Baroko medinės architektūris lobis Aristavėlės dvaro rūmai sulaukė atgimimo – Lietuvos liaudies buities muziejuje atvertė naują savo istorijos puslapį.

Apipintas legendų

Kirtę Lietuvos liaudies buities muziejaus ūkinės įvažos vartus ir dešiniau į žemę įbestą nuorodą "Aukštaitija. Suvalkija. Žemaitija", suskaičiuokite maždaug 500 žingsnių, o tada stabtelėkite ir kilstelėkite akis.

Priešais jus – Aristavėlės dvaras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1700 m. Perduotos iš lūpų į lūpas apie paveldo sargų etaloniniais vadinamus rūmus dar ir dabar tebesklando įvairios istorijos. Kalbama, kad viename namo kaminų per 1863-ųjų sukilimą slėpėsi net septyni vyrai, o laukdamas Napoleono, tuometis Aristavėlės savininkas netgi padarė remontą. Tai esą liudijo dar sovietmečiu rūmuose rasti sieninės tapybos likučiai – zodiako ženklai ir piešiniai senovinės karinės atributikos tema.

"XIX a. pastatas turėjo kelias rekonstrukcijas, kurios iš barokinio jį pavertė klasicistiniu. Tiesa, tai nebuvo pagrindinė dvarvietė. Pastatas labiau atspindėjo vidurinės bajorijos gyvenimą – nei itin turtingą, nei itin prašmatnų", – pasirėmusi į autentiškas pastato kolonas pokalbį pradėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė.

Labiausiai Aristavėlės dvaras nukentėjo sovietmečiu, kai pastate  esančios salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys. Muziejui sutarus su "Sniečkaus" kolūkio pirmininku paimti pastatą, viename jo gale darbininkai aptiko net paršavedę kiaulę. Atlikus išsamius architektūrinius, archeologinius, vidaus polichromijos tyrimus ir projektavimo darbus, pastatas buvo išardytas ir pervežtas į muziejaus teritoriją iki jo pastatymo. Tam prireikė bene dviejų dešimtmečių.

Svajonė – mokyti

2010-aisiais baigtas pirmasis pastato restauravimo darbų etapas.

Antrajame, 2014 m. prasidėjusiame etape sudėlioti taškai dvaro rūmų viduje: sutvarkyti inžineriniai tinklai, įrengta geoterminis šildymas, vėdinimas, kanalizacija, vandentiekis, apsauga nuo gaisro, signalizacija.

"Mums pavyko atkurti kelias baroko detales – puošnų, ekspresyvų, laužytos konfigūracijos stogą su profiliuotais karniziniais apvadais. Dvaro langai ir durys pagamintos iš masyvo pagal išlikusias detales ir pritaikytus ankstesnių projektų brėžinius. Senieji langai ir durys, kurie dar tinkami naudoti – atnaujinami, – už rankenos truktelėjusi autentiškas medines duris, į dvaro gilumą nėrė ir pasakojimą tęsė V.Reipaitė: – Dabar bandysime imtis klasicizmo laikotarpio – tapybos vidaus erdvėse."

Meistriškais teptukų potėpiais jau išpieštos vieno kelių kv. m kambario sienos ir lubos. Ant jų persipina Liudviko XV epochos stiliaus ornamentai ir liaudiški motyvai.

Įsikūrė ekspozicija

Kol kas rūmai stovi apytuščiai, tačiau pamažu daiktus čia jau nešasi ir greitu metu įsikurs medinio paveldo restauravimo-konservavimo mokymo centro darbuotojai.

"Turime svajonę, kad šiuo centru galėtų naudotis ne tik specialistai, bet ir žmonės, gebantys dirbti su kirviu ar plaktuku. Praktikos vesti tokius mokymus tikrai turime – mūsų žinioje 150 muziejaus pastatų, kuriuos prižiūrime", – prasitarė V.Reipaitė.

Kas bus kitose erdvėse, spręs mokslo komisija. Aišku viena, kad dalį jų užims muziejaus ekspozicija. Keliolika įvairiausių dvarų baldų čia galima pamatyti jau ir dabar.

"Štai čia nuostabus komplektas su rašomuoju stalu. Šalia – raudonmedžio kortų stalelis, tiesa, jo gobelenas gerokai apiplyšęs", – lėtai sukdamas ratus apie XIX a. Ašmintos dvaro lobius kalbėjo vyresnysis muziejininkas, baldininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Kiek tolėliau akį traukė šešios ratu išdėliotos, restauracijos ir naujo gobeleno meldžiančios kėdės. Jų apsuptyje puikavosi apskritas karelinio beržo stalas.

"Vyresnieji turėtų prisiminti, kiek anksčiau kainuodavo net ir menkiausias iš šio medžio išdrožtas suvenyras. Prabangos ir kokybės kovoje karelinis beržas laimi ir prieš ąžuolą, ir prieš raudonmedį", – pirštų galiukais eksponatą perbraukė muziejininkas.

Laiptai į niekur

Žengęs žingsnį V.Baltrušaitis atsidūrė kitoje, kur kas didesnėje patalpoje. Dešinėje įsprausta į kampą žvilgsnį traukė medinė lova su balta, nėriniuota ir siuvinėta, inicialais "A.K" puošta patalyne.

Ji į dvarą atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Verkių rūmų. Kiek tolėliau – XIX a. pirmosios pusės, herbiniais ženklais puoštas Šarnelės dvarelio bufetas, kelių metrų aukščio, marmuru puoštas veidrodis, Šarnelės dvaro pagrindinėje svetainėje stovėjęs stalas, prie kurio kadaise tilpdavo net trisdešimt žmonių.

"Aplink jį buvo nuostabaus grožio kėdės su pintomis detalėmis. Didžiausia klaida, kurią žmonės darė ir tebedaro – jų priežiūra. Šių fragmentų patvarumo garantas drėgmė. Žinoma, su saiku", – pasakojimais intrigavo muziejaus baldininkas.

Trečias jo aplankytas kambarys apstatytas tik stalais ir sėdimaisiais baldais: prasigėrusio dvarininko sofa, moderniu staleliu iš Liepojos ir Žaliakalnio staliaus dirbtuvių. Kirtus dar vienas duris prieiti arčiau kvietė įspūdinga komoda su preciziškai pagamintais spynų apvadais ir tualetinis stalelis su vartomu veidrodžiu.

Prieš atsisveikindami su rūmais, dar kartą stabtelėjome fojė, prie raitytų medinių laiptų, suprojektuotų pagal ankstesnį pastato išplanavimą ir priderintų prie patalpų vidaus apdailos.

"Taip, laiptai gražūs, bet jie veda į niekur. Antri aukštai pradėti naudoti tik XIX a. Iki tol jie būdavo tušti ir tarnaudavo kaip oro pagalvė, temperatūros ir pastato stabilumui", – ekskursiją po Aristavėlės dvaro erdves baigė V.Baltrušaitis.