Kreipimesi teigiama, kad siekiant gerų kaimynystės santykių, pirmas žingsnis būtų nebesvarstyti Dūmoje registruoto įstatymo projekto, kuriuo siūloma Rusijos teritorijoje pripažinti negaliojančiu 1989 metais priimtą Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimą.

Minėto įstatymo projekto priėmimas Rusijos Dūmoje numatytas 2020 metų liepą.

„Bendru Baltijos valstybių ir Lenkijos parlamentų užsienio reikalų komitetų kreipimusi siunčiame žinią, kad sovietų okupaciją patyrusios valstybės yra vieningos priešindamosios bandymams revizionuoti istoriją ir tokiais veiksmais pateisinti dabartinę agresyvią Rusijos Federacijos politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu“, – Seimo pranešime cituojamas Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis.

Bendrame dokumente atkreipiamas dėmesys, kad naujo įstatymo projektu bandoma pateisinti tarptautinius santykius, pagrįstus smurtu prieš mažesnes kaimynines šalis, o tai faktiškai įtvirtina dabartinę Rusijos politiką Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos atžvilgiu ir atveria kelią kitiems galimiems tarptautinės teisės pažeidimams.

Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos parlamentų užsienio reikalų komitetų pirmininkai išreiškė viltį, kad dabartiniai Rusijos Dūmos deputatai parodys ne mažiau išminties ir drąsos nei jų pirmtakai 1989 metais.

Rusijos parlamente registruota iniciatyva atšaukti prieš tris dešimtmečius priimtą Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimą.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai pasirašė nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą – ir slaptuosius protokolus.

Pagal juos, sovietai ir naciai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidalijo Baltijos šalis ir Lenkiją į įtakos sferas. Netrukus po pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jo metu Baltijos šalys ir Lenkija buvo okupuotos.

Ar ji apskritai dešinioji? O gal tarp Trečiojo reicho ir SSRS yra daugiau bendro, nei galima įsivaizduoti? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, būtinas detalus skrodimas.

Pradėkime nuo pavadinimo. Nesutrumpintas nacių partijos pavadinimas – Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei). Kokia gali būti partija, kurios pavadinime yra žodžiai "socialistų" ir "darbininkų"? Ji gali būti tik socialistinė, t. y. kairioji – agituojanti už tariamai teisingą, suplanuotą ir išankstinį gėrybių paskirstymą tarp visuomenės narių.

Žmonės yra susikoncentravę į nacizmo nusikaltimus bei jų šaknis ir neretai užmiršta, jog kiekviena politinė ideologija pirmiausia remiasi ekonomika.

Kiekviena ideologija visų pirma atsispiria nuo materialinių gėrybių pagrindo. Svarbiausias klausimas, ar ideologija ir jai atstovaujantys politikai yra už privačią nuosavybę (politinė dešinė) ar prieš (politinė kairė)?

Iš to kyla klausimai: "Žmogus pats turi ją užsidirbti, ar ją jam turi kas nors duoti? Prekių pasirinkimas turi būti platus, ar jų reikia pagaminti ir parduoti bei išdalyti tik tiek, kiek kažkieno įsitikinimu būtina? Kainos turi būti paliktos savireguliacijai, ar turi būti griežtai kontroliuojamos? Kokiais kriterijais remiantis bus dalijamos gėrybės? Kurie visuomenės nariai jų nusipelnys labiau nei kiti? Ir kas bus tas teisingumo etalonas, kuris kontroliuos kainas ir nuspręs, kurių prekių reikia bei kaip ir kam jos turi būti išdalijamos? Vienas stiprus vadas? O gal partija?"

Kad nacizmas yra labiau artimas komunizmui nei laisvosios rinkos ekonomikai, pastebėjo dar ekonomistai ir ekonomikos filosofai, klasikinio liberalizmo atstovai Ludwigas von Mises (1881–1973) ir jo mokinys Friedrichas Hayekas (1899–1992).

L. von Mises atkreipė dėmesį, jog nors Trečiajame reiche formaliai ir išliko privačios nuosavybės teisė, de facto viskas ekonomikoje buvo griežtai gniaužiama valstybės ir nacių partijos rankose.

Būtent valdžia Vokietijoje de facto buvo viso ko šeimininkė, kur vyriausybė bei partija sprendė, kam suteikti įgaliojimus, kas, kiek, iš ko ir kokiais būdais turi būti pagaminta. Taip pat valstybė nustatydavo ir griežtai kontroliuodavo kainas, atlygį, pelną, dividendus ir t. t. Iš to galima daryti prielaidą, jog nacionalsocializmo, kaip ir kitų komunizmo-socializmo atšakų, siekiamybė yra "bendroji gerovė", žengianti aukščiau privačios.

Laisvosios rinkos ir demokratijos santvarkose bendruomeniškumas ir bendroji gerovė yra vaisiai ir pasekmės – žmogus kyla, auga, tobulėja ir galų gale galbūt atiduoda dalį savo įdirbio bendruomenei įvairiais būdais, kad ir daug sąžiningai dirbdamas ir mokėdamas mokesčius. Visos šios pastangos suauga į bendrą mozaiką, kurią regime JAV, Europoje (ypač Skandinavijoje), Japonijoje, Australijoje.

Socialistinėse diktatūrose tariamas bendruomeniškumas yra pats tikslas, o žmogus yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Jis, kaip ir jo nuosavybė, iš esmės patys tėra bendruomenės ir valstybės nuosavybė.

Individualumas ir asmeninė tapatybė tiek teoriškai, tiek praktiškai kelia grėsmę "bendrajam gėriui", todėl tapatybės praradimas ir ištrynimas – neišvengiamas. Kitaip tariant, socialistinės diktatūros siekia žmonių visuomenėje įgyvendinti vabzdžių (skruzdžių, širšių ir kitų) pasaulyje regimas santvarkas.

Galutinis rezultatas – daugybė bespalvių ir vienodų, bet vieningai save, kaip spiečiaus dalį, suvokiančių būtybių. Šios būtybės teoriškai turėtų būti sveikesnės, moralesnės ir kitokiais būdais pranašesnės už "kapitalizmo" atstovus.

Puikiai žinoma, jog sovietai atvirai siekė sukurti "naująjį žmogų", tačiau dažnai pamirštama, jog būtent to siekė ir naciai. Užkliuvus už žodžio "natio", yra daroma klaidinga išvada, jog nacizmas, kaip ir konservatyvus nacionalizmas, siekia visapusiško savos kultūros bei tapatybės išsaugojimo, izoliacijos ir apsaugos nuo "svetimų" įtakų.

Nacizmas siekė visai ne to. Nacizmas siekė atkurti "legendinę" indoeuropiečių rūšį, vadinamuosius arijus – šviesiaplaukius, mėlynakius, fiziškai stiprius ir sveikus naujojo pasaulio žmones, primenančius Arnoldo Schwarzeneggerio (1947) vaidinamą veikėją iš filmo "Konanas Barbaras" ("Conan the Barbarian", 1982). Pasak nacizmo ideologų, vienos nacijos turi savyje daugiau arijų genų ir savybių, o kitos – mažiau.

Štai germanai jų turi, bet ne tiek daug, kiek skandinavai. Tarkime, švedai, pasak nacizmo apologetų, kur kas arčiau arijų idealų nei vokiečiai, todėl turi būti skatinama atranka. Turi būti kryžminami turintieji daugiau šių bruožų ir šalinami turintys jų mažiau, taip pat turi būti eliminuoti ar kitaip izoliuoti visi galintys pakenkti šios rasės kokybei (pavyzdžiui, epileptikai).

Semitai šioje teorijoje užima ypatingą vietą. Pasak nacizmo teoretikų, žydai sąmoningai ar nesąmoningai trukdo šiam natūraliam virsmui, todėl juos būtina eliminuoti. O skirtingai nei holokaustas, vadinamasis slavų genocidas, buvo kitokio proceso dalis, slavai turėjo būti adaptuoti žemiausios kastos vergų rasės vaidmeniui, kuri tarnaus aukštesniosioms, visų pirmą – arijams. Pastarųjų atsiradimas yra galutinis ir biologiškai natūralus "tautų lenktynių" (tos pačios klasių kovos) tikslas, kuris įgyvendins galutinę šviesiąją socialistinio teisingumo viziją.

Beje, Karlas Marxas (1818–1883) pirmasis panaudojo holokausto, kaip konkrečių "atsilikusių" etninių grupių (pvz.. serbų, Škotijos kalniečių) sunaikinimo, šviesaus socialistinio rytojaus labui, terminą.

Iš esmės galima reziumuoti, jog nacionalsocializmas yra tas pats marksizmas, sukergtas su Charleso Darwino (1809–1882) evoliucijos teorijomis. Kitaip tariant, marksizmas, paremtas biologija, o ne sociologija.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia stiprinti kraštutinį rusišką nacionalizmą ir pateisinti agresiją, gindamas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasirašytą sovietų ir nacių paktą, kuris lėmė Lenkijos ir Baltijos šalių okupaciją, sako Lietuvos diplomatai ir politologai.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius britų dienraštyje „The Guardian“ paskelbtame komentare rašo, kad Rusijos vadovybė „siekia patvirtinimo savo agresyviai ir revizionistinei užsienio politikai“.

Ministras perspėjo, kad tokie paktai gali pasikartoti, jei Vakarai nedės pastangų užkirsti tam kelio ir pataikaus Maskvai.

„Atėjo metas vertybes iškelti aukščiau strateginės partnerystės mūsų santykiuose su Rusija. Atėjo metas tvirčiau atmesti melą, kurį Rusijos vadovybė pardavinėja kaip „alternatyvią nuomonę“, - paragino L.Linkevičius.

„Tvirtai gindami savo vertybes galima paskatinti Rusiją permąstyti savo ambicijas, būdami minkšti galime paskatinti jų žiauriausius veiksmus“, teigė Lietuvos ministras.

Šią savaitę susitikime su istorikais V.Putinas teisino Molotovo - Ribentropo paktą, sakydamas, kad „tokie tada buvo užsienio politikos metodai“.

„Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija. Jie sako - ak, kaip blogai. Bet kas čia blogo, jei Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti?“, - kalbėjo V.Putinas.

Vytauto Didžiojo universiteto docento Ryčio Bulotos teigimu, Rusijos vadovas siekia sumenkinti sovietų ir nacių vykdytas teritorijų dalybas, tačiau visiškai klastoti istorijos jis negali, nes patys sovietai dar 1989 metais pasmerkė slaptuosius protokolus, kuriais pasidalyta Rytų Europa.

„Manyčiau, kad Putino retorika dėl pakto pirmiausia orientuota į vidų, stiprinant kraštutinį rusišką nacionalizmą, kuris įvardinamas kaip „antifašizmas“, o tam reikia menkinti J.Stalino ir A.Hitlerio ryšius“, - BNS sakė politologas.

„Kaip žinia, labai svarbi V.Putino režimo mobilizacinės retorikos dalis yra laimėtas karas, pergalė prieš fašizmą, ir visas „seneliai kariavo“ diskursas. Todėl jis siekia kiek įmanoma labiau pakeisti Molotovo-Ribentropo pakto traktavimą. Lenkiama prie to, kad tai buvo tiesiog taikos sutartis ir stengiamasi sumenkinti teritorijų dalybas, bei jų pasekmes. Tiesmukai pareikšti, kad slaptųjų protokolų nebuvo Putinas (bent jau kol kas) negali, nes 1989 metų gruodžio 24 dieną SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, tuo metu aukščiausias SSRS valdantysis organas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 metų slaptuosius susitarimus ir oficialiai pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“, tuo pačiu pripažįstant, kad Baltijos valstybių inkorporavimas į SSRS buvo antikonstitucinis. Todėl bandymas nepripažinti slaptųjų protokolų egzistavimo gal būti siejamas su klejonėmis apie SSRS reanimavimą“, – sakė R.Bulota.

1939 metais rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas von Ribbentroppas pasirašė nepuolimo sutartį ir papildomą slaptąjį protokolą, kuriuo pasidalijo regioną įtakos sferomis: Suomija, Estija ir Latvija atiteko sovietams, o Lietuva - Vokietijai. Po mėnesio pasirašytas dar vienas protokolas, pagal kurį Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1940 metais Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis.

1991 metų sutartyje su Lietuva Rusija buvo pripažinusi, kad 1940 metais įvykdyta Lietuvos suverenitetą pažeidžianti aneksija.

Istoriko Algimanto Kasparavičiaus teigimu, V.Putinas siekia, kad kalbant apie Antrojo pasaulinio karo priežastis didesnis dėmesys būtų skiriamas 1938 metų Miuncheno suokalbiui, kuriuo, pataikaudamos Adolfui Hitleriui, Anglija ir Prancūzija nusprendė, kad nacių Vokietijai turi būti atiduota Čekoslovakijos Sudetų kraštas.

„Kadangi vyksta labai ryškiai ir įvairiomis formomis informacinis karas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, šiuo atveju ir Miunchenas, ir Molotovo-Ribentropo paktas, yra naudojami kaip šio propagandinio karo instrumentai“, – kalbėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.

Pasak jo, „tiek rytuose, tiek vakaruose, praktiškai be didesnių diskusijų sutariama, kad ir Miuncheno konferencijos sprendimai, ir Molotovo - Ribentropo paktas iš esmės buvo vienas kitą papildantys veiksniai, nulėmę XX pasaulinį karą“, ir negalima užmiršti nė vieno iš jų.

„Kada kalbama apie realų karą, visada yra skaičiuojama. (…) Man atrodo, ka panašūs skaičiavimai ir šiandien vyksta pasaulyje. Jeigu mes turėsime galvoje įvykius Ukrainoje, vyksta skaičiavimas: Ukrainoje iš esmės vyksta realus, ginkluotas karas, o kaip elgiasi Vakarai? Jie skelbia ekonomines sankcijas. Ar ekonominės sankcijos yra adekvačios prieš ginklus? Žinoma, kad ne“, – teigė A.Kasparavičius.

Latvijos ir Estijos politikai taip pat griežtai sukritikavo V.Putino žodžius.

„Kai prezidentas V.Putinas sako, kad Molotovo-Ribentropo paktas - nieko blogo, aš sakau, kad šiuolaikinė Rusija turi didžiulių problemų“, - perspėjo Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.

„Pirmiausia Sudetai Kryme, dabar šitai. Kas toliau?“, - istorines analogijas pateikė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.