Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriaus doc. dr. Juozapo Blažiūno teigimu, vieni vertingiausių ir įdomiausių šios kolekcijos dokumentų yra Danutės Nasvytytės Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studijos fotografijų albumas bei kiti studijos, kurioje mokėsi garsi šokėja ir pedagogė E. Namajuškaitė, dokumentai.

E. Namajuškaitė po mokslų Rygos lietuvių gimnazijoje į Kauną atvažiavo 1938 m. „<...>buvau linkusi į menus, todėl būdama penkiolikos nedvejodama tapau išraiškos šokių pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės mokine jos įsteigtoje Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studijoje“, – pasakojo E. Namajuškaitė.

Studija 1939 m. veikė Kauno Jono Jablonskio pradžios mokykloje. Čia šokio pamokos vykdavo vakarais ir savaitgaliais. Danutė Nasvytytė būsimas šokėjas ugdė vadovaudamasi ne iš anksto sukurtu ir bandomu pritaikyti metodu, o intuicija, puoselėdama savo mokinių įgimtus talentus. Taip mokinės buvo skatinamos pažinti save, improvizuoti, sukuriant individualias ir savitas šokio formas.

Į archyvą perduoti dokumentai praplės šokio istorijos ribas ir užpildys informacijos trūkumą. Lietuvos literatūros ir meno archyve jau yra saugomi iš Sidnėjaus atgabenti iki 1942 m. Danutės Nasvytytės Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studijos šokėjos Janinos Giedraitis de Falkovskos dokumentai, o iš Melburno – Danutės Nasvytytės „Dana Nasvytis Creative Dance Group“ 1952–1960 m. dokumentai.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), kaip ir visi kiti, kuriuose dirba mažiau nei 20 žmonių, gali būti prijungtas prie didesnių įstaigų. Vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis įsitikinęs, kad tai būtų efektyvu: sumažėtų vadovų ir bendras funkcijas atliekančių darbuotojų, pavyzdžiui, buhalterių. Tačiau smulkiųjų archyvų darbuotojai permainų naudos neįžvelgia ir pabrėžia norį išsaugoti savo vardą ir unikalumą.

„Mes matome, kad sopa ne tik mums, bet ir tiems, kurie savo dokumentus mums yra patikėję, todėl ir ryžtamės juos trukdyti, jų vis atsiklausti – nejau iš tikrųjų tas mūsų efektyvumas labai padidėtų, jei archyvas prarastų savo vardą ir būtų prijungtas prie kito? Mes esame specifiniai“, – pabrėžia LLMA direktorė Vida Šimėnaitė.

Ministrų kabinetas sausio pritarė Viešojo valdymo tobulinimo komisijos pasiūlymams dėl mažų įstaigų (iki 20 pareigybių) skaičiaus mažinimo. Ministerijos, kurių valdymo srityse veikia tokios įstaigos, turės įvertinti konkrečius pasiūlymus ir iki kovo 1 d. ir Komisijai pateikti šių įstaigų pertvarkymo planus. Kaip Kultūros ministerija pasielgs su jai pavaldžiu LLMA? Ar bus atsižvelgta į jo specifiką?

Apie archyvų sistemoje susiklosčiusią padėtį Laima Ragėnienė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi su LLMA vadove V. Šimėnaite, Lietuvos naujojo archyvo direktorė Irena Kasciuškevičiūte, Lietuvos dailės istorikų pirmininke Gabija Surdokaite-Vitiene, muzikologu dr. Jonu Bruveriu ir vyriausiuoju archyvaru R. Kraujeliu.

– Ponia Vida, ši istorija kartojasi jau trečią kartą. Jei galite, įveskite mus į patį kontekstą.

V. Šimėnaitė: Mūsų archyvui teko tokia dalia – laikas nuo laiko vis pasitikrinti mūsų veiklos efektyvumą visuomenėje: ar mes esame reikalingi, ar ne. Kadangi mes čia nesame oficialios įstaigos posėdyje, tai gal ir to „efektyvumo“ sąvoką galima šiek tiek išplėsti. Nes tarpusavyje mes šypsomės, kad praėjo penketas metų ir atėjo mums laikas pasitikrinti – ar mes reikalingi, ar mus galima kažkur prijungti, pridėti, kažkur priskirti.

Būtų labai gaila, jei taip atsitiktų, nes mūsų archyvas pradėjo savo darbą beveik prieš 50 metų. Iš pradžių mums sekėsi labai nelengvai, nes būti archyvų sistemoje, kuri buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijai ir eiti pas žmones prašyti, kad jie atvertų savo stalčius ir sielas ir patikėtų dokumentus saugoti archyvui, atiduotų savo nebaigtus juodraščius, dienoraščius, tik jiems vieniems rašytus laiškus, nebuvo labai paprasta. Gal todėl mes iki šiol taip spardomės ir nenorime, kad ta mūsų įstaiga dingtų.

Nes iš tikrųjų teko įdėti labai daug pastangų mūsų pirmiesiems darbuotojams, jau šviesios atminties direktorei Genovaitei Suveizdienei, jos pavaduotojui Jonui Mačiuliui, archyvarei Janinai Žemytei ir daugeliui kitų – ir tiems, kurie dirbo ir dėl tam tikrų aplinkybių yra išėję iš archyvo, ir dabar dirbantiems. Beveik visi skaičiuojame savo darbą dešimtmečiais, gal todėl mums taip labai ir sopa.

Bet mes matome, kad sopa ne tik mums, bet ir tiems, kurie savo dokumentus mums yra patikėję, todėl ir ryžtamės juos trukdyti, jų vis atsiklausti – nejau iš tikrųjų tas mūsų efektyvumas labai padidėtų, jei archyvas prarastų savo vardą ir būtų prijungtas prie kito? Mes esame specifiniai ir toje archyvų sistemoje lyg ir kažkaip šone liekame, nes esame viešojo administravimo įstaiga, bet to viešo administravimo turime tik kertelę... Buvome sutverti ir iš esmės mūsų darbas yra su asmenimis.

Kadangi dirbame su kultūros žmonėmis, yra ir toks jautresnis požiūris. Kad ir dėl mūsų pavadinimo. Po 1990-ųjų pabandėme patrumpinti savo pavadinimą, pasivadinome Valstybiniu meno archyvu. Pasipylė skambučiai – tai ką, literatų jau nepriimate, literatus jau išbraukiate? Netgi toks pakeitimas turėjo atgarsius.

Tai jei dabar mūsų pavadinimas prapultų... Aš, žinoma, noriu nuraminti visus mūsų fondų sudarytojus, dokumentų perdavėjus ir skaitytojus, kad dokumentai jungimo atveju niekur neprapultų, jie liktų. Bet ar tai jau ir yra viskas? Ar tai ir yra svarbiausia?

– Ponia Vida, Jūs sakote – vien dėl pavadinimo kilo skandalas. 2007 metais kultūrinė inteligentija, visuomenė pasipiktino noru kažką negero padaryti su šiais archyvais, o dabar – nauja banga?

V. Šimėnaitė: Taip, dar buvo viena bangelė 2008 metais, kai mus iškraustė iš Mindaugo gatvės. Mes esame Centrinio archyvo patalpose Oskaro Milašiaus gatvėje. Ten mūsų ir daugiau archyvų yra. Ir nekantriai laukiame, kada mums pabaigs remontuoti pastatą Mindaugo gatvėje.

– Ar žada Jums leisti ten įsikurti?

V. Šimėnaitė: Mums nežada, bet mes vis viliamės, nes mūsų skaitytojai iš tikrųjų daug prarado. Mūsų įstaigos yra centre, skaitytojai atbėgdavo valandėlę turėdami, paskaito ir vėl gali išeiti... O dabar jau į Antakalnio galą reikia atvažiuoti. Nebe taip patogu.

– Kad klausytojams būtų aiškiau: esmė yra ta, kad archyve dirba mažiau nei 20 žmonių. Tokia formali priežastis.

V. Šimėnaitė: Taip. Ir ne tik tai. Pasitarime buvo kalbama apie apskričių archyvus. Apskričių archyvų yra dešimt, ir įgyvendinimo rezultatas lyg ir turėtų [būti toks], kad neliktų dešimt įstaigų. Tačiau tarp tų dešimties apskričių archyvų du yra tokie, kuriuose dirba daugiau nei 20 žmonių. Jų lyg ir nereikėtų kaip nors reorganizuoti. Tačiau jie tarpusavyje yra susiję, ir ši pertvarka susijusi su visais apskričių archyvais. Na, o mes su kolege iš Naujojo archyvo taip manom, kad mus tiesiog dėl skaičiaus primetė (juokasi)...

– Ponia Irena?

I. Kasciuškevičiūtė: Manyčiau, kad tas kriterijus – dėl darbuotojų skaičiaus iki 20 – yra ne visiškai teisingas. Lietuvos naujasis archyvas šiandien dirba su elektroniniais dokumentais. Visą laiką buvo perspektyva, kad esame augantis archyvas. Štai kolegė iš Literatūros ir meno archyvo, jų archyvas prižiūri 20 kultūros ir meno įstaigų. Mūsų archyvas prižiūri 148 centrines Lietuvos valstybės valdymo institucijas ir įstaigas, tarp jų – Seimą, vyriausybę, prezidento kanceliariją, visas ministerijas ir visas tas įstaigas, kurios patyrė reorganizaciją ir stambinimą.

Apie dešimt įstaigų, kurias mes prižiūrime apima visą Lietuvą. Todėl, žiūrint į tą 20 darbuotojų skaičių, mūsų perspektyva turėtų būti tokia, kad mūsų etatų skaičius turėtų didėti, darbuotojų daugėti. Juk mes jau šiandien daugiau negu 2 km esame priėmę dokumentų saugoti, tarp jų ir politinių partijų dokumentus, Lietuvos Sąjūdžio dokumentus. Literatūros ir meno archyvas kaupia meno ir kultūros asmenų fondus, o mes kaupiame Kovo 11-osios akto signatarų fondus, turime priėmę a.a. signataro Antano Kazimiero Antanavičiaus fondą, daugiau įdomių fondų.

Tas archyvo įjungimas į reorganizaciją (negaliu sakyti – į likvidavimą, nes lyg planuojama, kad Literatūros ir meno archyvą turėtų jungti prie Lietuvos valstybės naujojo archyvo, bet vis tiek), jei žiūrėsime į vyriausybės pasitarimo nuostatas, numatė 10 apskričių archyvų prijungti prie Centrinio valstybės archyvo. Tokia buvo vyriausybės nuostata. O Vidaus reikalų ministerija buvo formaliai paskaičiavusi archyvų skaičių, kuriuose dirba iki 20 darbuotojų. Tai sakykime, ten yra 8 apskričių archyvai ir mes du nelaimėliai – Literatūros ir meno archyvas ir Naujasis archyvas.

– Literatūros ir meno archyve dirba 19 žmonių, o kiek dirba Jūsų archyve, ponia Irena?

I. Kasciuškevičiūtė: 17 žmonių. Bet mes dabar pradėjome rengti parodas, mes irgi pasitikrinome savo reikalingumą visuomenėje ir padarėme apklausas, kiek naudingas mūsų archyvas įstaigoms, teikdamas konsultacijas ir mokydamas, kaip kaupti dokumentinį paveldą ir paskui perduoti į archyvo saugyklas. Taip pat patikrinome skaitytojų, kurie lankosi mūsų skaitykloje, pageidavimus ir lūkesčius.

Mūsų apklausų duomenys yra apibendrinti ir patalpinti archyvo svetainėje, galima susipažinti. Ir norėčiau pasakyti, kad skaitytojų atsiliepimai yra labai šilti ir nuoširdūs todėl, kad mes iškart aptarnaujame, užsisakius bylas nereikia laukti kitos dienos, kol jas atneš.

Dar tik norėčiau pasakyti vieną dalyką. Mes kalbame apie vieno ar kito archyvo išskirtinumą. Vis dėlto archyvų bendruomenė yra labai nedidelė. Ir visąlaik archyvai buvo nedideli. Ir ten, kaip mes sakome, dirba žmonės, kurie yra susirgę archyvų liga. Todėl aš nesakyčiau, kad vienas archyvas dirba ypač gerai, o kitas – ypač blogai. Mes visi savo srities specialistai. Gaila, kad taip laikas nuo laiko atsitinka, kad reikia galvoti apie archyvų išlikimą.

– Pone Jonai, ką Jūs manote apie tokias permainas būtent šiose kultūros įstaigose ar konkrečiai – Lietuvos literatūros ir meno archyve?

J. Bruveris: Manyčiau, kad permainos yra prasmingos tada, kai jos duoda ką nors gera, o ne šiaip – paimti ir sujaukti visą nusistovėjusią tvarką ir tų keliolikos žmonių gyvenimą. Gal aš pradėčiau nuo klausimo pačiai direktorei – ar Jums užtenka savo visų darbų atlikimui tų 19 žmonių, kuriuos turite?

I. Kasciuškevičiūtė: Ne, neužtenka. Norėčiau pasakyti, kad nepriklausomybės pradžioje, kai buvome įsikūrę Mindaugo gatvėje, mūsų archyve buvo 42 darbuotojai. Atmetus aptarnaujantįjį personalą, specialistų buvo 29. Kai kraustėmės į Milašiaus gatvę, mums nurėžė 13 pareigybių. Paskui vis trūko pinigų, mes traukėmės ir traukėmės, juk 1999 m. prasidėjo krizė, todėl reikėjo susispausti. Vis galvojome: gal yra dviejų fondų saugotojų perteklius – pasidarykime pusantro, gal skaitykloje užtektų pusantro žmogaus. Taip vis mažėjome, kol galų gale paaiškėjo, kad mūsų apskritai nebereikia.

O mums trūksta apskaitos darbuotojo, neturime IT specialisto – štai kolegė kalba apie elektroninius dokumentus... Žinoma, esame įsitikinę, kad Pauliaus Širvio laiško, parašyto servetėlėje, niekaip nesuskaitmeninsi ir nepaduosi skaitytojui... Bet mes irgi artėjame prie technologijų, o IT specialisto turime maldauti. Mes neturime automobilio. Kaip mūsų seni darbuotojai sako, mes, moteriškės, archyvus ant pilvų susinešėme.

Taigi darbuotojų mums reikia daug daugiau, turime daug netvarkytų dokumentų. Žmonės mums siūlo savo archyvus, bet nespėjame jų tvarkyti. Jei būtų galimybių, galėtume plėstis ir plėstis.

– Ponia Irena, kaip suprantu, abiejų archyvų sujungimas – tik viena galimybė. Matyt, yra ir kitų?

I. Kasciuškevičiūtė: Jei ir būtų toks variantas, apie kurį išsikalbėjome, nesakau, kad tai būtų visiška tragedija. Bet žiūrėkime į ateitį: mes turime 20 įstaigų, jie – šimtus... Nejau jos bus atskirtos, jau įstaigos į vieną skyrių – jie saugo asmenis, mes saugome asmenis. Kultūra ar ne kultūra, vėl ateis nauji vadovai ir pagalvos – gal nuotraukas reikia atskirti... Kadangi naujasis – nuo Kovo 11-osios, o mūsų dokumentai – nuo XX a. pradžios, [pagalvos], kad gal tą reikėtų atiduoti centriniam...

G. Surdokaitė-Vitienė: Pratęsiu direktorės mintį. Buvo toks Paminklų restauravimo instituto archyvas. Kai jis buvo privatizuotas (keitėsi struktūros), jų archyvas buvo atiduotas centriniam archyvui. Kas su juo atsitiko? Tai, kas yra rašyta, yra centriniame archyve. Bet bylos su tuo, kas yra fotografuota, visa fotofiksacija (tai be galo svarbu menotyriniams istoriniams tyrimams) atsidūrė Vaizdo ir garso archyve. Fondai buvo išdraskyti. Juo labiau kad iki galo tos nuotraukos ir nebuvo sutvarkytos. Dar 2008 m. man teko ieškoti vienos nuotraukos – ten nuotraukų dėžės tiesiog buvo sumestos, nesutvarkytos. Literatūros ir meno archyvas yra subūręs glaudžią bendruomenę – tiek žmonių, kurie tuos fondus atiduoda, tiek tų, kurie jais naudojasi. Tie, kurie nagrinėja net ir XIX–XXI a. meną ir apskritai kultūrą, savo darbo visiškai neįsivaizduojamas be archyvo. Ten dirba specialistai: kai, dar būdama studentė, atėjau pirmą kartą, nežinojau, nuo ko pradėti, o man moterys susakė, kur ir ko ieškoti. Kituose archyvuose tokią pagalbą gauti labai sudėtinga, nes tai daugelio metų įdirbis, reikia žinoti, kas yra archyve. Žinoma, būtų labai liūdna, nes patirtis rodo, kad tie fondai vis dėlto draskomi, perkeliami, žmonės keičiasi... Susigaudyti, kur ir kas yra, tikrai labai sudėtinga. [Toks požiūris] apsunkina visą tą darbą, ir nemanau, kad tai reikalinga. Naudos iš to turės tik tie, kurie vykdys reorganizaciją ir prijungimus, nes administravimui bus skirti pinigai. Ir viskas. Reikės pernešti fondus – ko gero, tos pačios moterys ant savo pilvų ir nešios...

I. Kasciuškevičiūtė: Fondų gal ir nereikės nešioti, bet yra archyvinė apskaita, yra šifrai, yra daugybė darbo, reikės sugaišti daugybę laiko vien tam, kad suprastum, kad gal šito ir nereikėjo, užuot dirbus tikrą archyvinį darbą...

J. Bruveris: Klausantis atrodo, kad valdžia, užuot suteikusi galimybę įdarbinti vieną žmogų (nors per keletą metų teko atleisti 13 žmonių), dėl to vieno žmogaus nori jus apskritai panaikinti. Nors jūsų veikla specifinė, turite unikalius fondus, užduotis, vykdote kultūrinę ir istorinę veiklą. Reikia žinoti, kad archyvų, bibliotekų, muziejų darbuotojai yra „speciali“ žmonių rūšis. [...] Juk ne tik asmenų, bet ir visų draugijų, kultūrinių įstaigų, teatrų fondai. Kiek dabar, ponia, jūs turite saugojimo vienetų?

V. Šimėnaitė: Beveik 200 tūkst. Naujasis archyvas yra augantis, perspektyvus, jis turi savo kryptį... Visiška nesąmonė jiems prikabti dar kažkokių problemų.

I. Kasciuškevičiūtė: Aš tik norėčiau nuraminti mūsų partijų žmones. Mes niekada neardome fondų. Dabar Sąjūdis mums yra atidavęs gana daug nuotraukų. Šiemet yra Baltijos kelio 25-metis. Iš tiesų Sąjūdžio nuotraukose yra šitie įvykiai. Mes į Centrinį archyvą nuotraukų tikrai neatiduosime.

– Nepavyko susisiekti su viceministru Edvardu Trusevičiumi, nes mums pranešė, kad jis yra labai svarbiame posėdyje. Bet su mumis susisiekė vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis. Kokia Jūsų, kaip archyvo specialisto, nuomonė ir pozicija?

R. Kraujelis: Iš tikrųjų yra kalbama, diskutuojama apie archyvus, jų vietą, svarbą visuomenei. Norėčiau pasakyti, kad visi archyvai yra unikalūs. Dabar mes turime 15 archyvų ir 10 iš jų patenka į sąrašą įstaigų, kurios neturi 20 darbuotojų. Per bendrus susitikimus diskutuojame, koks galėtų būti variantas, kad visa archyvų sistema veiktų kuo efektyviau ir geriau. Šiandien mes nešnekame apie vieno Literatūros ir meno archyvo likimą – jis išskirtinis. Bet visų archyvų dokumentai yra unikalūs. Mes kalbame apie tai, kaip archyvų valdymą padaryti efektyvesnį. Tikrai nešnekame apie tai, kad fondai būtų sumaišyti. Tikrai taip nebus, kad, sujungus archyvus, bus dirbtinai jungiami fondai. Tikrai nereikės nieko pernešti.

– O kaip kvalifikuoti darbuotojai, kurie išmano meno sričių specifiką?

R. Kraujelis: Visiems darbuotojams ir pasakėme, ir el. paštu siuntėme žinutes, kad darbuotojai, kurie dirba archyvinį darbą, t. y. visi specialistai, dirbantys archyvuose, tikrai ir toliau jį dirbs. Tikrai nešnekame apie tai, kad turime tikslą sąmoningai sumažinti archyvuose dirbančių darbuotojų skaičių. Šiandien mes šnekame tik apie archyvų statusą, galbūt pasikeitimą, atsisakant juridinių asmens teisių. Šnekame apie tai, kad mažėtų vadovaujančių darbuotojų ir bendrąsias funkcijas atliekančių darbuotojų. Įsivaizduokime situaciją: jei turime 15 valstybės archyvų, turime 15 buhalterijų, 15 archyvų vadovų, direktorių. Galbūt efektyvumo galėtume siekti mažindami vadovaujančių darbuotojų ir bendrąsias funkcijas atliekančių darbuotojų grandis.

– Kiek sutaupysite, jei Literatūros ir meno archyvas bus sujungtas su Lietuvos naujuoju archyvu?

R. Kraujelis: Šiandien mes to neskaičiuojame. Esu kalbėjęs ir su ministru...

– Tai ką Jūs skaičiuojate? Kas būtų efektyviau?

R. Kraujelis: Jei sutaupytume [...] buhalterės sąskaita arba sumažėtų vadovaujančių darbuotojų grandys, tas lėšas galėtume skirti kitų darbuotojų darbo užmokesčiui didinti. Matydami poreikį steigti naujas pareigybes, [žmonių], atliekančių specialiąsias funkcijas, tvarkančių dokumentus, aprašančių fondus ir atliekančių kitas archyvines funkcijas, taip pat galėtume panaudoti tas lėšas. Kalbėdamas apie reformą, norėčiau pasakyti, kad tai susiję ne su dviem, o su dešimt archyvų. Kultūros ministerijai esame pateikę preliminarius skaičius... [...]

– Bet atleisti žmonės gaus bedarbio pašalpą ir valstybei bus tokia pati našta. Juk archyvai nėra kažkokia uždara grandis.

R. Kraujelis: Šiandien mes nešnekame apie tai, kad kas nors turėtų būti atleistas ir gauti bedarbio pašalpą.

– Iš ko sutaupysite?

R. Kraujelis: Jei atsisakome tam tikrų funkcijų, galima jas atlikti šiek tiek mažesnėmis sąnaudomis, bet tai nereiškia, kad darbuotojai būtų vejami iš darbo.

– Tad kokia šios reorganizacijos esmė?

R. Kraujelis: Esmė labai paprasta. Siekiant efektyvesnio archyvų valdymo, galbūt galima atsisakyti tam tikrų grandžių, kurios, mūsų supratimu, yra perteklinės. Tai ne vieną kartą akcentavo Saulėlydžio komisija. Administracija ir buhalterija – yra papildoma našta, reikalaujanti papildomo darbo: ataskaitų rengimas, planų derinimas, pirkimų organizavimas...

– O ar ne paprasčiau būtų tiesiog priimti naujų žmonių?

R. Kraujelis: Tikrai mielai, jei leistų valstybės galimybės.