovių kultūros skleidimosi centrai.“

Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją bei jos narių kultūros paveldo objektus garsinantis dvejų metų trukmės projektas „Lietuvos pilių ir dvarų žinomumo didinimas elektroninės rinkodaros priemonėmis“ finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

Pasak architekto, puikus to pavyzdys yra Trakų Vokės dvaras, tačiau tokių dvarų buvo vienetai ir tai yra vėlyvi XIX a. dvarai, nes anksčiau jų buvo dar mažiau. 

„Lietuva yra medžio kultūros ir architektūros kraštas ir Lietuvoje dominavo mediniai dvarai. Tradiciniai buvo mediniai dvarai, jie buvo nedideli 150–180 kv. metrų, kartais didesni, iki 500 kv. metrų. Toks nedidelis dvaras galėjo atlikti visas XIX a. funkcijas, pavyzdžiui, reprezentacines, gyvenamąsias ir kitas“, – sako M. Daraškevičius.

Dažnai kambariai dvaruose buvo suplanuoti ratu. „Rašoma, kad XIX amžiuje reikalavo visas patalpas daryti apeinamas ratu, kad būtų galima šokti polonezą. Susikibus rankomis polonezas buvo šokamas viduje aplink rūmus. Be abejo, norėjo parodyti patalpas. Kartais pro duris išeidavo ir į lauką ir parodydavo sodą. Norėta parodyti, koks puikus dvaras, kaip gerai prižiūrėtas. Ši tradicija išliko iki XX a. ir didžioji dalis kaimo namų yra pereinami ratu“, – žiniomis dalijasi dvarų kultūros tyrinėtojas.

1. Didikų virtuvės renesansas. Jei norėtumėte patys paragauti ar savo svečius nustebinti šiene keptu varškės sūriu, alaus sriuba, šerno karka ar baumkucheno ledais - būtina apsilankyti tik šiemet Zyplių dvare (Šakių raj.) duris atvėrusiame restorane „Kuchmistrai“. Čia stengiamasi atgaivinti ir puoselėti didžiųjų kunigaikščių virtuvę.

2. Apelsinų sriuba. Seiles priverčia išsiskirti nauja Raudondvario muziejaus pažintinė-edukacinė programa. Jos metu lankytojams ne tik aprodomos pilies menės, pasakojama apie dvariškių gyvenimą, bet ir „grafo kuchmistras“ pavaišina kadaise grafų Tiškevičių pamėgta apelsinų sriuba.

3. Paragauk Saulės! Koks yra Šiaulių miesto skonis? Atsakymą į šį klausimą skonio receptoriams gali pateikti Šiaulių žemės gastronominė kelionė – „Saulės skonis“. Maitinimo paslaugas teikiančios kavinės, atsiliepdamos į Šiaulių turizmo informacijos centro iniciatyvą, sukūrė „Saulės skonį“ – patiekalą ir gėrimą tuo pačiu pavadinimu. Taip pat Šiauliuose – ponios Antaninos ekskursija „Šiauliai: retro skoniai ir pasakojimai“, nukelianti į tarpukario Šiaulius, kai kvepėjo smetonišku pyragu ir kitais gardėsiais; indėniško šokolado dirbtuvės Šokolado muziejuje; sveikuoliškų patiekalų degustacija ir edukacinė programa „Ir maistas, ir vaistas: ekologiški šalto spaudimo aliejai ir daiginti grūdai“ vienoje seniausių šalyje „Valerijono“ vaistinėje.

4. Gurmanų stotelės sostinėje. Virto karpio, Bonos Sforcos lakštiniai, kiškienos ar kitų patiekalų, kuriais gardžiavosi Radvilos? Tuomet – į restoraną „Ertlio namas“, kur atgaivinta istorinė lietuviška virtuvė, vyksta midaus degustacijos. Troškintų patarškų, šamo ar juodosios arbatos ledų? Tuomet – į „Mykolo 4“, čia tęsiamos prieškario Vilniaus gastronomijos tradicijos. Pasiilgote kokybiškos gruzinų virtuvės? Ji – „Georgian House“. Deserto po sakurų žiedais? – jūsų laukia „Sugarmour“. Tikras iššūkis išragauti visus Vilniaus skonius ir poskonius.

5. Kurorte – kulinarinis žemėlapis. Patiekalai, dėl kurių verta važiuoti į Birštoną: elniena ant kedro šakelių, Nemune sužvejotas starkis, aštuonkojo karpačio... Rengiamame Birštono kulinariniame žemėlapyje bus ne tik aprašyti kovo mėnesį išrinkti įsimintiniausi kurorto patiekalai, bet ir vietos, kuriose galima jų paskanauti.

6. Skonių šventės. Pavasarį – tradicinė žvejų šventė Žiobrinės. Žiobriai ant laužo bus kepami Nidos uoste (balandžio 28–30 d.), Jurbarke (gegužės 6 d.). Kriūkuose (Šakių raj.) gegužės 20 d. net 16 kartą bus renkama Žiobrių karalienė!

7. Grybavimo sezono atidarymas. O štai Senuosiuose Valkininkuose – pirmųjų pavasario grybų Bobausių šventė (balandžio 29 d.). Jos metu labiausiai laukiamos šeimos – vaikams žadamos sūpuoklės, šaškės su padangomis, „kryžiukų ir nuliukų“ žaidimas, šokinėjimas guma. Vyks ir amatininkų mugė, čia pat gaminamų patiekalų degustavimas.

8. Į gamtą – ne tik šašlykų. Šį sekmadienį, balandžio 30 d., Neries regioniniame parke vyksiančioje Plukių žydėjimo šventėje – taip pat intriguojantis kulinarinis momentas. Žoliautoja, kuri šventės lankytojus vedžios po ąžuolyną, papasakos, ką dar be šašlykų galima valgyti gamtoje: kurie žolynai valgomi vietoje špinatų, kurie – vietoje šparagų; kas valgomo yra po žeme ir iš ko pasigaminti miltų, ką galima dėti į salotas ir kuo pagardinti mėsos patiekalus.

9. Į iškylą. Gegužės 7 d. visi kviečiami į iškylą Trakų Vokės dvaro sodyboje. Pievoje ant pledų – ne tik vaišės, lauko žaidimai, bet ir ekskursijos po dvarą. Taip siekiama atgaivinti kadaise grafams Tiškevičiams priklausiusią dvarvietę, paversti ją traukos centru.

10. Maisto turgus. Šefų iš geriausių restoranų ar kavinių patiekalai, gaminami po atviru dangumi, didžėjų kolekcijos ir pramogos. Tokios koncepcijos renginys šiltuoju sezonu tapo neįtikėtinai populiarus ne tik sostinėje, bet ir Kaune. Todėl gegužės 4 d. – „Open Kitchen“ sezono atidarymas Vilniuje, Tymo turguje, gegužės 5 d. – Kaune, Nemuno saloje.

Tai buvo kava ir pyragaitis, tačiau pietų stalas buvo gerokai gausesnis. Anot R. Laužiko, Lietuvos didikams pusryčiauti buvo įprasta kitokiu metu, nei daugeliui dabar: „Didikui buvo būdinga miegoti gana ilgai. Jeigu tavęs nespaudžia darbo valandos, jei tu pats formuoji savo dienotvarkę ir visi kiti prie tavęs taikosi, tai ko tau labai anksti ryte keltis?“

Pasak profesoriaus, paprastai pusryčiaujama būdavo apie 11 val. ryto, tačiau pusryčiai nebūdavo gausūs ir istoriniuose šaltiniuose netgi retai aprašomi. R. Laužiko teigimu, neretai didikams pusryčiai būdavo patiekiami į lovą.

„Pusryčių patiekimo laikas šiek tiek skirdavosi pagal metų laikus – jeigu vėliau išaušta, tai vėliau ir pusryčiaujama. [...] Oginskių laikais pusryčiams būdavo puodelis kakavos arba kavos, bandelė, meduolis, sausainis (tai, ką mes vadintume sausainiu)“, – nurodo R. Laužikas.

Jo teigimu, Oginskiai alkoholio vartojo saikingai, tačiau kai kurie kiti didikai nevengdavo ir stipresnio gėrimo taurės pusryčiams. „Dar užrašytas iš XVII a. toks pusryčių patiekalas, kaip alaus sriuba: į alų įmušami keli kiaušiniai, įpilama grietinėlės, įdedama sviesto, visa tai pašildoma ir išgeriama pusryčiams“, – priduria R. Laužikas.

L. Čeprackas akcentuoja – reikia nepamiršti, kad kaitinat alų dalis alkoholio išgaruoja: „Nemanyčiau, kad tokioje sriuboje lieka [daug alkoholio]. Juo labiau kad alus tais laikais greičiausiai buvo šiek tiek kitoks.“

Jo teigimu, didikų pusryčiai nelabai skyrėsi nuo to, ką pusryčiams žmonės valgo šiais laikais, nes kiaušinis yra universaliausias produktas, iš kurio pusryčiai buvo gaminami ir seniau.

R. Laužiko tvirtinimu, kadangi pusryčius didikai valgydavo negausius, iki pietų dažniausiai nepraeidavo daug laiko. Jie būdavo valgomi apie 13–14 val. „Vis dėlto pusryčiai buvo labiau kaip užkandis, todėl tarpas tarp pusryčių ir pietų nebūdavo didelis. Praktiškai susėdus kokią 13 val. dienos jau galima pradėti tuos tikruosius pietus“, – sako R. Laužikas.

Anot profesoriaus, pietums didikams dažniausiai būdavo patiekia 5–7 patiekalai. Jis pabrėžia – tai nereiškia, kad viskas būdavo suvalgoma, tačiau tai rodė aukštą statusą. „Būti didiku tais laikais [...], tai turėti pasirinkimo laisvę. Tai nereiškia, kad, jei šaltiniuose aprašyta, jog Jogailos laikais ant stalo būdavo patiekiamas jautis, du avinai, žąsys ir dar kažko, tai tas Jogaila viską ir suvalgydavo“, – tvirtina R. Laužikas.

Kokie patiekalai būdavo valgomi per pietus, teigia profesorius, priklausydavo ir nuo to, kokie tai būdavo pietūs: paprasti, su svečiais ar šventiniai. „Jei pietūs būdavo paprasti, galėdavo būti patiekiama barščių sriuba. Tai ne tie barščiai iš raudonųjų burokėlių kaip dabar. Ruginių miltų rauge būdavo verdami lapai, kurie balinami grietine ar kiaušiniu. Taip pat galėdavo būti patiekiamas keptas kaplūnas – labai riebus, nupenėtas kastruotas gaidys, pyragas su įdaru, lazanija, zrazas, o desertui, pavyzdžiui, pyragaitis arba ledai. Tai kuklūs pietūs“, – nurodo R. Laužikas.

Jo teigimu, XIX a. Vilniaus kuchmeistris Janas Šitleris yra aprašęs ir pietus su svečiais. Tokie pietūs, pasak istorinio šaltinio, tinkami 24 žmonėms. „Surašyta visa patiekalų gausybė, pradedant 2–3 sriubomis, šiltais ir šaltais užkandžiais, sausainiais, užkandžiais, pyragaičiais, keliais karštais patiekalais, baigiant ledais ir kava. Tų patiekalų tokiuose pietuose galėjo būti apie 20–30 patiekiama vienas po kito“, – teigia R. Laužikas.

L. Čeprackas atkreipia dėmesį – nors kai kurie paminėti patiekalai neatrodo sudėtingi, jų gaminimas būdavo ne toks ir paprastas. „Paštetą turbūt bus sudėtingiausias patiekalas, kuris būdavo patiekiamas paprastiems pietums, nesikviečiant svečių, bet mūsų knygoje tai turbūt vienas sudėtingiausiai pagaminamų patiekalų. Norint pagaminti paštetą, reikia atlikti nepaprastai daug veiksmų. Nors tai paprasti pietūs, kai kurie patiekalai buvo visiškai nepaprasti“, – tikina L. Čeprackas.

Jo teigimu, norint pagaminti tokius tuo metu paprastais laikytus pietus, jei virtuvėje dirbtų du žmonės, reikėtų nemažai laiko, todėl ruoštis derėtų pradėti jau 6 val. ryto. Vis dėlto, pasak R. Laužiko, tikėtina, kad Oginskių virtuvėje dirbo daugiau žmonių.

„Tais laikais, kai dvaras klestėjo, paprastai dvaro virtuvėje būdavo vienas virtuvės šefas, kuchmeistras, vienas ar du profesionalūs virėjai. Paprastai vienas būdavo užsienietis. Jeigu, pavyzdžiui, būdavo madinga prancūziška virtuvė, jis būdavo prancūzas, jei itališka – italas. Kartais būdavo samdomi žmonės, kurie rūpindavosi specializuotos virtuvės dalykais, pavyzdžiui, kavininkas užsiimdavo kava ir pateikimu prie kavos. Uogienininkas – uogiene, paštetininkas – paštetu, saldumynininkas – saldumynais“, – vardija R. Laužikas.

Jis juokauja – nėra aišku, kaip išgyvendavo uogienininkai, nes paprastai jie būdavo samdomi 3–4 mėnesiams, kol būdavo uogų ir vaisių. L. Čeprackas priduria, kad tokiomis profesijomis stebėtis nereikėtų – uogienininko profesija egzistuoja iki šiol.

„Prancūzijoje yra viena parduotuvėlė, kuri priklauso geriausių marmeladų virėjui. Jis nuolat laimi pasauliniuose konkursuose prizus už savo uogienes. Taip pat daro saldainiukus ir želė su tomis pačiomis uogų bazėmis. Vis dėlto nedingo ši profesija. Ji egzistuoja toliau“, – sako L. Čeprackas.

Jo teigimu, didelių skirtumų tarp Oginskių maisto ir valgomo šiais laikais nėra, tačiau itin ryškus skirtumas buvo tarp Oginskių ir to meto paprastų žmonių patiekalų. „Lyginant, kaip valgė Oginskiai ir paprasti žmonės, tas skirtumas buvo milžiniškas. Mes priartėjome prie Oginskių virtuvės savo laikais“, – sako L. Čeprackas.

Apipintas legendų

Kirtę Lietuvos liaudies buities muziejaus ūkinės įvažos vartus ir dešiniau į žemę įbestą nuorodą "Aukštaitija. Suvalkija. Žemaitija", suskaičiuokite maždaug 500 žingsnių, o tada stabtelėkite ir kilstelėkite akis.

Priešais jus – Aristavėlės dvaras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1700 m. Perduotos iš lūpų į lūpas apie paveldo sargų etaloniniais vadinamus rūmus dar ir dabar tebesklando įvairios istorijos. Kalbama, kad viename namo kaminų per 1863-ųjų sukilimą slėpėsi net septyni vyrai, o laukdamas Napoleono, tuometis Aristavėlės savininkas netgi padarė remontą. Tai esą liudijo dar sovietmečiu rūmuose rasti sieninės tapybos likučiai – zodiako ženklai ir piešiniai senovinės karinės atributikos tema.

"XIX a. pastatas turėjo kelias rekonstrukcijas, kurios iš barokinio jį pavertė klasicistiniu. Tiesa, tai nebuvo pagrindinė dvarvietė. Pastatas labiau atspindėjo vidurinės bajorijos gyvenimą – nei itin turtingą, nei itin prašmatnų", – pasirėmusi į autentiškas pastato kolonas pokalbį pradėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė.

Labiausiai Aristavėlės dvaras nukentėjo sovietmečiu, kai pastate  esančios salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys. Muziejui sutarus su "Sniečkaus" kolūkio pirmininku paimti pastatą, viename jo gale darbininkai aptiko net paršavedę kiaulę. Atlikus išsamius architektūrinius, archeologinius, vidaus polichromijos tyrimus ir projektavimo darbus, pastatas buvo išardytas ir pervežtas į muziejaus teritoriją iki jo pastatymo. Tam prireikė bene dviejų dešimtmečių.

Svajonė – mokyti

2010-aisiais baigtas pirmasis pastato restauravimo darbų etapas.

Antrajame, 2014 m. prasidėjusiame etape sudėlioti taškai dvaro rūmų viduje: sutvarkyti inžineriniai tinklai, įrengta geoterminis šildymas, vėdinimas, kanalizacija, vandentiekis, apsauga nuo gaisro, signalizacija.

"Mums pavyko atkurti kelias baroko detales – puošnų, ekspresyvų, laužytos konfigūracijos stogą su profiliuotais karniziniais apvadais. Dvaro langai ir durys pagamintos iš masyvo pagal išlikusias detales ir pritaikytus ankstesnių projektų brėžinius. Senieji langai ir durys, kurie dar tinkami naudoti – atnaujinami, – už rankenos truktelėjusi autentiškas medines duris, į dvaro gilumą nėrė ir pasakojimą tęsė V.Reipaitė: – Dabar bandysime imtis klasicizmo laikotarpio – tapybos vidaus erdvėse."

Meistriškais teptukų potėpiais jau išpieštos vieno kelių kv. m kambario sienos ir lubos. Ant jų persipina Liudviko XV epochos stiliaus ornamentai ir liaudiški motyvai.

Įsikūrė ekspozicija

Kol kas rūmai stovi apytuščiai, tačiau pamažu daiktus čia jau nešasi ir greitu metu įsikurs medinio paveldo restauravimo-konservavimo mokymo centro darbuotojai.

"Turime svajonę, kad šiuo centru galėtų naudotis ne tik specialistai, bet ir žmonės, gebantys dirbti su kirviu ar plaktuku. Praktikos vesti tokius mokymus tikrai turime – mūsų žinioje 150 muziejaus pastatų, kuriuos prižiūrime", – prasitarė V.Reipaitė.

Kas bus kitose erdvėse, spręs mokslo komisija. Aišku viena, kad dalį jų užims muziejaus ekspozicija. Keliolika įvairiausių dvarų baldų čia galima pamatyti jau ir dabar.

"Štai čia nuostabus komplektas su rašomuoju stalu. Šalia – raudonmedžio kortų stalelis, tiesa, jo gobelenas gerokai apiplyšęs", – lėtai sukdamas ratus apie XIX a. Ašmintos dvaro lobius kalbėjo vyresnysis muziejininkas, baldininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Kiek tolėliau akį traukė šešios ratu išdėliotos, restauracijos ir naujo gobeleno meldžiančios kėdės. Jų apsuptyje puikavosi apskritas karelinio beržo stalas.

"Vyresnieji turėtų prisiminti, kiek anksčiau kainuodavo net ir menkiausias iš šio medžio išdrožtas suvenyras. Prabangos ir kokybės kovoje karelinis beržas laimi ir prieš ąžuolą, ir prieš raudonmedį", – pirštų galiukais eksponatą perbraukė muziejininkas.

Laiptai į niekur

Žengęs žingsnį V.Baltrušaitis atsidūrė kitoje, kur kas didesnėje patalpoje. Dešinėje įsprausta į kampą žvilgsnį traukė medinė lova su balta, nėriniuota ir siuvinėta, inicialais "A.K" puošta patalyne.

Ji į dvarą atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Verkių rūmų. Kiek tolėliau – XIX a. pirmosios pusės, herbiniais ženklais puoštas Šarnelės dvarelio bufetas, kelių metrų aukščio, marmuru puoštas veidrodis, Šarnelės dvaro pagrindinėje svetainėje stovėjęs stalas, prie kurio kadaise tilpdavo net trisdešimt žmonių.

"Aplink jį buvo nuostabaus grožio kėdės su pintomis detalėmis. Didžiausia klaida, kurią žmonės darė ir tebedaro – jų priežiūra. Šių fragmentų patvarumo garantas drėgmė. Žinoma, su saiku", – pasakojimais intrigavo muziejaus baldininkas.

Trečias jo aplankytas kambarys apstatytas tik stalais ir sėdimaisiais baldais: prasigėrusio dvarininko sofa, moderniu staleliu iš Liepojos ir Žaliakalnio staliaus dirbtuvių. Kirtus dar vienas duris prieiti arčiau kvietė įspūdinga komoda su preciziškai pagamintais spynų apvadais ir tualetinis stalelis su vartomu veidrodžiu.

Prieš atsisveikindami su rūmais, dar kartą stabtelėjome fojė, prie raitytų medinių laiptų, suprojektuotų pagal ankstesnį pastato išplanavimą ir priderintų prie patalpų vidaus apdailos.

"Taip, laiptai gražūs, bet jie veda į niekur. Antri aukštai pradėti naudoti tik XIX a. Iki tol jie būdavo tušti ir tarnaudavo kaip oro pagalvė, temperatūros ir pastato stabilumui", – ekskursiją po Aristavėlės dvaro erdves baigė V.Baltrušaitis.

Jo šių metų temą „Dvarų kultūros atspindžiai“ įvairiais renginiais perteikė 50 Lietuvos muziejų. Į paskutinius šios temos renginius lankytojus kviečia LDM Prano Domšaičio galerija ir Laikrodžių muziejus, pristatysiantys kūrybines dirbtuves ir ekskursijas. „Lietuvos muziejų kelias“ savo kelionę šiemet baigs Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, kur parodos dalyviams bus atskleistos dvarininkų H. ir E. Šojų kolekcijos.

2017-aisiais „Lietuvos muziejų kelias“ plėtos temą „Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai“.

Rugsėjo 22 d. 17 val.

LDM Prano Domšaičio galerija, Liepų g. 33, Klaipėda, tel. (8 46) 410 416.

Prano Domšaičio galerijoje organizuojamas pokalbis ir kūrybinės dirbtuvės „Kuris paveikslas yra iš dvaro?“. Žvalgydamiesi ilgalaikėje parodoje „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“ lankytojai sužinos apie laikotarpio tapybą, spręs ir diskutuos, kurie parodos paveikslai būtų tikę to meto dvare. Kūrybinėse dirbtuvėse bus piešiami dvaro interjerai ir juose „kabinami“ paveikslai.

Rugsėjo 23 d. 17 val.

LDM Laikrodžių muziejus, Liepų g. 12, Klaipėda, tel. (8 464) 10 417.

Pažintinės ekskursijos „Muziejus istoriniame pastate“ dalyviai susipažins su paslaptinga Laikrodžių muziejaus pastato Liepų g. 12 istorija ir jo buvusiais gyventojais. Išankstinė registracija tel. (8 46) 410 417.

Rugsėjo 27 d.

Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Lietuvininkų g. 4, Šilutė, tel. (8 441) 62 207.

12 val. vyks baigiamoji „Lietuvos muziejų kelio 2016“ konferencija. Renginio metu numatomas „Lietuvos muziejų kelio“ dalyvių susitikimas, metų aptarimas.

13 val. parodos „Žvilgsnis į dvarininkų H. ir E. Šojų kolekcijas“ atidarymas. Šilutės Hugo Šojaus dvare lankytojai galės apžiūrėti dvaro erdves ir pamatyti įspūdingą bei originalią pačių dvarininkų sukauptą daiktų kolekciją, kurią tėvas Hugo ir sūnus Erikas rinko ne vieną dešimtmetį. Dvaro lankytojai taip pat kviečiami apžiūrėti archeologinę, gamtos bei iš kelionių parsivežtų suvenyrų ekspozicijas. Paroda veiks iki gruodžio 31 d.